Loreta Zdanavičienė. „Sniege sukritusios uogos“. 2008 m.
Anksčiau (kai buvau žalias ir nepatyręs) tikėjau auklėjamąja ir terapine dailės galiomis. Amžiui grėsmingai perkopus trečiojo dešimtmečio ribas, gyvenimui stabilizavusis, meną pradėjau vertinti hedonistiniu valgymo matmeniu. Tegul supyksta Benedettas Croce, tačiau esu įsitikinęs, kad gražūs daiktai ir meno kūriniai turi tenkinti kūniškus malonumus. Artefaktai privalo dirginti ne kokius nors abstrakčius jausmus ar potyrius, o ryklę, templę, skrandį ir pamaloninti žarnyną. Pakeitus nuomonę, mano paties kūniškos formos suapvalėjo, svarstyklės rodo didesnius skaičius, tapo sunkiau judėti, kamuoja chroniškas alkis. Dabar lankydamasis parodų salėse įsivaizduoju, kad esu lėkštėmis ir padėklais apdėliotuose greito maisto restoranuose ar maisto produktų perpildytuose prekybos centruose. Žiūrėdamas į betonines Mindaugo Navako skulptūras, matau riebaluose plaukiojančius cepelinus, Jono Gasiūno deginimai kelia asociacijas su silkėmis, tapybiški Ričardo Povilo Vaitiekūno natiurmortai primena tautines mišraines, Šarūno Saukos kompozicijos – uogienes.
Eilinis kulinarinis priepuolis (su visais iš to plaukiančiais padariniais) ištiko lankantis „Lietuvos aido“ galerijoje ir kontempliuojant Loretos Zdanavičienės parodą. Ekspozicijos pavadinimas („Erškėčio pabirusios uogos“) lyg ir neturėjo nieko bendro su maistu. Priešingai – sufleravo apie mūsų laikams ypač aktualias ekologines, homeopatinių vaistų gamybos ar vartojimo idėjas. Vis dėlto tai buvo lengva apgaulė, šioks toks akių dūmimas. L. Zdanavičienės kūryboje erškėtuogės vartotos konditeriniais, o ne medicininiais tikslais. Regėdamas ant visų galerijos sienų sukabintas stačiakampes kompozicijas, įsivaizdavau, kad matau į gigantiškus padėklus sudėtus pyragus, pyragaičius, keksus, „skruzdėlynus“.
Nuorodų į maisto produktus funkciją atliko paveikslų pavadinimai: „Žara“ (analogiškai vadinami dar sovietiniais laikais pradėti gaminti sluoksniuoti biskvitiniai sausainiai), „Sniege pabuvusios uogos“ (plg. su vienoje parduotuvėje pardavinėjamu šaldytu, vyšniomis įdarytu pyragu) ar tiesiog „Uogos“ (žr. vaisių prikimštą riestainį, trupininį pyragą su obuolių arba vyšnių džemu, batoną su razinomis). Tortiškas yra L. Zdanavičienės tapybos pobūdis. Kaip tikra kepėja (su meile ir pasimėgavimu), menininkė tepė sviestiniam (riebiam, tirštam, rausvų, gelsvų, žalsvų atspalvių) kremui giminingus dažus, klojo vieną ant kito blyniškus (storus, plačius, vienu kąsniu sunkiai perkandamus) dažų sluoksnius. O ir nuolat pasikartojančiais, tvarkingai grupuojamais augaliniais (uogos, gėlės) motyvais vienodai sėkmingai puošiami meno ir maisto kūriniai.
Minėtoji „Žara“ priminė meduolį (raudonai rudos spalvos, korėta, mielinei tešlai artima faktūra), „Liūdnas laiškas“ – storu glajumi aplietą tortą, ant kurio viršaus puikuojasi dekoratyvinės uogelės ir gėlėlės, „Rasos“ – vaisinį pyragą su želė, kiviais ir apelsinais. Svarbiausios yra ne tiesioginės, akimi regimos, nosimi užuodžiamos (daugybė jau šiais metais „iškeptų“ kompozicijų skleidė malonų aliejaus kvapą) sąsajos. Tortai, kaip ir paveikslai, yra vienadieniai, greitai gendantys kultūrinės veiklos reliktai. Akistaton su šiais dirbiniais (kūriniais) atsidūrę subjektai (net patys sočiausi) suvokia žmogiškosios egzistencijos trumpumą ir beprasmybę.
Ilgalaikis žiūrėjimas į L. Zdanavičienės darbus ir jų sukelti egzistencialistiniai samprotavimai lėmė nenumaldomai augantį apetitą, norą paragauti, atsikasti kurio nors paveikslo ar bent jo kampo. Bijodamas, kad už svetimo turto niokojimą galiu būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, išlėkiau iš galerijos gurgiančiu pilvu (pavalgyti į pirmą pasitaikiusią kavinę).
Vidai nenukrypk nuo temos , tai pirma. Antra, ar siek tiek nesovinistinis reikalas moteri i kulinarija vel grusti? Koks Savickas irgi baznytinius gaidelius gamina. O Cukermanas vaflius, Zimblyte tuomet degina negyvai skrebucius. Labai isradinga, bet jau gal net per daug... pasiilgau kritikos , gal gana fantaziju.
O kritika ne fantazija? grynu gryniausia fantazija! Videlis bent pats piestukuku daug sudrozia kol dvimetrini sumustini pakloja(tiesa labai prisvilusi, tamsu toki)na, o kitos mergytes raso pacios nesuvokdamos apie ka-kritikes vadinamos.
Tai ne kritika, o narcizo burimas is savo viduriu. Gaila, nes Poskus turi ir galva (ne tik skrandi ir tiesiaja zarna, kaip galima pamanyti perskaicius recenzija). Tie kulinariniai playginimai nera nei nauji, nei idomus, taciau vis tiek suriebaluoja laikrasti. Kalbant politiskai - na ir puikia dovanele autorius iteike moterims kovo 8-osios proga! Virtuviniai Poskaus orgazmai bloske menininkiu kuryba atgal i privaciu skoniu pasauleli.
> taigi as ir sakau, kad geri palyginimai . netiketai geri. man net ir pats minetasis autorius panasus i silke, ne tik jo tapyba. silke skanu jei apie skoni, o jei apie atrodyma, tai atrodo kaip silke.
akivaizdu, kad Zdanavicienes parodoj Vidas pamete galva:))beliko kita mastanti kuno dalis- skrandis! O skrandis tk taip gali isreiksti savo subtilu zavejimasi. Siaip ar taip dabar Zdanaviciene turi Vido galva! Gera investicija!
Roza gerai pastebejo- kulinariniai pavadinimai prasyte prasosi erotiniu metaforu.daktaras vp recenzijoje itaigiai sublimuoja organine dialektika,bet po naivumo kauke slepia ir hedonistiniu provokaciju trokstanti isdykeli.ne pirmas sykis,burzua elito tonu,aristokratiskai prisipazista,kad vartojant mena pragmatiniu lygmeniu,malonumas patiriamas kur kas sodriau,nei kontempliuojant riestainio skylute.galu gale daktaras atrado teisinga bulvarini problemos sprendimo buda.
O aš matau Andriuškevičiaus, atsiprašant, "mokyklos" rašinėlį, kuriame pilstoma iš tuščio į kiaurą ir eilinį kartą dirbtinai sukerginėjami keli dalykai. Tikrai nekvailas bernas Poškus, ale kad chaltūra šviečia pro visus galus.
yra ir geresniu Poskaus straipsniu, bet man ir sitas patinka, tikras Zdanavicienes saldumynu balius, kuriuo pats Poskus dziugauja kaip berniukstis. Poskau, tu rasyk saldziai, suriai,barstyk pipirus, kepk ant groteliu, ar uzkask i zeme ir pudyk, tik rasyk!:) su pagarba mz
Lietuva internete
