ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-28 nr. 918

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GRAHAM SWIFT. Apie žvaigždes ir šliuzą (5) • MIKALOJUS VILUTIS. Blyškus menas (4) • VALDAS GEDGAUDAS. Adventas prie upėsSekmadienio postilėSu Vilniaus universiteto bibliotekos generaline direktore, profesore, humanitarinių mokslų daktare AUDRONE GLOSIENE kalbasi Audra Baranauskaitė. Skaitydamas žmogus yra vienas (3) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (1) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Su juodo aksomo juosteleAGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ. Itin neliteratūrinio turisto komentaras (1) • Eilėraščio vertimo konkursas (7) • GABRIELĖ GAILIŪTĖ. Iš kur atsiranda skaitytojaiSIMONA GRIGALAUSKAITĖ. Šitojo gyvenimo ženklaiGINTARAS BLEIZGYS. Šitas Valentinas, šitas Sventickas!IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Kaip mus atskyrė nuo Lietuvos (1) • Digeriai: meną kuria ne pinigai, o atmosfera (1) • čia unikali erdvė, globotina ir saugotina kaip kernavė (252) •

Apie žvaigždes ir šliuzą

GRAHAM SWIFT

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

    Anglų rašytojas Grahamas Swiftas (g. 1949) ne tik tėvynėje, bet ir pasaulyje išgarsėjo romanu „Vandens žemė“ (Waterland, 1983), kurio ištrauką čia pateikiame. (Knygą kitais metais išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.) Šiemet lietuviškai išleistas kitas autoriaus romanas – „Į dienos šviesą“.


– Ir neužmiršk, – sakydavo mano tėvas, tarsi manydamas, kad jau kitą akimirką atsistosiu ir išeisiu ieškoti laimės į platųjį pasaulį, – kad ir ką sužinosi apie žmones, kad ir kokie blogi jie pasirodys, kiekvienas jų turi širdį ir kiekvienas kadaise buvo kūdikis, žindantis motinos pieną...

Pasakos žodžiai, pasakos patarimas. Bet mes gyvenome pasakų vietovėje. Šliuzo prižiūrėtojo troboje prie upės, Fenlando* viduryje. Toli nuo plačiojo pasaulio. O mano tėvas, prietaringas žmogus, mėgo viską daryti taip, kad atrodytų magiška ir okultiška. Tad bučius unguriams visada spęsdavo naktį. Ne todėl, kad bučių unguriams negalima spęsti dieną, o todėl, kad jį viliojo tamsos slaptingumas. Ir 1937 metais vieną vidurvasario naktį aš ir Dikas ėjome su juo paspęsti bučių prie Stoto tilto. Buvo karšta, be vėjo. Paspendę bučius atsilošėme pusiaugula ant upės kranto. Tuskėjo siurbliai, kaip jie be paliovos tuska visame Fenlande, tad jų beveik ir negirdi, o grioviuose kvarkė varlės. Virš mūsų spindėjo aibė žvaigždžių, mums žiūrint jų, rodės, gausėjo. Ir mums gulint tėtė tarė:

– Žinot, kas yra žvaigždės? Jos yra sidabrinės Dievo palaiminimo dulkės. Nubyrėję dausų trupinėliai. Dievas sviedė juos, kad nukristų ant mūsų. Bet pamatęs, kokie mes nedori, jis apsigalvojo ir sustabdė žvaigždes. Todėl jos ir kabo danguje, bet atrodo, kad bet kada gali nukristi...

Mat tėvas buvo ne tik prietaringas, bet ir mokėjo porinti istorijas. Išgalvotas istorijas ir tikras, guodžiančias ir perspėjančias, istorijas su moralu ir be jokios prasmės, įtikinamas ir neįtikinamas, nei šiokias, nei tokias istorijas. Šiuo gebėjimu pasižymėjo jo šeima. Bet šį gebėjimą turėjo ir mano motina – galbūt jis iš jos ir išmoko. Nes kai buvau labai mažas, pirmiausia man istorijas pasakojo motina – kitaip nei tėvas, ji jas traukdavo ne tik iš galvos, bet ir iš knygų, – kad naktį užmigčiau.

O po motinos mirties, kuri ištiko pusė metų prieš mums gulint po žvaigždėmis prie ungurių bučių, mano tėvą dar labiau užgulė tamsos gaidas, naktinė nerimastis. Tarsi būtų nuolat mąstęs apie kažkokią dar tik pasakotiną istoriją. Tad aš kartais matydavau, kaip jis mėnesienoje apžiūrinėja savo daržovių sklypelį, šnekasi su vištomis, sutūpusiomis ant laktos, arba žingsniuoja pirmyn atgal prie slankiojo arba stabilaus uždorio, jo judėjimą rodant klajojančiai cigaretės žarijai.

Mes gyvenome šliuzo prižiūrėtojo troboje prie Lymo upės, kuri iš Norfolko teka į Didįjį Ūzą. Ir niekam nereikia aiškinti, kad toje pasaulio dalyje žemė plokščia. Tai nepertraukiama monotoniška lyguma, kuri, kartais sakoma, pati savaime gali žmogui įvaryti neramių, miegą atimančių minčių. Nuo pakylėtų Lymo krantų ji driekiasi iki horizonto, jos vienodą durpių juodumo spalvą paįvairina tik joje augantys pasėliai: pilkai žali bulvių lapai, mėlynai žali runkelių lapai, geltonai žali kviečiai; vienodą plokštùmą raižo tik išvagotos, tiesut tiesutėlės griovių ir pratakų linijos, kurios pagal dangaus būklę ir saulės kampą tįso laukuose kaip sidabro, vario arba aukso vielos, į kurias žiūrėdamas nejučia užmerki vieną akį ir pasiduodi bevaisiams apmąstymams apie perspektyvos dėsnius.

O vis dėlto ši žemė, tokia taisyklinga, išsitiesusi, sutramdyta ir įdirbta, mano penkerių šešerių metų sąmonėje persimainydavo į tuščią laukinį kraštą. Tomis naktimis, kai motinai tekdavo pasakoti man istorijas, atrodydavo, kad mūsų šliuzo prižiūrėtojo troba stovi tuščioje vietoje; ir kai geležinkeliais į Kings Liną, Gildsį ir Ylį dundėdavo traukiniai, atrodydavo, kad skalija siaubūnas, artėdamas prie mūsų vienišo būsto.

Juk tai pasakų žemė.

Mano tėvas prižiūrėjo šliuzą Lymo upėje, už dviejų mylių nuo ten, kur ji įteka į Ūzą. Bet kadangi šliuzo prižiūrėtojo prievolės nereguliarios, o jo alga, nemokamai nuomojantis trobą, menka, ir kadangi apskritai ketvirtajame dešimtmetyje upininkystė Lyme buvo apnykusi, tėvas taip pat augino daržoves, laikė vištas ir gaudė ungurius. Šiuos papildomus darbus mesdavo tik liūčių arba atlydžio metu. Tada jam reikėdavo stebėti ir reguliuoti vandens lygį. Tada reikėdavo pakelti uždorį, kertantį tolimesniąją upės pusę kaip milžiniška giljotina.

Mat prie mūsų trobos upė buvo išsišakojusi į du srautus – artimesnįjį, su laivybos kamera, ir tolimesnįjį, su šliuzo uždoriu, o tarp jų buvo tvirtas plytomis apmūrytas pylimas, mažytė salelė, kurioje stovėjo namelis su šliuzo mechanizmu. Ir dar upei regimai nepakilus, dar nepasikeitus jos spalvai, nepaplūdus balsvam rudumui nuo Norfolko kreidinių kalvų, iš kurių ji teka, tėtė jau žinodavo, kad reikia nueiti slankiuoju uždoriu į tą namelį ir pradėti – girgždant metalui, šniokščiant paleistam vandeniui – skriejiku kelti uždorį.

Bet normaliomis sąlygomis uždoris būdavo nuleistas beveik iki upės dugno, jo tvirta geležtė prilaikė lėtai tekantį Lymą ir darė jį tinkamą plaukti laivams. Tada vanduo kameroje virš jo, kaip ir vanduo užtūroje, skleisdavo tą kvapą, būdingą vietovėms, kur susitinka gėlas vanduo ir žmogaus išradingumas, – pasklidusį daugybėje Fenlando vietų. Vėsus, dumblingas, bet keistai jaudulingas ir nostalgiškas kvapas. Kvapas, esantis pusiau žmogus, pusiau žuvis. Ir tokiais laikotarpiais tėtė turėdavo gražaus laiko ungurių bučiams bei daržovėms ir mažai ką veikti su šliuzu, tik kovoti su rūdimis, patepti krumpliaračius ir nugriebti nuo vandens susikaupusias apnašas.

Potvynis ar ne potvynis – Lymas nepaliaujamai plukdė šlamšto grobį. Gluosnių šakas, alksnių šakas, viksvas, tvorų liekanas, dėžes, senus drabužius, pastipusias avis, butelius, bulvių maišus, šiaudų pėdus, vaisių dėžes, trąšų maišus. Visa tai plaukė vakarų srove, įstrigdavo prie slankiojo uždorio ir turėjo būti išgraiboma valčių kabekliais bei didžiaisiais grėbliais.

Ir atsitiko taip, kad vieną vidurvasario naktį, danguje šviečiant Dievo sulaikytiems palaiminimams, – nors tai buvo praėjus keleriems metams po tėtės pasakojimo apie žvaigždes, bet tik dvejiems ar trejiems nuo tada, kai jis ėmė kalbėti apie širdis ir motinos pieną, – kai siurblių tuskėjimą vakare užgožė kylančių bombonešių gaudesys – iš tiesų buvo 1943 metų liepa, – kažkas atplaukė Lymu, atsitrenkė į uždorio geležinę konstrukciją ir tąsomas verpetų dunksnojo bei brūžinosi į ją iki ryto. Kažkas nepaprastas ir neregėtas, ir neišmestinas kaip šaka, bulvių maišas ar net pastipusi avis. Nes tas kažkas buvo kūnas. O tas kūnas buvo Fredžio Paro, gyvenusio už ne visos mylios ir buvusio mano amžiaus, tik su kokio mėnesio skirtumu. [...]

Jis lengvai kilsavo. Sukiojosi ir sūpavosi sūkuriuose veidu žemyn, ištiestomis, per alkūnes sulenktomis rankomis – kniūbsčio ramiai miegančio žmogaus poza. Bet jis buvo miręs, o ne užmigęs. Nes kūnas, gulintis vandenyje veidu žemyn, nemiega, ypač jeigu jis šitaip gulėjo tamsoje nepastebėtas keletą valandų.

Mat tą naktį (1943 metų liepos dvidešimt penktą) tėtės kaip tyčia nekamavo jo įprastinė nerimastis. Tą naktį jis miegojo kietai, kol jį pažadino aušra, tada jis atsikėlė kartu su Diku, kuris naktį visada miegodavo netrikdomai ir kas rytą keldavosi pusę šešių, o pusę septynių išvažiuodavo motociklu į Lino priemiestį, kur dirbo Ūze su žemsiurbe. Tiktai sambrūzdis, sklindantis nuo trobos fasado, kimus tėtės šūksnis, uždorio tilteliu bėgančių kojų bildesys atėmė iš manęs papildomą miego valandą, kuri būdavo palikta man kaip stropiam moksleiviui (moksleivis tuo metu atostogavo ir nebuvo taip jau ypač stropus), ir neleido manęs pažadinti, kaip įprasta, Diko motociklo kosėjimui ir gargaliavimui.

O kai nuėjau į Diko kambarį pasižiūrėti į upę, tėtė su Diku stovėjo ant tiltelio palinkę, nuleidę akis, ir tėtė valties kabekliu baksnojo kažką vandenyje, atsargiai, nervingai, tarsi būtų auginęs kažkokį pavojingą, bet vangų vandens gyvūną ir mėginęs jį išjudinti.

Aš užsimečiau drabužius ir spurdančia širdimi nulipau žemyn.

Tuo metų laiku upė būdavo nusekusi. Paties uždorio barjeras, vertikali gretimo kranto plytinė danga ir pylimas tarp uždorio ir šliuzo sudarė gilų trišonį aptvarą, iš kurio nebūtų buvę lengva iškelti jokį kūną – nei gyvą, nei mirusį. Tėtė, matyt, apie tai ir galvojo – ropštėsi atgal į trobą pasiieškoti geresnių įrankių negu kabeklis ir prie šliuzo mechanizmo sutiko mane, spaudžiantį priešingon pusėn. Jo veidas atrodė kaip nusikaltėlio, pagauto darant nusikaltimą.

– Fredis Paras, – tarė jis.

Bet aš jau pats atpažinau languotus vasarinius marškinius, pilkas medvilnines kelnes, atsikišusias mentes, tamsius plaukus, kurie, net ir išmirkę upės vandenyje, Fredžio pakaušyje liko susimetę į nepaklusnius kuokštus.

– Fredis Paras.

Jis praėjo pro mane. Aš nuėjau ant tiltelio prie Diko. Jis laikė rankose kabeklį ir švelniai apdairiai baksnojo kūną.

– Fredis Paras, – tariau aš.

Nieko daugiau negalėjom, tik kartoti tą pavardę.

– Fredis Paras, – tarė Dikas. – Fredis Paras-Paras.

Mat šitaip Dikas kalbėdavo – kaip mažas vaikas.

Jis atsigręžė veidu į mane – pailgu bulvės spalvos veidu su stambiu smakru ir glebiomis lūpomis, kurios visada būdavo praviros ir pro jas sunkdavosi silpnas nesąmoningas švokštimas. Jo akys mirksėjo. Kai Dikas būdavo susijaudinęs, tai parodydavo tik jo akys. Murzina veido spalva nei parausdavo, nei išblykšdavo, burna tebebūdavo sugležusi, o akys tik spoksodavo. Tik akių vokai liudydavo jausmą. Bet nors jos rodydavo jausmą, vien iš jų judesių būdavo neįmanoma pasakyti, koks tas jausmas.

– F-fredis Paras. Lavonas Fredis. Lafredis vonas.

Jis krutino kūną kabekliu. Mėgino apversti jį veidu aukštyn.

Tėtė buvo dingęs pašiūrėje, pristatytoje prie trobos. Ten buvo sudėti kiti kabekliai, virvės, gelbėjimosi ratai, taip pat grėbliai ir kobiniai, kuriais jis semdavo iš upės šlamštą. Mūsų plokščiadugnė valtis, kuri šią akimirką būtų buvusi tinkamiausia priemonė, gulėjo apversta ant pastolio prie pakrantės tako su remontuoti išimtu gabalu dugno.

Jis išėjo iš ten tuščiomis rankomis. Buvo aišku, kad jis pagalvojo apie virves ir kobinius, bet nors jie veiksmingai graibė šakas ir avių maitą, jam buvo baugu griebti jais jautrų mirusio vaikino kūną.

Jis stovėjo ant tako veidu į mus. Paskui labai sąmoningai kelioms sekundėms nusigręžė į kitą pusę. Žinau, ką jis darė. Jis vylėsi, kad viso to nėra. Vylėsi, kad joks skenduolis neplūduriavo vieną skaistų vasaros rytą prie slankiojo uždorio. Vylėsi, kad jeigu nusigręš, suskaičiuos iki dešimt, sukuždės slaptą maldelę, tai išnyks. Bet neišnyko.


__________________________
* Fenland arba Fens – pelkėtų lygumų kraštas rytų Anglijoje.

Vertė Laimantas Jonušys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Gruodžio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


140653. 123 :-( 2008-12-02 20:57
Stebina neįtikėtinai neprofesionalus vertimas (kiek žinau, vertėjas priklauso LLVS ir pats skelbiasi rengiąs pradedantiems vertėjams seminarus!!!), o jeigu jau taip atsitiko - atsainus redagavimas. Satėnai, ką jūs sau manot, apsišvarinkit. Vertėjas galėtų būti labiau savikritiškas ir pats kur nors dar pasimokyti. Kiek supratau, LRS ruošiasi leisti kaip tik jo vertimą. Galiu skaityti ir originalą, bet man gaila tų, kurie už tokį vertimą mokės pinigus.

140656. cc2008-12-02 21:42
Nemėgstu siaubiakų.

140659. Artūras iš Vilniaus2008-12-02 21:49
kodėl Jūs taip manone - paskaitysiu originalą, gal ką pasakysiu, bet VERST REIKIA GREIT. Ar suprantat, be insinuacijų

140676. bevardis tiems 1232008-12-03 00:22
gal galėtumėte pateikti netinkamai išverstų vietų pavyzdžių? Kritika turi prasmės, kai ji pagrindžiama, ar ne?

140690. bevardis svarsto sutrikęs2008-12-03 01:29
ar galima žįsti motinos pieną? "Mano kaime" žįsdavo karvę, kiaulę, spenį, krūtį, o pieną gal vis dėlto čiulpdavo, nežinau.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 63 iš 236 
0:03:19 Dec 3, 2008   
Apr 2006 Aug 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba