SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-01-06 nr. 690

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Modernizmo superžvaigždė
25

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Prie orkestro ištakų
3
• Vytautė Markeliūnienė
Algio Žiūraičio laiškai ir prisiminimai
• Įteikti "Operos Švyturiai"6
• KONCERTAI2

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Chameleonas gaudo žiūrovus
• Dalija Epšteinaitė
Naujametinės metamorfozės
1
• Galerijos "ARTima" akcija2
• PARODOS

Literatūra 
• Lietuvių Londone daug, Pukytė viena4
• Plakatisto sukaupta patirtis
• Petras Keidošius (1924 08 29 – 2006 01 03)
• VAKARAI

Teatras 
• Kauno muzikinis teatras viešės Vilniuje
• "Poezija ir meilė Lesbo saloje"1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Išdavystės narkotikas
• Živilė Pipinytė
Atrasti realybę, atrasti save
2
• Metafizikos triumfas
 Išeitis – bokštas
• Naujas dokumentinis filmas "Stirna"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Asmeninė nuomonė po švenčių27

Diskusijos 
• Kodėl Respublikos Prezidentas vetavo su kultūra susijusį įstatymo papildymą?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Išeitis – bokštas

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ridley Scott

Per visas šventes beveik neįsijungiau televizoriaus – vien pažvelgus į programą nupurtydavo siaubingos nykumos jausmas. Tačiau esu senas mazochistas, tad ėmiau ir pabandžiau pasižiūrėti Nelės Paltinienės koncertą. Ji man sukeldavo totalaus kičo alergiją dar prieš keturiasdešimt metų, pamaniau, laikai pasikeitė, gal ir Paltinienės kičas postmodernizmo laikais estetizavosi. Anaiptol. Tačiau jei lietuviai tiek metų jos ilgisi, vadinasi, kažkas yra. Tiksliau, tauta kažką turi.

Užuot žiūrėjęs televizorių, iki soties naršiau po internetą. Radau daug įdomaus, bet vieno straipsnio negaliu nepacituoti, nes visiškai pritariu jo autorės – rusų kino kritikės Tatjanos Moskvinos – naujametiniam pasiūlymui, išspausdintam savaitraštyje "Moskovskije novosti". Aptardama iš televizoriaus nuolat sklindantį kičą ir visagalį reitingą, ji rašo: "Masinis žiūrovas paprastai nieko neišmano mene. Todėl jei jam patiki profesionalų likimą ir vertinimus, profesionalumo kriterijai nusitrins. Prasideda meno žlugimas ir profanavimas, nes menas turi priešais save turėti Dievo žvilgsnį, o ne mažą žmogelį. Kas būtų atsitikę rusų ikonoms, architektūrai, literatūrai, jei būtų imta pataikauti masiniam skoniui? Bet dabar jau yra taip, kad daugeliui vaidmenų nebegalima rasti tinkamų aktorių. Štai todėl, tarkime, Vladimiras Bortko ir patikėjo "Meistro ir Margaritos" Volando vaidmenį Olegui Basilašviliui (apie serialą plačiau pakalbėsime kitą kartą). Ne todėl, kad Basilašvilis idealiai tiktų (visai netinka), o todėl, kad bent jau galėjo pasitikėti aktoriaus meistriškumu, tuo, kad jis vaidins nenusipigindamas…

Žinote, koks kyla noras? Apskritai paimti ir paslėpti, užrakinti nuo masinių letenų visą aukštąją kultūrą. Tegu masės šoka savo rezervate be kompleksų ir tenkinasi savo lėlėmis. Tačiau kai jie apimti siaubingo liūdesio atšliauš prie mūsų bokšto šaukdami: "Duokit mums nors vieną Puškino eilutę! Nors gurkšnelį Čechovo, nors trupinėlį Cvetajevos, leiskite pasižiūrėti į Čerkasovą, į Jevstignejevą, sugrokite Bachą, nes mirštame!", – mes, bokšto sargybiniai, piktai suriksime (kaip kad sargybiniai filme "Kreivų veidrodžių karalystė"): "Raktą! Raktą!" Ir nieko neįleisim, cha-cha."

Tačiau Rusijos žiūrovai vis dėlto masiškai žiūri "Meistrą ir Margaritą". Nuo pirmadienio per Pirmąjį Baltijos kanalą žiūriu ir aš. Kol kas nesu sužavėtas, nes trikdo ir perdėtas serialo teatrališkumas, ir statika, ir banali muzika. Tačiau kol kas (bent kol nepamačiau Meistro) patylėsiu ir aš.

Šią savaitę ir vėl ekrane bus gausu įvairiausių trilerių ir siaubingų istorijų. Tačiau geriau jau jos, nei nesibaigiantys šventiniai koncertai. Koks nors maniakas, apsėstasis ar beprotis man visada bus mielesnis už Violetą Riaubiškytę, Rūtą Ščiogolevaitę ir gausius jų draugus, nes nėra nieko baisiau už blogą skonį. Tačiau ir bokštų gyventojams bus ko pasižiūrėti. Pirmiausia tai legendinis Jeano-Pierre’o Melville’io filmas "Siaubingi vaikai" (LTV, 11 d. 23.25). Jeanas Cocteau nenorėjo niekam patikėti savo garsiausio, 1929 m. parašyto romano ekranizacijos. Tik po karo, pamatęs Melville’io "Jūros tylėjimą", 1950 m. jis pats susirado režisierių ir pasiūlė jam bendradarbiauti. Cocteau buvo teisus: gimė jaunystės melancholiją ir tragizmą perteikiantis įtaigus filmas, kurio nesugadino net užkadrinis paties Cocteau komentaras. Melville’is pasirodė geresnis pasakotojas už autorių, jis sugebėjo perteikti tą pilną spąstų keistą istoriją, pasitelkdamas nepaprastą vizualinę fantaziją, vaizdų intensyvumą ir haliucinacijų poeziją.

Siaubingi vaikai – tai brolis ir sesuo Polis ir Elizabet. Jie gyvena savo susikurtame uždarame pasaulyje ir tampa vis artimesni. Po motinos mirties Polis suserga paslaptinga (ir simboliška) liga. Netrukus į jų pasaulį patenka Žeraras, vėliau Elizabet draugė Agata, dar vėliau – milijonierius, kurio mirtis pavers herojus turtuoliais. Tačiau visi tie brolio ir sesers gyvenime pasirodantys žmonės negali suardyti painių jų santykių.

iliustracija
Christina Ricci

"Siaubingi vaikai" buvo vienas tų filmų, kuris atvėrė naujus kelius būsimam Naujosios bangos kinui. Ir ne tik. Neatsitiktinai Melville’į savo mokytoju laikė ne tik prancūzų Naujosios bangos kūrėjai, bet ir po kelių dešimtmečių iš jų darbų mokęsi Rytų režisieriai – Johnas Woo, Wong Kar-wai.

LNK Snobo kine (12 d. 22.35) rodomas aktoriaus Vincento Gallo režisūrinis debiutas "Bufalas 66" taip pat kupinas kino reminiscencijų. Pasakojimas apie nusikaltėlį (Vincent Gallo), kuris miesto centre vagia paauglę (Christina Ricci), kad savo tėvams (Benas Gazzara ir Anjelica Huston) pristatytų kaip mylimą žmoną, yra savotiška prisikėlimo istorija, o kartu filmas verčia prisiminti ir Johną Cassavetesą, ir Naujosios bangos prancūzus.

Manau, bus įdomu prisiminti ir vieną ankstyvųjų (sukurtas 1989 m.) Ridley Scotto filmų "Juodasis lietus" (LTV, 10 d. 21.10), kuriame įsiminė puikus Michaelo Douglaso (policininkas ) ir Keno Takakuros (japonas mafijozas) duetas bei prieš keliolika metų dar tokia neįprasta Rytų egzotika. Scottas yra apsigimęs ekrano dailininkas, tai, be abejo, susiję su jo išsilavinimu (baigė Londono karališkąjį menų koledžą), ne vienerių metų dekoratoriaus ir scenografo praktika. Scottas žino, kaip naudotis spalvomis, šviesa ir šešėliais, kontrastu. Jis žino, kokia svarbi yra kiekviena kadro kompozicijos detalė, rekvizitas ir kostiumai, ir kaip niekas kitas kine sugeba "piešti" peizažus. Kartais atrodo, kad jis kūrė filmą dėl kokios nors vienos scenos. "Juodasis lietus", man regis, jį patraukė savo "japoniškumu".

Vienas dažniausiai pastaraisiais metais minimų režisierių Park Chan-wook ("Senis") nemėgsta, kai jį sieja tik su Pietų Korėjos kinu. Filosofo ir kino kritiko patirties turintis kūrėjas mėgsta eksperimentuoti su pasaulinio kino istorija. Tai įrodė ir 2000 m. sukurtas jo filmas "Bendroji saugumo zona" (BTV, 7 d. 20.15). Tai – filmas-mįslė, kurio veiksmas nukelia į siaurą žemės juostą, skiriančią Šiaurės ir Pietų Korėjas. Čia įvyksta nusikaltimas, kurio tirti atvyksta jauna tardytoja – Šveicarijoje užaugusi korėjietė. Filmas yra ir jos kelionė į savąją tapatybę. Tačiau man įdomiausia pasirodė ne tikrai puikiai sumegzta intriga, o filmo stilius, nes režisierius balansuoja tarp amerikietiško veiksmo filmo ir socrealistinių (ypač rusiškų) propagandinio filmo klišių. Rafinuotiems kinomanams, manau, tas netikėtas socrealizmo prieskonis (ypač naudojant spalvas, kuriant kadro kompoziciją, bet juntamas ir vaidybos manieroje) suteiks peno ne vienai refleksijai.

Visai kitokia mįslė – Franēois Ozono "Baseinas" (LTV, 7 d. 22.40), kurio autorius žaidžia su juodojo kino konvencijomis ir atiduoda pagarbos duoklę visoms garbioms detektyvų damoms, bet pirmiausia rašytojoms Patricia Highsmith, Ruth Randell, P.D. James. Būtent jos neakivaizdžiai ir padėjo sukurti pagrindinę filmo heroję – detektyvų rašytoją, kurią nepaprastai įtaigiai suvaidino Charlotte Rampling.

Dar vienas filmas, kuris žada panardinti į juodojo kino konvenciją, yra Johno Dahlo "Sukti lošėjai" (LTV2, 9 d. 22.10). Jo herojus Maikas (Matt Damon) laikomas kylančia Niujorko nelegalių lošimų žvaigžde. Jis sugeba atsisakyti šios savo aistros ir pradeda studijuoti teisę. Vis dėlto lošimo aistra yra nenugalima, tuo ir nusprendė pasinaudoti senas Maiko draugas Vormas (Edward Norton)... Dahlas neslepia, kad myli senąjį kiną. Tos meilės niekad nebūna per daug.

Jūsų –

Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 81 
0:55:19 Jan 28, 2009   
May 2006 Sep 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba