SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-03-07 nr. 558

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Edmundas Gedgaudas
Kontrastai
8

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Smuiko ir violončelės dialogas
1
 Helmutas Šabasevičius
Didžioji "H" ir žydri bateliai
9
• Klasikinės gitaros klubas mini dešimtmetį6
• Filharmonija ieško našesnių veiklos modelių
• Festivalis, skirtas Fryderykui Chopinui
• Kelno festivalis "Forum neuer Musik"
• Papildymas1
• Debiutai "Don Žuane"2
• KONCERTAI

Dailė 
• Tapybos lo-Bynas3
• Tolstantys vaizdiniai1
• in memoriam
Petras Stauskas
• Kristina Stančienė
Devynios paslaptys
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI1

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Nacionalinis menotyros centras?
• "Frank Kruk" Klaipėdoje4
• "Debiutų zona"
• Dar vienas žvilgsnis į tango2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Suprasti kitą
• Skirmantas Valiulis
Kinas, mokęsis vaikščioti atatupstas
• Pono De Palma atostogos
• Danguje kalba prancūziškai4
• Žvilgsnio anatomija
• Marijono Giedrio jubiliejus1
• "Jaunystės Vilnius"
• Unikalūs kino kronikos kadrai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Meno galerija Kanadoje2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Muzika

Didžioji "H" ir žydri bateliai

Šokio spektaklio "boHema" premjera

Helmutas Šabasevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aurelijus Daraškevičius (Oscaras Wilde’as) ir Rūta Kudžmaitė (Constance)
M. Raškovskio nuotr.

Jau kuris laikas Lietuvos nacionalinis baletas savo įvaizdį formuoja pasitelkdamas internacionalias pajėgas ir mandagiai ignoruodamas Lietuvoje susiformavusius ir dirbančius šokio kūrėjus, kiek iš aukšto vadindamas juos marginalais. Vienas jų - prieš kelerius metus įsteigto "Vilniaus baleto" vadovas choreografas Jurijus Smoriginas - vasario 25 d. pristatė antrą savo šokio projektų teatro premjerą - spektaklį "boHema".

Nereikia daug fantazijos norint įsivaizduoti, kiek energijos ir išradingumo reikalauja šokio kūrėjų noras turėti bent minimalią erd- vę savo kūrybai realizuoti. Nuo 1997 m., pastatęs vienaveiksmį baletą "Dafnis ir Chloja", J. Smoriginas Nacionalinėje scenoje nebesirodo - nebent kaip operos šokių statytojas ar retkarčiais proginiuose koncertuose atliekamų choreografinių miniatiūrų autorius. Vis dėlto būtent J. Smorigino ir Anželikos Cholinos kūrybą derėtų tapatinti su tikrąja originalaus ir profesionalaus Lietuvos šokio situacija - Lietuvoje gimę ir subrendę menininkai labiausiai reprezentuoja mūsų choreografinės kultūros kūrybinį potencialą. Būtent apie juos teks kalbėti, kai po daugelio metų norėsime prisiminti profesionaliąją tūkstantmečių sandūros Lietuvos choreografiją. Pastaruoju metu Vilniuje dirbę užsienio choreografai Vladimiras Vasiljevas, Andrejus Melanjinas, Krzysztofas Pastoras, Xin Peng Wangas ir jų darbai bus reikšmingas Lietuvos baleto trupės dalyvavimo tarptautiniuose choreografijos tendencijų procesuose argumentas, tačiau norėdami apibendrinti tai, ką savito sukūrėme mes patys, šiomis pavardėmis remtis negalėsime. Jei tokio kultūrinių apibendrinimų laiko sulauksime, teks pripažinti, kad aplinkybės Lietuvos choreografijai plėtotis buvo ne pačios geriausios - jei V. Vasiljevas ar X. Peng Wangas būtų dirbę su tokiais biudžetais ir tokiomis sąlygomis, kokiomis dirba Lietuvos choreografai, ko gero, "Romeo" būtų be "Džuljetos", o "Carmina" - be "Buranos". Tokio turinio "lydraščiais" jau keleri metai tenka pradėti visų naujų profesionaliosios Lietuvos choreografijos projektų pristatymą. Bet choreografijos (kaip ir visokio kito meno) vartotojų šios aplinkybės nedomina - susėdę už kultūros stalo, jie daužo šaukštais ir reikalauja tikro meno.

Naujojo J. Smorigino spektaklio "boHema" reklaminė kampanija akcentavo ne tai, kad sukurtas naujas Lietuvos choreografijos meno kūrinys - kažin ar daug liko tokių, kuriuos tokio turinio naujiena skatintų skubėti į teatro bilietų kasas. Kaip didžiausias spektaklio masalas minėta jo tema, paremta homoseksualaus rašytojo Oscaro Wilde`o knyga "De Profundis" bei jo kūrybą ir gyvenimą tyrinėjusio anglų rašytojo Peterio Acroydo kūriniu "Paskutinė Oscaro Wilde`o valia ir testamentas", parašytu 1983-aisiais. Ir Lietuvos kultūroje, ir kultūros istorijoje homoerotiniai motyvai egzistuoja tik kaip nedrąsus ir slopinamas punktyras. Įdomu, kad būtent Lietuvos baleto istorija tokius faktus pirmą kartą pavertė viešų svarstymų objektu - juk būtent dėl, pasak dailininko Mstislavo Dobužinskio, pomėgio "chercher les garcons" XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvą buvo priverstas palikti pirmasis Valstybės teatro baletmeisteris Pavelas Petrovas.

Wilde`as, nuostabių pasakų "Laimingasis princas", "Lakštingala ir rožė", kurios iki šiol įtrauktos į mokyklines programas, autorius spektaklyje blaškosi tarp XIX a. pabaigoje pragaištinga gėdos žyme tapusios meilės Bosie`ui ir pareiga virtusios meilės savo šeimai bei žmonai Constance. Kažkodėl šios siužetinės peripetijos užšifruotos įmantriame spektaklio pavadinime "boHema" su didžiąja "H". Jei spektaklio kūrėjui rūpėjo patyrinėti žmogaus aistros prigimtį bei jos pavidalus ir išryškinti neišvengiamą visuomeninį konfliktą, kuriame atsiduria kūrybinga, nepriklausoma, kitoniškos prigimties asmenybė, neaišku, kodėl pasirinktas būtent toks spektaklio pavadinimas. "Palaida ir netvarkinga menininkų gyvensena ir buitis" - kaip tradiciškai aiškinamas bohemos terminas, pradedamas mažąja raide, užtat žodžio viduryje pūpso didinga "H". Ši raidė ir žydri moteriški Bosie`o bateliai tapo prasminiais ir vaizdiniais spektaklio akcentais, tačiau drauge kiek nutolino jį nuo bendrųjų temų, kurios skamba Wilde`o "Kalėjimo išpažintyje". Neginčytina, kad homoseksualių žmonių kultūra XXI a. jau susiformavusi kaip savita atšaka, tačiau kažin ar galėtume "De Profundis" reikšmę susiaurinti.

Emocinga rašytojo kalba kupina stiprių XIX a. pabaigos kultūrai būdingų jausmų ir gimininga choreografo J. Smorigino kūrybai. Jausminis pradas dominavo daugelyje jo miniatiūrų, o tirštoki erotiniai plastinės formos atspalviai lėmė tokių epizodų kaip "Iš baleto apie Karmen", "Narcizas" sėkmę. Viename iš paskutinių didesnės apimties choreografo kūrinių - "Ketvirtas veiksmas Margaritai" pagal A. Dumas "Damą su kamelijomis" - dominavo keisti, meilės ir liguistos aistros ribą kvestionuojantys vaizdiniai, panašių nuostatų laikytasi kuriant choreografiją "Barboros Radvilaitės testamentui".

"BoHemos" struktūrą lemia muzikiniu požiūriu gana skirtingi epizodai - R. Wagneris, F. Chopinas, A. Piazzolla - bei keletas "De Profundis" tekstų, kuriuos skaito aktorius Dainius Kazlauskas. Tekstas suteikia spektakliui tą verbalinį klodą, be kurio sunkoka būtų įsivaizduoti, kuo spektaklio pavadinimas siejasi su jo turiniu bei norimomis išsakyti mintimis. Pagrindinis spektaklio herojus scenoje jaučiasi lyg kameroje ar kvotos kambaryje - tą sufleruoja ir minimalistinis scenovaizdis - tiksliau, keletas šviestuvų, įkomponuotų juodoje tuščioje scenoje. Taigi veiksmo vieta apibūdina tą psichologinę ir socialinę izoliaciją, kurią teko patirti įkalintam ir atstumtam Wilde`ui. Tačiau tos izoliacijos priežastis - meilė Bosie`ui - komentuojama nepakankamai nuosekliai. Pirmosios Wilde`ui iškylančios prisiminimų vizijos į sceną išveda visus šešis spektaklio herojus - Wilde`ą, jo žmoną Constance, Bosie`į ir jo motiną bei dar dvi merginas. Veikėjų šokyje pradeda formuotis būsimų konfliktų užuomazgos, grupiniai epizodai skyla į atskirus duetus, trio bei solo scenas, kartkartėmis palikdami Wilde`ą vieną su savo išpažintimi.

Nedidelė Jaunimo teatro scena stabdo erdvinę choreografo fantaziją, šokėjams akivaizdžiai per maža tų keliasdešimties kvadratinių metrų juodo linoleumo, o sceną dar labiau ankština nuolat rikiuojamos ir perrikiuojamos kėdės. Kartais jų naudojimas pasiteisina - kaip trumpame Wilde`o, Bosie`o ir jo motinos epizode, tačiau dažniausiai tai tėra kiek iliustratyvi pagalbinė priemonė, nei šokio plastikai, nei pačiam spektakliui nesuteikianti jokių papildomų prasmių.

Šį kartą J. Smorigino spektaklyje nėra ilgesnių solinių ar duetų numerių - choreografinė spektaklio medžiaga permaininga ir dinamiška, integruota į režisūrinį audinį, tačiau galima joje atpažinti choreografui būdingas judesių kombinacijas, charakteringus pakėlimus, rankų, kojų plastikos piešinius, kuriuose nemaža savaimingo, rafinuoto grožio. Wilde`o ir Bosie`o scenų choreografijoje ir mizanscenose vengiama kūniškų sąsajų, varijuojama abstrakčios choreografijos pavidalais, tačiau viena baigiamųjų scenų - Bosie`o ir čia pat scenoje vyru persirengusios moters epizodo - režisūrinis sprendimas tvinkčioja gaivališku ir tiesmuku erotizmu.

Kaip ir kituose šiuolaikinio šokio spektakliuose, kurie atsiduria niekieno žemėje - ten, kur jau baigėsi baletas, bet dar neprasidėjo drama, - taip ir čia klausimų kelia artistinės raiškos principai. Sąlygiška, ryškiais gestais, judesio koncentracija bei pozų statika paremta vaidyba kartais atrodo kaip senosios "drambaletinės" epochos reliktas. Jis gal ir įdomus kaip tam tikros tradicijos tąsa, tačiau turi mažiau perspektyvų sukrėsti žiūrovą nei fiziškai išlavinto pastarųjų metų dramos teatro aktorinė kalba. Tokiame kontekste net šokio muzikalumas sekant vieno ar kito epizodo garso takelį kartais atrodo iliustratyvus - vieno ar kito jausmo fizinę išraišką artistas privalo derinti su muzika, neišvengiamai "perpasakodamas" joje slypinčius jausmus.

Homoseksualios aistros temą spektaklyje, kaip ir pavadinime, išreiškia šarados bei simboliai. Vieną sykį spektaklį pažiūrėjus, sunku juos įminti ar identifikuoti. Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad spektaklis skirtas visiems, o jo centre komponuojami tie jausmai, kuriuos gali patirti kiekvienas žmogus - meilė, aistra, pažeminimas, atstumtojo dalia, baimė būti kitokiam ir drąsa apie savo kitoniškumą viešai prabilti. Nesinorėtų to "boHemos" kitoniškumo sieti su seksualine spektaklio prototipo orientacija - rašytojo Wilde`o "De Profundis" išsakytų jausmų gelmė ir kančia toli pranoksta jį atstūmusios visuomenės patyčias, kurios spektaklyje virsta pašaipiu, tiesmuku, nors dramaturginiu požiūriu gana paveikiu moterų juoku.

Kaip teatrinių kostiumų dailininkas "boHemoje" debiutuoja Vitalijus Autukas, sukūręs įdomių ir stilingų drabužių ansamblį. O Bosie`o kostiumas drauge yra ir homoseksualiųjų spektaklio motyvų iliustracija - jis avi žydrus batelius (jų spalva ir fasonas vienareikšmiškai leidžia identifikuoti herojaus nuostatas), o vėliau nusimetęs languotas kelnes ir liemenę lieka su stilizuotu XIX a. pabaigos maudymosi kostiumu, dar sykį pabrėžiančiu kūnišką šio personažo prigimtį. Tačiau būtent žydri bateliai tampa svarbiausiu ir simboliniu spektaklio pabaigos akcentu - mistiškame mėlynos spalvos rate jie atrodo kaip graudžios buvusios meilės ir draugystės "nageliai ir rageliai" arba kaip ta mįslinga spektaklio pavadinimo "H". Tokie daiktiški dramaturgijos viražai būdingi daugeliui šiuolaikinio šokio kūrėjų, yra jų ir naujausiuose nacionalinės baleto trupės spektakliuose - B. Eifmano "Raudonojoje Žizel" ar X. Peng Wango "Carmina burana", - tačiau jų prasmės dažnai tokios painios, kad spektaklyje veikia ne kaip taiklus šūvis, o greičiau kaip keistas galvosūkis.

Jurijaus Smorigino kūryba apskritai ir šis spektaklis konkrečiai reikšmingi ne tik kaip žingsnis originalios lietuviškos choreografijos plėtros link - choreografas ypač daug nusipelnė savo kompozicijose bei spektakliuose netikėtu rakursu parodydamas mažiau žinomus ar visai nežinomus Lietuvos šokėjus. Choreografo dėka XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje savaip atsiskleidė artistai Rūta Railaitė, Jūratė Sodytė, Vijolė Parutytė, Aušra Gineitytė, Vytautas Budra, Raimundas Maskaliūnas, prieš kelerius metus jo šokio kompozicijos atnešė tarptautinių festivalių laurus Eglei Špokaitei ir Rūtai Jezerskytei. Pastaraisiais metais "Vilniaus baletas" į sceną išvedė naują atlikėjų kartą. Oscaro Wilde`o vaidmenį "boHemoje" atlieka Aurelijus Daraškevičius - vienas pagrindinių Nacionalinės baleto trupės charakterinių artistų. Jo šokis išraiškingas ir emocionalus, šokėjo plastika perteikia tas intonacijas, kurių apstu paties Wilde`o rašytame tekste. Wilde`o meilužį Bosie’į sukūrė Igoris Zaripovas, jo judesiai abstraktesni, ne tokie jausmingi, dominuoja fiziškas, kūniškas pradas. Įdomų Constance Wilde paveikslą sukūrė balerina Rūta Kudžmaitė, Nacionalinio baleto spektakliuose kaip didesnių partijų bei vaidmenų atlikėja pradėjusi reikštis tik šiais metais. Šokėja puikiai jaučia muziką, o choreografo siūlomus judesius perteikia individualiai juos praturtindama. Greta jos - patyrusi, daugiau kaip dešimtmetį su J. Smoriginu dirbanti J. Sodytė, savo plastine nuovoka pripildanti spektaklį gyvu artistiškumu. O visai neseniai su J. Smoriginu dirbančios Goda Bernotaitė ir Ilva Juodpusytė jau pajuto choreografo stilistiką, padėjusią atsiskleisti jų artistinėms individualybėms.

 

Skaitytojų vertinimai


1469. Anele :-) 2003-03-10 20:42
Šis spektaklis tai ir patvirtino ,kad baleto artistai vyrai - gėjai ,o Smoriginas savo orientacijos jau ir neslėpia.Tik kartais pamankština baleto vaikinams kojas. Normaliam tikrai nekiltų tokį spektaklį statyti , o tuo labiau šokti. Iš tiesų Smoriginas, Daraškevičius ir Zaripovas yra aiškių moteriškų bruožų.Tai matosi ir jų manierose ir mimikoje , bet ir atsispindi šokyje. Sėkmės << mergaitės" berniukų verbavime !

1470. Anele :-( 2003-03-10 20:48
Smoriginas stovėjo viešajame tualete ir kalbino gražius vaikinus. Pati mačiau ,kaip sakė pakelsiu aš tau nuotaiką!

1471. Anele :-( 2003-03-10 20:50
Smoriginui vyrų ( seks partnerių ) tikrai reikia . Medžiojo juos Kauno muzikiniame ,Klaipedos ,Operos ir Tualeto teatre Vilniuje ,na o dabar dar VILNIAUS BALETA atidarė.

1472. Anele :-( 2003-03-10 20:53
Jūs pažiūrėkit ,kaip vaikšto apsirengęs Smoriginas .pastoviai aptempti džinsai ( raudoni ) moteriški bateliai ,tai to ko ir reik gėjams , tam ,kad atkreipti į berniukų dėmesį

1473. Anele :-( 2003-03-10 20:54
Jūs pažiūrėkit ,kaip vaikšto apsirengęs Smoriginas .pastoviai aptempti džinsai ( raudoni ) moteriški bateliai ,tai to ko ir reik gėjams , tam ,kad atkreipti į berniukų dėmesį

1480. tokisai2003-03-11 17:30
nors spektaklis ir liudna ispudi daro, bet ji vertinti remiantis tokiais plepalais, kaip cia daro Anele, yra debilizmas.

1482. na na2003-03-11 23:24
"per mazas biudzetas", "per maza sale" - kaip sakoma, prastam sokejui ir ... trukdo

3978. wat :-) 2004-11-17 14:48
anele saulele tu debilė...net neįsivaizduoju kaip tokius vėjus įmanoma paisyt...ar tu bent vieną baleto artistą pažįsti ar žinai kaip jie paprastai elgias? matos kad ne! tad užsičiaupk!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Gruodžio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 76 
1:23:13 Dec 3, 2008   
Apr 2006 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba