ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-12-12 nr. 920

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KAZYS SAJA. Robinzonas (19) • BARBARA BROWN TAYLOR. Mobiliojo telefono sakramentas Sekmadienio postilė (3) • ROLANDAS KAUŠAS. Su meile – Voltaire’ui (57) • KOSTAS POŠKUS. Soldafoniška tema (15) • VILIUS STAKĖNAS. Sunkios durys, sunkus ryšulėlisSIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (49) • AISTĖ LAISONAITĖ. Miniatiūros (4) • POVILAS ŠKLĖRIUS. Eilės (1) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Muziejiniai etiudai (2) (9) • Priverstinė kultūraEUGENIJUS ALIŠANKA. Kaip įveikti banalybę (2) • Švietimo ir mokslo ministerija kviečia teikti kūrinius Vaikų literatūros premijai gautiPro Perkūno namus – kur vaikams gera (9) • Meno streiko bienalė (2) • mes ginkluojamės Amūro strėlėmis ir lankais (607) • 2008 m. gruodžio 19 d. Nr. 47 (921) turinys (3) •

Robinzonas

KAZYS SAJA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viršuliškės. 1987
Vytautas Balčytis

Parduotuvių vitrinose jis matė liesą, apšepusį žilo žmogaus veidą ir negalėjo patikėti, kad tai jo paties atvaizdas. Nebežinojo, kur jis dabar traukia, net savo vardo neatsiminė. Ausyse šniokštavo, ūžavo nematoma jūra. Todėl jis manė esąs per stebuklą išlikęs kokio sudužusio laivo jūreivis. Ėjo dairydamasis, žiopsodamas, nuolat užkliūdamas už skubančių miestiečių. Galiausiai ryžosi užkalbinti vieną, kuris ką tik prie kiosko nusipirko laikraštį.

– Prie jūsų kranto paskendo mano laivas. Gal ką nors girdėjot? Norėčiau žinoti, ar dar kas nors išliko gyvas.

– Laivas?.. O kada tai buvo?

– Aš pats jau neatsimenu. Išmirkus mano atmintis, matyt, susigėrė į smėlį.

– Ne, apie tai aš nieko negirdėjau. Man tik – rokas, krepšinis ir seksas. Kiti dalykai neįdomūs.

– O kokia čia šalis? – neatlyžo tas keistas žmogus.

– Čia!.. Mano šalis yra Čia, Kur Aš Esu. Europos centras ir viso Žemės rutulio bamba.

– O mėnuo? Metai? Aš ir to nežinau.

– Nusipirk laikraštį. Šalis, kaip sakiau, yra Čia, o laikas – Dabar. Geriausia orientacija.

Nekantrus jaunuolis įsikišo į ausį kažkokį kaištelį ir nuėjo prie savo automobilio.

Atklydėlį apniko abejonės. O gal jis visai ne jūreivis? Gal tas laivas jam tik vaidenasi? Robinzonas visai ne Robinzonas, o koks nors atmintį praradęs bėglys. Gal net nusikaltėlis. Ne laivas, o laikas paliko jį šitam civilizuotam, bet nepažįstamam krašte.

Visi kažkur skubėjo. Tariamam Robinzonui nepavyko sugauti nė vieno dėmesingo žvilgsnio, nė vieno praeivio, kuriam bent jau kūno kalba galėtų duoti ženklą, kad jam norisi su kuo nors pabendrauti. Galiausiai pamatė skvere ant suolo dvi rūkančias merginas – baltai išblukintą šviesiaplaukę ir kitą – tamsesnę. Abi atrodė lyg išguitos iš patalo, nespėjusios net apsirengti, dar atsiduodančios migio bezdalais. Jis, žinoma, klydo – taip kvepėjo cigarečių dūmai.

– Ko taip spoksai? – jį pastebėjusi paklausė tamsiaplaukė. – Katros užsimanei?

– Eikše, atsisėsk. Bus geriau matyti, – pasiūlė antroji.

Jis atsisėdo atokiau nuo jų ir tarė:

– Deja, jūsų grožybės manęs jau nebejaudina.

– Argi? Sakai, nejaudina, o akimis tiesiog nurenginėji mus, – atrėžė įžūli juodaplaukė.

– Kad jūs ir taip... Pakankamai vaizdingos.

– Ar turi pinigų?

– Nežinau. Gal ir turiu. O kam?

– Pasitikrinsi, ar dar esi vyras, – tamsiajai nenusileido ir šviesioji. – Gal dar sugebėsime tave atjauninti.

Robinzonas pasigraibė savo striukės kišenėje ir stebėdamasis aptiko ten porą banknotų.

– Tik tiek?

– Tiek, – atsakė šis. – Vienai per daug, o dviem turbūt per maža, ar ne?

Merginos įsižeidė, supyko.

– Varyk iš čia, varyk! Pasiskųsim, kad tu čia atsisėdęs priekabiauji.

– Pardon, pardon... – galantiškai atsiprašė Robinzonas. Jis vis dar apžiūrinėjo tuos lietuviškų litų banknotus.

„Taigi čia lietuviški litai! Čia mūsų pinigai! Juk mes lietuviškai šnekam, o man kažkodėl pasirodė... Jeigu man jau šitaip susimaišė protas, nėr ko stebėtis, kad atsidūriau tarp tokių kaip aš. Visa bėda, kad kiekvienas čia savaip išprotėjęs, ir niekas nieko negali man paaiškinti.“

Dabar jis nutarė užkalbinti ramų, solidų poną, kuris neskubėdamas parke vedžiojo šunį, panašų į buldogą.

– Ar piktas? – nuo to ir pradėjo kalbą Robinzonas. Prisiminė, kad ir jis kadaise turėjo šunį.

– Piktas. Bet aš dar piktesnis, – atsakė buldogo šeimininkas.

– Dėl ko gi taip?

– Argi nematot?..

Žmogus buvo įmynęs į šunšūdį ir dairėsi žolės, į kurią galėtų nusivalyti dvokiantį batą.

– Pykstu ant miesto valdžios ir ant va šitokių barbarų... – paaiškino jis ir savo ruožtu paklausė: – Televiziją žiūrit?

– Dabar jau ne, – atsakė Robinzonas. – Jau neprisimenu, kada aš paskutinį kartą...

– Šaunuolis. O šunį ar turit?

– Esu turėjęs. Dabar jau ne.

– Šaunuolis.

Šį kartą jis pagyrė buldogą, kuris pritūpęs ant to paties tako išstūmė iš savęs dar didesnę krūvą.

– Super!.. Dabar mes jiems būsim atkeršiję.

Šuns savininko nuotaika iš karto pagerėjo ir jis draugiškiau pažvelgė į Robinzoną.

– Jūs norėjot manęs kažko paklausti?

– Taip. Gal žinote, kur galėčiau rasti kokį nors daktarą.

– Daktarą? Aš esu daktaras. O kokio jums reikia?

– Tokio, kuris man paaiškintų, kur aš patekau. Kokie čia psichai aplinkui? Kas ir kaip juos čia bando išgydyti?

– Žinote, ką... Tas, kuris sakosi esąs labai protingas, yra pusėtinas kvailys. O kuris prisipažįsta esąs kvailas, jau yra pusiau genijus.

– O kaip tada jūs?

Užuot atsakęs, daktaras šūktelėjo Robinzonui:

– Atsargiai! Neįlipkit!.. Mums jau laikas važiuoti į darbą.

Robinzonas tikrai būtų išmaknojęs tą mėšlą, nes dabar jis prisiminė savo nulėpausį margį. Nušovė jį, kam tas apkandžiojo jo mylimą moterį. O Viešpatie!.. Juk tasai šuo tikriausiai norėjo apginti savo šeimininką. Nujautė, kuo visa tai gali baigtis. Ta moteris begėdiškai jį apgaudinėjo. Daug ko jis jau neatsimena, bet jam atrodo, kad jis po kurio laiko nušovė ir tą sukčių, savo mylimosios meilužį. Ar už tai jis buvo suimtas ir teisiamas? Greičiausiai jis tada paspruko. Pasislėpęs kokiam žvejų laive.

Keisčiausia, kad pabudusi sąžinė graužė dėl to nugalabyto šuns, ne dėl žmogaus. Prisiminė, kaip tas margis pėdino uostinėdamas žemę, vis pažvelgdamas į savo šeimininką, lyg pats vesdamas jį ten, kur bus netrukus nušautas.

Ir tos moters dabar gerai nebeprisiminė. Į katrą ji buvo panašesnė – į tą blondinę ar į tą kitą, įžūlesnę?.. Jis dėl visa ko nusprendė užsukti į policiją. Gal jie ten turi archyvus ir ką nors ras, jeigu nusikaltėlis buvo ieškomas. Gal pavyks išsiaiškinti, iš kur jis atklydo, kur dabar gyvena.

Jis neprisiminė nei tikro savo vardo, nei pavardės. Ažugiris? Šiapusgiris?.. Jo pavardė kažkaip buvo siejama su mišku, su krūmais. Gal Lazdinis? Gal Krūminis? Vaikystėj buvo pravardžiuojamas Brūzgynu...

Vienas policininkas sakė anksčiau jį pastebėjęs besišlaistantį mieste, lyg ir ieškantį to, ko nepametė. Kitas Robinzonui patarė nueiti į bažnyčią. Pas tą senąjį kleboną, dabar jau altaristą. Jis turėtų pažinti visus parapijiečius. Be to, senas savo nuodėmes geriausia išpažinti kunigui, o policijoj ir naujų nusidėjėlių netrūksta.

Ta bažnyčia geriausiai buvo matoma iš tolo, bet prie jos prasibrauti pro automobilių spūstis buvo ne taip lengva. Ir altaristą prisišaukti reikėjo nemažos kantrybės. Bet Robinzonas, visas kliūtis įveikęs, zakristijoje pasilabino ir tarė:

– Atėjau paklausti, gal jūs, kaip senas kunigas, pažįstate mane.

– Ne, – kiek nustebęs atsakė altarista. Atidžiau pasižiūrėjo į svečio veidą ir patvirtino: – Dievaži, nepažįstu.

– Dievaži... O savo Dievą pažįstat?

– Turėčiau pažinti, nes, kaip matote, aš tarnauju jam. Jis – ne tik mano, bet ir jūsų Dievas.

Altaristos dešinioji ranka nervingai tirtėjo lyg nekantraudama, kad savo parašu galėtų patvirtinti kiekvieną žodį. Kunigas kairiąja ranka sugniaužė savo dešinę ir pasiūlė svečiui atsisėsti. Robinzonas jausdamas bažnyčios vėsą prisipažino nebežinąs, nei kas jis toks yra, nei kur, nei vardan ko gyvena. Ir patylėjęs dar pasakė:

– Anam, tikrajam, Robinzonui buvo lengviau. Turėjo viltį, kad atplauks koks nors laivas ir jį pasiims.

– Ir mes to paties laukiam, – atsakė kunigas. – Gyvenam ta pačia viltim.

– Turime ne tik viltį, bet ir didelę patirtį, kad ta viltis gali apvilti.

Altarista linktelėjo, šyptelėjo ir su visu krėslu pasislinko arčiau.

– Patikėk, miels prieteliau, tą lemtingąjį kartą mes tikrai nenusivilsim.

Jo dešinioji vėl suspurdėjo ir išsivadavo.

– Kodėl jūs toks tikras? – paklausė Robinzonas.

– Kodėl?.. Ogi todėl, kad nusivylę net nežinosim, jog mes apsigavom. O apsidžiaugsim tik tada, kai pajusim, kad mes nebuvom apvilti.

Jis Robinzono neįtikino, tačiau jo žodžiai vis dėlto žadino tam tikrą paslapties pojūtį.

– Tada jūs man pasakykit, kuo tie angelai taip nusikalto, jeigu Dievas bausdamas juos nutrenkė į pragarą. Negi jie galėjo būti baisesni už mus?

– A velnias juos žino! – pajuokavo senasis kunigas. – Jeigu buvo dangus, turėjo atsirasti ir pragaras. O nelabųjų pareigoms savanorių kažin ar būtų atsiradę.

– Todėl prireikė ką nors apkaltinti? – savo tikrojo vardo svečias vis dar neprisiminė, bet apsidžiaugė, kad humoro jausmo neprarado.

– Kūrėjo planai mums nežinomi, miels prieteliau, – pasakė surimtėjęs kunigas.

– Man atrodo, kad jo nėra. Arba Kūrėjas slapstosi nuo mūsų tarsi norėdamas, kad išmoktume gyventi taip, lyg jo nebūtų.

Altarista pažvelgė į savo kaulėtas rankas, paskui į svečią, atsiduso, norėjo kažką sakyti, bet nepasakė. Robinzonas laukė bijodamas išgirsti kokį nors „tiesų ir šviesų“ atsakymą, kuris nuslopintų jo smalsumą, išlikusį troškimą ieškoti, stebėtis ir uždavinėti klausimus.

– Nežinau, – patylėjęs prisipažino kunigas. – Daug ko, miels prieteliau, ir aš nežinau.

Robinzonas atsistojo, atsisveikindamas norėjo apkabinti jį, bet neišdrįso. Senasis klebonas ir be to veikiausiai pajuto, kad šitam žmogui tapo artimas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Gruodžio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


142536. varna (mano skrandžiui "letuvių" rašliava kenkia)2008-12-17 16:19
"net savo vardo neprisiminė" - iš karto apsivėmiau ir nustojau skaityti.

142600. varnai nuo archyvaro2008-12-18 09:59
Siūlau paskaityti RoRa ( Rolando Rastausko) esė rinktinę" Kitas pasaulis" ir npl-o " Du lagaminai sniego" - geriausi vaistai nuo pykinimo ir vėmimo. Tiesa, dar geresni vaistukai, - D. Kalinauskaitės naujiausioji novel-esė knyga... npl-e, pamiršau knygos pavadinimą ( beje, labai subtilus ir įžvalgus Tavo pristatymas knygos užvartoje).

142607. geras ponas2008-12-18 11:15
labai geras tekstas, tu varna gal šiaip ko nors ne to apsirijai. kokių sušvinkusių šprotų

142608. geras ponas dar2008-12-18 11:16
o nuo rora tikrai gali skarandį susukti, neklausyk archyvaro, jis čia specialiai - linki blogo, rora veikia kaip ricina

142609. archyvaras2008-12-18 11:21
Puikūs RoRa tekstai, pilni vandenų, smilčių, pakrantės basų kojų, tolimų/artimų kelinių įspūdžių ir... stiliaus aristokratiškumo.

142629. alora2008-12-18 12:41
grazu: "...nusivylę net nežinosim, jog mes apsigavom. O apsidžiaugsim tik tada, kai pajusim, kad mes nebuvom apvilti. "

142632. Katė2008-12-18 12:48
Man Saja visada patiko. Jis "įdvasina" net patį racionaliausią tekstą.

142675. geras ponas2008-12-18 15:40
daugžodžiavimas nėra aristokratiško stiliaus apraiša

142679. archyvaras2008-12-18 15:56
O man patinka RoRa postmodernistinis stiliaus barokas....O kas yra aristokratiška literatūroje? galbūt, T.Manas, R.Muzilis...kas dar tikrai aristokratiško?

142702. kafka (maza kava)2008-12-18 17:14
Man labai patinka zydrynes aristokratu zodynas: "apraisa", "skarandis", "idvasina" etc. Jus tikri aristos, guys.

142806. kafkai nuo varnos2008-12-19 15:39
Mūsų žodynas yra mūsų žodynas. Jūsų žodynas - jūsų. Mes jūsų neprašom, jūs mūsų neprašykit.

142808. varnai2008-12-19 15:52
"mes" - nuostaviausias demagogų įnagis.

142810. t. y.2008-12-19 15:53
nuostabiausias

142811. 142808 nuo varnos2008-12-19 15:59
Išmok rašyti, asile, o tik paskui pagarbiai kreipkis į PVM ir SODROS nustekentus kūrėjus, asile. Blia.

142812. varna (nusistekenusi)2008-12-19 16:00
Tai dar pasakyk, kad "man tavęs nereikia".

142813. varna (varto dar PVM, GPM, ... neapmokęęęęstintas knygas)2008-12-19 16:02
Ar "nebereikia"? Ar "jau nereikia"? Ar "dar nebereikia"?

142826. cc2008-12-19 19:55
Susimasčiau- ir aš neužilgo galiu tapti tuo keistu žmogumi. Saja man patinka. Net negalėčiau pasakyti kodėl.

142838. asilas varnai2008-12-19 22:18
taigi ir kreipiuosi be galo pagarbiai į nuostabiausiai nustekentą kūrėją, kuris kažkodėl sako apie save "mes".

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 69 iš 235 
21:34:02 Dec 19, 2008   
Apr 2006 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba