Garsas sako, jog laisvės pasauly esama
ir kažkas nemoka mokesčių cezariui.
Aš slepiu rankas haidnokišenėse
ir apsimetu, kad gyvuoju be rūpesčio.
Aš iškeliu haidnovėliavą, skelbiančią:
„Trokštame taikos. Bet nepasiduodame.“
Muzika – stiklo namai pašlaitėje,
o šlaitu lekia akmenys, ritasi akmenys.
Jie užgriūva namus, kiaurai juos perskrenda,
bet stiklai išsilaiko nesubyrėdami.
DEREK WALCOTT
Šis lapas – debesis
Šis lapas – debesis, tarp jo nudilusių kraštų
su pertrūkiais atsiveria kalnai, paskui iškyšulys
pranyksta, bet giedros mėlynės paraštėj
nušvinta jūros prorėžos ir ištisa šalis –
sala, atspėjus savo vardą: ochrinė jos pluta,
ūksmingi kloniai, kelio posūkiai, suvėrę
žvejų gyvenvietes ant siūlo, nebyli balta
galingos gožos skiauterė; žuvėdros taiko strėlę
tylion artėjančio miestelio prieplaukon, kuriai
atliepia gatvių vos įskaitomos eilutės, mirga
du garlaiviai, vilkikas, protėvių kanojos, škunų sąnariai –
ir debesis vėl dengia lapą, ir švariai
nuplovęs popierių ilgam užverčia knygą.
CHARLES SIMIC
Tarp emigrantų
Čia galėjai sutikti kabineto narių,
Karininkų, profesorių, kunigų be sutanos:
Jie penėjo balandžius ant parko suoliuko,
Žvairavo į užsienietiškus laikraščius
Ir sakė kiekvienam, kas juos klausinėjo,
Kad neverta aiškintis, kas buvo iš tikrųjų.
Apie tai, kaip žudynės gerina pasaulį,
Puoselėjo daug karčių prisiminimų,
Susiglaudę tamsiose virtuvėlėse,
Karpydami supermarketo kuponus,
Įstatydami vieton klibančius dantų protezus,
Kol dar neužvirė arbatinukas.
Valgė restoranuose, kur kelneriai buvo už juos vyresni,
O muzikantų rankos drebėjo,
Įsitvėrusios instrumentų,
Virkdančių kiek įkaušusią našlę,
Kai skambėjo melodija, kurią mėgo jos vyras,
Kadaise pasiuntęs tūkstančius mirti.
Meilužiai
Miške vieną gražų sekmadienį,
Kai dar buvom vaikai,
Užtikom porą, gulinčią ant žemės.
Susikibę rankom, bijodami
Pasiklysti girioj, išvydom
Tai, kas iš pradžių atrodė sniego lopas.
Jie gulėjo nuogi, apsikabinę
Ant plikos žemės, ir vėjas
Ošė virš jų pavasario lapuose,
O mes prasmukom vogčiomis, idant
Nesužinotume, kas jie tokie, ir niekad
Neminėtume jų sau nei kitiems.
BILLY COLLINS
Graikų ir romėnų statulos
Gal pirmiausia nutrupa nosies galiukas,
paskui rankos ir kojos,
ir akmeninis falas, jeigu jo iš viso būta.
Dažnai po nosies nusirita galva,
kaip kitados, kepėjams
senosios Romos skersgatviuose kepant duoną.
Jokios vilties, kad liktų paputžandžio
satyro fleita, prisiglaudus prie lūpų,
ar lazda, kuria kadaise rėmės piemenėlis,
kario rankoje sugniaužtas kalavijas,
miegančio berniuko vargšės ausys
ir kažkas, ką plaštakoj anuomet laikė Afroditė.
Bet torsas – tai visai kita istorija:
stačiokas tarpininkas, ilgiausiai gyvuojantis,
strypu pritvirtintas prie pjedestalo,
ir akmeninio pasturgalio galybė,
tokia glotni ir esminga, jog žmonės
nedvejodami traukias iš grupės, apeina statulą ir žiopso.
Šitaip viskas ir vyksta salėje, kurion
liejasi šviesa pro perregimą stogą:
nebelieka tai vienų, tai kitų galūnių –
pirštai pakliuvo po laiko pjovikliu,
plaštakas nukirto laikrodžio rodyklė,
sąnarius suskaldė mirties kuliamoji.
Bet anapus sienų, gatvėse, lyja,
žvilgančiu šaligatviu zujantys kūnai
susitinka ir aplenkia vienas kitą –
ATĖNAI
Lietuva internete
