Jaunieji meno bastūnai

Aleksandro Babako instaliacija "Parsuna"

Retkarčiais įvyksta stebuklingų nutikimų. Pavyzdžiui, organizuojant parodą. Regis, parodų rūmuose ar galerijoje dirbančio žmogaus veikla – visiškai elementari. Tačiau iš tiesų – tai nuolatinis stebuklo patyrimas, nes net ir tuomet, kai vėluoja transportas, sudaužomi darbų stiklai ar kažkur dingsta laidelis nuo videogrotuvo, paroda vis tiek atidaroma laiku. Kartais net ne bet kokia, o išties vertinga meno kolekcija – tokia kaip "Homo Erraticus". Jungtinės Lietuvos ir Ukrainos pajėgos šįkart atakavo pačias menininko klajoklio sampratos gelmes. Projekto kuratorių Ingos Orenius iš Kijevo (Ukraina) ir Alisos Mulinos iš Vilniaus pakviesti menininkai, išgyvenę perėjimą nuo sovietmečio prie naujosios demokratinės visuomenės kūrimo, apmąstydami buvusio "soclagerio" šalių idėjines kultūros ir politikos transformacijas įprasmina kūrėjo-bastūno keliones naujame socialiniame kontekste.

Taip parodoje atsiveria ne tik lūžių problematika – nomadizmas, bet ir lūžių kartos žvilgsnis į ją. Anot kuratorių, tai menininkų karta, kuri studijavo besikeičiančioje akademinėje aplinkoje ir kuriai teko sparčiai absorbuoti ir perkainoti naujas staiga masiškai atsivėrusias vertybes.

Bastūniškas parodos pobūdis bado akis vos įžengus į salę. Erdvioje ekspozicijoje klajoja ir komunikuoja įvairaus žanro kūriniai: nuo tapybos iki fotografijos, nuo instaliacijos iki videodarbų. Visus vienija meniškai analitinis žvilgsnis į šiuolaikinio gyvenimo reiškinius ir posovietinio žmogaus adaptaciją prie naujosios santvarkos.

Kiekvienas menininkas šią situaciją išgyvena savaip, todėl ir plastinę kalbą jausmų transformacijoms perteikti pasirenka individualiai. Kita vertus, stengiantis įžvelgti skirtumus, tendencijas, tampa akivaizdu, jog ir Ukrainos, ir Lietuvos menininkai, nepaisant jų skirtingo kultūrinio pamato ir dabartinių politinių, ekonominių netapatumų, kalba ta pačia kalba.

Sovietinio palikimo reliktus, klajojančius ne tik geografine prasme, bet ir prisiminimuose, bene ryškiausiai atspindi Mariaus Zavadskio ir Viliaus Vanago darbai. Pastarojo "Šeimos istorija" – tai darbas apie savo tapatumo, vietos pasaulyje paieškas. Pasitelkdamas konotacinius sovietmečio simbolius ar įvairiausius išlikusius tų laikų dokumentus, archyvus, menininkas juos sutapatina su šiandieninės masinės informacijos vaizdiniais ir pateikia kaip reklamą. Istorinei atminčiai suteikdamas naują, šiuolaikišką "šviesdėžių" rūbą, V. Vanagas kvestionuoja vertybių kaitą – istorijos "nurašymą" naujų dievukų garbinimo vardan.

Kiek kitaip istoriją perrašo M. Zavadskis. Jo darbuose "Senio Šalčio ūsai" ir "Genealoginis medis" daugiau ironiško pašmaikštavimo nei angažuoto sociali(sti)nio konteksto. Šiltas, minkštas, mielas interjero dekoro akcentas iš Senelio Šalčio ūsų, atkurtas, kaip liudija pats autorius, pagal autentiškas technologijas, tiesiog prašyte prašosi išspausdinamas ant "Stiliaus" viršelio su etikete "Madingos sezono naujienos". Kartu tai ir saugumo, ir nepaliaujamos globos simbolis. Visai kaip ir pats Vladimiras Iljičius, kurio anūkas savo genealoginį ryšį su juo pasišauna įrodyti pasitelkdamas meną.

Tuo tarpu Andrius Kviliūnas kelių minučių trukmės videofilme "Dialogas" eskaluoja tautinės lietuvio apibrėžties sampratą ir, regis, didžiuojasi esąs lietuvis. Priešingai nei Julija Čistiakova, norinti nusižudyti iš meilės (greičiausiai – tai pačiai tėvynei), bet nežinanti, nuo kurio namo nušokti. Videoprojekcijoje, primenančioje trumpą animacinį filmuką, regimos nuolat kintančios pastatų formos. Nuolatinė kadrų kaita neleidžia apsispręsti, nuo kurio namo "geriau" nušokti. Abejonės, panašios į tas, kurias masiniam vartotojui sukelia reklama, tampa savotiškais savižudžio spąstais, neleidžiančiais įgyvendinti sumanymo.

Į provokatyvų išgąsčio ar baimės diskursą įsivelia ir Agnė Jonkutė. Inspiruota kelionės į Vilniaus Antakalnio vienuolyną autorė pateikia dvi drobes, pavadintas "Man kelia išgąstį šių erdvių tyla. Blaise Pascal". Monochrominės juodai pilkšvos drobės, okupavusios baltą sienos plokštumą, prikausto žiūrovo žvilgsnį nukreipdamos jį anapus horizonto – ten, kur glūdi tyla ir veriasi minimalistinės erdvės glūdumos, šviesos ir šešėlių sąskambiai. "Net keista, kad užsivėrus vienuolyno vartams patenki į kitą pasaulį, kuriame išnyksta miesto šurmulys".

Šešėlių formuojami atspindžiai – vienas iš Aleksandro Babako instaliacijos "Parsuna" leitmotyvų. Erdvėje sukabintos moterų ir vyrų nuotraukos (visu ūgiu), atspaustos ant skaidrios plėvelės juostos, metafiziškai įkūnija realiai gyvenusio ar tebegyvenančio žmogaus portretą. Instaliacija kiek dvelkia "in memoriam" nuotaikomis, bet taškinis apšvietimas, formuojantis ant sienų krintančius tų pačių figūrų šešėlius, leidžia įžvelgti istorinių klodų refleksijas šiame laike.

Kita autorių grupė kvestionuoja šiandieninio gyvenimo stereotipus. Viktorija Kalinina pristato skaitmeninės fotografijos ciklą, išaugantį į vien(tis)ą sentenciją – "Om", "Mani", "Pad", "Me", "Hum". Tamsiose stambaus rastro nuotraukų gelmėse ryškėja pokyčiai, vykstantys miestiečiui išvažiavus gyventi į gamtą. Nauji potyriai, naujas žvilgsnis į pasaulį ir net naujas gyvenimas, kuris, anot autorės, yra išvykimo–persikraustymo–pervertinimo rezultatas.

Panašiai vidinių būsenų refleksijas ant medžio plokštės ir kieto kartono gręžioja ir Agilė Mažonaitė. Monotoniškas skylučių gręžiojimas išreiškia kasdienes kiekvieno šiuolaikinio žmogaus išgyvenamas būsenas – nerimą, įtampa, stresą, nuobodulį. Tačiau tai ne vien prisitaikymo ar susitaikymo situacija, bet ir nuolatinis keitimasis, naujų išgyvenimų paieška.

Viena kitą papildo ir parodoje savo darbus eksponuojančios projekto kuratorės Alisa Mulina ir Inga Orenius. Nors jų technika skiriasi (A. Mulina pasitelkia skaitmeninę spaudą, o I. Orenius – spalvotus pieštukus), abi autorės savo darbuose apmąsto žmogaus galios pasireiškimus. I. Orenius diptike "Kitos išeities nėra" reflektuoja globalines problemas – terorizmo ir karo egzistavimą kasdienio gyvenimo fone. Greta eksponuojami A. Mulinos darbai "Jėgos vieta" – nuosaikesni. Čia analizuojamas kapitalistinis kiekvieno žmogaus poreikis turėti savo "jėgos vietą", kurioje jis jaustųsi nenugalimas. Gana ironiškai (nors gal ir visiškai realiai) autorė sugretina žmogaus ir fantastinės būtybės jėgos kvadrus. Įdomu tik, kuris iš jų jau surado savąją jėgos vietą.

Nors visos ekspozicijos šiame tekste pristatyti neįmanoma, o turbūt ir nereikia, manau, jog kiekvienas pajuto ore tvyrančią klajoklišką dvasią. Galerijos erdvė – tik laikino sustojimo vieta. Menas – tai bastūno gyvenimo būdas, filosofija ir kalba.