ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-02-13 nr. 928

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ZYGMUNT HAUPT. Kas naujo kine? (1) • DACE RUKŠĀNE. Valentino diena suteikia impulsyvaus ryžtoIEVA TOLEIKYTĖ. Šiaurės kronikos-js-. Sekmadienio postilė (1) • JONAS GRIGAS. Kas mus daro žmonėmis? (1) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (2) • Su Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ režisiere AUKSE ANTULIENE kalbasi abiturientė Eglė Balčiūtė. Po a gali ir ž būtiDIEMANTĖ MERKEVIČIŪTĖ. Eilės (1) • GINTARAS PATACKAS. Eilės (4) • Antonio Negri: radikalioji politika XXI amžiujeGINTARĖ BERNOTIENĖ. Nenugalėti kraštovaizdžiaiGIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Amerikietiškoji mano biografija (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (2) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Bronchitas. SanatorijaAtstumas "atvirkščiai" - tai tas pats atstumas (180) •

Kas naujo kine?

ZYGMUNT HAUPT

[skaityti komentarus]

iliustracija
Genų inžinerija IV. 1991
Józef Szajna

    Zygmuntas Hauptas (1907–1975) – pastaraisiais metais iš užmaršties keliamas lenkų prozos meistras. Gimęs dabartinėje Vakarų Ukrainoje, Lvove baigęs gimnaziją ir Lvovo politechnikos institute studijavęs architektūrą, po tėvo mirties 1928 metais jis išvyko į Paryžių, ten studijavo urbanistiką, pradėjo tapyti ir rašyti apsakymus. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje grįžo į Lvovą, projektavo, tapė, gyveno laisvo menininko gyvenimą. 1939 metais mobilizuotas, kariavo motorizuotosios kavalerijos divizijoje, vėliau, pasiekęs Prancūziją, kovojo lenkų daliniuose Vakarų fronte. 1946 metais demobilizuotas, išvyko į JAV, gyveno Naujajame Orleane, Niujorke, Vašingtone, dirbo „Amerikos balso“ radijuje, įvairiuose leidiniuose. Jo apsakymai buvo spausdinami emigracinėje spaudoje, taip pat Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) žurnale „Kultura“. 1963 metais jie buvo apdovanoti šio žurnalo premija ir pelnė jam platesnį pripažinimą.

Praėjo tiek daug metų nuo tada, kai ji gyveno. Tiek visko man iš atminties išgaravo, ir dabar beviltiškai, karštligiškai vaikausi praeitį, mėgindamas atkovoti ją iš tos užmaršties. Kur tu, Elektra? Elektra, ak, Elektra!


        Karalius nesutriko,
        Nesutriko.
        Šešiom porom arklių atvyko...
        Pamilk mane, gražioji krokuviete...

– niūniavo Elektra.

Įsivaizdavau, kaip mano teta, tiesi it kuolas, juoda suknia, kietai sučiaupusi siauras lūpas, sėdėdama fotelyje su rankdarbiu, iš lėto pasuka galvą į Elektrą.

– Vulgari ta tavo daina, – išgirdau aš.

Mūsų namas mieste stovėjo nuošaliai, vienišas, lyg niūri uola plynoje pakrantėje. Mes nebendravome su niekuo.

Tėvas ištisas dienas leisdavo banke, sėdėdavo ten net vakarais; eidamas per gatvę, įžiūrėdavau lempos atspindį ant jo kaktos, kai, palinkęs prie popierių, jis pasimatydavo pro grotuotus langus. Tai būdavo vienintelis jo pėsčiomis vaikštomas kelias: nuo namų iki banko. Kad ir kur daugiau išsiruoštų, jis visada važiuodavo arkliais.

Turėjome porą gražiai nuaugusių arklių, bėrį ir šyvą eržilą, bei sunkų vežimą klibančiomis ratų stebulėmis, išklotą pelenų spalvos „štruksu“. Vežikas buvo vardu Michalas Okšanskis, nešnekus, kiek bukokas, drovus vaikinas, tarnavęs Żeligowskio artilerijoje per paskutinį reidą į Lietuvą ir grįžęs iš to karo invalidas. Dešiniajame jo užausyje žiojėjo skylė, iš kurios kartais imdavo tekėti pūliai, ir per šią negyjančią žaizdą jis liko apykurtis. Mano tėvas nemėgo to Michalo ir nuolat jį šiurkščiai bardavo – nepaslankaus būdo, bukokas vežikas taip tikrai nepasidarė drąsesnis.

Tėvas manė, kad jei esu niekam tikęs, tai nors turėčiau padėti jam dirbant banke, ir parsinešdavo iš darbo tas storas knygas, kurias man tekdavo grafuoti, arba popieriaus, iš kurio taupumo sumetimais turėdavau klijuoti vokus. Nekenčiau šio darbo, bet vis tiek antro aukšto kambaryje pažemintas, įširdęs puslapį po puslapio liniuodavau storus tomus arba karpydavau tuos vokus ir girdėdavau iš apačios ataidinčius Elektros ir tetos balsus.


        Rūbas budelio raudonas,
        Raudonas...
        Žalio šilko – jos sijonas...

– toliau niūniavo Elektra.

Teta nustojo megzti ir vėl pradėjo tiradą:

– Vulgari ta tavo daina. Ar manai, kad nežinau, jog ryte buvai pas tas paneles Domereckas? Ar tau tinka miesčionių draugija ir tas parapinis kvapas? Ar būtina nešti namo tą atmosferą?

Panelės Domereckos, žydinčios merginos rankomis apsiūlėtais ir siuvinėtais sijonais, visų gerbiamo mėsininko ir prekiautojo neraguočiais gyvuliais dukros, labai traukė Elektrą.

Ji mėgino didvyriškai ginti prarastas pozicijas:

– Jos padorios merginos, o ką, negi esu už jas geresnė, nes mokausi seselių benediktinių pensione? Kad dėviu šilko apatinukus, o ne krakmolytus sijonus...

Teta laikėsi tvirtai:

– Vulgaru, kad nusileidi iki jų pradvisusios krakmolytos miestelėko mergystės ir jos ilgesių atmosferos. Tai netinkama, neverta ir, – teta buvo suirzusi, – nenešk čia viso to, prašau tavęs, juk tai pigu; jei nori būti gerai išauklėta, svarbiausia sąlyga yra valdytis ir sugebėti rinktis.

– Ką rinktis?

– Rinktis stilių. Auklėjimas turi įskiepyti tau stilių.

– Ar gyvenimas – stilius?

Teta atsakė nesvyruodama, jos nuoseklumas buvo geležinis:

– Taip, gyvenimas – tai stilius.

– Man nereikia stiliaus... Man nesvarbu, kokį stilių rinktis...

– Tai svarbu. Kaip gali būti nesvarbu, ar esi panelė iš gerų namų, miesčionė, ar gatvės mergšė...

Mazgajus ėmė loti sode ir užgožė jų pokalbį. Paskui išgirdau:

– Prašom manęs neįžeidinėti...

– Nebūk juokinga.

– Ak, žinau, kad buvau nenorimas vaikas...

– Nekelk isterijos.

Prasilenkėme su Elektra ant laiptų, kai, palikęs darbą, lipau žemyn pas tetą. Siekdama išvengti kokio nors mano įsikišimo, teta užkalbino mane pirmoji:

– Paleidai Mazgajų nuo grandinės, vėl siautės po sodą ir laužys pomidorų ūglius, tėvas grasino jį nušausiąs.

Mazgajus buvo paukštinės kalės ir nežinia kokio mišrūno pavainikis. Iš motinos buvo paveldėjęs grakščias kūno formas, o iš tėvo – paprastą šiurkštų kailį ir niekdario kapinių humorą.

Nuo pat ryto jis inkštė ir traukė grandinę; nežinia per kokį stebuklą spyruoklinė antkaklio spynelė atšoko, o paskui per tokį pat stebuklą užsikirto ir surakino jam užpakalinę koją – ten, kur šuns Achilo sausgyslė. Būtų ją nusitraukęs, bet aš jį prilaikiau, ir jis iš aklo skausmo skaudžiai įkando man į ranką, bet dabar, laimingas, pamiršęs buvusią neviltį, jis lakstė po sodą, vaikydamas perlines vištas.

Jautėme vienas kitam prielankumą, aš ir Mazgajus; aš vijau tai šalin, vengdamas tos žmogaus ir šuns draugystės, man tai atrodė truputį bjauru, juk tai buvo tik gyvulys! Taigi elgdavausi su juo nenuosekliai: tai būdavau draugiškas, tai šaltas, ir jau tikriausiai niekada nebepamiršiu nustebusių Mazgajaus akių, kai jis susidurdavo su tuo mano silpnabūdiškumu, žmogiška luošyste.

Sėdėjome mano kambaryje antrame aukšte. Mėginau parašyti eilėraštį. Mano mintyse jau ryškėjo migloti jo kontūrai, ir man visai netrukdė Elektra, gulinti ant mano lovos ir pagarbiai stebinti mane prie popieriaus lapo.

Eilėraštis man niekaip neišėjo. Buvau sugalvojęs tik pavadinimą, paskutinę eilutę ir porą rimų, kurie man pačiam nelabai patiko.

Eilėraščio tema turėjo būti sapnas, kieno nors sapnas, kai sapnuojasi, kad nusinuodijai kalio cianidu, o paskui nubundi, vis dar slegiamas šio baisaus įspūdžio. Taigi kaip ten dėl to cianido? Siaubingas nuodas! Sakoma, pakanka kelių miligramų, kad nužudytų žmogų. Kiek iš tiesų? 0,005? Štai ir eilėraščio pavadinimas! „0,005 kalio cianido“. Šis pedantiškas konkretumas turėjo iš karto leisti numanyti, kad eilėraštis modernistinis: tikslus skaičius, arabiškų skaitmenų ir kablelio magija. Eilėraštis turėjo baigtis pabudimu, ir pabaiga turėjo būti tokia, kad tam, kuris susapnavo šią savižudišką idėją, pabudus tarsi nežinia iš kur


        ...atklydo
        Karčios ašaros – karčios lyg kalio cianidas

Dar buvau sugalvojęs negrabų rimą eilėraščio pradžiai:


        ...beprotiškų saulių trajektorijos
        Stūmė mane ir pasaulį agonijon...

Šis „trajektorijų“ ir „agonijos“ rimas man pačiam atrodė įtartinas, ir negalėjau pasistūmėti toliau nė per žingsnį.

Elektros pagarbumas man pamažu pradėjo blėsti, jos humoro jausmas buvo per geras, kad būtų pajėgusi ilgai kontempliuoti šį gimdymą, ir ji ėmė nuobodžiauti.

– Na, perskaityk, ką parašei.

– Ak, netrukdyk...

– Juk taip lengva rašyti eilėraščius, tarkim... „ant pilkos dangaus antklodės“, „perlinė mėnulio saga“, – erzino mane Elektra.

Negalėjau ant jos pykti, man buvo malonu, kad ji sėdi mano kambaryje, todėl nusileidau jai.

Suglamžiau tą popieriaus lapą, padariau iš jo rutulį, ėmiau piešti jam akis, burną, nosį, rašalas liejosi, ir išėjo panašu į tsantsas – Amazonės indėnų preparuotas galvas.

– Kur jas matei, ar tikrai esi matęs tas tsantsas? – klausinėjo manęs Elektra.

– Mačiau pas rotmistrą Rupą, – atsakiau aš, – jis kadaise buvo Ekvadore ir iš ten keletą jų parsivežė. Jos nuostabios: galvutė mažytė, lyg kumštis, užmerktos akys ir lūpos, susiūtos spalvotais kutais, ir plaukai, tokie indėniški plaukai, juodi, su įpintomis margaspalvėmis papūgėlių plunksnelėmis. Viena buvo tokia mažytė, kad būtų galima ją nešiotis atlape.

– Kaip jie jas daro, ar jos tikros?

– Žinai, jie tiesiog meistriškai nulupa odą nuo visos galvos, padaro tokį veido skalpą, paskui sudžiovina, iškemša kuo nors, išpreparuoja, ir tada ji susitraukia.

Elektra krūptelėjo.

Man norėjosi ją dar labiau nugąsdinti – toks kvailas pasitenkinimas.

– Taip daro indėnai chibarai, bet dabar išaugo paklausa, ir atsirado sukčių, kurie taip genialiai jas padirba, kad kartais net specialistai sunkiai atskiria, jog tokia džiovinta tsantsas – tai baltosios moters galva.

– Oi, Žoržai! Kaip baisu!

Efektas pavyko, ir Amazonės, Orinoko bei Rio Negro atvašynų egzotika šią popietę per žalias džiungles atplaukė virš cinkuotų miestelio stogų ir dulkėtų gatvių.

Staiga lauke pasigirdo du pistoleto šūviai ir neilgai trukęs šuns inkštimas. Pripuoliau prie lango.

Prie namo laiptų stovėjo mano tėvas. Jis buvo be švarko, tik su liemene. Nuleistoje rankoje laikė pistoletą. Kitoje kiemo pusėje saulėkaitoje prie vartelių gulėjo Mazgajus. Iš po jo tekanti kraujo srovelė sparčiai gėrėsi į smėlį. Ant betoninių laiptų mėtėsi gelsvos, nuo sudegusio parako aprūkusios iššautų pistoleto šovinių tūtelės.

Pasigirdo virėjos kūkčiojimas. Mano tėvas dar akimirką pastovėjo, liūdnai šyptelėjo, geras šūvis! Iš tokio atstumo – paskui prisikišo pistoletą prie akių, užtraukė saugiklį ir įėjo vidun.

Elektra gulėjo ant mano lovos, verkė krūpčiodama ir kartkartėmis pratrūkdavo:

– Nekenčiu jo, ak, nekenčiu!

Aš irgi buvau įpykęs, bet stengiausi tvardytis.

– Kuo jam nusikalto vargšas Mazgajus... – beveik isteriškai kūkčiojo ji, – nekenčiu jo...

– Na jau, nusiramink, – pasakiau aš, – galbūt vienas pernelyg jautrus dėl šuns, kitas dėl pomidorų.

Ji nustojo verkti.

– Oi, kokia aš kvaila, – ištarė ji pakildama nuo lovos ir, žiūrėdama paraudusiomis, nuo ašarų drėgnomis akimis, pro tas ašaras, lyg atsiprašydama manęs, nusišypsojo.

Mūsų namas stovėjo miesto pakraštyje, nuošaliai, ir tik kitoje gatvės pusėje ilga vienaukščių arklidžių ir kitų pastatų eile driekėsi 10-ojo ulonų pulko kareivinės.

Namas buvo medinis, gana keistai suplanuotas, pagal diletantišką mano tėvo projektą – šveicariško chalet, miestiečių vilos ir ampyro rūmų stilių kratinys. Jis nebuvo senas, bet stovėjo žemumoje, žemė buvo drėgna; vešli sodo žaluma ir atmosfera jį sendino, atrodė, kad jį jau pagraužęs pelėsis, ir jis, ilgomis tamsiomis naktimis ėdamas irimo bakterijų, pamažu virsta trūnėsiais.

Mano tėvas visose srityse buvo genialus diletantas – taip pat ir sodininkystės bei pomologijos. Dar gerokai prieš pasistatydamas namą, jis prisodino sode daug vaismedžių, kai kurie jų buvo retų veislių, ir ant jų šakų rūdijančiomis vielutėmis prikabino medines lenteles su kruopščiai surašytais pavadinimais – taip pat ir lotynų kalba.

Kad ir kaip rūpestingai tręšiant, prižiūrint ir purškiant „mėlynuoju akmenėliu“, sode iš karto įsimetė vikšrai, ir kiekvienas ruduo atnešdavo gausų didžiulių, raudonų sukirmijusių obuolių derlių.

Tvora, apaugusi alyvų ir aviečių gyvatvore, lyg žalia siena skyrė namą nuo gatvės.

Kieme, kurio dalis buvo grįsta lauko akmenimis, dalis išbarstyta smėliu, stovėjo arklidžių, ratinės ir skalbyklos pastatas, šalia buvo kiaulių tvartas ir didelis iš betoninių žiedų suręstas šulinys. Kasant šulinį, šie žiedai buvo pamažu klojami vienas ant kito, taip galų gale atgrubnagis šulinių kasėjas padarė rentinį kreivą.

Vanduo nebuvo giliai. Namas ir kareivinės stovėjo žemumoje, čia pat už kareivinių skardinga vaga tekėjo upė, ir vandens lygis šulinyje sutapo su upės lygiu – gruntinis vanduo ar atitekantis pagal susisiekiančių indų principą. Vandens paviršius mūsų šulinyje pakildavo arba nusileisdavo kartu su upės lygiu, ir šulinio vanduo niekuo nesiskyrė nuo upės: šiltas, drumstas ir salsvo skonio, jis buvo naudojamas namie viskam – ir virti, ir skalbti, ir gerti.

Nuo pat ryto sėdėjome sode, karštą vasaros dieną, tobulai atskirti nuo pasaulio žalios gyvatvorės sienos. Tamsiai žali blizgantys širdies formos alyvų lapai atspindėjo mėlyną dangų, žolyne augantys rožių krūmai iš toliau atrodė lyg gauruoti nuo spyglių ir skleidė salsvą rožių žiedlapių kvapą. Laukinių vynuogių ūgliai vijosi palei namo sieną, ir man atrodė, kad per šią žalumą vijoklių kapiliariniais vamzdeliais nuo žemės kyla drėgmė ir graužia namo sienas.

Elektra tą rytą vaikščiojo nerūpestingai apsirengusi, užsimetusi nežinia kokį chalatą, ir šis jos nerūpestingumas visai nerėžė akies, jis labai tiko prie jos gaivumo ir savotiško svaigumo.

Po išsikišusiais stogo kraštais kregždės susilipdė lizdus ir krykšdamos vis leisdavosi iš atsivėrusios po dangaus varpu erdvės, jų mėšlo dryžiai išmargino namo sienas.

Sėdėjome po žalių lapų baldakimu, aš skaičiau Carlyle’io „Herojus“, nors iš tiesų visai neskaičiau, tik pro knygos puslapius vogčiomis dirsčiojau į jos krūtis. Ji pasilenkusi nežinia ką siuvo, ir jos plaukai krito ant to siuvinio, o tas chalatas buvo truputį prasiskleidęs, ir buvo matyti viršutinė jos krūtų dalis, tarpas tarp jų ir rožiniai skruostai.

Mudu kalbėjomės.

Ant savo jodinėjimo kelnių zomšinio apmušalo kišenėje rastu raktu braižiau nežinia kokį piešinį ir jį nesunkiai nutrindavau, vos perbraukęs delnu – tokia minkšta buvo ta zomša.

Keliu, keldamas dulkes ir kaukšėdamas pasagomis, iš pratybų važiavo automatininkų eskadronas. Ulonų marginiai buvo beveik visai išblukę nuo skalbimo, per nugaras įstrižai driekėsi alyvos dėmės nuo automatų. Pro alyvų šakas mačiau juos trikinkėmis ir dvikinkėmis važiuojančius paskui arklininką, kuris vedėsi nešuliais apkrautą arklį. Ant nešulių iš vienos pusės gulėjo kulkosvaidis „Maxim“ su aušintuvo vamzdžiu, iš kitos – sudėtas „Schwarzlose“ pagrindo trikojis, viršuje – amunicijos dėžės. Jie dainavo:


        Iš kur mane pažinai,
        Umtarija viens
        Umtarija viens...
        Kad ponu pavadinai,
        Umtarija viens...

Eskadronas praėjo, nusėdo dulkės, ir oras prisigėrė karščio. Vis dar aidėjo jų dainos nuotrupa:


        Nekalbink palei kelią
        Umtarija viens...
        Tu – ponas, aš – bedalė
        Umtarija viens...

Nuo suolelio buvo toli matyti; kitame sodo gale, kur prie tvoros tankiai žėlė aviečių krūmai, sodininkas Francišekas Salezas Stužas kasė Mazgajui duobę.

Sodininką Francišeką Salezą Stužą mes vadinome Kamčiadalu. Mudu su Elektra sugalvodavome pravardes visiems aplinkiniams, tad mudviejų pokalbiai buvo tarsi hermetinis šifras. Įgaliotinį ir vienintelį tėvo banko tarnautoją vadindavome Ryjumi, tėvą buvome praminę Pavelu, nors jo vardas buvo Stefanas, prelatą Izidorių Kunašovskį – Tertium non datur, o daktarą Goldfišą – Solange.

Francišekas Salezas Stužas visą praėjusį karą praleido Kamčiatkoje, paimtas į nelaisvę. Pačioje karo pradžioje, dar 1914-ųjų rugpjūtį, jis buvo mobilizuotas į austrų landšturmą, bet nespėjo nė pajudėti iš miesto. Kai prie miesto priartėjo rusai, mažytis landšturmo būrys pasitraukė į mišką aplinkinėse kalvose, ir karštą, tvankią dieną draugai Francišeką Salezą kaip čionykštį išsiuntė į gimtąjį kaimą alaus; čia jį sugavo pirmas kazokų patrulis, ir jis netrukus buvo etapais išsiųstas į Kamčiatką. Per ketverius metus už poliarinio rato Francišekas Salezas nuo skorbuto neteko visų dantų, todėl, dar neturėdamas daug metų, jau atrodė iškaršęs senis. Per tą Kamčiatką jį ir praminėme Kamčiadalu.

Kamčiadalas kasė Mazgajui duobę. Šiaip jis buvo sodininkas, bet prieš porą metų padarė atradimą. Jis atrado Portlando cementą. Labiau negu želdiniais, jis rūpindavosi visa ko aplinkui cementavimu. Jis vis išreikalaudavo iš tėvo pinigų pusei popierinio maišo cemento „Firlej“, maišydavo jį, o paskui vis ką nors betonuodavo ir cementuodavo. Laiptai, nuotekų vamzdžiai, kanalai, šuliniai, palangės aplink mūsų namus nuolat buvo taisomi ir perstatomi. Neobliuotos lentos dengdavo vis naujas stingstančias konstrukcijas, ir kai Kamčiadalas pagaliau sulaužydavo šias formas, pasirodydavo betono paviršius, tiksliai atkartojantis medžio rieves, tarsi aplink mūsų namą būtų statomas suakmenėjęs miškas.

Užėjus liūčiai, sukildavome ant kojų, vis nepaliaudami stebėtis, Elektra, aš ir Kamčiadalas ir gaižiai nusivylę žiūrėdavome, kaip dėl Francišeko Salezo nenumatytų niveliacijos ir denudacijos dėsnių veikimo lietaus vanduo, audringai tyčiodamasis iš jo nuotekų kanalų bei drėkinimo sistemų, srūdavo visai priešinga kryptimi, nei numatyta, grauždamas kanjonus ir koloradus purve ir žemėje aplinkui ir priešais save, teliūskuodavo į tuos betono vamzdžius, nešdavo žoles ir piktžoles, pačiose netikėčiausiose vietoje išsiliedamas į balas ir kūdras. Kiek pamenu, Kamčiadalas niekada taip ir neperprato vandens kaprizų.

Kastuvas plekšėdamas lygino kauburėlį – Mazgajaus kapą. Netrukus šis kapas išsilygins, net įdubs, ir pūvanti, kirmėlių graužiama linksmojo Mazgajaus maita nuodais ir šunišku krauju ims sunktis į sodo žemę, nuodys kreivąjį šulinį, vijoklių stiebais lips aukštyn ir skverbsis į namo sienas, trikdys gyventojų miegą, inkšdama ir keršydama už savo mirtį tą dieną, kai saulės šešėliai jungė dangų su žeme.

– Vargšas Mazgajus, – pasakė Elektra, – klausyk, ar gyvuliai turi sielą?

Paskui, nelaukdama mano atradimų, pridūrė:

– Mirtis – tai baisu – mirtis...

Man pagailo Elektros.

– Kvailystė, – pasakiau aš, – ar mes esame, ar mūsų nėra, juk tai visiškas atsitiktinumas. Ar žinai, koks atsitiktinis dalykas yra gyvenimas? Įsivaizduok, žuvys padeda milijonus ikrų, kad kuris nors vienas išgyventų ir pritvinktų gyvybės. O ar žinai, iš kiek žmogaus spermatozoidų...

Susivokiau, kad ji dar tik mergaitė, ir nenoromis pridūriau:

– Bet tu dar nepakankamai suaugusi.

Man vėl pasidarė jos gaila – jos akyse pasirodė ašaros.

– Tikrai dar ne, tu brutalus savimyla.

Ji pravirko.

Tarp mūsų nebuvo įprastas jautrumas. Namie nesakėme vieni kitiems švelnių žodžių, nepripažinome bučinių, tad ir aš nežinojau, ką jai sakyti. Negrabiai uždėjau ranką jai ant rankų, ji nusišypsojo ir pasakė:

– Parodyk ranką. Tau įkando tas Mazgajus, ar dabar skauda? Žinai, ten, pas benediktines, nutiko tokia istorija, bet namie niekam nepasakojau, ir seserys benediktinės, oi, kokios santūrios jos buvo, nors ko tik ten neprisiklausiau. Ten laiko tokius baisius vilkšunius, nakčiai jie paleidžiami ir laksto lodami aplink vienuolyno sienas. Žinai, jie turėjo šuniukų ir augino juos vienuolyno rūsyje, o aš buvau tokia kvaila ir pasisakiau Maryškai Zuberaitei, kad visai nebijočiau nusileisti prie tų šuniukų, ir ta Maryška, irgi tokia kvaila, taip manim tikėjo, ėmė ir išsiplepėjo, o tos mane išprovokavo. Aišku, visos sėdi saugios, antrame aukšte už langų, o aš viena tame kieme, labai bijojau, bet nulipau tais laiptais, tamsoje, ir pirma, negu išgirdau šuniukus cypčiojant, tie vilkšuniai puolė mane, aš bėgau tais laiptais į viršų, vilkdama į mane įsikibusius tuos du pabaisas, stebiuosi, kaip neišprotėjau, tik atbėgusi į viršų, nualpau. Paskui, kai gulėjau kelias savaites lovoje sutvarstyta, ar manai, kad kuri nors mane užjautė? Kur ten, dar seserims girdint, tyčia apsimetinėdamos kalbėjo: „Matai, pati norėjai.“ Kam reikėjo taip tyčiotis, Žoržai?

– Seserys benediktinės nieko neišdavė, – patikinau, guosdamas ją.

– Jos ne tokios, o žinai, visos iš gerų šeimų, kad ten atsidurtum, reikėjo kraičio, mažai tokių beliko. Jos visos labai senos.

– Kokios jos? Ar jų labai griežta regula? – paklausiau aš.

– Oi, mūsų vyresnioji, senutė, įsivaizduok, niekada gyvenime nėra mačiusi geležinkelio, nes kai įstojo į vienuolyną, geležinkelių dar nebuvo, o paskui niekur nebuvo išėjusi. Tiesa, prieš pusę metų buvo nuvažiavusi į Pohrebyščę apžiūrėti palivarko karieta su nuleistomis užuolaidomis.

– Tai jos tokios?..

– Žinai, jos nešioja tokius gobtuvus ant galvų kaip čia, kolegiate, ant Belsko vaivadienės kapo. Per iškilmes vyresnioji pasiremia tokia tarsi vyskupo lazda. Per pietus valgo strazdus, – juokėsi Elektra.

– Ką, tuos pačius strazdus altruistus, kurie patys išsikemša slyvomis ir net nedarinėjami prieš kepant?

– Na, taip pasakojama. Kartą vėl patykojome su ta Maryška, kad pamatytume įšventinimą. Labai bijojome, užlipome į chorą, o ten ant stalo išdeginti velnio nagai – kai šėtonas uždėjo ranką liudyti per Krasičyno vėliavininko išbandymą Dievo teismu – nemanyk, kad tikiu tomis tautosakomis, bet labai bijojau. Toks baisus tas įšventinimas: ji buvo baltais rūbais, su šydu, tarsi nuotaka, gulėjo kryžiumi ant grindų, ją uždengė juoda drobule, o kampe stovėjo žibintai, tarsi prie karsto, kunigas giedojo Requiem, ir dar tos giesmės – jau maniau, kad po to beprotiško vakaro vėl mane uždarys. Tikra mirtis gyvam esant...

– Apie ką jūs, panelės, kalbatės tarp savęs, būdamos vienos? – gudraudamas paklausiau aš.

Elektra susijuokė:

– Apie ką? Žinai, daugiausia apie berniukus. Man kartais net pasidaro gėda...

Abu nutilome, dienos saulėkaitoje buvo tylu ir karšta.

Sodo takelyje saulės atokaitoje pasirodė katinas. Jis priklausė giminei, kurios viena karta be paliovos keitė kitą, ir tas virsmas iš vieno gyvenimo į kitą vykdavo tiesiog mūsų akyse. Iš pradžių po kilimą raičiodavosi pūkuotas jauniklis – pasaulis jam atrodydavo erzinantis, neklusnus žaislas, iššūkis, – paskui jis išaugdavo į šaltą, abejingą mažytį tigrą grakščiais judesiais, nervingai sukantį uodegą, o didžiąją dienos dalį tai būdavo tiesiog miego, snaudulio ir uždaro, sustingusio gyvenimo kamuoliukas, mazgas. Paskui katė išgyvendavo nėštumo ciklą, ir iš vados būdavo paliekami išrinktieji, likusius Francišekas Salezas nuskandindavo, šiurkščiai pažeisdamas Gyvūnų globos lygos eutanazijos idealus. Taip užaugdavo nauja karta, ir giminės medis išleisdavo dar vieną atšaką.

Saulės šviesoje pasimatė į mažyčius brūkšnelius susitraukę katino agrastų spalvos akių vyzdžiai. Mums, sėdintiems pavėsyje, atrodė, kad takeliu artėjantis katinas vis didėja, rodėsi, kad grakščios kojos su švelniomis pirštų pagalvėlėmis pamažu pučiasi į liūto letenas, o iš apvalios galvos tuojau atsivers urvinio tigro nasrai. Mastelis – koks klaidinantis dalykas yra mastelis! Nesileisk suklaidinamas mastelio! Kas tau beateis į pagalbą, kas išmatuos proporcijas, kai diliuvinis tigras išžios prieš tave nasrus pageltusiomis iltimis!

Arba kad ir leopardas! Sergėkis dėmėtojo leopardo! Tai – pasileidimo, geidulingumo nuodo simbolis. Tik pažvelk! Kiek gašlumo jo ciniškuose judesiuose, pažvelk, kaip švelniai, plėšriai jis stato ant žemės koją, pasirengęs pulti, kaip žvilga jo kailis, kaip oda dengia raumenų žaismą – štai iš kur staigus katino šuolis. Ar jis glūdi tame dėmėtajame leoparde, geismo simbolyje, ar pačiame manyje? Manyje pačiame, klastingai suraizgytas, snaudė šis simbolis, ir štai jis išlindo, mankština strėnas, rengiasi šuoliui...

– Kic, kic, – pasilenkusi virš takelio, blizgino pirštais Elektra, mėgindama prisivilioti lepūną.

Lengvai atsidusau.

Katinas tingiai nužvelgė mudu ir vienu neaukštu, grakščiu šuoliu atsidūrė ant tvoros, skiriančios sodą nuo gatvės.

Raktu spausdamas minkštą savo jojimo kelnių zomšą, ėmiau braižyti leopardo dėmes. Kaip lengva buvo jas nutrinti, vos perbraukus delnu...

Tada Elektra nualpo. Tiesiog sudejavo: „A!“ ir nuslydo nuo suoliuko ant žemės.

Tai nutiko netrukus po to, kai pasirodė leopardas-simbolis. Tuo metu aš pasakojau jai istoriją užduota tema.

– Man baisu, – pasakė Elektra, – papasakok ką nors apie kokius nors indėnus...

– Nebijok. Žinai, Elektra, mačiau tokį Eizenšteino filmą apie Meksiką. Tiksliau, apie tokią meksikiečių šventę, tokias meksikiečių Vėlines. Tai pati linksmiausia pasaulyje mirčiai skirta šventė. Įsivaizduok: mugė, karnavalas, karnavalo muzika, seniai, jaunuoliai, vaikai šoka, grūdasi apie krautuvėles, tilindžiuoja bažnyčių varpai. Tik kaukės ant besilinksminančių porų veidų – tai kaukolės iš papier mâché, o lėlės, linguojančios ir trūkčiojančios ant karčių virš prekystalių – tai skeletai; už virvučių tampomi šokantys pajacai – tai juokingi, ironiški griaučiai. Tas Eizenšteinas – tikras kino montažo meistras, jis iš šių scenų ir kadrų sudėliojo nuostabią kompoziciją. Matai tokį mažą indėniuką, įnikusį į ką tik dovanų gautą žaidimą „Mano mažytės laidotuvės“ su kunigu, katafalku ir gedėtojų lėlėmis, o karstelio dangtis atsidaro lyg tabokinė; jame guli skeletukas... Štai mažytis, rubuilis indėnų vaikutis, papooze, įsikandęs didžiulį glajumi padengtą ir razinomis papuoštą skanėstą, primenantį kaukolę. Suaugusieji, prisigėrę to jų tautinio gėrimo pulkės, daromos, atrodo, iš agavų, šoka ir dainuoja, juokdamiesi iš tos mirties, kurios, jų manymu, nėra ko bijoti, mirtis jiems artima ir sava, jie pripratę prie jos pačios ir prie jos vaizdinių akmeninėse actekų ir majų skulptūrose – matai, Elektra, kaip tai prasminga, ta gyvybės ir mirties sumaištis, nes kurgi ta riba?.. Taigi nebijok, Elektra...

Elektra raukė antakius, šypsodamasi, susimąsčiusi, ir kaip tik tą akimirką nualpo.

– Kas tau, Elektra? – išsigandau aš, kojos man lyg įaugo į žemę; aš susitvardžiau ir nubėgau vandens.

Buvau toks susijaudinęs, kad apliejau ją visą vandeniu iš paskubomis atsinešto ąsočio, jai nuslinko chalatas, ir drėgnas nightdress prigludo prie jos formų.

Kiek buvau matęs graikiškų skulptūrų, nuostabių skliautus remiančių moterų figūrų, kariatidžių, nikių ir parkų, dianų ir persefonių, niobių, kaneforų – jas graikai iškalė iš marmuro su visomis chitonų klostėmis, lygiai nugulusiomis ant jų šlaunų, krūtų, klubų, nuvilnijančiomis, nusidriekiančiomis kolonų grioveliais per sulenkimus ir pakimbančiomis lyg sustingusios medaus srovelės, tarsi užšalę kriokliai. Graikų skulptoriai tiesiog aprengdavo, drapiruodavo jiems pozuojančias moteris šlapia drobe ir šias šlapios lipdybos klosčių formas perkeldavo į marmurą, atrasdavo jame.

Nualpusi Elektra, lyg graikiška skulptūra su šlapiomis klostėmis, susieinančiomis jai ties pėdomis, jos rausvos krūtys švietėsi pro musliną tarsi pro marmurą, apvalus pilvas ir šlaunys – išsidraikiusiais auksiniais plaukais ji atrodė lyg graikiška paauksuoto dramblio kaulo skulptūra.

Negalėjau jos pakelti, tokia sunki ji pasidarė, atbėgo Francišekas, ir jo padedamas (jis murmėjo: „Šitą, sergėk Dieve – aišku – nieko baisaus...“) pasodinau ją ant suolo, ji pramerkė akis, markstydamasi nuo saulės, akimirką ieškojo ko nors, ką galėtų pasakyti, ir pagaliau ištarė: „Jau nebebijau.“

Jos skruostai atgavo spalvą, ji juokėsi laiminga, ak, laiminga!

Po pietų daktaras Goldfišas, pakviestas apžiūrėti Elektros, kalbėjo ant laiptų, lipdamas eiti namo, kalbėjo susirūpinęs, pirštais gnaibydamas savo storą apatinę lūpą:

– Tas alpimas? Čia nieko, tokios mergiškos istorijos, ar aš sakau, kad tai rimta? Bet kad neprišnekėčiau, kodėl jums nenuvedus Elektros pas krūtinės ligų specialistą? – šiais klausimais baigė jis savo konsultaciją.


Iš: Zygmunt Haupt. Pierścień z papieru. Wołowiec: Wydawnictwo Czarne, 1999

Vertė Vytas Dekšnys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Vasario

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


150576. d :-) 2009-02-17 21:22
http://forum.suvokimas.lt - diskusijos apie knygas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 77 iš 236 
0:02:58 Feb 18, 2009   
Jun 2006 Oct 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba