ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-23 nr. 925

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Veidrodis (10) • LAIMANTAS JONUŠYS. Gyvenimas reginių visuomenėje (13) • -vt-. Sekmadienio postilė (2) • Kaip gyvuoja „dama kultūra“? JONAS GRIGAS. Apie logiką pasaulio pažinimeSIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (2) • KRISTINA KUČINSKAITĖ. Algis Griškevičius. Gyvenimas pamirštam interjere. 1998 (1) • JURGIS VININGAS. Eilės (2) • KURT VONNEGUT. Harisonas BerdžeronasRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalgaJURGIS KUNČINAS. Kaip mes patys tuomet atrodysime?VITALIJA BIGUZAITĖ. Instrukcijos: kaip pasidirbdinti nuosavą pragarą-pv-. Daktaras MirtisDublerė. KERRY SHAWN KEYSaš nevaldau pasaulio, jis manimi gyvas (382) •

Veidrodis

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

Laivai pro čia neplaukia, nėra sąlygų, traukiniai irgi sulindę į kažkokius tunelius, net lėktuvai čia neskraido – nėra dangaus.

Tačiau kai gatve pro buto langus praeina moteris, kambariai suvirpa ir kurį laiką svyruoja, lėtai lėtai, vos vos, niekaip to jų nuolydžio neįžiūrėsi, bet kai iš abiejų vokų vienusyk iškrinta po blakstieną, kairioji ant grindų leidžiasi mikroskopine sekundės dalimi ilgiau. O kai iškrinta antrą kartą – žiūrėk, jau dešinioji. Svyruoja, vadinasi, bet neilgai, greit vėl grįžta į tą savo statiką, apie kurią rašė, kaip ten tie, na, autoriai.

Kambariai du. Aiškiai per daug, kai tiek daug, tai ir vaikštai iš vieno į kitą kaip koks tapyras, glostai sienas, o kam jas čia glostyti, irgi neaišku – nei jos čia švelnios, nei joms čia malonu.

Kiti sako, kad du yra gerai, geriau nei vienas, jie praplečia ne tik buto, bet ir tavo paties ribas. Tegu sako, tik ribos vis tiek yra ribos, nors ir praplėstos. Kiti daug ką sako, paklausyk kitų, tai jau niekad nebeturėsi savo, tik jų, ir nešies tą jų, nes jie mielai duoda panešti.

Tik nėra kitų, kiti yra miražas, statistika, laikraštis, ne gyvenimas, gyvenimas yra čia, kur tylą dalijasi du kambariai, o viename jų ant kresnos kanapos veik nejudėdamas sėdi Tas.

Ar čia tikrai kanapa? – galvoja Tas. Taip sakė kiti, o kitų žodžiai jį žeidžia. Keista, bet jo nežeidžia žodis „kanapa“, dėl to jis nejunta jokios nuoskaudos, tad gerai, tebus kanapa.

Taip tylu, kad įmanytum išgirsti, kaip prieškambaryje ant grindų užkulniuose rūdija vinutės.

Ai, nusibodo ta tyla, galvoja Tas ir ilgu, tarsi nupieštu pirštu braukia per taurės kraštą. Siūbteli švarus, kiek išgaubtas garsas, tokiais filmuose pasitinkami ateiviai. Nežemiškas garsas, skvarbus, kiaurai sienas einantis. Jei dabar pro šalį plauktų laivai, važiuotų traukiniai ir skristų lėktuvai, daugybė žmonių juose šitą garsą girdėtų. Ir žinotų šiuose dviejuose kambariuose esant dar neatrastų gyvybės formų.

Šalia kanapos guli laikraštis. Pasaulio atspaudas jame gal trijų mėnesių senumo. Aš neskaitau laikraščių, pažvelgęs į jį galvoja Tas. Aš laukinė gamta.

Kas dabar? Vėl kitas kambarys? Neseniai buvau, galvoja Tas, bet gal reikia vėl paėjėti, gal ten kas nors kaip nors? Tapetai iš tikrųjų per blyškūs, o juk sakiau tada, bet kas čia klausys, jie blyškūs, lyg būtų kažko mirtinai išsigandę. Ko? Pagalvėlių? Na, sakiau ir apie jas, pagalvėlės iš tiesų išdvėsusios, tokios turėtų mėtytis greitkelių kelkraščiuos, sakiau tada, bet kas čia tau klausys.

O kas jau čia gerai, tai pašto ženklai ant veidrodžio. Veidrodis didelis kaip arfa, pašto ženklų daug, už tiek ženklų paštas veidrodį galėtų siųsti labai toli, kur jau plaukioja laivai, skraido lėktuvai ir auga araukarijos. Tiesą sakant, kainavo vargo. Ilgai Tas juos klijavo ant veidrodžio stiklo, blandžiais beformiais vakarais, kai namai jau buvo atsiradę, tačiau dar kiek negrįžę. Tas sėdėdavo vakarais prie veidrodžio ir klijuodavo ant stiklo pašto ženklus. Dažniausiai prireikdavo klijų, nes pašto ženklai buvo seni, nublukę, leisti valstybėse, įžiūrimose tik tuzinais, net tose, kur apskritai negalėjo būti jokio pašto.

Daugybė vakarų praėjo, kol ant veidrodžio stiklo Tas suklijavo visą nemažą savo kolekciją. Bet dabar gerai, veidrodis atrodo rimtas, patikimas ir nesiblaškantis. Tas paglosto pašto ženklais aptrauktą stiklą ir šnabžda: aš tave užklijavau, kada nors atklijuosiu, negreit. Tu ten.

Šp, šp, baikščiai šnabžda akivaizdžiai per blyškūs tapetai, šp, šp. Po jais tvirtai sukandusios tinką tyli sienos. Jos taip tyli nuo dienos, kai Tas pastebėjo namus vėl atsiradus, anksčiau, visgi, kažkaip reikšdavosi, niurnėdavo, ar kaip čia pasakius.

Skamba telefonas. Kitame kambary, bergždžiai bandančiame praplėsti To ribas.

Tas eina, atsiliepia, kalba. Laba, taip, taip, ne, gerai, ne. Gerai, iki, bet... Pašnekovė atsijungė ties raide t. O Tas būtų mielai dar pasikalbėjęs.

Labai maloni mergina, siūlė kažkokios firmos paslaugas, nereikalingas, bet. Fatališkoji t. Tas būtų mielai pasikalbėjęs, kalbėtis telefonu su moterimis yra ir nepavojinga, ir pravartu, nes ugdo fantaziją. Tas būtų jai papasakojęs, kaip sykį skambino savo draugei (ką čia draugei, ji išliko gyvenime tik kaip trumpa erotikos citata) grafikei, o ši jau buvo emigravusi ir net turėjo tušu ištepliotą vaiką. Atsiliepė jos močiutė, su ja Tas prašnekėjo valandą keturiasdešimt penkias minutes, laikrodis tada nuo komodos žvelgė veidan, iš nuostabos kraipydamas ciferblatą. Kalbėtis šitiek laiko su citatų močiutėmis – itin ugdo fantaziją. Po šio pokalbio Tas jautėsi lyg baigęs keturias papildomas klases.

Ir dabar jis jau buvo pradėjęs įsivaizduoti skambinusios merginos kostiumėlį, mašinaliai patiklų žvilgsnį, beveik neįžiūrimus auskarus, egzistuojančius tik trumpo blyksnio pavidalu, švelnų, kiek šviesesnį už lūpas liežuvį, kvapas iš lūpų kvepėtų gervuogėm, o jeigu, jai nusivilkus kostiumėlio švarką ir kur trumpam išėjus, jį pauostytum, pajustum nuostabų nestiprių kvepalų ir švelnaus prakaito derinį ir stovėtum tą švarką prisispaudęs prie veido, kol staiga vėl mestum ant kėdės, pajutęs ją grįžtant. Dar jis buvo pradėjęs įsivaizduoti, ką ji veikia po darbo, kur gyvena, ar jai gera gyventi su tuo, su kuo gyvena, daug ką jis buvo pradėjęs įsivaizduoti, bet staiga tik t ir jos nebėr.

Moterys žiaurios, net tada, kai geros. Net tada, kai nuostabios, pačios nuostabiausios, vis tiek jos mus visus išžudys, galvoja Tas, smiliumi spaudydamas telefono membraną, lyg išsijungusios merginos lūpas.

Keisti tie „nebėr“, galvoja Tas, virtuvėje dėliodamas sumuštinį: batonas, sviestas, salotos lapas, kumpis, karštas kiaušinis (iš kur kiaušinis? viriau? ne, nepamenu, išsivirė pats). Keisti tie „nebėr“, kartais tai atvirkščias kiaušinio variantas. Nepamenu, kad viriau, o jis yra. Pamenu, kad buvo mergina, o nebėr.

Grindys pradeda švelniai svyruoti ir Tas eina prie lango. Labas, panele, mintyse sako gatve praeinančiai brunetei vėjo prikritusiais plaukais, kartu – mintyse, žinoma – kareiviškai kilsteldamas link smilkinio du pirštus. Labas, panele, mes matėmės. Lygiai prieš aštuonias sekundes. Jūs lygiai taip pat ėjote, aš lygiai taip pat žvelgiau, bet gyvenimas nebuvo lygiai toks pat.

Grindys liaujasi svyravusios ir Tam ant jų šiek tiek pikta, o kodėl – nežino.

Truputį niaukiasi. Kaip ir tą dieną, kai jis grįžo į namus ir pamatė, kad jų nebėra. Gretimi namai stovėjo surėmę pečius, o jo namo tarp jų nebuvo, nebuvo nei žemės po, nei dangaus virš. Tada irgi temo, niaukėsi, vieta atrodė tarsi ne tik dubliuota, bet ir perfilmuota. Jis apsisuko ir grįžo. Būtent ten, kur ką tik vyko ta keista ceremonija, vaizduotės insultas, mėginimai vaikščioti tiltų atspindžiais. Viskas jam atrodė kaip kažkoks šuniukų paradas, vienu metu ėmė isteriškai juoktis, bet visiems sužiurus juokas lūžo kaip adata: į tuštumą ir geluonį.

Paskui kažkur ilgai klaidžiojo ar sėdėjo, ar šaukė, ar žaidė smiginį, ar virė kiaušinį – neprisimena. O ir kam prisiminti, prisiminti užtenka daugybos lentelę.

Kai dingo namai, gal mėnesį gyveno pas vieną keistą draugą, pagyvenusį rusą, kadaise projektuodavusį atominius ledlaužius. Vakarais abu sėdėdavo, gerdavo arbatą, klausydavosi vis to paties Johanneso Brahmso koncerto smuikui, violončelei ir orkestrui a-moll, o tuo metu nuo ruso popieriaus pakilę atominiai ledlaužiai pjaustė Arktį. Ir Tas nė kiek neabejojo, kad prie jų projektavimo esmingai prisidėjo ne tik kiti kolegos, bet ir Johannesas Brahmsas.

Visgi, atominiai ledlaužiai a-moll ir čia pralaužė kažkokius ledus, tad vieną rytą jis atsisveikino ir išėjo, ne, tik atrodo, kad atsisveikino. Tiesiog išėjo. Ir įsukęs į savo gatvę jau iš tolo pamatė, kad namai savo vietoj. Kol kas nei dangaus virš, nei žemės po, bet juk svarbiausia – namai.

Sumuštinis kažkoks didelis, o dideli sumuštiniai vulgarūs. Bjaurūs jie Tam, nevalgo jis jų, va ir šito nevalgys. Vulgarus, bjaurus, o dar ir manieringas. Krapiukai ant viršaus, svogūno laiškas. Nevalgysiu, galvoja Tas, nuvešiu į Luvrą Monai Lizai.

Teks vėl pasinaudoti kanapos paslaugomis ir paskaityti kokią nors „Hagakurė“. Naudinga visuomet nešiotis rausvos pudros, rašo „Hagakurė“. Žinoma, kad naudinga, šypsosi Tas, ir man naudinga, ne tik samurajams. Man viskas naudinga, man nebėra žalingų dalykų, smuiko ir violončelės strykais juos į gabalėlius supjaustė ponas Johannesas Brahmsas, viens aštuoni trim trečių gimimo.

Ir jums praverstų rausva pudra, šypsosi jis iš siaubo net baltiems tapetams, paskui pasiremia delnais į veidrodžio stalelio kraštą ir ramiai žvelgia prieš save. Lyg žiūrėtų į akis labai gerai pažįstamam žmogui, kuriuo pasitiki.

Tai kuo aš dabar būsiu vardu? – sako Tas. Juk žinai, ar ne?

Prieš jį tik tūkstančiai išnykusių valstybių pašto ženklų, tik erdvės, teįmanomos pasiekti brūkštelėjus pieštiniu pirštu per taurės kraštą, tik dantuoti kvadratėliai, tik dulkės, popieriukai, klijai.

Tačiau jis žino, kas po jais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


148417. smeglas2009-01-27 20:19
sveikas, keistuti!fotografuoji? keleras tai pradėjo eiles rašyti - ir ten, ir šen; visai nieko

148418. mie2009-01-27 20:22
ar kestutis nufotkino klimto reprodukcija?

148420. smeglas2009-01-27 20:26
fotografavo papus, bet nepavyko, fotoaparatas užklimpto

148424. npl2009-01-27 20:34
kadangi nuotrauka ne mano, ir ne kelero, tai turbūt paties autoriaus. taip ir parašyta.

148425. mie2009-01-27 20:37
tipo klimtas. pavaziavo laiko masina pirmyn, pasiciupo polaroida, pykstelejo nuotrauka ir greit vel grazino polaroida.

148444. krankt2009-01-27 22:35
perskaiciau. labai fainas gabalas, labai navakiskas, todel ir fainakiskas!!! :)

148445. klimt2009-01-27 22:36
bishki kitschy, a?

148464. uuu2009-01-27 23:58
kaip tapyras sako

148465. uuu2009-01-27 23:59
o lyriniai herojai turėjo klausytis wagnerio

148467. krankt2009-01-28 00:05
o vagneriu zavejosi adolfas

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 74 iš 236 
0:02:52 Jan 28, 2009   
May 2006 Sep 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba