ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-24 nr. 922

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURGA ŽĄSINAITĖ. Giesmių giesmė krz. KalėdomsLAIMANTAS JONUŠYS. 2008-ųjų (1) • -vt-. Sekmadienio postilė (1) • Su stačiatikių bendruomenės nariu ANDREJUMI J. kalbasi Virginija Vita. Pamąstymai pašaukimo temaJONAS GRIGAS. Kodėl neįsivaizduojame išėjimo į anapusybę? (3) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Józefo Piłsudskio nuotykiai BezdonyseSIGITAS GEDA. Žalieji pergamentaiMARTIAL BÉCHEAU. EilėsPETRAS KAZICKAS . Svarbiausias vaikystės vanduo (1) • KRISTINA BLOCKYTĖ. ProvokacijaNIJOLĖ KLIUKAITĖ. Maudynės sovietinio kaimo balojVILIUS STAKĖNAS. Senais takaisSu Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriumi, archeologu dr. ARNIU RADINIU kalbasi Juozas Šorys. Ar tebesame baltų civilizacija?NOMEDA GAIŽIŪTĖ. Rašytoja, ministrė, paukščiukasJuk ko reikia žmogui? Kito žmogaus (396) •

Giesmių giesmė krz. Kalėdoms

JURGA ŽĄSINAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Esina nusipirko giedančią neono lėlę. Ištikus krizių gruodžiui, pirko. Matyt, šv. Kalėdoms. Neapsibuvo bendrabutiniam kambary su priekaištaujančiu plokščiaakiu. Pasiėmė garbingo darbdavio (šv. Kalėdų proga jis įstojo į sąžiningų anonimų klubą) sulamdytą kuponą ir įsigijo lėlę. Už vieną litą. Ne už kuponą. „Kupone, ponia, slepiasi teleloto. Šį sykį nieko nelaimėjot. Gal kitą kartą?..“ Tikrai, gal kitą kartą niekas nesislėps? Išlįs visokie anonimai, net savo sąžines už biurokratinių, svarovskiais nusagstytų pavadėlių išsitemps. Et, susikibsime tuomet rankomis taip, kaip iš seno mokam, vardan lietuviškos ir evangelinės tiesos, vardan per didelio (net keliais dydžiais) tūkstantmečio, vardan...

Tiktai nereikia audrintis! Lėlė juk tik už vieną eurui nesilenkiantį ir devalvuoti neketinantį apskritą litą.

O krizė, reik tikėt, praeis. Jei ne – išstumsime nelyginant rojaus pirmavaizdį ar altruistinę pandemiją, trispalvį konformizmą, vienspalvę ksenofobiją. Per šitiek metų spjaudyta prispjaudyta lyg baltarusiškų saulėgrąžų, dar keliems badmečiams pakaks (o kiek jų būta?!).

Taigi Esina nusipirko giedančią neono lėlę. Jon buvo įmontuota (tiksliau, apvaizdos įpūsta) Giesmių giesmė. Ne dešiniųjų, ne kairiųjų – Saliamono. Stebuklų metas prieš šv. Kalėdas. Ištisus metus. Tik už apskritą litą. Be agitacijos. Ir be reklamos. Net Saliamono. Įnirtus lyg neonas krizė.

Esina neturėjo apskrito, jaukiai nučiupinėto lito. Pažėrė nejaukių, lyg aliumininiai šaukštai sulamdytų centų. Po vieną bėrė ir po du. Po penkis pasiliko. Gerai, kad pasiliko. Užbaltakiavus pardavėjai, išdidžiai džergžtelėjo tris po didelius penkis. „Už šitokias kiaulystes aš jums policiją iškviesiu!“ Esina buvo nuovoki, iškart suprato: į atmintį persimetė modifikuota krizė.

Pasiėmė Esina lėlę. Tokią nuogutę, be dėželės, be karstelio (nereikia daug norėt už baltpusius centus). Susuko į glotniąsias drobules – baltas kaip sniegas popierines nosinaites – ir į bendrabutį šventų... Ėėė, ne, šventumas po rinkimų nebe mūsų! Krizė mūsų, Raštas, rodos, mūsų, tik ne Šv., o Krz. Taigi, Kalėdos, kaip ir Raštas, pagal patvirtintą šv. programą ketveriems metams – tiktai krz.

Pajutusi brangią šilumą, neoninė lėlė gariūniniam krepšy pragydo:


        Mano motinos sūnūs kovojo prieš mane:
        jie pastatė mane sergėti vynuogynus;
        savo vynuogyno aš nesergėjau.

O, Saliamonai, tik už litą! Nebrokuota! Tenepratrūksta pirma laiko „Aleliuja“.

Kur buvus kur nebuvus, prisiplakė kaimynė. Įgriuvo su paūdrės, tikriausiai šutintos, kvapu. Frigidiškąją giesmę permušė. Paūdre tvoskianti pragydo: „Dėkokim, kaimynėl, dėkokim, kad šitokiu laiku gyvenam. Tik pamanyk, tokia lėlė! Už kiek? Už litą. Su šitokia giesme ir tokia fiziologija! Net nosį jai gali krapštyt, blauzdas ir pažastis paskusti, blakstienas padažyt, išpešti kregždės formos antakius. Oi, aleliuja! Padėkokim.“

Pratrūko.

Esina nedėkoja. Suspaudžia standžią krūtį. Nuo saliamoniškos giesmės pradėjo laščiot pienas. Įkišo lėlei krūtį. Žindo. Gieda:


        Mūsų sesuo maža ir neturi krūčių;
        ką darysime su mūsų seserimi tą dieną, kada ji bus peršama?

Neoninė lėlė susiriečia lyg senas kūdikėlis. Be žodžių inkščia: „Tik spenio neištrauk, pasigailėk manęs tu – deformuoto, iš neonų. Aš būsiu geras, ne dievo gaidys, ne dievo mulkis ir ne jo čebatas, ir mano kojinės azalijom kvepės. Jei nori, frezijom, kokosais, rododendrais. Nejaugi nepatinka? Alergija? Monieziozė? Hipertonija? Tai štai kodėl mane dalim lyg sudaužytą mersą pitekantropams – homininams pardavei.“

Neoninė lėlė vėl gieda. Dabar plokščiaekraniam televizoriuj. Tikriausiai buvo masinis išpardavimas. Šitiek lėlių! Tokiam giliam ekrane! Jokūbais, saliamonais, makabėjais gieda. Apokaliptines giesmes, iš Rašto (neaišku, Šv. ar Krz.?), su pasakėlėmis iš seimo. Esmės Esina nesugauna, tegirdi priedainį: recesija, infliacija, liustracija. Šiuolaikiška Švč., ne, Krz. Trejybės suvoktis. O gal lotyniška koduotė: res ipsa loquitur. Esina turi išklausyt, kad naktį stebinti akis nepriekaištautų.

Esina lėlei nukerpa nagus. Sudraskė žįsdama krūtis. Būtų nepadoru paklaust, kas tokį padarą padirbo. Esina padori, ji ir nebando klausti. Ji kaupiasi adventui: nebeniūniuoja „Gloria“, „Te Deum“, įsisuka į violetines skaras ir, kai neoninė lėlė nutyla, švagždena „Aleliuja“. Užkimusi tarsi ostiją nuryja figą. Kirba viltis, kad ji be konsekracijos pavirs krz. kūnu.

Kaimynė. Visos kaimynės lyg neono lėlės su pusplikiais, klonuotais katinais. Esina nesuspėjo užrakinti durų. Dvisus paūdrės kvapas su klausimu jau čia: „Koks Dievas tokią lėlę pagamino? Žiūrėk, ant užpakalio: China, USA, UK?

Esina tyli. Klausosi kaimynės giesmės.

„Tik pamanyk, kokia karta: negimdo, neaugina, štampuoja giedančias lėles. Ir ne medines, ne šiaudines, ne porcelianines, ne skudurines – žydrai neonines. Joms nebereikia net atgyt – jos taip iš karto gyvos. Kaip sekso parduotuvėj boba pripūsta, kaip maksiminiai karpiai ar, ar... ar vaikiškas šampanas. Ir tokias gyvatas štai ima ir parduoda!“

Esina daro išvadą – kaimynė kriziškai nenuosekli.

Neoninė lėlė:


        Prisiektinai meldžiu jus, Jeruzalės dukterys,
        nekelkite ir nežadinkite mylimosios,
        kolei ji pati nenorės.

Kaimynė: „Mes ir nenorim, mes kastruotos. Dabar tenori lėlės. Ir madonos. Lietuviškos madonos, su kūdikiais ant rankų. Jos žino, ko norėt už mus.“

Esina: „Paimk nuo stalo šv. figą ir susikaupk krz. Kalėdoms.“

Kaimynė: „O man ir be tavųjų figų aišku. Dėl tos pačios krizės paaiškėjo – esu prie meno. Štai neseniai pradėjau siūti užvalkalus. Automobiliams. Odinius. Pasirašau China, USA, UK. Dievadirbė, tik ne lėlių – užvalkalų. Jie po svarbiais užpakaliukais gurgžda. Užpakaliukai made in Lithuania. Beje, geras metabolizmas irgi menas, kaip ir tupykloj susluoksniuoti skaitalai. Visokių ten turiu. Sekmadienį nuboginau net šv. seimo Raštą. Regis, antrą tomą. Dabar tai priskaitysim. Menas turi tarnauti liaudžiai. Aš truputėlį aukštėliau, todėl jis man vergauja. Beje, manasis menas net hemorojaus suriestus, didžiausius skeptikus įtikina.“

Neapsikentusi pratrūkusių giesmių, Esina sprunka lauk. Neoninėse sostinių reklamose liepsnoja tūkstančiai nežinomų, nematomų, genialių menų. Užu kiekvieno logotipo vardas, gal dar ir pavardė, gal net slapyvardis. Genialioji ekspozicija gatvinėj parodoj. Kokie menki neoninių meistrų apmokestinti honorarai! Ar verta tuomet kurt? Ir ši giesmė neapsieis be krizės. Verčiau klausyt neoninių lėlių. Už devalvacijai atsparų litą.

Platininis mėnuo nuskęsta dangulingoj sakėj. Gardu. Tokie žodeliai vietoj užkandos pritinka. Pats metas grįžt namo, išlenkt samanės. Dievadirbė kaimynė nuo krizės epidemijos visą ropinę davė.

Esina džiūgauja, kad vietoj tarakonų bendrabutiniam kambary dabar jos laukia žydra lėlė. Kad auga jos neoniniai nagai, kad gargaliuoja skrandis, kad iš neono pažastų laščioja prakaitas, kad žybsi akys, raitosi blakstienos, kad plaka violetinė širdis. Kad nėra jokio noro klausti, kodėl gi violetinė, kodėl širdis, kodėl neoninėj, kodėl taip gieda. Nes gieda. Todėl, kad gieda. Kadangi gieda. Dėl to, kad made in Lithuania, kad velniškai, šėtoniškai ir sinonimiškai pigu.

Kad šv. krizė.

Esina nebeturi figų ir samanės. Kaimynė nepaskolins. Juk ne druska. Be to, dar per toli krz. Kalėdos. Šešėliai iš po Majos šydo špygas kaišo. Pasiutusi vienuma lyg nartus eržilas visom medinės taburetės kojom tvoja. Esinos mintys driuokia į poeziją (made in Lithuania). Jai antrina plokščiaekranė išversta akis: „Žvaigždės – tai mūsų žemės atspindžiai“; „Kai šitiek pasiekta, nusipelniau susirgti sunkia, tegu ir nepagydoma liga.“ Kasdienės šv. krizės giesmės. Pagirtina. O ką daryt Esinai? Ji pasiekė nuo dulkinos lentynos tik nukainotą lėlę. Jokių žvaigždėtų aukštumų, jokio olimpo. Taigi negaus krz. Kalėdoms net ir sunkios ligos. Gal tiktai kokią slogą, opą ar spuogus.

Dabar jau atsirado penktoji kraujo grupė – neoninė. Kraujo dietologai ją turintiems nepataria mylėt. Jiems į sveikatą gyst. Instrukcijoj netgi nurodyta: neonines krz. giesmes.

Esina ruošiasi. Užtrenkia girgždančias duris. Pradės tuoj gysti.

Nespėja. Kaimynė laiptinėj pragysta: „Nesididžiuok ta giedančia lėle. Anoks čia menas gysti iš tualeto skaitalų. Jei kuo gali didžiuotis, tai savo tetule. Va ji tai menininkė! Nelyginant Cheopso piramides tortus lipdė, virtuvėje, prie meno panteono – Malevičiaus „Juodo kvadrato“. Visas rajonas apie ją žinojo. Spaudoj net rašė. O tu atsimeni, kaip prieš Kalėdas tą kvadratą baltom širdim puošei? Vietoj žaliųjų eglių. Nuo jų tetulę bėrė. Jei tik atsigimei į ją... Gerai, atidaryk! Negi dėl tokio nieko pyksimės? Pasiilgau aš tavo lėlės. Įjunk, tegu pagieda. Žavu, kada gyvam neone šv. krizės žodžiai stimpa.“

Esina žino: kaimynės apsireiškia ir dievais. O gal dievai kaimynėm? O gal kaimynė – kaimyno Romo nupirkta neoninė lėlė? Už tokį pat kuponą ar vieną litą, gal net už du, už penkis apskritus, už šimtą pailgų, prie vienos vietos, krz. Kalėdoms.

Neoninė lėlė vėl gysta:


        Padėk mane kaip antspaudą ant savo širdies,
        kaip antspaudą ant savo peties,
        nes meilė stipri kaip mirtis,
        pavydas kietas kaip mirusiųjų buveinė;
        jos karštis – ugnies ir liepsnų karštis.

Esina nuo neoninės sėdynės krapšto užrašą made for Lithuanians.

Na pagaliau atėjo laikas ir Esinai gyst. Matyt, gamintojas panoro. O jeigu teks parduot? Krz. Kalėdos – ne tik stebuklų, bet ir šv. krizės metas.

Esinai įmontuojama krz. giesmė. Neoninė Esina gysta:


        Gyvybės medį saugo Svetovitas, Višnus, Muntazaras.
        Keturdaliam rate, ant kryžiaus.
        Baltasis raitelis šuoliuoja per baltus tėvo kaulus
        ir motinos kraujuotas drobes, čigonų taborą,
        pavirtęs slibinu, paukščiu, elniu, žuvim ir Dievu.
        Nuplieskia juoda ugnimi, skaistyklos švytinčia liepsna, pelkių žaltvykslėm.
        Palaimina ėdrių kregždučių mostais.
        Įnirtusiųjų mostai platūs: nuo Briuselio per Rusiją ligi pat aisčių.

        Šiltam Dievo delne įstringa ledas.
        Bergždžia žiema vis širsta dėl neišskridusių žąsų.
        Jos šiemet liks su krizės ištiktais. Vietoj gaidžių giedos.
        Ant žaliaskarių krz. Kalėdų eglių –
        klaikiųjų medžių su kabančiais žmogaus oda aptrauktais riešutais.
        Tai juos, ne Rojaus obuolius, naujai sukirptos ievos skabo.
        Trispalvėj juostoj įausta neoninė širdis.
        Užsuktu varikliuku tiksi.
        Dievas – Esa prisukt pamirš.
        Neveikiančią brokuos.
        Bėduliams.
        Krz. Kalėdoms.

Neoninė Esina parduota už 0,00 Lt.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Gruodžio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 70 iš 236 
20:33:57 Dec 30, 2008   
Apr 2006 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba