Bill Brandt. Mergaitės portretas. 1955 |
Pelkėje, netoli vieškelio, skendo karvė. Kaip ji ten pateko, neaišku, galbūt tai žinojo dvi papelkiais lakstančios ir isteriškais nelaimės šaukiniais karksinčios moteriškės, bet karvei dėl to nebuvo lengviau. Ji, kaip uostą paliekantis laivas, periodiškai sumaurodama, grimzdo vis giliau ir, jos garbei reikėtų pasakyti, laikėsi pakankamai oriai. Galiausiai, tarsi supratusi, kad reikalai prasti, karvė liovėsi maurojusi, tik kartkartėmis vis tekšteldavo sunkia savo uodega per drumzliną pelkės vandenį, kurio paviršiumi blaškėsi susinervinę vandens čiuožėjai ir dar kelios dešimtys nematomų parazitų. Nepaisant situacijos makabriškumo, akivaizdus mirties išsipildymas visuomet į paširdę dvelkteli tragizmo ir nevilties šaltuku, atrodė, jog karvei prieš nuskęstant rūpėjo tiktai vienas dalykas uodega sklandžiai talžant pelkės paviršių pagąsdinti vandens čiuožėjus, erzinančius ją savo nerūpestingu laiko švaistymu.
Kai pasirodė vyrai su virvėmis, karvės matėsi tik ragai ir uodega. Nebejudanti.
Buvo šnekama, kad į šią pelkę karo metais nukritęs lėktuvas. Rusų arba vokiečių.
Jis labai sklandus, šis judesių kompleksas: kai kairiąja ranka atveri vonios duris, dešinioji kilsteli ir slysdama apčiuopom nuspaudžia čia pat esantį, bet nematomą šviesos jungiklį, po to šmurkšteli į vidų paskui mane; šmurkšteli, kadangi kairiosios rankos truktelėtos durys pačios užsitrenkia, ir dešiniajai lieka tik keletas akimirkų patekti į vidų. Ir viskas, viduje esi visas, be jokių treniruočių, išankstinio sumanymo, pasirengimo atlikti tokią sklandžią judesių virtinę. Jeigu tai stebi iš šalies, jeigu nieko kito nedarai, vien tik stebi, kaip sklandžiai juda kūnas, kaip pereina iš vienos būsenos į kitą, kaip juda erdvėje, kaip naudoja jam skirtą laiką, patiria virsmą, išoriškai lyg ir nesikeisdamas, bet visuomet jau kitas, žinoma, jeigu manai, kad nuostaba vis dar tebėra vertybė.
Kada teikiantis malonumą sklandumas virsta automatizmu, kliše, nėra visiškai aišku. Kai pamatai naują TV vedėją, debiutantą, kai junti jo jaudulį, jo baimę susikirsti, bijai drauge su juo, jo elgesys, jo būsena pilna nesklandumo galimybės, net jeigu jis ir nesuklysta, vis tiek yra panašus į uždelsto veikimo mechanizmą. Nemalonaus trikdžio laukimas drauge kelia ir azarto pojūtį, taip žvelgiama į lyno akrobatus, kylančius arba besileidžiančius lėktuvus nukris, nenukris. Tačiau ateina metas, kada laidos vedėjo jau nebepastebi, paprasčiausiai klausaisi jo skaitomų žinių, o jis pats nebeegzistuoja, jis virto monotonija, automatizmu, kliše.
Nusipirkau maišelį tinko "Knauf Rotband", tačiau naudoti jo vis dar nesiryžtu. Galbūt kalti statybinių prekių pardavėjai žiūrėjo į mane taip, tarsi tinką būčiau pasirengęs naudoti picai kepti. Profesionalai pakanka vieno naivaus klausimo, ir jie tave nurašo į diletantų gretas.
Nuplėšus purvinus virtuvės tapetus paaiškėjo, kad sienos pilnos įvairaus dydžio skylių. Kai kuriose iš jų styrojo mediniai kaiščiai. Skylių buvo tiek, kad atrodė, jog čia kitados kabojo visas Gintaro kambarys.
Dar viena delsimo priežastis urvai, olos visuomet gobiamos paslaptingumo auros. Niekad nesi tikras, kad vienoje iš jų šiuo metu ko nors esama, pavyzdžiui, ką tik gimęs Kristus ar panašiai. Ką jis pagalvotų apie šiuolaikinius papročius ir tradicijas, jeigu ką tik gimęs gautų tinko tėkštelėjimą į veidą. Su ginekologo kruopštumu ištyrinėjau visas skyles sienose, dezinfekcijos sumetimais išsiurbiau kiekvieną dulkių siurbliu. Ir vis dėlto užtinkuoti jas ryžausi tik tuomet, kai virtuvės palube ėmė skraidyti kregždės, gudriai šnairuojančios urvelių pusėn. Užkrėčiau skiediniu visus urvelius ir olas su visais įmanomais jose buvusiais atpirkėjais. Padengiau lateksinio polimerinio glaisto sluoksniu. Glaistas nekasdieniškas, su marmuro užpilu. Nugruntavau, nudažiau dispersiniais akriliniais dažais, dabar sienos lygios, jas darko tiktai žiojinti ventiliacijos anga, pro kurią vakarais sklinda toks aitriai salsvas puvėsių kvapas, tarsi kaimynė apačioje augintų numirėlius.
Ir vis dėlto lygūs sienų paviršiai negali prilygti tam malonumui, kurį kelia žiūrėjimas į skylėtą, grublėtą paviršių ir nuojauta, kad gali jį pakeisti. Šio malonumo atminimui išgėriau alaus. O gal Betliejaus ir kregždžių atminimui.
Iš dešimties kilogramų tinko nesunaudojau nė kilogramo. Dabar praplėštas popierinis maišelis guli koridoriuje ir kelia tam tikrų keblumų.
Kai dirbau statybose meistro pagalbininku, vyrai pardavė dešimtį maišelių valdiško cemento ir prisipirko pigaus spirituoto vyno. Mudu su Valerka, jis irgi dirbo pagalbininku, gavome po stiklinę salsvai karstelėjusio gėrimo ir drybsojom žolėje skaičiuodami žiogus. Norėjome rengti žiogų lenktynes, bet jie nesileido dresuojami. Vienas iš suaugusiųjų nežinia ko užsiropštė ant remontuojamos fermos stogo ir tuojau pat nukrito. Įsmuko pro skylę stoge, pataikė tiesiai į veršelių aptvarą. Veršelių tuo metu fermoje nebuvo jie būtų siaubingai persigandę nuo skausmo sklidino klyksmo. Vyras pataikė apžergti iš lentų sukalto aptvaro kraštą. Viena jo sėklidė pasidarė stručio kiaušinio dydžio. Jis, beje, nukritęs dar susilaužė ir koją, tačiau vyrams šis faktas neatrodė toks įspūdingas. Apie kokį nors darbą tą dieną nebuvo nė kalbos.
Buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje mes, kareiviai, vienam įkyriam vokiečiui irgi pardavėme dešimt maišelių cemento. Vienintelė tarybinė prekė, kurią jie vertino. Gavome šimtą markių, nusipirkome keletą butelių likerio, "Kakao mit Nüsse". Turėjau elektrinę skutimosi mašinėlę "Charkov-6", tačiau vokietis, jau pasikrovęs cementą į savo mini sunkvežimį, kratė galvą, o paskui išsiviepė ir kelis kartus ranka pasuko sau aplink klyną. Vokiečių maniakiškas potraukis higienai kažkokiu būdu siejasi su vulgarumu ir skonio neturėjimu.
Be abejo, apie darbą ir šį kartą neverta kalbėti.
Valerka tų pačių metų rudenį užsimušė važiuodamas motociklu "Minsk", buvo išgėręs. Aš per vasarą išmokau šiek tiek elgtis su cementu ir kitais statybos įrankiais. Bet cemento ir alkoholio santykiai tapo akivaizdžiai nepatikimi.
Todėl gerdamas alų niekuomet nebegalvoju, ką daryti su koridoriuje gulinčiu cemento maišeliu. Tegul guli.
Kartais į mano sienas ateina pažiūrėti vaikai. Lygios sienos, tėti, sako sūnus. Praėjus kiek laiko ir dukra pasako tą patį: lygios sienos, tėti. Jai vyresnysis brolis autoritetas, bet ji nė už ką neprisipažintų, kad jį mėgdžioja. Ji pasako tą patį, bet visai kitaip. Mergaitės visuomet viską daro kitaip. Nežinau, kodėl vyrai mano, kad dukros juos myli labiau nei sūnūs. Jos tiesiog myli kitaip.
Kartais į sienas ateina pažiūrėti dar viena mergaitė. Tiesa, mergaite ją jau sunku būtų pavadinti, tačiau visos moterys išsaugo ką nors iš mergaitės. Vienos daugiau, kitos mažiau: aikštingą intonaciją, vaikišką judesį, slaptą svajonę. Moterys mėgsta burti iš žvaigždžių, o ji iš ašarų. Sėdi ant balkono slenksčio, rūko laikydama galvą truputį atloštą, žiūri į vakaro medžių viršūnes ir stebi, kuri ašara, nutekėjusi per skruostą, nukris ant krūtinės, o kuri nusliuogs kaklu. Ji labai lakoniška ir matematiškai tiksli ašarų atžvilgiu, kartais būna penkios, kartais septynios, niekad dvi ar keturios. Kaip jai tai pavyksta, niekad neklausiu. Tiesa, niekad nepaklausiu, kada burtai būna palankūs, kada ne.
Niekad nepaklausiau, ką ji mano apie sienas. Jai, ko gero, labiau patiktų skylės sugalvotų kokių nors burtų.
O kai niekas nebeateina pažiūrėti mano sienų, sėdžiu ir žiūriu į jas, vis gražėjančias, vis labiau cemento, glaisto, grunto, dažų sluoksniais artėjančias manęs link, paliekančias vis mažiau erdvės judėt ir alsuot patalpoje, kurią norėčiau vadinti namais, nors ir žinau, kad sienos niekad nesukuria namų. Pačios gražiausios sienos. Sėdžiu kaip karvė pelkėje, klaksiu liežuviu, gąsdindamas aplink lempos gaubtą besiplakantį naktinį vabzdį, ir tik silpna viltis, kad ko nors išmokti šiame gyvenime yra ramybę teikiantis pojūtis, sulaiko mane nuo naujų skylių gręžimo lygioje, beprasmiškai sklandžioje sienoje. Ir dar viena viltis guodžia mane, laikantį rankoje elektrinį grąžtą, vis tiek ateis toks laikas, kai viskas man bus atleista. Šiuo atžvilgiu vienatvė visuomet pralošia mirčiai. Tik tiek.
ATĖNAI
Lietuva internete
