ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-16 nr. 924

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SARA POISSON. Laikraščiai (4) • WILLIAM BLAKE. Tigras-rt-. Būk ištikimas ir nenuogąstauk! (19) • ZIGMAS ZINKEVIČIUS. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis (15) • NATALIJA BECHTEREVA. Veidrodžio karalystėSIGITAS GEDA. Žalieji pergamentaiRASA JESKELEVIČIENĖ. KoridoriusAUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai [3] (1) • JULIUS KELERAS. Eilės (1) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Laukdavome, kada ateis Matas Untulis... (1) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Iš Tėvynės ilgesio ir meilėsALEKSIS RANNIT. Petravičius, „Dainos“ ir lietuvio sielaILONA JANULIENĖ. Nerecenzija arba (ne)nutikimas (1) • -pv-. Miniatiūros (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVPasaulis laikosi ant meilės, nes meilė yra kantri (427) •

Laikraščiai

SARA POISSON

[skaityti komentarus]

iliustracija
Galva. 1928
Pablo Picasso

Mano mieliausia bendradarbė ir ilgametė draugė Zina, buvusi pradinių klasių mokytoja, nuolat man sakydavo, kad vaikai yra tokie pat protingi kaip suaugusieji, tik jie turi mažiau patirties. O dažnai paaiškėja, kad vaikai dar ir išmintingesni, nei mums atrodė. Kadangi niekada negalėjau šito patikrinti, ilgus metus tiesiog tikėjau. Tikėjau savo draugės liudijimu daug labiau nei visokiais antroposofiniais, psichoanalitiniais ar literatūriniais vaikystės mitais. Dažnai patikėdavau savo ir kitų vaikais.

Šiandien tikiu tuo dar labiau nei anuomet, maždaug prieš penkiolika metų, kai draugė apie tai man pasakė pirmą sykį. Tikiu ir tuo, kad iš vaikų galima nuolat mokytis. Ir taip pat tikiu, kad mažutėliui į Dievo karalystę patekti paprasčiau nei skrupulingam eruditui: „Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“ (Mk 10, 13–16). Kitados tai suvokiau kaip kelio galimybę. Tai buvo mano utopija, viena iš labiausiai uždegančių – tokia, kurios būtų pakakę visam likusiam gyvenimui. Prisimenu dienas ir valandas, kai šventai tikėjau, jog vaikiškumas gali būti pagrindinis gyvenimo rodiklis ir, kad ir ką veiktum, tai turi būti toks veiksmas, kuris turėtų būti aiškus ir suprantamas vaikui. Ir ne tik suprantamas. Kad ir ką veiktum, turi būti veikiama tarytum vaiko akivaizdoje – tiek tyra ir skaidru, kad to nebūtų gėdijamasi, priešingai – tai reflektuojančiam tavo gyvenimą vaikui atsivertų jo paties kelio galimybė. Mąsčiau apie tai kaip apie esminę rojaus nuogybę. Ar buvau apsėsta tos pačios idėjos kaip ir romantikai, vaikystę vaizdavę kaip prarastąjį rojų? Priešingai, tai buvo dienos ir valandos, kai tikėjau, kad šitas rojus įmanomas čia ir dabar ir kad jis pradeda pildytis jau kelyje. Tereikia žengti žingsnį.

Amerikiečiui matematikui Edwardui Kasneriui vaikai buvo nuolatinis tikrovės ir išminties testas. Jie net buvo jo svarbiausių matematikos terminų kūrėjai. Sykį, vaikštinėdamas su devynerių metų sūnėnu Miltonu, jis paklausė, kaip tas pavadintų skaičių, kurio gale yra šimtas nulių. Vaiko ištartas googol prigijo, dabar jis jau įprastas matematikos terminas (vedinys googolplex žymi skaičius, kurių nulių skaičius didesnis nei šimtas). Pirmą sykį oficialiai šį terminą Kasneris pavartojo 1940-aisiais savo knygoje „Mathematics and the Imagination“, parašytoje kartu su Jamesu R. Newmanu. Vėliau šis pavadinimas buvo mažumėlę pakeistas ir šiuo metu yra žinomas viso pasaulio internautams: tai įžymioji Google valstybė. Būtų galima tarti, kad vardą jai davė vaikas, kuris netiesiogiai ją perprato dar nežinodamas apie jos galimybę arba būtų perpratęs, jei tik jam būtų pasitaikiusi proga: juk, anot žinomos lotyniškos patarlės, pavadinti, vadinasi, pažinti (nomen est numen).

Kartą Kasneris pasiūlė vaikams pamąstyti apie tai, kaip būtų galima išmatuoti Jungtinių Amerikos Valstijų krantų ilgį: jis paragino įsivaizduoti, kas nutiktų, jei, užuot matavę žingsniais, įvertintume visus mažiausius pakrantės iškilumus ir įdubimus, o paskui imtume matuoti kiekvieną į mūsų matuojamą kreivę pakliūvančią molekulę, atomą. Vaikai iš karto sumojo, kad krantinės ilgio rodiklis tuomet pasirodytų neįtikėtinai didelis. Tačiau suaugusiems žmonėms tokios kranto ilgio variacijos pasirodė gana sunkiai suprantamos – jiems ir iki šiol ne visada aišku, kodėl Ispanija ir Portugalija nevienodai nurodo savo bendros sausumos sienos ilgį ir kad tai nėra nė vienos šių dviejų šalių klastotė (Portugalijos oficialiai nurodomas skaičius yra 20 procentų didesnis nei Ispanijos).

Kai prisimenu vaikystės vasaras, jos man atrodo laimingos: menu neaprėpiamą dieną rugių ir miežių laukų platybėse, pamiškių glėbiuose, savo žvilgsnį, skandinamą srauniuose Gervės (Gervė buvo pažįstama ne kaip upelis ar upė, o kaip Gervė – šitaip žmonės ją pavadino ir šitaip pažino) vandenyse, senovinių vaistų buteliukų kasyklas po klėtimi ir nustatyto darbo laiko neturinčias šių farmacijos ir stiklo pramonės istorijos reliktų plovyklas, kurias pati įsteigdavau ir pati ten dirbdavau ar baigdavau darbą kada panorėjusi. Neskaičiuoti laiko ir džiaugtis, kad niekas tau neūžia galvos nuolatiniu rūpesčiu, ar esi pavalgęs, ką ir kiek suvalgei, buvo tas pats, kas išgyventi rojų. Niekas manęs tada negąsdino nė blogais dėdėmis ar gyvatėmis – dabar, deja, bijau jų ir negąsdinama. Niekada negalvojau apie tai, kad mane gali nuskriausti koks nors palaidas kaimo šuo: priešingai, tais laikais buvau laiminga tokį sutikusi, priimdavau kaip dienos dovaną. Dabar gi bijau palaidų šunų, nes tokie į mano blauzdas jau buvo įsikibę dusyk.

Ir dar viena nuostabi vaikystės patirtis dabar man atrodo tikrai įstabi, nors jau anuomet, paskui ir vėliau, ji man regėjosi bemaž gėdinga ir beprasmė, visiškai nieko neugdanti dykaduonystė, laiko švaistymas – bent jau taip apie mūsų neįprastą, pačių susigalvotą žaidimą sakė mūsų motinos – tiesa, jos kalbėjo atlaidžiai ir turbūt vien tik iš savaip suvoktos pareigos, kad būtina mus perspėti apie galbūt abejotinos prasmės žaidimą ir bevaisį laiko eikvojimą.

Kai man ir kaimynų dukteriai Žydrei buvo po septynerius ar aštuonerius, žaidėme žaidimą, apie kurį daugiau niekada negirdėjau, kad toks būtų žaidžiamas. Galbūt tai net nebuvo žaidimas ir galbūt mes visai nežaidėme: tiesiog braukdavome šratinuku tėvams ir kitiems pažįstamiems žmonėms nebereikalingų senų knygų eilutes. Galbūt tai buvo knygos iš netoli mokyklos esančio makulatūros punkto, o galbūt radome jas kokiame tamsiame sandėliuko kampe. Kai kam tai, be abejonės, atrodys kaip knygų išniekinimas, barbariškas jų naudojimas ne pagal paskirtį. Galima numanyti, kad panaši nuojauta tuomet aplankė ir mūsų motinas. Galbūt jos jautėsi mažumėlę sutrikusios dėl to, kad daiktas, į kurį sudėta tiek proto triūso, yra nebereikalingas niekam kitam, o tik kažkokiam beprasmiam bovijimuisi, kuris nieko nemoko ir nieko nesukuria. Ir dėl to jos norėjo, kad visas šis painus galvosūkis išnyktų drauge su knygomis iš jų akiračio, išgaruotų lyg dūmas. Turbūt tos knygos ir mūsų elgesys su jomis motinoms atrodė kaip kažkas nesaugaus, netelpančio į protingo gyvenimo rėmus – tai, ko reikėtų išvengti gyvenant, taip pat ir mąstant.

Pamenu, tada jau mokėjome skaityti, tačiau tos knygos mums buvo neperskaitomos – rusiškos. Be to, ten buvo kažin kokių solidžių vyrų portretų ir net brėžinių – galbūt net kažkokių scheminių piešinių, kurie mums irgi beveik nieko nesakė. Pasiimdavome vakarais po knygą, šratinuką ir ranka, nesinaudodamos liniuote (Žydrė, išbandžiusi liniuotę, iškart pajuto, kad tai ne taip malonu), brėždavome linijas po kiekviena teksto eilute. Kartais šratinukas braukdavo mėlynai, kartais – raudonai, o kartais naudodavome abu šratinukus ir atskiras pastraipas braukdavome skirtingomis spalvomis.

Koks buvo mūsų žaidimo / nežaidimo tikslas? Manau, siekėme kuo lygesnių linijų ir kuo didesnio pribraukyto ploto. Nieko daugiau. Dirbdavome šį jokios pažintinės prasmės ar slapto moralo neturintį darbą iškišusios liežuvius, iš susikaupimo perkreiptais veidais. Patirdavome palaimą. Gal net nulinį proto būvį, kai protu nepatiriamas nei gėris, nei blogis, nei džiaugsmas, nei liūdesys. Paskui grožėdavomės viena kitos pabraukymais, nors, atvirai sakant, labiau grožėjausi savo: žiūrėjau į lygias ranka nubrėžtas linijas ir mačiau, kad kiekviena jų tebespinduliuoja į jas sudėtą mano energiją, intuityviai jutau, kad šiam reikalui sugaištas laikas niekur neprapuolė, net priešingai – jis buvo užrašytas, išreikštas nelyginant matematinė funkcija, algebroje naudojamas grafikas iš neregimo buvo paverstas regimu – galima net sakyti, kad tai, ką vadinome neapčiuopiamu, nepažiniu, buvo įrašyta knygon. Tai buvo to meto laikraščiai. Pirmieji savi mano gyvenime. Ir galbūt vieninteliai tokie tikri, sąžiningi tuo metu išgyvento laiko požiūriu, gryni, be jokių trimatės erdvės dalykų priemaišų – sudėti į linijas, perkelti lyg į kitą pasaulį, su pridėtine distancijos ir drauge su ja – pagarbos nutolusiam, neaprėpiamam dalykui verte. Galbūt tai buvo mano pirmoji nesąmoninga transcendentinė patirtis ir tik daug vėliau suvoktas spontaniškas proto ištuštinimo veiksmas, kurio ne vieną būdą siūlo meditacijos ar dzeno mokytojai.

Kaip ilgai tai truko? Porą savaičių? Mėnesį? Pamenu, kad savo laikraščius rašydavome ne kasdien. Ir kažkodėl prisimenu draugės namus. Apskritą stalą, apšviestą tiesiai virš jo kabančio trišakio ar keturšakio šviestuvo. Pamenu virtuvės kvapus ir tai, kad sykį mūsų laikraščio rašymą nutraukė virtinukai su mėsos įdaru, kuris buvo sūrokas. Tuo metu išgyvendavau kažką tarp didelio potraukio ir veiklos neteisėtumo, švaistūniškumo: motinų replikos veikė. Jų moralizavimas buvo rekomendacinio pobūdžio – jos bandė racionalizuoti mūsų veiksmus iš mūsų pačių vidaus, tarytum sakydamos: tai visiškai nenaudinga, nieko bendro neturi su tuo, ką įprastai žmonės veikia šiame gyvenime ir ko jie įprastai siekia. Ir tai buvo veiksmingiau nei draudimas.

Ir vis dėlto kuo puikiausiai prisimenu, su kokiu virpuliu tuomet laukdavau minutės, kai vėl galėsime pasiimti savo knygas ir rašyti savo laikraščius. Ir taip pat prisimenu, kad mūsų motinų racionalumas laimėjo. O galbūt mums paprasčiausiai nusibodo tai daryti ir mes tiesiog ėmėme siūti drabužėlius savo mažoms lėlytėms? Į rūpinimąsi lėlytėmis mūsų motinos žiūrėjo pagarbiai. Kartais ir pačios į šį žaidimą įsitraukdavo. Iki šiol prisimenu mamos pasiūtą patalynę lėlei: ji buvo iš paltams šiltinti skirto vatalino, aptraukta medicinine marle. Ši mažytė minkšta patalynė iškyla prieš mano akis kaip stebuklas, stulbinanti gyvenimo miniatiūra – be viso kito, dar ir mano motinos palaiminta. Vaikystėje patirtas ir sužaistas gyvenimo miniatiūriškumas tuo metu irgi nebuvo toks gyvenimas, kuris duotų vaisių, tad iš dalies jį irgi galima pavadinti švaistūnišku. Tačiau tik iš dalies: vaikų kuriamas pasaulis su lėlėmis ir žaislinėmis mašinomis yra jau esamo tėvų gyvenimo klišių kartojimas. Vaikų kūrybinių gebėjimų konkursai yra taip pat konkurencinio gyvenimo klišė, kuri nenorom tampa siekiniu, vėliau – „laimių“ ir „nelaimių“ rodikliu. Todėl daugelis „nelaimingųjų“ staiga atranda stebuklingus rytietiškus proto ištuštinimo būdus, per kuriuos bando laisvintis iš savo „nelaimingo“ gyvenimo – tuo pat metu skambant vadinamųjų laimingųjų juokui.

Anuomet mūsų niekas nemokė apie visiškai nenaudingą buvimą, tuštumą, buvimą niekuo. Nieko nežinojome apie Rytus ir Kristaus mažutėlius. Tačiau galiu paliudyti, kad proto ištuštinimas, nors jo niekas nelaimino, anuomet mus traukė nė kiek ne mažiau nei lėlės. O be viso kito, buvo dar kai kas: kažkokiu keistu būdu man atrodė, kad dėl šios mano laiko ir pastangų aukos rusiškas tekstas staiga atsivers prieš mane kaip svarbi ir džiugi žinia. Kad kažin kokiu man nesuvokiamu būdu atliksiu metafizinį šuolį į kito plano, kito mastelio pasaulį, kuriame žinios įgyjamos per akimirksnio malonę. Galbūt kažkas man buvo suteikęs suvokimą ne tik apie laiko ištuštinimą, bet ir apie auką, atveriančią angas į kitus pasaulius. Auką, griaunančią nesusikalbėjimo sieną, sieną tarp racionalumo ir neracionalumo, vertingumo ir nevertingumo. Galbūt mūsų širdys jau tada tikėjo, kad visa yra viena, nors apie tai jau seniai buvo užmiršusios mūsų motinos – tos, kurios kitados buvo lygiai tokios pat išmintingos mergytės, irgi turinčios kokius nors panašius į mūsų laikraščius.

Dar prisimenu, kad po tam tikros pertraukos vėl bandėme grįžti prie knygų tekstų braukymo, tačiau mums nepavyko – nei su Žydre, nei su kita mergaite. Galbūt kažkas mumyse jau buvo sugadinta ar išeikvota. Mūsų laikraščių laikas buvo praėjęs negrįžtamai, užrašytas, baigtinis. Mes turėjome vaikystę, kuri baigėsi. Galbūt ji irgi buvo paaukota. Ir štai dabar, rašydama šį tekstą, negrabiai bandau sukurti tinkamą auką už savo vaikystę. Tuo pat metu kažkam iš anapus atsidėkodama už nuostabiausią sapną, kuriame ši vaikystė vėl buvo netikėtai suspindusi neįmanomame, begaliniame laikraštyje, kažkuo panašiame į visą Google valstybę?

Sapnavau tada, kad žiūriu į kompiuterio ekraną ir matau, kaip mano mylimasis man rašo:
Mano mažiūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū
ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū
ūmūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū
ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū
ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū
ūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū
... Sapne regėjau, kaip – tarsi kuriama iš nieko – pasirodo kiekviena „ū“ ir kaip po jos rašoma jos sesė, ir taip toliau, ir taip toliau... Galbūt taip labai didelio skaičiaus nulius išvydo matematiko Kasnerio sūnėnas Miltonas.

Sapnas turbūt yra gera vieta nebaigtiniams dalykams ir galbūt jis yra išplėstinė amžinosios būties metafora: išgyvenau tai kaip niekada nesibaigiantį veiksmą, amžiną motinystę, kurios kūrėjas buvo mano mylimas žmogus. Ne motina ir net ne moteris, o vyras, kuris elgėsi taip, lyg būtų Dievas arba lama (skiemuo „la“ čia reiškia tai, kas aukščiausia, nurodo dvasinę būties dimensiją, o „ma“ reiškia „motina“ ir nurodo atjautą). Sapnavau tą amžinybę ir ją regėjau. Amžiną meilę, kuri, kiek teko patirti, prieinama labai nedaugeliui mirtingųjų. Ir vis dėlto jie bent trumpą laiką patiria šios amžinybės provaizdį: įsimylėję jie elgiasi taip, tarytum nebrangintų savo laiko, užmiršę viską, ką iki šiol žinojo apie daiktų ir veiklos naudingumą. Jų kairė tarytum nustoja žinojusi, ką daro dešinė – tarytum jie braukytų kažin kokias linijas po kažin kokiu esminiu gyvenimo tekstu ir kartu neįskaitomai rašytų po neišsakoma prasme, kurios patys dorai nesupranta.

Manau, kad tas sapnas buvo mano dvasinis laikraštis, kalbantis apie mano niekada nesibaigiančią vaikystę ir kartu nesiliaujančią mažutėlių išmintį, adekvačią Dievo karalystei. „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3).

Turbūt neatsitiktinai mylimuosius taip dažnai vadiname mažybiniais vardais, tarsi linkėdami jiems Dievo karalystės ir amžinybės, ir neatsitiktinai tada patys tarytum suvaikėjame, užuot tapę agresyvūs ir šiurkštūs, kaip nutinka besiporuojantiems gyvūnams.

Sakote, kad gyvūnų šiurkštumas – tai dar vienas mažutėlių būvis, tiesiog dar mažiau išmanančių mažutėlių šiurkštumas? Palaukite, juk mes ką tik kalbėjome apie tai, kad mažutėliai išmano daugiau nei kas kitas... Tad kurie iš mūsų yra tikrieji mažutėliai? Tikrai, galbūt reikėtų pasvarstyti apie tai savo laikraštyje...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


147400. alora2009-01-21 09:59
pagaliau isejo naujas laikrastis! cia man labai patinka vaikiskumas ir matematika. nepatinka filosofavimas ir bandymas irodyti teorema:)

147422. amigo2009-01-21 12:13
siame laikrastyje daug sapnu, bet jie idomus

147463. po palme nuo am2009-01-21 14:34
hola! cómo estás? švenčiate inauguraciją?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 73 iš 236 
19:22:41 Jan 21, 2009   
May 2006 Sep 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba