SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-23 nr. 803

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Elona Lubytė
„Laisvės“ paminklas ir žydinčios sakūros
11

Muzika 
• Viktorija Rimėnaitė
Muzikos archetipai
8
• Norbert Trawöger, Judith Lewonig
Lietuviškas skambesys pakeri austrų publiką
• Tarptautinis festivalis „Jūros suvienyti“
• Styginių kvartetas „Chordos“ koncertuos Norvegijos sostinėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Anoj pusėj kapinių – sodai
• Nijolė Nevčesauskienė
Kas gerai sekasi vaikams
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Irena Aleksaitė
Scenos džentelmenas
4
• „Keltininko“ belaukiant
• Šiuolaikinio šokio festivalis vaikams ir jaunimui „Dansema“
• SPEKTAKLIAI

Naujosios dramos akcija 
• Noriu kovoti už utopinę visuomenę

Šokis 
• Ingrida Gerbutavičiūtė
Šventė profesionalams ar žiūrovų ištvermės išbandymas?
1

Kinas 
• Esu nelogiškas žmogus1
• Virėjų laikai
• Nusikalsti vis dar neapsimoka
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Naijosios dramos akcija
• Europos menų mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

„Laisvės“ paminklas ir žydinčios sakūros

Gyvenimas mieste

Elona Lubytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lukiškių aikštė. 2008 m.
L. Liberio nuotraukos

Šį pavasarį sostinę drebina jau nieko nestebinantys bei artėjančius rinkimus pranašaujantys politiniai ir instituciniai skandalai. Juos papildo, tiesa, irgi ne be politinių-ekonominių interesų, įsižiebusios sostinės plėtros (nacionalinio stadiono, naujojo kino centro, iškilsiančio vietoj senojo „Lietuvos“ kino teatro, Ermitažo–Guggenheimo muziejaus filialo ir kt.) aistros. Joms antrina diskusijos dėl „Laisvės“ paminklo konkurso, tradiciškai kviečiančio nauju skulptūriniu akcentu įprasminti reprezentacinę sovietmečio erdvę, dabartinę Lukiškių aikštę (Vladimiro Lenino paminklas demontuotas 1991 metais). Aikštėje, kurioje turėtų tilpti pusantro tūkstančio žmonių, vyktų iškilmingos ceremonijos. Per šventes prie paminklo valstybės vadovai ir svečiai vainikais ir gėlėmis pagerbtų žuvusiųjų kovose už Tėvynės laisvę atminimą. Atnaujinant aikštę, po ja planuojama įrengti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, numatoma galimybė susieti būsimą memorialą su ant Tauro kalno turėsiančiais iškilti Tautos namais. Taip naujuoju projektu siekiant susieti viešus ir privataus verslo interesus bandoma sujungti reprezentacines-memorialines ir ūkines-komercines funkcijas, ne atsižvelgti į permainų akivaizdoje kintančius miesto gyventojų poreikius, o sudaryti galimybę bendradarbiauti ne tik skulptoriams ir architektams, bet ir sąstingį išgyvenančioms statybų bendrovėms.

Su konkursui pristatytais 25 projektais visuomenė galėjo susipažinti daugiau nei mėnesį Taikomosios dailės muziejuje vykusioje parodoje, išsakyti savo nuomonę ne tik per viešą aptarimą, balsuojant už geriausią projektą parodoje, bet ir internetu, elektroninio dienraščio „Delfi“ portale, kuriame savo požiūrį išsakė 7 449 asmenys. Nė vienas iš dviejų, nesvarbu, kad sprendimo požiūriu ne ypač vykusių, publikos favoritų nepateko tarp septynių projektų, atrinktų solidžios 21 narių komisijos tolesnei plėtrai (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=17052812). Galima konstatuoti, kad marga, smarkiai politizuota komisija pristigo konceptualesnio požiūrio ir pilietinės valios bei nesiryžo viešai pripažinti šio „Laisvės“ paminklo konkurso neperspektyvumo.

Bandykime pasiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Juk sociokultūriniu požiūriu kūrėjų pateikti ir komisijos atrinkti „Laisvės“ paminklo projektai įdomūs vien tuo, kad atkreipia dėmesį į gilią skirtį tarp paminklų projektuose įprasmintos ikonografinės laisvės sampratos bei demokratijos keliu pasukusios šalies piliečių siekio ir gebėjimo gyventi laisvėje. Pasiūlytuose sprendimuose dominuoja reprezentacinė paminklo, kaip oficialaus, proginio memorialo, o ne viešo susitikimo, bendravimo ir taikaus bendrabūvio samprata. Į pastarąją dėmesį atkreipė vos keli projektai, atsisakantys reprezentacinių plastinių akcentų ir siekiantys paversti aikštę rekreacine žmonių susibūrimo vieta ar demokratizuoti ją atstatant sugriautus gyvenamuosius, viešam naudojimui skirtus kvartalus bei išskiriant kamerinę memorialinę erdvę.

Konkurse dominuojantys skulptūriniai laisvės įvaizdžiai aprėpia eklektišką vaizdinių nuorodų spektrą: nuo baudžiančio ar laiminančio angelo iki daugiafigūrinių kompozicijų, atkuriančių pergalės šventę ar primenančių jos siekusiųjų aukas, komponuojamų naudojant tiek tradicinę figūratyvo, tiek modernizuotą pozityvo ir negatyvo kontrasto principą. Tarp plastinių simbolių esama ir kompozicijų, vaizduojančių masyvaus nukirsto medžio kamieną, iš kurio kyla liaunas želmuo, bei įvairiai transformuotų obeliskų vertikalių ar agresyvių geometrinių konstrukcijų, siekiančių prasminiu ir plastiniu požiūriu sujungti kartuvių, Trijų kryžių, pergalingos Triumfo arkos bei pagoniškojo žalčio motyvus.

iliustracija
Žydinčios sakūros

Šių margų „Laisvės“ vizijų akivaizdoje pravartu prisiminti, kad mūsų gretose gimęs ir laisvės pergalę de jure ir de facto Lietuvai atnešęs Atgimimo sąjūdis šįmet mini dvidešimtmetį! Ne tik permainų teoretikai, bet ir jų dalyviai pastebi, kad pereinant nuo reglamentuotos, vienpartinės, planinės į demokratinę visuomenę, skirtingų požiūrių toleravimą, sugyvenimą, kūrybingą konkurenciją užtikrinančią gyvenseną sunkiausi pokyčiai vyksta pasaulėžiūros lygyje. Iš šios perspektyvos žvelgiant ne tik į aptariamo konkurso projektus, bet ir į jau pastatytus bei statomus naujosios nepriklausomybės paminklus tektų konstatuoti, kad daugeliu atvejų, neskaitant pavienių išimčių (pilietinė Vivulskio „Trijų kryžių“ paminklo Vilniuje atstatymo akcija, 1989 m., bei Roberto Antinio paminklai Kaune), kūrybinių sprendimų laisvė tebelieka posovietinės nelaisvės žabangose.

Juk daugumoje „Laisvės“ paminklo projektų dominuoja sovietmečiu diegti iš monarchizmo epochos perimti monumentaliosios propagandos kanonai, kai memorialai ir paminklai siejami su vienvaldę galią įtvirtinančiais pagarbos ir pagerbimo ritualais, kurie tebėra įkalinę mūsų šalies politikus, į konkursų maratoną įsijungusius kūrėjus ir politinių sprendimų galia pasitikinčius piliečius.

Atrodo, kad čia vis dar galioja aukos ir budelio sindromas, kai laisvę iškovojęs pavergtasis be išlygų perima engusiojo metodus. Nuvertus vieną stabą, skubama jį pakeisti kitu. Tarsi naujojo simbolio atsiradimas padės nugalėti buvusį ir esamą nesaugumą. Šiuo požiūriu įdomu ir tai, kad tiek konkurso sąlygose, tiek daugelyje, su menkomis išimtimis, pristatytų projektų paminklas bei vieša erdvė suvokiami ne kaip kasdienio apsilankymo, o proginio susibūrimo aplink valdžios ir šalies svečių, vyriausybės tribūną. Kažkodėl pamirštame, kad štai jau du dešimtmečius gyvendami laisvoje šalyje už mūsų laisvę žuvusiesiems paminklus statome kasdieniais darbais, kurie turėtų tarnauti ne fasadinei vyriausybės reprezentacijai, o visiems šalies piliečiams, užtikrinti socialinį saugumą ir gyvenimo džiaugsmą. Ar ne paradoksalu, kad politikai, svarstantys už tautos laisvę žuvusiųjų paminklų projektus, nepajėgūs sukurti dvigubos pilietybės svečiose šalyse atsidūrusiems politiniams tremtiniams. O gal vertėtų pasvarstyti apie tai, ar dar vienai archajiškai statulai skirtų milijonų neišleidus rūpinantis gyvųjų kovų už Lietuvos laisvę dalyvių gerove!

Šiuo požiūriu kur kas prasmingesniu atminties įprasminimu tampa visuomenės iniciatyvos, kai aukštųjų mokyklų studentų ekspedicijos vyksta į lietuvių tremties vietas ar dokumentiniai liudijimai pristatomi prieš Lukiškių aikštę įsikūrusiame Genocido aukų muziejuje, įsteigtame buvusiame KGB pastate, kuriame buvo kalinami ir kankinami Lietuvos laisvės kankiniai. Arba Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vykdomi tyrimai ir publikacijos, aprėpiantys okupacijos mastą, tremtį, partizaninį judėjimą... Kažkodėl pamirštame, kad viešai prieinamas dokumentinis liudijimas yra įtaigiausias paminklas.

Keista, kad niekas – nei „Laisvės“ paminklo konkurso organizatoriai, nei jo dalyviai, savo projektuose konstravę įvairias (nuo funikulieriaus iki siužetinių reljefų propilėjų) jungtis su ant Tauro kalno turinčiais iškilti Tautos namais, – neprisiminė naujosios nepriklausomybės laikais įgyvendinto menininko Gytenio Umbraso projekto buvusiame KGB rūmų fasade iškalti nukankintųjų vardus ir gyvenimo datas ant pastato cokolinio aukšto plokščių, pavertusio pastatą antkapiniu paminklu visiems čia žuvusiems. „Neįprasta paminklo forma žadina smalsumą: praeiviai sustoja, skaito, dažnai susimąsto. Žinoma, prie tokio paminklo nesifotografuojama (ir čia negalima pastatyti vyriausybės tribūnos, – E. L.). Tačiau gal kartais svarbiau ne išorinis ženklas, bet žymė viduje, tas dvasios krustelėjimas, kurį sukėlė kūrinys.“ (Giedrė Jankevičiūtė. Stilių takoskyra ir dailė viešumoje. In: Tradicija ir ateitis. Apžvalginė vaizduojamosios ir taikomosios dailės paroda 1997–2000, Vilnius, 2000, p. 11)

iliustracija
Juozas Mikėnas. „Pirmosios kregždės“. 1987 m.

Saulėtą ankstyvo pavasario penktadienio popietę baigiantis paskaitai studentai paklausė, ar jau mačiau dešiniajame Neries krante žydinčias sakūras. Auditorijoje nuvilniję jausmingi komentarai ir vaiskios žalumos ilgesys paskatino aplankyti Japonijos ambasados Lietuvoje iniciatyva prieš kelerius metus pasodintą memorialinį vaismedžių sodą, skirtą tarpukario Japonijos konsulato Lietuvoje vicekonsulo Chinne (Sempo) Sugiharos (1901–1986) atminimui. Savo laiku jis išdavė tranzitines Japonijos vizas ir padėjo išvengti mirties septyniems tūkstančiams žydų tautybės piliečių. Kilnus ir garbingas asmuo pagerbtas kuklia stela su portretiniu medalionu bei kas pavasarį pražystančių japoniškų sakūrų sodu. Jau senokai automobiliais užkimštame mieste nesijaučiau taip šventiškai ir laisvai. Saulė ir žiedai atvijo į pietinį Neries šlaitą gausybę žmonių. Vieni pasitiesę paklotus žvelgė į žydinčius vaismedžius, kiti – į tyvuliuojantį upės vandenį, dar kiti skubėjo įsiamžinti pirmųjų pavasario žiedų fone, kai kurie dalijosi žiniomis apie Sugiharos asmenybę.

Greta, vos už keliolikos metrų, priešais rekonstruojamą buvusio revoliucijos muziejaus, būsimą Nacionalinės dailės galerijos pastatą stovintis monumentas tarybų liaudies žygdarbiams įamžinti (skulptorių Konstantino Bogdano ir Dovydo Zundelovičiaus išdidinta Juozo Mikėno „Pirmųjų kregždžių“ replika, 1987 m.) atrodė vienišas ir apleistas. O iškilmingų ceremonijų valstybinei tribūnai bei pagarbos vainikams skirtų laiptų maršą dengė šiukšlės, tuščios alaus skardinės, nuorūkos, bulvių traškučių maišeliai. Nieko naujo po saule! Jau Senovės Egipte ir Romoje pasikeitus valdovams ar valdžiai buvo suskumbama keisti vienus šlovinančius paminklus kitais. Okupavę Lietuvą sovietai bandė naikinti pirmosios nepriklausomos respublikos paminklus, Atgimimo sąjūdžiui iškovojus laisvę ir mes suskubome demontuoti nuverstosios sistemos žymenis. Po Rugsėjo 11-osios atakos norintysis pažvelgti nuo liberalios Amerikos demokratijos simbolio, Laisvės statulos, papėdės į gyvybingą Niujorko megapolį turi pereiti griežtą kelių pakopų saugumo tarnybos patikrinimą. O prieš metus Tarybinio kario išvaduotojo skulptūros perkėlimas į kapines estams kainavo nacionalistų sukeltas riaušes. Po gegužės 9-osios raudonus dažus teko valyti nuo Žaliojo tilto karių skulptūrinės kompozicijos.

Akivaizdu, kad laisvoje šalyje požiūris į memorialines aikštes ir viešas erdves turėtų keistis. Reikėtų ieškoti būdų, kaip atminties vietos galėtų virsti nehierarchizuotomis miestiečių susitikimų ir bendravimo erdvėmis. Tarkime, gal memorialines aikštes galima būtų paversti žydinčiais sodais, kuriuos sodinant dalyvautų skirtingų kartų, profesijų, patirčių, savo gimtąjį miestą mylintys ir laisvu gyvenimu jame besidžiaugiantys miestiečiai?

 

Skaitytojų vertinimai


14182. Lapė2008-05-26 10:08
"Akivaizdu, kad laisvoje šalyje požiūris į memorialines aikštes ir viešas erdves turėtų keistis. Reikėtų ieškoti būdų, kaip atminties vietos galėtų virsti nehierarchizuotomis miestiečių susitikimų ir bendravimo erdvėmis. Tarkime, gal memorialines aikštes galima būtų paversti žydinčiais sodais, kuriuos sodinant dalyvautų skirtingų kartų, profesijų, patirčių, savo gimtąjį miestą mylintys ir laisvu gyvenimu jame besidžiaugiantys miestiečiai?” Labai teisi autorė, laisvė - tai ne granito ir betono luitas, iškilęs visuotinio nepasitikėjimo ir susipriešinimo dvasioje. Kita vertus, pastatei “balvoną” ir ramu,pareiga atlikta. O skverą su gėlynais nuolat prižiūrėti ir puoselėti reikia, iki šiol neturime nei vieno prižiūrėto miesto parko, nei vienos išpuoselėtos žaliosios miesto erdvės, kaip ir gėlių ant palangių ir balkonuose, tiesiog tas supratimas dar neatėjęs. Tik asfaltas ir dulkės, dulkės ir betonas.

14183. 022008-05-26 13:01
Puikus straipsnis! Tragiska situacija. Vilnius-Minskas - dvipolis.

14187. vl.2008-05-26 16:56
tema iš tikro turėtų būti plačiau viešai diskutuojama. konkursui pristatyti projektai su 2 išimčių tarsi iš žurnalo "Dekorativnoje iskustvo SSSR"

14189. ga.2008-05-26 17:37
Galeciau konkreciau suzinoti apie 2 projektu isimtis?

14190. kiskis p2008-05-26 20:22
ypac originalus man pasirode kartuviu motyvas.

14193. Saulius -- 14182. Lapė2008-05-27 12:55
Rudenį teko būti Timisoara`oje, Rumunijoje: tai labiausiai nustebino tai, kiek gėlių, retų medžių paprastuose skveruose, aikštėse; negana, kad botanikos sodas miesto centre (kuriame visi už dyka gali vaikštinėti), bet ir visos kitos viešosios erdvės žalios, sutvarkytotos. O juk nei kiek ne turtingesnis miestas nei Lietuvos didmiesčiai, bet supranta kokia miesto parkų-sodų-skverų vertę. Lietuvoje šiuo požiūriu tik Druskininkai kiek į juos panašūs. Kaip būtų žavu, jei bent ši naujai perplanuojama erdvė taptų tokia, kurioje gera pabūti.

14194. cholera2008-05-27 13:53
vis delto lape yra kiskis lapes kailiniuose- kokia tikra plesrune del zalumynu ir balkonu apzeldinimo taip pergyventu. straipsnyje nuomone iskeliama prasmingai- dar besitesiant konkursui viesos diskusijos butinos.

14206. kaimyne2008-05-31 20:10
Elona, nuostabus, puikus straipsnis, jega. gaila, kad paminklu projektu nespejau pasiziureti - oi, prisijuokus buciau, kaip anakart, is kito paminklo projektu, nu zinai.

14207. taigi2008-06-01 01:05
lape yra labai itartinas gyvunas. ypac lapes vegetares. as jomis nepasitikeciau... o stai kad aikste neturetu buti keistu stabu vieta , cia tai tiksliai. mirtino ``koncepto`` irgi nesinoretu. Gal tai galetu buti pavyzdziui maziukas ``sekretas`` zemeje, o aplink taip kaip buve...

14208. jo2008-06-01 01:06
laisve yra paslaptis!

14209. mindaugas :-) 2008-06-01 18:01
Reikia pakviesti įtalką japonus ar norvegus ,gal jis sugalvotų mums kokią originalią idėją memorialuii?Lietuviai netekę žado - sėdi ir žiūri, kas gi darosi aplink?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Gruodžio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 47 iš 186 
20:46:32 Dec 30, 2008   
Apr 2006 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba