pirmasis
________________________________________________

Gyvas toks, kokį pažinojau
Alfredas KUKAITIS


Žilvino PEKARSKO ir Alfredo KUKAIČIO asmeninio archyvo  nuotrauka


Žilvino PEKARSKO ir Alfredo KUKAIČIO
asmeninio archyvo nuotrauka
 

2007 m. Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija dainų autorius ir atlikėjas Vytautas KERNAGIS apdovanotas už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą.

 

Paskutinį kartą scenoje susitikome prieš penkiolika metų Marijampolės ,,Akustinių spalvų“ festivalyje. Nuo tada bemaž nebendravome...

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius buvo kitaip, nors tai truko vos penkerius šešerius metus. Artimai nesibičiuliavome, tačiau kūrybinė partnerystė buvo intensyvi, vaisinga, neatsitiktinė.

Dainų autorius ir atlikėjas Vytautas Kernagis. Žilvino PEKARSKO nuotrauka


Dainų autorius ir atlikėjas Vytautas Kernagis.
Žilvino PEKARSKO nuotrauka

 

Nelaidojau Jo... Vytautas Kernagis (1951 05 19-2008 03 15) yra ir bus gyvas. Visada.

Klasikine gitara skambinti pradėjau palyginti vėlai – būdamas penkiolikmetis, tačiau vis viena troškau koncertuoti. Dėjau daug pastangų, tad mane skatino ir specialybės dėstytojas, šviesios atminties Jurgis Rimkevičius. Nepastebimai kilo noras kurti, tačiau instrumentinei muzikai komponuoti stokojau žinių, o dainos tarsi pačios veržte veržėsi. Per metus jų prisikaupė kelios dešimtys. Jau suvokiau, kad dainos išsiskiria iš aplinkoje girdimų, tačiau artimiausi žmonės tokią muziką aprobavo. Pradėjau dairytis bendraminčių, kurių Kaune neradau...

1973 m. susipažinau su Giedriumi Kuprevičiumi. Nuo tada kasdien vėrėsi nauji horizontai – kuriančiam jaunimui dėmesingas kompozitorius teikė trūkstamų žinių ir ugdė pasitikėjimą savimi. Kauno viešojoje bibliotekoje jo rengiami ,,Muzikiniai trečiadieniai“ buvo itin stiprios injekcijos sielai ir protui.

1974 m. maestro surengė pirmąją ,,XX amžiaus muzikos savaitę“, kurios finalinis akordas – ,,Politinės dainos vakaras“. Anuomet šis sovietinės valdžios aktyviai peršamas ,,žanras“ buvo bene vienintelė niša ,,neformalams“ viešai pasirodyti. Vakaras sulaukė neįtikėtino žiūrovų antplūdžio. Tarp daugelio skirtingų žanrų atstovų scenoje sutikau ir garsųjį Dalios Tamulevičiūtės aktoriaus meistriškumo kurso dešimtuką, iš kurio išsiskyrė Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius. Vėliau supratau, kad šis vakaras buvo etapinis...

Tais pačiais metais Lietuvos televizijoje buvo filmuojamos dvi G. Kuprevičiaus dainos (eilės Marcelijaus Martinaičio), kurias atliko berniukų choras ,,Varpelis“, o Arūnas Blūšius (vėliau – „Anties“ gitaristas) ir aš akomponavome gitaromis. Po įrašų į studiją įžengė V. Kernagis, pasisveikino, kurį laiką kalbėjosi su Giedriumi ir Arūnu. V. Kernagį žinojau tik kaip Beno vaidmens atlikėją ,,Mažojoje išpažintyje“. Filme skambėjusios dainos manęs nė kiek nesujaudino, nesudomino. Maniau, tai tėra kiemo kupletai, aktorius ir personažas man buvo tapatūs. Nė nenumaniau, kad epizodinė pažintis su Juo turės lemiamos reikšmės.

1975 m. tapau Vilniaus universiteto pirmakursiu. Jau pirmosiomis studijų dienomis sužinojau, kad grupės draugės brolis – V. Petkevičius. Vieną lietingą rudens vakarą buvau pakviestas pasisvečiuoti, pamuzikuoti sostinės pakraštyje esančiame namelyje, kuriame darniai studentiškai gyveno dalis jau pažįstamo dešimtuko. K. Smoriginas įjungė juostinį magnetofoną. Nustėrau... Skambėjo V. Kernagio baladės pagal M. Martinaičio eiles: ,,Rauda boružei“, ,,Vasaros sapnas“, ,,Severiutės rauda“, ,,Žuvelis žvejys“... Išgirdau kitokį Kernagį – prasmingą, artimą, giminingą. Poveikį stiprino tai, kad ir pats savo kūrybos kraitėje turėjau dešimties dainų ciklą pagal M. Martinaičio eiles.

Vytauto Kernagio surengto dainuojamosios poezijos vakaro dalyviai. Apie 1978 m.


Vytauto Kernagio surengto
dainuojamosios poezijos vakaro dalyviai.
Apie 1978 m.
 

Netrukus sužinojau, kad šviesios atminties kurso vadovė Birutė Baltrušaitytė-Masionienė artimai bendrauja su poeto šeima. Pažadėjo supažindinti, tačiau tinkamos progos vis nebuvo. Jau ir iki tol kirbėjo noras savojoje alma mater rengti vakarus, artimus G. Kuprevičiaus ,,Muzikiniams trečiadieniams“, tam pritarė Filologijos fakulteto dekanatas. Šovė padūkusi mintis surengti vakarą, kuriame poetas skaitytų, o mes su Vytautu dainuotumėme jo eiles. Dėstytoja sutarė su M. Martinaičiu, o aš paskambinau V. Kernagiui. Jis iškart noriai sutiko.

Nuo tada 118 auditorijoje vykdavo tradiciniai ,,Poezijos ir muzikos penktadieniai“, kurių pirmąjį lydėjo neįtikėtina sėkmė. Nesinorėjo skirtis, jutome, kad bus tąsa. Taip ir įvyko – mūsų trejetuką nuolat kviesdavo rengti kūrybos vakarus Vilniaus aukštosiose mokyklose, G. Kuprevičiaus iniciatyva pasirodėme Kompozitorių sąjungoje ir Kauno menininkų namuose, Vytautui pasirūpinus susitikimas įvyko Teatro draugijoje, Marcelijui – Rašytojų sąjungoje.

Pastarosios salėje būta epizodo, kuris ilgam įsiminė. Vakarui baigiantis buvome paprašyti atlikti dar po vieną kūrinį. Kol abejojau, kurį rinktis, iš salės išgirdau Vyto balsą: ,,Dainuok tą, kurią mėgstu!“ Tai buvo viena anksčiau sukurtų dainų pagal Tomo Venclovos eiles. Kiek abejodamas ją atlikau. Salėje stojo spengianti tyla... Visi žinojome, kad T. Venclova oficialiai ruošiasi emigruoti į Vakarus, tad kiekvienas sąlytis su juo garantavo nemenkus nemalonumus. Vytautas puikiai suvokė, kad jo frazė ir mano daina mus abu gali paversti režimo rūstybės taikiniais. Bet... Jis mėgo provokuoti, buvo neprilygstamas, kandus šaipokas. Jo laikysena niekuomet neleido visiškai atsipalaiduoti ar nusnūsti minkštame laurų patale. Nei sau, nei kitiems.

Keista, tačiau tąkart jokios „atsakingų asmenų“ reakcijos nesulaukėme. Priešingai, mus pastebėjo Grožinės literatūros propagandos biuras, organizuojantis rašytojų kūrybos vakarus mokyklose, gamyklose, kolūkiuose. Tad ir toliau trise blaškėmės po visą Lietuvą. Bendravome daug, intensyviai, tačiau vieni kitų namuose dar nė karto nesilankėme. Tai įvyko, kai Marcelijus pakvietė mus su Vytu paskanauti paties gamintų cepelinų su varške ir mėtomis, degustuoti mėgintuvėliuose laikomų naminių trauktinių, užpiltinių. Prisiragavome tiek, kad į namus grįžome bundančio Vilniaus gatvėmis. Būtent gatvėmis, nes kažkodėl kilo noras pabūti... troleibusais.

Tuo metu Jis studijavo estrados režisūrą Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute, buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos estrados skyriaus režisierius. Užsukdavau pas Jį bemaž kasdien, glaustai aptardavome artimiausius planus, o kartais vakarais, po paskaitų, aplankydavau Jį namuose netoli Lukiškių (anuomet – Lenino) aikštės. Galbūt šiek tiek mus artino ir tai, kad abu vartojome vien skaidriuosius gėrimus... Kartą dėl kažkokių niekų susipykome, neigiamos emocijos liejosi per kraštus. Neiškentęs pasukau durų link, bet išgirdau Jį tyliai, tačiau raiškiai tariant: ,,Neišeik.“ Ir, kaip niekad iki tol, nuoširdžiai, atvirai kalbėjomės. Tik tą vakarą sužinojau, kaip Vytas vertina, kad esu kitoks nei Jis, ir kaip puiku, kad nespekuliuoju ,,Kukučio baladėmis“... Kalbėjo, kad Jam svarbiau ne balades dainuoti, bet renginius režisuoti, užbaigti mokslus ir įkurti kabaretui artimą teatriuką.

Marijampolės „Akustinių spalvų“ festivalio dalyviai. 1995 m.


Marijampolės „Akustinių spalvų“ festivalio dalyviai. 1995 m.
 

Žinojome, kad jau nesame vieniši. Vytas turėjo gausių pasekėjų, tiksliai siekiančių imituoti Jo išskirtinį balsą, atvirai kopijuojančių atlikimo manierą, sceninę laikyseną. Jis labai nemėgo tokių antrininkų, labai... Vis dėlto įvairiuose renginiuose vis dažniau sutikdavome ir originaliai mąstančių, savitų dainų autorių bei atlikėjų, iš kurių išsiskyrė Marijus Šnaras, Virgis Stakėnas, Romas Gižys, K. Smoriginas ir kt. Tapome nuolatine ,,Kernagio komanda“, dalyvaujančia bemaž visuose Jo rengtuose ir režisuotuose renginiuose. Neretai prie mūsų prisidėdavo anuomet jau pripažinti muzikai: vokalistė Gintarė Jautakaitė, kompozitorius Laimis Vilkončius.

Buvo akivaizdu, kad jau kurį laiką Lietuvoje gyvuoja naujas muzikinis sąjūdis ir kad būtina jį įvardyti. Terminas ,,bardai“ buvo svetimybė, be to, taip pasivadinusį analogišką judėjimą Rusijoje draudė Maskvoje priimtas specialus potvarkis, gausūs aplinkraščiai... Mėginau siūlyti vertinį iš lenkų kalbos ,,dainuojamoji poezija“ (poezja spiewana), tačiau Vytas reagavo skeptiškai: ,,Aš dainuoju balades.“ Jis buvo linkęs pripažinti nebent Rusijoje retai vartotą terminą ,,literatūrinės dainos“.

Kauno „Girstupio“ kultūros rūmai. Dainuoja, poeziją skaito 
ir šnekučiuojasi Vytautas Kernagis, Alfredas Kukaitis 
ir Marcelijus Martinaitis. 1977 m.


Kauno „Girstupio“ kultūros rūmai.
Dainuoja, poeziją skaito ir
šnekučiuojasi Vytautas Kernagis,
Alfredas Kukaitis
ir Marcelijus Martinaitis.
1977 m.

 

Tuo metu Kaune kompozitorius G. Kuprevičius ir solistas Stanislovas Rubinovas parengė koncertinę programą, kurią sudarė Bulato Okudžavos, Mikaelo Tariverdijevo ir G. Kuprevičiaus dainos. Iškilo būtinybė afišose įvardyti kūrinių žanrą. Buvau pakviestas ateiti į programos pristatymo koncertą Kauno menininkų namuose ir viešoje diskusijoje išsakyti savo nuomonę. Šį kartą buvau išgirstas, tačiau terminą ,,dainuojamoji poezija“ plačiai vartoti pradėta tik tuomet, kai viename straipsnių jį pripažino V. Kernagis. Žanras tapo vis didesnį pagreitį įgaunančiu reiškiniu – netrukus Kauno ,,Girstupio“ kultūros rūmuose S. Rubinovas ir G. Kuprevičius įkūrė Dainuojamosios poezijos teatrą (dabar – Kauno kamerinis teatras), Šiauliuose V. Stakėnas – Dainuojamosios poezijos studiją, kuri subrandino bemaž visus svarbiausius antrosios dainų autorių ir atlikėjų kartos atstovus.

Dainuojamosios poezijos koncertus pradėjo rengti ir Lietuvos valstybinė filharmonija, daugelis žanro atstovų dalyvavo šios institucijos organizuotuose pramoginiuose renginiuose: ,,Rudens parade“ didžiuosiuose šalies miestuose, ,,Baltijos jaunystės“ vasaros festivaliuose Palangoje ir kt. Per penkerius šešerius metus dainuojamoji poezija palengva įsitvirtino profesinėje scenoje, tapo savitu, svarbiu kultūros reiškiniu. Tai vienas didžiausių V. Kernagio ir jo autoritetą, lyderystę pripažinusių bendražygių nuopelnas.

Alfredo KUKAIČIO asmeninio archyvo nuotraukos



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 140 iš 284 
22:25:13 Dec 30, 2008   
Apr 2006 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba