ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-01-09 nr. 923

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIZABETH BISHOP. Stebuklo reikmenys (3) • MINETTE MARRIN. Pinteris ir keistas literatūros dėsnis: genijai su beprotiškom politinėm pažiūrom (3) • -js-. Sekmadienio postilė (2) • RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (1) • SERGEJUS KANOVIČIUS. Pasų kontrolė Kalėdų VilniujSu psichologu profesoriumi BOGDANU WOJCISZKE kalbasi Marcinas Rotkiewiczius. Vyrai nėra protingesni, o moterys – geresnėsSAULIUS ŠALTENIS. Kalbėk, Lola, kalbėk... (4) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Paribių idėja parodoje: migla ar tinklas?VIKTORIJA SAKAITĖ. Eilės (1) • ILONA JANULIENĖ. EilėsALBERTAS ŽINEVIČIUS. EilėsRASA PEKARSKAITĖ. EilėsRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalgaRASA BALOČKAITĖ. Antrosios lyties liudijimai sovietmečio tema (1) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Sutartiniai ženklaiAUŠRA KUNDROTAITĖ. Literatūrinė kaukėINGA MIGŪNAITĖ. MiniatiūrosMARIUS ABRAMAVIČIUS. MiniatiūrosHANS-HORST SKUPY. AforizmaiPETRAS RAKŠTIKAS. Narvas (2) • pasaulis nebeatrodo toks svetimas ir nedraugingas (648) •

Kalbėk, Lola, kalbėk...

SAULIUS ŠALTENIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Asmeninio archyvo nuotrauka

Mirė Lola.

Turiu suvokt, kad tai tiesa, nors ir kiek priešindamasis kartočiau: nesąmonė, nesąmonė... Juk ir Santuokų rūmai ant Tauro kalno atėmė Lolos pasą, lyg ji būtų įgijus kitą pilietybę, ir išdavė tik ploną popierėlį tolesniam jos gyvenimui Lietuvoje – mirties liudijimą.

Gyvenu toliau su Lola – tik jau kitaip.

Anūkė Marija kaip įpratus staiga sušunka džiugiai – močiute – ir lyg puola jai į glėbį, bet sutrikusi graibo piršteliais tik tuštumą.

Liko paskutinės Lolos kelionės užrašų knygelė – Pietų saulės šiluma, vandenyno druska tebealsuojantys greita ranka brūkštelėti trumpi įspūdžiai:

„Važiuojam pro senamiestį. Divino!.. Toliau į Boca de Infierno... Panašu į Las Grutas Patagonijoje... JUK TAI TAS PATS MANO MYLIMAS ATLANTAS... Kaip gera...“

„Dešinėje smėlynai, kopos – akvarelinis peizažas: nuo geltonos ochros iki tamsiai žalios... Kairėje vėl matau vandenyną, spjaudantį purslus į krantą. Vaizdas visai kaip Argentinos Patagonijoje... Smėlio kopos kaip Nidoje...“

„Gobo (iškyšulys)... VĖL KAIP PATAGONIJA. FANTASTIŠKA.“

„Sintra kaip Lietuvoj Trakai... Labai man padeda mano komunikabilumas. Jokių kalbos barjerų.“

„Susiduriu su portugalų nuoširdumu... TAIP GERA, KAIP KAD LIETUVOJE, AUKŠTAITIJOS KAIME.“

„Sutikau malonią prancūzų porą. Tiesiog krenta geri žmonės... Bet ir sekasi...“

„Belem, Belem... Kaip gera...“

„Sėdžiu Centro Cultural kavinukėje sodelyje... Šalia Moore (?) skulptūra. Eisiu pažiūrėti... Susipažinau su dviem maloniom moterimis portugalėmis iš Lisboa. Išsikalbėjom – daug sužinojau: viena po krūties vėžio operacijos ir chemoterapijos, bet plaukai jau ataugę, numetusi 15 kg – labai plonytė. Kita – atvirkščiai – po menopauzės priaugusi daug svorio. Darys riebalų šalinimo operaciją, blondinė – gal dažyta, apvalaus kaip Hilda, gero veidelio, šiltom spindinčiom akim. Abi draugės, daug keliauja, išmaišiusios visą pasaulį. Paliko savo adresus ir telefonus ir labai kvietė į Lisboa, sako, parodys man, ko dar nemačiau. Palieku tai kitam kartui, nes jei Dievas duos sveikatos ir pati užsidirbsiu pinigų, būtinai sugrįšiu. LIEKA DAR DAUG NEPAMATYTŲ VIETŲ, NESUTIKTŲ ŽMONIŲ... Įsitikinau, kokie yra nuostabūs, širdingi žmonės. Padėkojau joms už SUTEIKTĄ MALONĘ BENDRAUTI, pažinti kraštą. Taip pat palikau savo el. paštą, pakviečiau aplankyti Lietuvą... Belem, Belem... Kaip gera...“

„Leidžiamės į Vila de Visjo... Peizažas – MANO... KAIP PATAGONIJOJ...“

Beveik prieš keturis dešimtmečius sutikau Lolą (taip netyčia, rodos, susiduri ir prasilenki su bet kuriuo visai nepažįstamu žmogum) ir pats nežinau, kodėl netikėtai ir liūdnai lyg prieš mirtį paklausiau: Lola, ar Tu gyventum su manimi? Ji pažiūrėjo į mane didelėm nustebusios stirnos akimis, aš pagalvojau, kad gal visai ne taip – neaiškiai, kvailai ir ne laiku – sakau, ir kaip nusikaltęs paauglys direktorės kabinete bandžiau paaiškinti, kad aš... tu... visą laiką... visą laiką gyventumėm...

Gerai, tada pasakė Lola labai paprastai, lyg būčiau ją pakvietęs akmenėlių į Nerį pamėtyt ar troleibusu be bilietų pasivažinėti...

O po beveik keturių dešimtmečių gyvenimo Lola gulėjo kietai užmerktom akim ir aš karštligiškai bandžiau – kaip moku (kaip kažkur mačiau ar skaičiau) – priversti plakti sustojusią jos širdį, įkvėpti gyvybę. Ir staugiau garsiau gal nei Geležinis Vilniaus Vilkas: Lola, tu gi žinai, KAIP mes tave mylim... Net neįtariau, kad galiu staugti taip, jog, rodos, atsiveria ir klykia kiekviena tavo ląstelė – ir įprastas pasaulis visiškai išnyksta, nes Lola guli ir nekalba nekalba, tyla spengia, esi bejėgis ir vienui vienas lyg juodą naktį nežinomoje dykumoje, visiškai sutraiškytas baisios kosminės vienatvės...

Lolai numirus šalia jos mylimo šv. Pranciškaus paveikslėlio gulėjo akmenėlis su skylute, jos pačios sidabru išmargintom žvaigždelėm ir ilgesingu savo vaikystės krašto užrašu – PATAGONIJA.

1956 m. tėvai iš Argentinos ją atvežė į sovietinę Lietuvą, mokykloj Lolą pravardžiavo Maliūnu, nes žodį „malūnas“ tardavo labai minkštai. Mokytojai įnirtingai kovojo su jos laisvais nepaklusniais plaukais. Ir ko tik nedarė: ir tėvus kvietė į mokyklą, ir aiškino, kad negalima šitaip, reikia prisegt, prilaižyt, kukliau, kukliau, ne taip akį rėžiančiai mergaitės plaukai turi banguoti.

Lola yra Lola, kartą net užsikosėdama juokėsi ambasadorė Ugnė. Gėrėm raudoną vyną ir ambasadorė pasakojo, kaip Lola Paryžiuj labai paprastai lyg Kalvarijų turguj kokį mėsininką užkalbino vieną labai įtakingą, labai užsiėmusį aukštą valdžios pareigūną ir tas kažkodėl nejučiom prakalbėjo su ja visą valandą, lyg būtų giminė ar koks geriausias klasės draugas.

Kaip ir jos mylimo vaikystės Atlanto neįmanoma priversti nustot banguoti – taip ir ji stulbinančiai natūraliai ir laisvai bangavo visą gyvenimą – tik saulėtų, nepaprastai džiaugsmingų, energija trykštančių dienų įstabius potvynius keisdavo gilūs liūdesio atoslūgiai – dažniausiai darganotą lietuvišką rudenį, kai jai taip trūkdavo saulės...

Beveik po pusės amžiaus, kai Lola aplankė savo gimtąją Argentiną, sėdėjom kaip piligrimai ant kopos Valdeso pusiasaly. Po kojom galingai šniokštė saulės nutviekstas vandenynas ir ji tada prisipažino, kad jai, aišku, gerai Lietuvoje, mes, šeima, esam jos Tėvynė, bet jai visados lyg vitaminų trūko vandenyno vėjo, druskos, dumblių, įkaitusio smėlio kvapo... Ji bijojo ligų, net ir, rodos, nereikšmingų skausmelių, bet tarytum visai nebijojo pačios mirties. Pamenu, grįžtam iš kapinių po vienų laidotuvių, ir Lola, pilna įspūdžių lyg po kokio nelabai pavykusio koncerto su velioniui priekaištaujančiu kunigu, kiek pakaušusiais duobkasiais, rimtai ima aiškinti, nepaisydama kitų šeimos narių protestų, kokia muzika turėtų skambėti per jos laidotuves. Aišku, tiktai meilės ir mirties muzika, Argentinos tango. Per tas dienas, kai ji gulėjo pašarvota ir visiškai nepanaši į save, skambėjo Lolos muzika, bet visiškai dėl viso pikto nutildyta iki paliegusių svirplių vos girdimo čirpimo. Ir įvyko keistas dalykas – neaišku kaip, niekam neprisilietus prie grotuvo, liovėsi čirpti svirpliai ir garsiai užgrojo ilgesingas tango.

Čia mama, – sukuždėjo man į ausį pro ašaras keistai laiminga dukra, – mama pati pagarsino...

Ir po laidotuvių, gilią vienatvės naktį, gulim – ir staiga – o Dieve, nežinia kaip ir kam įjungus staiga užgrojo ta pati Lolos meilės muzika, ir mes klausėmės tylėdami, nedrįsdami krustelėti lovose: tu tik kalbėk, Lola, kalbėk...

Viena jos pažįstama prisipažino: o mes gi Lolą vis tildydavom...

Tikriausiai svetimiems žmonėms sunku buvo suprast Lolos nepaliaujamą bangavimą, jos gyvenimo džiaugsmo, entuziastingo, tokio natūralaus žavėjimosi sutiktu žmogum potvynius. Štai kažkur Romoje Lolai mergaitė tik nedrąsiai prasitarė, kad bando kurti muziką, ir Lola išsyk taip nuoširdžiai, karštai susidomėjo: „O, kaip aš norėčiau išgirsti Tavo muziką...“ Dabar mergaitė giliai liūdėdama atsiuntė laišką: koks įspūdingas, labai svarbus jos gyvenime žmogus buvo Lola... Arba kartais kas nors prašydavo Lolą ispanų kalbos pamokyti – ir ji, žinoma, vietoj sutartos valandos užsikalbėdavo su mokine vos ne pusdienį, o kitą pusę dienos vis dalindavosi įspūdžiais ir nejučiom priversdavo šeimą gyventi tokios talentingos mokinės svajonėm ir rūpesčiais.

Arba kai ji dirbo bibliotekoj, vis pasakodavo, kokie įdomūs, protingi ir mieli jos skaitytojai – koks, girdi, iš tikrųjų yra jautrus ir drovus, tyčia niūrus lyg galvažudys S. T. Kondrotas ar amžinatilsį Neries upėj nusiskandinęs, tolimą, nepasiekiamą žvaigždę įsimylėjęs B. Radzevičius...

Prižiūrėjo svetimus vaikus, pamildama juos visam gyvenimui, buvo daugybės vaikų krikšto motina... Vis mezgė, siuvo taip, lyg būtų baigusi rūbų modeliavimo akademijas, daugybė moterų lįsdavo, kad Lola jas apkirptų, lyg ji būtų vienintelė kirpėja... Dažnai stebėdamasis žiūrėdavau, kaip ji pati sau lyg lakūnas bandytojas aklai skrisdamas narsiai apsikerpa plaukus...

Kantriai guosdavo iki išnaktų kokį užklydusį, visados nelaimingą, moterų ir kritikų nesuprastą, dantim griežiantį literatą... Arba štai skambina žmonės dabar kažkur net iš Amerikos ir sako, kad tebeturi Lolos prieš tiek dešimtmečių su savais ir svetimais vaikais kaime pintus šiaudinius sodus. Rodos, per tą laiką ir dangoraižiai nugriuvo, plienas ir akmuo lydėsi, ir imperijos nunyko, o Lolos šiaudeliai nedega ugny, nelūžta... „Šiaurės Atėnų“ galerijoje entuziastingai atrasdavo naujus, talentingus dailininkus. Mano autoriai, – sakydavo didžiuodamasi jais ir gal ne vienam kažkaip savais būdais lyg netyčia sugebėjo atverti kelius ir į užsienius. Arba staiga karnavalą Vasario šešioliktosios išvakarėse surengė – nes šventė pagal Lolą turėjo būti ne vien oficialių kalbėtojų ir pulkelio šąlančių ištikimų klausytojų susibūrimas, o plati kaip upė džiugi Laisvės ir Meilės diena... Lolos prikalbintas smagiai žygiavo orkestras, grojo ugningas sambas, praeiviai nustebę šypsojosi, šoko mergaitės lyg margaspalvės iš Pietų Amerikos į šaltą Lietuvą atskridusios papūgėlės, o Didysis Storulis, amžinatilsį dainininkas Obuolys, persirengė karnavalo karalium... Arba ji staiga sugalvojo ir suruošė įspūdingą tango vakarą – įkalbėjo mesti į šoną visus svarbius valstybinius reikalus Argentinos ambasadorių Suomijoje ir atvykti į kur kas svarbesnį įvykį Vilniuje – ji išeikvojo visas savo jėgas iki paskutinio lašo, ji kramtė anglies tabletes, nes ir skrandis, ir širdis, atrodė, tuoj sustos... Buvo tokia juokinga tamsiais nuo anglies dantimis... Dabar vis graudžiai prisimenu, kaip paslapčia nuo publikos valau nosinaite jos pajuodusius dantis, ji verkia iš jaudulio, o aš vis tvirtinu: viskas puiku, viskas nuostabu... Suprantu, kad jau prasidėjo ilgas atoslūgis, ruduo, ir Lolos sieloje iškyla liūdesio dugnas, aštrūs nerimo akmenys. Bet juk jos sukelta tango banga paskui kažkur gražiai nusirito...

Lola kartą juokingai liūdėjo, pavadinta drugeliu. Nepamenu, kas – kažkokia moteris – šiurkščiai nutildė ją: tu... tu geriau patylėk, tu, girdi, gyveni kaip drugelis... kaip drugelis šiltadaržy...

Žinoma, ji nebuvo panaši į suvargusias, po darbo eilėse besistumdančias, į darželį paknopstom verkiančius vaikus tempiančias ar vyrui feodalui vis patarnaujančias moteris.

Bet kad būtų panaši į silpną, lengvabūdišką drugelį ir dar iš šiltadaržio? Nesąmonė, ji buvo nepaprastai ištverminga. Kartą mes ėjom sulyti, rodos, siauruoju Aukštaitijos geležinkeliu greta ir kalbėjom ypač atvirai, net kiek varžydamiesi vienas kito, lyg tik pirmą kartą būtume susitikę – įsivaizdavom save tikrai ne kaip drugelius, o gal panašesnius į laukinius arklius, kurių niekas neįkinkė į vienus pavalkus, bet jie kažkodėl eina ir eis greta iki mirties laisvi, ilgaplaukiai, t. y. ilgakarčiai (tuo metu juk ilgaplaukius gaudė ir jėga kirpo), retkarčiais prisiliesdami šonais ir jausdami dėl to persmelkiantį stebuklingą, stipriau nei koks jungas, nei vestuviniai žiedai neleidžiantį nutolti ryšį... Ir megztinį man Lola numezgė įspūdingą – aišku, ne su kažkokiais šiltadaržio drugeliais, – o iš Th. Géricault prancūzų revoliucijos laikų paveikslo vilnoniais siūlais perkeltas laukinis žirgas ant mano krūtinės kasdien vis primindavo apie mūsų slaptą ir kažkodėl net po tiek bendro gyvenimo metų drovų (kaip vaikystėj, kad suaugę nežinotų) sielų suokalbį. „Riešutų duonoj“, mano apysakoj, neišvengiamai daug akivaizdžių Lolos pėdsakų (juk, tarkim, tiktai Lola galėjo prasidraskyt iki kraujo nosį, kad išeitų iš pamokų, ir t. t., ir pan.). Daug ten Lolos sielos šiugždėjimų... Tiktai su Lola buvo įmanoma gyventi lyg vis žaidžiant, lyg dėliojant gyvenimą iš brangių mažų smulkmenų...

Žinoma, ji buvo stipri ir skrupulingai teisinga – net nekaltai sumeluot telefonu, kad, tarkim, šiuo metu jos dukters nėra namie, jai buvo nelengvas darbas. Tik ji tiesiog fiziškai sunkiai pakėlė saulės trūkumą – lietuviškas darganas ir pabjurusius, iš padilbų negera akim į Dievo pasaulį žvelgiančius žmones... O beprotiški grasinimai, kerštingi užkeikimai sunaikinti jos dukrą Saulę, atimti anūkę Mariją ir visokia panaši kaip lavina prieš mirtį užgriuvusi velniava buvo tiesūs dūriai į širdį...

Po laidotuvių gruodžio šeštąją šventėm Lolos gimtadienį – skambėjo ta pati jos muzika, dukros atvėrė mamos stalčius ir nustebo lyg atkasusios laiškų laiškelių, fotografijų, vaikų piešinių, akmenėlių ar sudžiūvusių rožių žiedlapių turtingus archeologinius sluoksnius. Jos prisipažino, kad Lola, mes, tėvai, joms atrodėm amžini ir vaikystė išliko jų atminty kaip nesibaigianti vasara – lyg saulėtas rojus Aukštaitijos kaime...

Pamenu, Lolai didžiulį įspūdį padarė gruzinų filmas „Gyveno strazdas giesmininkas“. O aš taip ir nepažiūrėjau šito – jos – filmo, gal bijau, kad pats filmas nebus toks įspūdingas kaip Lolos pasakojimas – apie nelabai aišku kuo užsiimantį gerą žmogų, kurį, rodos, partrenkia mašina ir lieka tik ant vinies kabanti kepurė... Gal ir Lola pati vis klausė savęs: o kas ji tokia yra? Koks strazdas giesmininkas?

Ji tiesiog visa esybe gyveno DABAR, be jokio, atrodytų, aiškaus tikslo ar juo labiau jokios naudos sau. Šią auksinę, brangią akimirką... Ji gi atmintinai mokėjo dešimtis, šimtus telefonų, net pusės amžiaus jau panaikintus, jau ir mirusių žmonių telefonų numerius. Tarytum negailėdama savęs, vis surišdama sutraukytus meilės siūlelius, žmonių ryšius – mezgė ir mezgė neaprėpiamą, netikėtais ornamentais amžinybėn nusidriekiantį mezginį...

Lolos esmę bene geriausiai nusako jos pačios per paskutinę kelionę Portugalijoje lyg tarp kitko kaip atodūsis išsprūdusi padėka Dievui ir žmonėms už suteiktą malonę bendrauti...

Šituos žodžius aš vis iškeliu prieš šviesą iš jos užrašų lyg iš atlapaširdžio, mielų ir saulėtų smulkmenų prigrūsto jos rankinuko kaip grynuolį, reto gražumo brangakmenį...

Malonė bendrauti – tai savotiškas apaštalavimas, įkvėptas kūrybingas veiksmas, gyvenimo džiaugsmo kupinos Lolos mišios...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


146337. Rugilė :-) 2009-01-13 17:10
Abu verti vienas kito.Gražu ir gilu.

146340. Apsvaigusi2009-01-13 17:46
Jei žinočiau, kad vyras apie mane taip parašytų, tai numirčiau jau šiandien.

146355. amigo2009-01-13 20:06
o as specialiai nemirsiu, o stengsiuosi gyventi taip, kad kazkas ir apie mane panasiai parasytu

146356. pl :-) 2009-01-13 21:08
Gražu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 28 
0:07:47 Jan 14, 2009   
May 2006 Sep 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba