SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-07-06 nr. 763

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Ilona Mažeikienė
Tamsių sielos kerčių alchemikas

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Ryškiai žėrintis virtuoziškumas
• Jūratė Kučinskaitė
Džiazo muzikai tramdė „agresyvų materialistinį protą“
• Audronė Jurkėnaitė Epih
Atskilęs kaulas, arba Šokiai su protezu
1
• Jonas Urba (1925–2007)2
• LNOBT vasaros darbai
• Nauja VEKS vykdomoji direktorė
• Baltijos šalių muzikų koncertas Gotlando saloje1
• Prasideda „Nepaklusniųjų žemė“
• KONCERTAI

Dailė 
• Rasa Janonytė
Ko nereikia rašyti ir kodėl
10
• Muziejų bendradarbiavimas nuo Kubino iki gintaro
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Jan Fabre: „Aš esu klaida“
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kitur – kitaip
• Mirtingumo paslaugos
• Tegul malonumas nesibaigia1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Monika Krikštopaitytė
Sužeistas pasaulis ir mums tai nerūpi
34

Anonsai 
• Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ieško

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Tamsių sielos kerčių alchemikas

Alfredo Kubino grafikos paroda Vilniaus paveikslų galerijoje

Ilona Mažeikienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alfred Kubin. „Uždraustas kelias“. Apie 1935 m.

Menininkas yra tik vienas iš daugelio dieviškosios vaizduotės skleidžiamų šviesulių; juo daugiau fantazijos menininko kūrinyje, tuo ryškesnis jo vardas pasaulyje.

Alfredas Kubinas

Siela – tai daugiastygis instrumentas. Menininko ranka, užgaudama vieną ar kitą klavišą, verčia sielą virpėti.

Vasilijus Kandinskis, „Apie dvasingumą mene“

Birželio 21 d. Lietuvos dailės muziejus kartu su Aukštutinės Austrijos žemės muziejumi (Lincas) Vilniaus paveikslų galerijoje atidarė tarptautinę parodą „Alfredas Kubinas – kita realybės pusė“. Paroda į Vilnių atgabenta iš Linco „Landesmuseen“ rinkinių, kartu su Vienos Albertina disponuojančių didžiausiomis Kubino grafikos kolekcijomis. Pirmoji pažintis su garsaus austrų tapytojo, vieno įdomiausių savo laiko piešėjų, iliustruotojo ir rašytojo grafika suteiks galimybę ne tik pamatyti modernizmo klasikos originalus, bet ir užpildys apmaudžią Europos meno pažinimo spragą, padės geriau pažinti sudėtingą ir įvairialypę praėjusio šimtmečio pradžios dailę, atrasti paralelių tarp XX a. pradžios Europos ir Lietuvos meno paveldo. Paroda – vienas pirmųjų programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektų.

Amžių sandūros ir XX a. pirmosios pusės Europos meno kontekste Alfredo Kubino kūrybai tenka ypatinga vieta. Jau pačioje kūrybinio kelio pradžioje jam pavyko savo gyvenimą apgaubti neperregima mįslingumo skraiste ir nepaisant jam pritikusios vienišo menininko etiketės kartkartėmis vis pakurstyti blėstantį visuomenės susidomėjimo židinį. Iš amžininkų būrio Kubinas išsiskyrė išdidžia atsiskyrėlio laikysena ir meistriškai pasirinktu įvaizdžiu (mėgo šokiruoti, elgtis ekscentriškai). Nuo 1906 m. jis apsigyveno Linco apylinkėse, nuošaliame kalnų miestelyje Cvikledte prie Ino, ir čia gyveno bemaž pusę amžiaus.

Šiandien Kubino kūryba, kaip neįminta mįslė, savo paslaptimis traukia labiau nei dailininkui gyvam esant. Didelį susidomėjimą keliančio menininko parodos per pastaruosius dvejus metus viena po kitos buvo atidarytos Berlyne, Miunchene, Liuksemburge, Briuselyje, tarp kitų austrų dailininkų (monsinjoro Otto Mauerio kolekcija) – Maskvoje. 2006 m. rudenį Strasbūre įvyko europinė jauno prancūzų kompozitoriaus Bruno Mantovani dviveiksmės operos premjera Kubino romano „Kita pusė“ motyvais.

Kubinas pripažįstamas kaip vienas originaliausių austrų menininkų, jo kūryboje regime nevaržomą fantazijos polėkį, neįprastą kerinčio ir kartu trikdančio pasaulio vienovę. Visą savo gyvenimą jis nepaliovė stebinti ir šokiruoti keistais fantazijos vaizdiniais, makabriškumu, seksualine aistra alsuojančiomis scenomis. Kubino piešiniai pilni knibždančių grėsmių, kylančių iš gilių komplikuotos asmenybės krizių bei kompleksų, ilgainiui dailininko kūriniuose radosi vis daugiau vietos švelniam, naivokam humorui. Kubino kūrybos vaizdiniai tiesiog sukibę su realybe, tvirtai laikosi vieni kitų – kaip broliai dvyniai.

Iš bendraminčių Kubinas išsiskyrė savo kūrinių tematika, drąsia ir originalia menine raiška, aštriai disonavusia su to meto biurgeriška realybe. Dažniausi jo kūrybos motyvai – besikeičiantys ir besitransformuojantys žmogaus ir gyvūnų kūnai, moters kūno plastika, jos prigimties dvilypumas. Ankstyva motinos netektis giliai paveikė Kubiną, jis net mėgino nusižudyti prie motinos kapo. Todėl dailininko kūryboje moters įvaizdis dažnai pasitelkiamas ligai, mirčiai, karo baisumams, egzistenciniam nerimui, slogiai vienumos simbolikai perteikti. Savo kūryboje menininkas sulydė simbolizmo, ekspresionizmo ir siurrealistinio grotesko bruožus.

Dailininkas niekad neslėpė itin plačių meninių interesų, nuolatos domėjosi literatūra, filosofija, psichologija, dailės istorija. Jis buvo gerai žinomas grafikos meno vertintojas ir gerbėjas, sukaupęs didžiulę senųjų meistrų grafikos kolekciją. Daug keliavo, aplankė Balkanus, Prancūzijos pietus, Italiją, pabuvojo Prahoje, Ciuriche, nepaisant vienišiaus reputacijos visur įsigydavo draugų ir bendraminčių. Mėgo lankytis muziejuose, ypač Miuncheno Pinakotekoje. A. Adolfterio, Stefano della Bellos, J. de Cocko, V. Solio, Rembrandto, F. Goyos, A. Hirošiges, U. Kunisados, Utamaro kūrybos motyvai buvo vienas iš svarbiausių jo kūrybos šaltinių, suteikdavęs vertingų kūrybinių postūmių. Kubinas vertino ir bičiulių amžininkų kūrybą, jam artimų savo meno suvokimu – prancūzų bei vokiečių simbolistų O. Redono, A. Boklino, M. Klingerio, F. fon Stucko, F. Kupkos, perversiškojo belgo F. Ropso, fantastinės dailės atstovų H. Fusslio, V. Blacko, O. Daumier, J. Ensoro.

iliustracija
Alfred Kubin. „Sultonas“. 1924 m.

Kubinas buvo ypač vertinamas ir išgarsėjęs savo grafine kūryba – piešiniais, estampais bei knygų iliustracijomis. Vien piešinių yra sukūręs arti 20 000. Ryškiausi iš jų sujungti į aplankus „Sansara“ (1911), „Mirties šokis“ (1915), „Gyvenimo paribyje“ (1921), „Demonai ir nakties vaizdiniai“ (1926), „Naujasis mirties šokis“ (1947). Iliustravo per 70 jam artimų autorių veikalų – G. Traklį, G. Nervalį, E.T.A. Hoffmaną, W. Hauffą, A. Strindbergą, F. Dostojevskį, G. Meyerinką, E.A. Poe, F. Kafką, T. Manną, N. Gogolį, 1918 m. pasirodžiusią Bibliją.

Kubinas buvo daugiašakio talento menininkas, neapsiribojęs vien dailės išraiškos priemonėmis. 1909 m. Kubinas sukūrė vieną originaliausių XX a. pradžios austrų literatūros kūrinių, fantastinį romaną „Kita pusė“ („Die andere Seite“). Jame Kubinas perteikė savo sudėtingą asmeninę jauseną (rašė pirmuoju asmeniu), o per ją atskleidė ir dvasinę laikmečio krizę. Anot autoriaus, šis veikalas gimė atsitiktinai, per trumpą laiką, vos per tris savaites, ir dar kūrybinės krizės metu. Dar vienos savaitės prireikė romanui iliustruoti 51 piešiniu. Sunku patikėti, kad atsitiktinumas galėjo suteikti tokį neregėtai kūrybingą postūmį naujam kalbėjimo būdui atsirasti. Vidinių Kubino išgyvenimų srautas surado dar vieną kanalą saviraiškai, o jo proveržis įgavo naują raiškos pavidalą. Šiuo kanalu ir jo forma, anot lenkų autoriaus E. Obarskio, tapo ne plastinis gestas ar ženklas, bet žodis, arba platesne prasme – pati literatūros erdvė. Šį Kubino kūrinį itin vertino jo bičiulis rašytojas Hermanas Hesse. „Kita pusė“ paveikė F. Kafką, E. Jungerį ir siurrealistus, panašiai kaip grupė „Mėlynasis raitelis“ savo laiku pakeitė dailės situaciją. Romane, kaip, beje ir daugumoje dailininko kūrinių, išsisluoksniuoja keli prasminiai lygmenys ir skirtingos tikrovės, nedalomai sukibusios tarpusavyje – visai konkreti vokiška amžiaus pradžios realybė, fantazijos šalies tikrovė bei siurrealistinių vizijų esatis. Romane pagrindinis herojus iš savo gimnazijos laikų draugo gauna viliojantį pasiūlymą keliauti į neapibrėžtą ir nežinomą vietovę, esančią kažkur pasaulio pakraštyje, kur apsupta mūro sienų egzistuoja Sapnų karalystė, valdoma absurdo ir chaoso. Iš tiesų, metaforiškai suprantant, ši kelionė tampa savęs pažinimo kelione, dvasinių potyrių ir išgyvenimų istorija, keliaujant į savo vidų. Romanas „Kita pusė“ išverstas į daugybę pasaulio kalbų, pripažintas fantastinės pasaulio literatūros klasika, šalia G.G. Marquezo, P. Süskindo, F. Kafkos, G. Meyerinko, U. Eco, F. Dostojevskio.

Alfredas Leopoldas Izidoras Kubinas gimė 1877 m. balandžio 10 d. Leitmerice, šiaurės Bohemijoje, geodezininko ir pianistės šeimoje. Šeimai persikėlus į Celį, atsiskleidė Kubino potraukis ir sugebėjimai piešti. Dailės mokėsi Zalcburgo amatų mokykloje, kurį laiką talkino dėdės fotoateljė Klagenfurte, retušavo ir dirbo fotografo padėjėju. Vėliau sekė mokslai privačioje Ludwigo Schmidt-Reutte’s tapybos mokykloje, Miuncheno dailės akademijoje, prof. N. Gysi klasėje. Nors studijų nebaigė, atrado savą kelią, buvo pastebėtas meno kolekcininko ir leidėjo Hanso fon Weberio. Makso Klingerio kūrybos įkvėptas, ėmė kurti grafiką. Pasisekimo sulaukė 15 Kubino piešinių aplankas, laikomas sėkmingu dailininko debiutu. Jau 1903 m. austriškojo Goyos talentas buvo įvertintas, nors kūrybos pakilimus lydėjo nuolatiniai gilios dvasinės krizės laikotarpiai. Bičiuliški santykiai siejo Kubiną su Pauliu Klee (bendros parodos, piešiniai „Simplicissimus“ žurnale). Domėjosi Kanto, Nietzsches ir Schopenhauerio filosofinėmis doktrinomis, buvo susipažinęs su S. Freudo bei C.G. Jungo veikalais.

iliustracija
Alfred Kubin. 1925 m.

Reiškėsi Miuncheno, Berlyno bei Vienos meno scenose. Buvo įtakingų tarptautinių dailės draugijų, susibūrusių to meto Miunchene, steigėjas (Naujasis dailininkų susivienijimas, „Mėlynasis raitelis“ (grupuotė, įkurta kartu su V. Kandinskiu, G. Munter, A. Jawlenskiu ir F. Marcu). Dalyvavo didžiausioje iki Pirmojo pasaulinio karo tarptautinio avangardo dailininkų parodoje. Pelnė daugybę apdovanojimų, buvo tikrasis Prūsijos menų akademijos narys, apdovanotas Austrijos nuopelnų kryžiumi.

Dailininkas mirė 1959 m. rugpjūčio 20 d. Cvikledte, palaidotas Vernšteino kapinėse. Jo kūrybinis palikimas dailininko testamentu lygiomis dalimis papildė Vienos Albertinos grafikos ir Linco Aukštutinės Austrijos žemės muziejų rinkinius.

Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojama 70 dailininko piešinių ir estampų iš Linco, sukurtų 1910–1955 m. laikotarpiu. Dalį kolekcijos sudaro unikalūs vienetiniai piešiniai tušu, paspalvinti akvarele, kitą dalį – litografijos. Piešiniuose dominuoja bavarų sagų personažai: raganos, kaukai, vaiduokliai, šmėklos, vilkolakiai, vampyrai, gamtos stichijų personifikacijos, vandeniai, undinės, egzotiškų kultūrų atstovai, šventieji ir pranašai, gyvūnai, legendų personažai – daktaras Faustas, Tilis Ulenšpygelis, Hamelno žiurkininkas. Dalis jų, tarsi palaiminti geraširdės kūrėjo šypsenos, atklydę iš jaukių spalvingų vaikų pasakų knygelių („Raganų skrydis“, „Slibinas“, „Batuotas katinas“). Įvairiausi legendų ir sakmių šelmiai kelia žiūrovo simpatijas ar bent jau užuojautą, pakliuvę į nepavydėtiną, komišką ar pikantišką padėtį („Banginio išspjautas pranašas Jona“, „Kaimo ragana“, „Dūmai“). Tačiau esama ir kitos prigimties, daug niūresnių, nuožmių, aršią kovą su likimo siųstomis šmėklomis ar nuosavais demonais kovojančių būtybių, keistu būdu susijusių su realiomis, gyvenimiškomis situacijomis ar detalėmis. Jų veiduose galima atpažinti beprotybės grimasas, pasiligojusios sielos ženklus, pajusti stingdantį mirties alsavimą („Aklas litaurininkas“, „Vampyras“, „Ragana“). Niūri Valpurgijos nakties nuotaika, perversiškos erotikos vaizdiniai (nuogas yrantis moters kūnas ekstatiška poza), laukinė medžioklės aistra, prasiveržianti iš dailininko kūrinių, metaforomis kalba apie tamsiąsias žmogaus prigimties kertes, kruopščiai slepiamus, asmenybę varžančius kompleksus. Dailininkas mėgo piešti plunksna, minkštu kinišku pieštuku ant kadastrinio popieriaus, skirto žemėlapiams braižyti, kuriuo Kubiną aprūpindavo tėvas geodezininkas. Kūrinių fonams tonuoti, panašiai kaip M. Klingeris, naudojo purkštuvą. Tušą gausiai skiesdavo vandeniu, todėl kai kurie piešiniai artimi akvarelėms. Iš pirmo žvilgsnio apgaulinga nervinga piešinių linija iš tiesų yra preciziška, intelekto valiai paklūstanti dailininko fantazijų išklotinė.

Greta piešinių, ekspozicijoje pristatomi du 1928–1932 m. dailininko sukurti litografijos aplankai. Tai 1930 m. sukurta 11 lakštų serija, skirta liaudies pasakų personažo, Bohemijos miškų gnomo Štilcelio istorijai. Hansas Watzlikas, o vėliau ir Kubinas, pasinaudojęs tautosakos siužetu, pasekė užburiančią istoriją apie arkliaganiu pasisamdžiusį jaunuolį, sudariusi sandėrį su pačiu šėtonu, o po mirties tapusį piktdžiuga gnomu. „Nakties keleivi, neatsisuk, už tavo nugaros šaiposi Štilcelis, jis užšoks tau ant nugaros, ir turėsi jį nešti“, – byloja padavimo moralas. Litografijų albumas „Širmas eržilas Ali. Totorių arklio likimas“ – vienas įdomiausių Kubino kūryboje. Jis skirtas dailininko pamėgtam arkliui, nuo vaikystės kėlusiam nepaaiškinamą baimę ir kartu keistą potraukį. Pagrindinė šio ciklo tema – laisvos žmogaus prigimties suvaržymo kaina.

Kūręs dviejų žmonijos istoriją paženklinusių karų epochoje, pergyvenęs Austrijos–Vengrijos imperijos griūtį, nacizmo pakilimą bei nuopuolį, dailininkas išliko atviras melancholijai ir skepsiui. Gyveno, anot Ludwigo Witgensteino, „nužengdamas į pačią pirmykščio chaoso gelmę“, kūrė, ką matė jo sielos akys...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 63 iš 198 
0:12:55 Jan 28, 2009   
May 2006 Sep 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba