SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-12-17 nr. 641

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Visa tiesa apie moteris?

Savaitė 
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai
• Muzika sugrįžta
• Pagerbs laureatus ir jų pedagogus
• Naujas kalėdinis spektaklis vaikams
• Pagerbiant dainininkės Birutės Almonaitytės atminimą
• Lietuva – pilnateisė "Theorem" narė

Muzika 
• Džiazo sekmadienis su Jiggsu Whighamu
• Jūratė Vyliūtė
Pizzicato!
2
• Balio Dvariono "Dalia" vėl scenoje
• Nuo Chopino iki lenkų poetų
• KONCERTAI

Dailė 
• Mane domina klausimus keliantis menas
• Nijolė Nevčesauskienė
Įvairovė ir kūrybiškumas
1
• XXVI San Paulo bienalė
• Kristina Stančienė
Pavilnys istorijoje ir drobėse
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Didysis latras Bukowskis
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pagiriamasis žodis trileriui
• Kelionė į utopijos ištakas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Visa tiesa apie moteris?

Friedricho Schillerio "Marija Stiuart" Nacionaliniame dramos teatre

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dalia Michelevičiūtė (Elzbieta)
D. Matvejevo nuotraukos iš LNDT archyvo

Naujausias leidinuko "Pravda" numeris vienu sakiniu taikliai apibūdina Nacionalinio dramos teatro premjerą: "tai tas atvejis, kai menas tampa repertuaro konvejerio įkaitu". Tokiu įkaitu šįkart tapo režisierius Jonas Vaitkus, šioje scenoje pristatęs Friedricho Schillerio "Mariją Stiuart", o kartu su ja ir savo spektaklių, pastaraisiais metais kurtų Nacionaliniame ir Kauno dramos teatruose, savaitę.

Savaitė turi savų privalumų. Pirmiausia visomis savo formomis ir spalvomis atsiveria kūrybinė ir pedagoginė Jono Vaitkaus pilnametystė (30 metų). Kita vertus, ši pilnametystė užtvirtinama ne prisiminimais, o realiais darbais. Jų formatai ir intencijos (nuo 1998 m. Dostojevskio "Stepančikovo dvaro") tik dar kartą įrodo režisieriaus universalumą, o patys naujausieji ženklina ir tam tikrą kryptingumą. Einama tikslesnės, lakoniškesnės formos link, tiesa, aukojant jai ir dvasios (ar minties) maištingumą. Beje, žinant Vaitkaus produktyvumą, poilsį akiai ir ausiai teikiančius naujausius jo spektaklius turbūt galima laikyti tik atokvėpiu prieš būsimas provokacijas. Nors gali būti ir taip, kad šis režisierius, kaip ir daugelis kitų, išties pagaliau nusprendė kalbėti tik teatro kalba ir tik apie teatrą. Nepriklausantys jokioms valstybinėms ar nevalstybinėms institucijoms statytojai dabar kaip niekad priversti taikytis prie jų užsakymų. Vadinasi – būti žiūrimi ir suprantami vieno ar kito teatro žiūrovų.

Ypač produktyvūs režisieriui buvo praėję metai – Kauno dramoje statytas Shakespeare’o "Venecijos pirklys" stilingumu nenusileido Nacionaliniame teatre režisuotiems spektakliams – Flaubert’o "Madam Bovari" ir Villqisto "Helverio naktis". Tarp jų puikiai įsikomponuoja ir Schillerio "Marija Stiuart" – dar vienas klasikinis veikalas režisieriaus suvestinėje, atitinkantis ir visus šįmet klasikos link pasukusius Nacionalinio teatro standartus. Šiuos standartus savotiškai apibrėžė vienas nesenas teatro eksperimentas – dabar jau neberodomi (?) 2002-ųjų Howardo Barkerio ir Lary Zappia "Europiečiai". Kroatų režisierius nepažinojo trupės, bet suprato, kaip turi atrodyti nacionalinės scenos spektaklis: kostiuminis, šiek tiek tragiškas ir šiek tiek komiškas, monumentalus, istorinės tematikos. Pamoka nepraėjo veltui – per dvejus metus šioje scenoje atsirado dar kostiumiškesni ir dar istoriškesni (jau lietuvių) pastatymai, kurių privalumas nebent tas, kad mūsų režisieriai pažįsta Nacionalinio teatro trupę, o teatras yra pasiryžęs viskam, kad tik pateisintų savo garbingą vardą. Šiuo požiūriu teatro ir Vaitkaus pozicijos, regis, sutapo: šįmet atvirai "nuosaikų komerciškumą" demonstruojančiam Nacionaliniam teatrui "Marija Stiuart" tapo iškalbinga eilute repertuare, o režisieriui – jo asmeniniame cv. Beje, "Marijos Stiuart" projektą režisierius, pasirodo, brandino ne vienerius metus, ir teatrui, kuris teigia pasiilgęs šiltų jausmų ir išgyvenimų, kuris laikosi savo principų, nebijo kalbėti apie šventovę ir orientuojasi į "žmonių dvasinio valgio stalą", toks spektaklis – pats tas.

Taigi Vaitkaus statyta "Marija Stiuart" jau pirmosiomis scenomis paneigia visus išankstinius lūkesčius. Jokios vaizdinės intrigos, smalsumo žadinimo, jokių nuorodų į šiuolaikiškumą. Šileriška ekspozicija plėtojama tarsi senajame Veimaro teatre – statiški aktoriai, dinamiškas tekstas. Atrodytų, ne tik tramdomi šiandienos žiūrovų norai kuo skubiau pradėti veiksmą, bet dar ir primygtinai verčiama įsiklausyti į būsimos istorijos aplinkybes. Tai, kad Vaitkus visad buvo scenos žodžio, verbalinės veiksmo partitūros meistras – jokia naujiena. Tačiau šįkart režisierius jos neaktyvina jokiomis pagalbinėmis priemonėmis: vien aktoriai dabar atsakingi už intrigos plėtotę ir įdomumą. Iš teksto aktoriai privalo sukurti savo veikėjų pavidalus, tekste ieškoti intonacijų tikslumo, personažų formos bei gyvybingumo. Pats autorius, ne be Shakespeare’o įtakos, "Marija Stiuart" (1800) siekė atgaivinti senosios graikų dramos formą ir sukurti naujovišką, savo laikui aktualią jos versiją – suteikti klasicizmui emociškai gyvą skambesį, idėją paversti mintimi ir priversti pulsuoti ja visus tragedijos veikėjus. Galbūt atsitiktinai, o gal sąmoningai, rinkdamasis būtent šį Schillerio kūrinį, režisierius ne tik atsigręžia į Schillerio laikų teatro, šileriškosios analitinės dramos bruožus, bet ir tampa (kaip, beje, ir autorius) savotišku savo ankstyvųjų paieškų klasiku. Apribodamas išorinį "veikimą", sugriežtindamas judesių ir judėjimų laisvę, apnuogindamas žodį, Vaitkus atiduoda duoklę... savo šekspyriškai patirčiai. Pirmas į galvą ateinantis palyginimas – dar 1986-ųjų "Ričardas II", tik čia, "Marijoje Stiuart", nėra grimo, ypač ryškaus stilizuoto abstrahavimo, rituališkos askezės. Nėra, nes, skirtingai nuo anų laikų, kai tragedijoje režisierius ieškojo klykiančio tyla ir įtampa ceremoniškumo ir jausmo, despotiškumo ir žmogiškumo konfliktų, dabar bandomi brėžti valdžios ir moteriškumo, keršto ir atleidimo, tiesumo ir intrigų motyvai, kuriais spektaklyje apraizgomos kovojančios dėl sosto pusseserės Marija Stiuart ir Elzbieta. Šileriškai sužmogintos, surealistintos ir kartu vaitkiškai susimbolintos, suidėjintos jos atsiduria ant plonytės grafiškumo, vaidybos tikslumo ir psichologiškumo, emociškumo ribos. Išlaikyti šią ribą nėra lengva, ypač jei norisi herojes konkretinti, atverti jų vidines dramas arba aprėpti ne tik abiejų moterų, bet ir už jų slypinčias skirtingų politikų, religijų, kultūrų priešpriešas. Pačioje pjesėje užprogramuota paradoksali kova tarp formos ir turinio, išorinio griežtumo ir vidinės šilumos spektaklyje irgi tampa tuo atskaitos tašku, pagal kurį matuojama aktorinė meistrystė. Dėl šios priežasties "Marija Stiuart" iki šiol yra viena dažniausiai statomų Schillerio tragedijų – čia galima vis naujai varijuoti senąsias ir naująsias vaidybos technikas, demonstruoti tiek monologų minties ir jausmo viražus, tiek neribotą statišką įtampą.

iliustracija
Dalia Michelevičiūtė (Elzbieta) ir Vytautas Rumšas (Lesteris)

Turbūt neatsitiktinai spektaklio dailininke vėl tapo anuomet Vaitkui talkinusi ir prie jo stilistinių paieškų prisidėjusi Dalia Mataitienė, čia sukūrusi lengvesnes, ažūriškesnes plokštumas ir vertikales, pilies erdvę su kartkartėmis ją įcentruojančiu auksiniu Elzbietos sostu ir dvaro prabangai nenusileidžiančius veikėjų kostiumus, formuojančius spektaklio kolorito ir siluetų vienovę. Beje, kaip tik kostiumai (ypač įspūdingas – Elzbietos) yra ta vienintelė pagalba aktoriams, kuri tarsi savaime verčia juos elgtis, kalbėti ir judėti kitaip, derinti išorinę didybę ir vidinį tuštumą, menkumą ar klastingumą.

Schilleris, rašydamas "Mariją Stiuart", paneigė istorinę tiesą ir idealizuodamas anaiptol ne pačios geriausios reputacijos Škotijos karalienę supriešino ją su mirties nuosprendį pasirašiusia Anglijos karaliene Elzbieta. Tačiau emocingiausius, prieštaringiausius jausmus išgyventi vis dėlto tenka pastarajai – greičiau demoniškos prigimties, beveik makbetiškų siekiamybių moteriai, kurios pusėje ne tik valdžia, bet ir moteriškos silpnybės. Tragedija mezgasi ir rutuliojasi lemtingiausiomis abiem moterims akimirkomis. Abi priverstos kovoti ir už savo gyvybę, ir sostą, tačiau yra ne laisvos, o priklausomos nuo jas supančių ir jau politinei sistemai atstovaujančių vyrų užgaidų. Iš dalies vis dėlto palikdamas politinių ir religinių intrigų foną, režisierius kaip tik ir susitelkė prie dviejų karalienių opozicijos, tiesa, jau nuo pirmųjų scenų Mariją Stiuart apgaubdamas simboline teisingumo ir nekaltumo aureole, o Elzbietą priversdamas išgyventi visą klastingos karalienės ir nelaimingos moters dramą. Tačiau spektaklyje įdomesnis ir veiksmingesnis pasirodė ne Schillerio dramos, bet greičiau turbūt tik Vaitkaus teatrui būdingas tikrumo ir dirbtinumo, vaidybos ir nevaidybos, emocijos ir technikos konfliktas, į priešingas pozicijas išskyręs premjeriniame spektaklyje vaidinusias Ingą Jankauskaitę (Marija Stiuart) ir Dalią Michelevičiūtę (Elzbieta). Šis išskyrimas, pabrėžtas ir vizualiai (scenos erdve, kostiumais, muzikiniais kompozitoriaus Algirdo Martinaičio motyvais), tarsi sujungė aktores kaip scenos varžoves, oponuojančias viena kitai savo kuriamų herojų raiškos briaunomis, jų charakterių pilnatve, vaidybos vingrybėmis. Debiutuojanti Nacionalinio teatro scenoje Jankauskaitė tapo ta natūralumo, vaidybos grynumo, tiesumo kvintesencija, kuriai priešpriešinamas Michelevičiūtės rafinuotumas, emocinis ir intonacinis barokiškumas. Atrodo, jog ši Elzbieta nusipelno plojimų po kiekvieno savo monologo, tai varijuojančio didybę ir galią, tai staiga virstančio širdį veriančia atgaila, tai sustingstančio veidą iškreipiančia kaukės grimasa. Tačiau viena kitą keičiančios abiejų moterų scenos-paveikslai yra tarsi dvi vienos monetos pusės. Jos spektaklyje ne tik viena kitą papildo, bet ir įskelia tarpusavio kovą: Elzbietos didybė matuojama įkalintos Marijos Stiuart bejėgiškumu, tačiau šiai mirus (jos žengimas ešafotan prilyginamas dieviškam vainikavimui) subliūkšta ir pati Anglijos karalienė.

iliustracija
Inga Jankauskaitė (Marija Stiuart) ir Neringa Bulotaitė (Ana Kenedi)

Panašų konfliktą režisierius yra rutuliojęs kadaise statytoje Ingmaro Bergmano "Personoje" (1994) – aktorės Elizabet vidinę stiprybę, nebylų nuožmumą tuomet palaikė seselės Anos nuoširdumas ir atvirumas, tapę Elizabet gyvybės šaltiniu ir savisaugos instrumentu. "Marijoje Stiuart" pati Marija tampa greičiau Elzbietos nuvainikavimo, jos tuštumo ir klastingumo, jos palaikomo ne tiek politinio, kiek žmogiško dviveidiškumo įveikimo įrankiu. Žmogišką artimiausių ir mylimų žmonių išduotos Marijos Stiuart tragediją režisierius aukoja Elzbietos teatrališkumo, dirbtinio didingumo ir visagalybės dramai.

Monumentalumo ir kartu teatrališko sąlygiškumo spektakliui suteikia Vaitkaus teatrui būdingų statiškų figūrų siluetai – tarnų figūros, nebyliai rymančios arkose, sustingę dvariškiai, stambūs monologų ir dialogų planai. O gyvybės – aktorių bandymai psichologizuoti tekstą, ne tiek susitelkti prie individualių savo veikėjų bruožų, kiek dviprasmiškomis intonacijomis nubrėžti intrigos posūkius. Ar aktorių, ar paties režisieriaus valia šiam psichologizavimui kol kas stinga vidinės įtampos, to žodžio ir minties aštrumo, taiklumo, kuris moterų konfliktą pakylėtų iki dviejų politinių ir religinių sistemų susidūrimo. Kiek melodramiškam, retsykiais beveik žaisliniam spektaklio teatrališkumui tai suteiktų išties tragiškos rūstybės. Kita vertus, tuomet tektų kalbėti apie šileriškos estetikos ir etikos reanimaciją. Prie jos bene ryškiausiai priartėjama per Elzbietos paveikslą, demaskuojant tas vaidybos priemones, prieš kurias nuolat kovojo dramaturgas, ir paradoksaliai jas jungiant į vieną įdomiausių spektaklio herojų – Arnoldo Jalianiausko Mortimerą. Kiekvienoje scenoje aktorius ne tik atveria vis keistesnius savo bruožus, bet iš judesių, intonacijų lipdo vis kitokį pavidalą: atrodo, jog pasitikėjimą keliantis jaunuolis ne tik iš meilės Marijai Stiuart, bet ir dėl to, kad įsipainioja į rūmų pinkles, virsta mįslinga ir savaip fanatiška, net fiziškai deformuota figūra, kuriai išties lieka vienintelis – savižudybės – kelias.

Spektaklio programėlėje Vaitkus teigia norėjęs suteikti progą pamąstyti apie moterį ir vyrą, moterį ir politiką, moterį motiną ir visuomeninę jos veiklą, moterį aktorę. Kol kas apmąstymus provokuoja moters aktorės situacija, kuriai spręsti režisierius pasitelkia šileriškojo teatro priemones ir jomis dar sykį apibrėžia dabar jau repertuarinės klasikos pinklėse rizikuojančio atsidurti Nacionalinio dramos teatro standartus.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Vasario

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 66 iš 200 
0:21:40 Feb 4, 2009   
Jun 2006 Oct 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba