SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-20 nr. 752

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Jūratė Vyliūtė
Tikrai gimusi balandžio 14-ąją
6
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Taurios muzikos tėkmė
2
• Živilė Ramoškaitė
Išskirtinės Mozarto ir Schuberto interpretacijos
3
• Rasa Vilimaitė
Nakties muzika
7
• Ona Narbutienė
Kūryboje svarbiausia individualumas
• Vincės Jonušaitės-Zaunienės konkursas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Miglė Užkurnytė
Tapybos valandos
• Emilija Budrecka
Skaitmeninis retro?
16
• Ona Mažeikienė
Senoji Lietuva
1
• PARODOS

Fotografija 
• Perkurta realybė tikresnė

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• „Poetė“ Dramos teatre
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Rūta Šalnaitė
Realus žmogus ir jo įvaizdis

Kinas 
• Kino tikslas – sapnų tyrinėjimas
 Vilnius yra matrica?
• Naujas festivalis „Ad hoc“
• Kvapovaizdis
• Filmas „Pakūta mano meilė“ – „Skalvijoje“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Lietaus miestas
• Geriausi visuomenės pasiūlyti projektai
• Parodą kuruoti kviečiamas Picasso muziejaus direktorius3

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Vilnius yra matrica?

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Matrica“

Reklaminis brolių Larry ir Andy Wachowsky filmo „Matrica“ (LNK, 20 d. 22.10) šūkis skamba taip: „Išlaisvink savo protą!“. Aš, žinoma, nieko prieš. Filmo kūrėjai teigia, kad egzistuoja du pasauliai – pirmajame gyvename kasdien, antrasis yra visai šalia. Vienas yra sapnas. Kitas yra matrica. Filmo herojus Neo (Keanu Reeves) desperatiškai ieško tiesos apie Matricą. („Ar kada nors sapnavai, Neo, tokį sapną, kuris atrodė realus? Kas būtų, jei jis vis dar tęstųsi? Kaip atpažintum skirtumą tarp sapno ir tikrovės?“). Jis mano, kad paslaptinga ir nepažįstama Matrica kontroliuoja jo gyvenimą. Jis mano, kad tik Morfėjus (Laurence Fishburne), laikomas pavojingiausiu žmogumi, žino atsakymus į jo klausimus. Vieną naktį Neo susipažįsta su Trinity (Carrie-Anne Moss). Ji nurodo kelią į kitą pasaulį, kur Neo susitiks su Morfėjumi ir sužinos visą tiesą...

Be abejo, filmas skirtas tiems, kurie nuo pat paauglystės bando įspėti žmogaus ir pasaulio mįslę. Vieni gana greitai atsisako paieškų ir pasirenka vieną ar kitą religiją, siūlančią aiškius atsakymus į visus klausimus, kiti atsisako noro pažinti, nes mano, kad tiesa nepažįstama, treti atsiduoda lengvos ir prieinamos masinės kultūros glėbiui. Masinė kultūra yra beribė. Ji „suvirškina“ absoliučiai viską – religiją, graikų mitus, metafizinį siaubą, nerimą. Ir viską pateikia paprastai ir suprantamai, šįkart „Matricoje“ gausiai pagardintą „New Age“ padažu. „Matrica“ – geriausias masinės kultūros visuotinumo įrodymas. Nerimą keliantis filmo „kažkas“ remiasi ribų nutrynimu, pasiūlymu rinktis. Iš esmės visiškai nesvarbu, kurį pasaulį pasirinksime. Tačiau kūrėjai neslepia – tai tik kinas, pasakiškas, fejeriškas, sukurtas už milžiniškus pinigus, skirtas masinei publikai.

Tačiau iš filmo neatimsi ir vizualios įtaigos. Kad ir scena, kurios nepasigėdytų ir Boschas: milžiniška žmonių embrionų plantacija. Įkalinti permatomuose kokonuose, jie – tarsi nuorodą į garsų paveikslą. Veiksmas perkelia į 2199 m., į pasaulį po katastrofos – Žemę užkariavo kiborgai, jie augina žmones kažkur kosmose. Žemėje gyvenimas rieda normaliai, tarsi nieko nebūtų įvykę, visi mano, kad dabar – 1999-ieji. Tačiau jų smegenys paklūsta absoliučiai kontrolei, matrica vadinamam kompiuteriniam virtualios tikrovės centrui. Žemės gyventojai neįtaria, kad jų jausmai, pojūčiai yra užprogramuoti ir viskas, kas juos supa, yra virtuali iliuzija.

Filmas paklūsta mokslinės fantastikos reginio taisyklėms ir remiasi choreografinėmis Rytų kovų scenomis. Be abejo, „Matrica“ išreiškia šių dienų nuotaikas – reliatyvizmą, chaosą, ateities baimę. Tačiau jai pristigo filosofinės gilumos, kuri iki šiol pritrenkia kultiniame Ridley Scotto filme „Likvidatorius“, taip pat kalbėjusiame apie kiborgus ir niūrią Žemės ateitį. Tikintys proto galia žmonės čia galiausiai pralaimi savo pakaitalams. Kita vertus, anas filmas gimė iš Philippo K. Dicko prozos, „Matrica“ iš pradžių buvo planuota kaip komiksas.

Šįvakar TV3 (20.15) parodys ir vieno garsiausių komiksų ekranizaciją – Bryano Singerio „Iksmenus“. Jo veiksmas taip pat nukelia į netolimą ateitį, kai tampa akivaizdūs genetiniai pasikeitimai. Vieni žmonės gali skraidyti, kiti turi dar keistesnių savybių. Filmo herojai yra mutantai, kurie mokosi teisingai išnaudoti savo sugebėjimus.

Tie filmai gali pritrenkti savo įtaigiais, net kino pasąmonę siekiančiais vaizdais, bet jie negali sukrėsti, priversti išgyventi tiesos apie savęs pažinimo akimirką. Tokią savo kukliais filmais priverčia patirti Maurice’as Pialat. Ateinantį trečiadienį LTV (25 d. 23.10) parodys 1980 m. režisieriaus sukurtą filmą „Lulu“. Tai pasakojimas apie viduriniosios klasės paryžietę namų šeimininkę Neli (Isabelle Hupert), kuri gatvėje susipažįsta su visais požiūriais įtartinu Lulu (Gerard Depardieu). Lulu neturi darbo, jis vagiliauja, tačiau visas Neli padorumas po šio susitikimo išgaruoja bematant. Ji palieka vyrą, o Lulu tampa jos išlaikytiniu. Pialat tikslas, matyt, buvo ištirti, kaip seksas ir aistra sugriauna visas socialines konvencijas ir buržuazines vertybes. Filmas įžūlus, atviras, jis gali skaudinti, erzinti, bet tokių Huppert ir Depardieu vaidmenų tikrai seniai nematėte.

Kaip ir tokio Johno Travoltos, kokį pamatysite kultiniame 8-ojo dešimtmečio filme – Johno Badhamo „Šeštadienio nakties karštligė“ (LTV2, 23 d. 22.10). Būtent po šio filmo aktorius tapo žvaigžde. Bene svarbiausiame disko epochos kūrinyje Travolta suvaidino klerką Tonį, kuris tampa gyvenimo karaliumi atsidūręs ant diskotekos pakylos, skambant „Bee Gees“ muzikai.

Dar vieną prisiminimų vertą filmą taip pat parodys LTV2. Tai Alexandro Kordos „Ledi Hamilton“ (LTV2, 22 d. 17.40). Filmas pasakoja tragišką Emmos Hamilton ir admirolo Horatio Nelsono meilės istoriją. Ji prasideda 1786 m., kai jauna mergina (Vivien Leigh) išteka už Williamo Hamiltono (Alan Mowbray) – britų ambasadoriaus Neapolio karaliaus dvare. Po septynerių metų ledi Hamilton susipažins su britų admirolu (Laurence Olivier), atvykusiu nugalėti Napoleono. Taip prasidės viena labiausiai jaudinančių visų laikų meilės istorijų. Filmas buvo kurtas 1941 m., todėl nestebina melodramoje dominuojantis patriotizmo ir nevilties mišinys.

Apie kitą garsų britų aristokratą pasakoja Laurence’o Dunmore’o 2004 m. filmas „Pasileidėlis“ (LNK, 26 d. 22.40). Tai XVII a. Anglijoje savotišku skandalingos laisvės ir maišto idealu tapęs Johnas Wilmotas, antrasis grafas Rochesteris. Šis gudrus ir talentingas avantiūristas nugyveno trumpą, bet ekscesų kupiną (reta šių dienų roko žvaigždė jam prilygtų) gyvenimą, jis paliko net tik savo literatūrinio talento įrodymų. Bet didžiausias jo indėlis į restauracijos epochą buvo tikėjimas vienintele vertybe – laisve. Vaidybiniame kine debiutuojančio reklamų kūrėjo Dunmore’o filme Johnny Deppas būtent ir vaidina menininką, laužantį visas taisykles tuo metu, kai dar tik ėmė rastis modernųjį pasaulį valdančios konvencijos, o Londono gyventojai buvo ne tik kvapą gniaužiančio mokslo, meno, religijos suklestėjimo, bet ir neįtikėtinos poeto Rochesterio karjeros liudininkai. Rochesterio populiarumas sutapo su radikalių idėjų gimimu, tolerantišku požiūriu į seksualinius ir teatro eksperimentus bei viso to, ką iki šiol vadiname „saldžiu gyvenimu“, zenitu.

Režisierius sako norėjęs kuo realistiškiau parodyti, kaip staiga pasikeitė atmosfera Rochesterio laikais: „Norėjau sukurti tikrovišką XVII a. metropolio viziją, panaudoti kuo daugiau natūralaus apšvietimo ir užpildyti ekraną migla, lietumi ir dūmais. Norėjau pabrėžti prarają tarp Rochesterio dvare karaliaujančios ramybės ir ypatingos energijos, net dirglumo, kuris apibūdina jo gyvenimą Londone.“ Operatorius Alexas Melmanas tvirtina, kad filmo vaizdinis sprendimas buvo siejamas su pagrindinio personažo charakteriu: „Girtuoklystėmis ir ištvirkimu Rochesteris „užsidirbo“ savo ankstyvą mirtį. Todėl norėjome, kad „Pasileidėlis“ būtų niūresnis už įprastus kostiuminius filmus. Tačiau tarp purvo ir chaoso galima rasti ir savotiško grožio.“

Kartais pagalvoju, kaip mūsų laikus įsivaizduos ateities kino kūrėjai. Koks atrodys didelių pinigų kovos arena tapęs Vilnius? Kokių konvencijų prireiks pavaizduoti tuos, kurie kaunasi toje arenoje? Kas jie bus – komiksų kiborgai, moderniųjų laikų gladiatoriai ar amžinosios profesijos įsikūnijimas – tiesiog politikai?

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Vasario

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 84 
1:21:46 Feb 25, 2009   
Jun 2006 Oct 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba