ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-21 nr. 917

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. BalkonasSu šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys. Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio-js-. Sekmadienio postilėKĘSTUTIS NAVAKAS. Found in translationGOTTFRIED SCHATZ. Kur baigiasi žmogus?SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentaiINESA PAVLOVSKAITĖ. 9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazėMARIÁN MILČÁK. Iš „Septintosios miego knygos“Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė. Rašyti pradedu nuo pabaigosLAURA BROKĀNE. Pasikalbėti su jaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (1) • EMILIJA VISOCKAITĖ. „Saulėtos dienos“ Mažojoje salėje (1) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Apie prologą neįvykusiam spektakliuidaiktai elgiasi nepriklausomai nuo mūsų (307) •

Balkonas

DARIUS GIRČYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Be pavadinimo. 2001
Jonas Dovydėnas

I

Žvejybinis laivas lėtai stumiasi per Šiaurės jūrą. Pakrante bėgant būtų galima ir aplenkti. Suledėjusio sniego uolos ir skardžiai, dešimtis kartų didesni už patį laivą, tviska jo šonuose. Atspindžiai mirga, kai laivas padidina greitį ir išleidžia tirštą garų debesį pro skyles nosyje. Laivas juda sąsiauriu link tuščio uosto, traiško garuojančius ledus smaigaliu, baltus laukus tolumoje keičia keistais raštais išmarginti tamsūs laukai. Nė vieno žmogaus ant denio ir neplevėsuoja jokia vėliava. Sumirksėjo apvali raudonai oranžinė švieselė žalioje laivagalio kabinoje.

Stiebas su radaru, matyt, nulūžo per audras, galvojo drebėdamas berniūkštis, pasislėpęs už tamsios uolos giliame tarpeklyje. Jis įdėmiai stebėjo pakrantę. Galbūt kai kurie laivai, plaukiantys sąsiauriu link Šiaurės ašigalio, yra iš anksto pasmerkti.

Denis traškėjo. Nuojauta berniukui sakė, kad jūreiviai gyvens nebeilgai. Kajutėse susigūžę po nudriskusiais apklotais ištvers gal kelias valandas. Pūs orą, judindami stingstančius rankų pirštus, kol pradės svaigti galva. Išpūs savo drungnų plaučių turinį ir įkvėps šerkšno rožių. Tokių kaip ant langų, galvojo berniukas, arba ant metalinių rankenų. Apvali raudona švieselė kambuze mirkčioja, berniukas šliaužia gilyn į olą pasiimti kompaso. Užsirašo koordinates ant saldainio popierėlio, juk galbūt vėliau kas nors ieškos prapuolusios įgulos.

Laivas bejėgiškai plūduriuoja tarp aukštų ledų sienų, kyla vėjas, auga bangų raukšlės, ir kas gi čia dabar, raudona trumpapirštė ranka (nejaugi stebuklas?!) pakelia laivą į orą, jis skrieja aukštai virš vandenų ir nekeldamas purslų, švelniai slysdamas leidžiasi ant kieto rudo žemės paviršiaus.

Jokio stebuklo čia nėra, trumpi, išsiklaipę moters su prijuoste pirštai spaudžia žalią blizgančią rankeną. Laivas, stebuklingu būdu paverstas lygintuvu, gurgžda spausdamas nelygintų skalbinių klostes. Įkaitęs išpučia garus pro nosį, pats išsijungia, kad neperkaistų. Ant kambaryje ištiestų virvių karo paklodės. Girgžda stalo kojos spūsčiojant lygintuvą. Moteris žvilgčioja paukščio akutėmis į berniūkštį pro skalbinių luitais apkrauto stalo tarpeklį. Berniūkštis dabar pasislėpė po metaline lova ir stebi kambarį pro lovos užkloto nėrinius. Gniaužia delne būtiniausią daiktą – kompasą. Prietemoje jis žalsvai švyti, aiškiai rodydamas, kad moteris stovi N 360. Tai ką veiksi, kai užaugsi, klausia spigus moteriškas balsas, užspausdamas duris į balkoną. Berniukas popieriuką su laivo koordinatėmis aplipdo plastilinu ir išsuka delnais minkštą rutulį. Prikabina jį po lovos apačia.

N 360 pusėje išties žiema. Atsirėmus vaikiškomis alkūnėmis į palangę, pro šerkšno rožes matosi apsnigtos statybvietės.

II

Sūnus grįžo paryčiais namo. Jau ne pirmas kartas – pasitiko gižus balsas. Rudai tapetuotame koridoriuje laukė tėvas išsprogusiomis venomis smilkiniuose. Rėkė, mojuodamas kumščiu, kad tokių čia daugiau nereikia. Gyvulių – rėkė ir dėjo atbula ranka sūnui į krūtinę varydamas į kambarį. Tėvo rankos drebėjo, nežinodamos, ką daryti. Tėvas žvilgčiojo į jas, lyg per naktį būtų priaugę daugiau pirštų. Pabalę sūnaus skruostai žydėjo brendimo spuogais, šeimos fotografijose jis stovėdavo gražiai sušukuotas šalia motinos, bet bruožais buvo panašesnis į tėvą. Dabar jis girtai juokėsi iš pirštais apaugusių tėvo delnų, spigindamas angies akimis, bet tėvo akys temo daug greičiau. Tėvas pasakė, kad dabar tai jau užteks juokų, ir atsegė, ne, tiesiog atlupo tarnybinį portfelį. Nešiojosi ten, dėl visa ko, įžambiai įgrūstą piršto storio armatūros virbą, kad temstant nereikėtų baugščiai apeidinėti paauglių susibūrimų. Einant pro bromą savi žingsniai skaudžiai pliaukšėjo ausų būgneliuose. Tėvas bijojo eiti tamsiais kampais namo, bet stengėsi neišsiduoti. Žiežirbas sėjančios nuorūkos kartais nusileisdavo prie kojų. Ėjo surakintais žandikauliais ir kartais net sulaikydavo kvapą. Didesnę gyvenimo dalį jis bijojo išsiduoti, kad nemoka muštis. Likus gal dešimčiai žingsnių, šnervėmis giliai įtraukdavo oro... Iki pat prišnerkštos laiptinės grindinio blokai buvo padalyti į spalvotos kreidos kvadratus, čia mergaitės ryškiais sijonėliais iki sutemų žaisdavo klases. Šokinėjo tai viena koja, tai kita per kreivokas linijas.

III

Balkone rasojo tušti stiklainiai, uždaryti plastikiniais dangteliais, ir žvilgėjo šviesėjančių debesų pilkuma. Saulė kol kas dar neatsispindėjo. Sūnus išsitraukė suminkytą cigarečių pakelį ir prisidengęs delnu nuo vėjo prisidegė nulūžusią cigaretę. Abejingai spoksojo į tolius už garažų. Kažkoks idiotas aiškino apie rūkymo žalą ir taip toliau. Beveik kiekvieną dieną tas pats. Drėgna cigaretė blogai smilko. Viskas buvo šūdas. Idiotas toliau vapėjo taškydamas seiles ir baksnodamas pirštu į erdvę už balkono, lyg norėdamas ją pradurti kaip balioną. Taip kaip balioną, kuris tuoj subliūkš išleisdamas tokį labai juokingą garsą. Sūnus šypsojosi įsivaizduodamas, kaip tėvas praduria smiliaus nagu kietai pripūstą kažkodėl didžiulį raudoną balioną. Atrodė išties labai juokingai. Nors apsimyžk. Tėvas akimoju prisiminė paauglius tarpuvartėje, vėl norėjo rėkti, nerado žodžių, mykė kažką neaiškiai, šnopavo ir rėžė virbu sūnui per nugarą. Auklėdamas, bet ne iš visų jėgų. Liktų gal pailga mėlynė ant šonkaulių po kelių dienų, o gal ir nieko neliktų. Sūnus išspjovė užgesusią nuorūką ir atsisuko. Išrovė iš nustebusio tėvo rankos geležinį kotą ir užsimojo sviesti iš septinto aukšto žemyn. Suurzgė tėvas. Gal norėjo kumščiu perspėti durnių, kad taip daryti nedera, juk net mirtinai pavojinga. Ką gali žinoti, juk ten apačioje, tarp virtinės pastatytų automobilių, ryte dažnai sukinėjasi kelios kaimynų figūrėlės. Sūnus rėžė tėvui per riešus. Tėvas trypčiojo stenėdamas iš skausmo ir suklupo. Klūpėjo prieš kelių centimetrų storio betoninę plokštę lyg norėdamas jos kažko paklausti. Debesys už jos atrodė kaip vulkanų virtinė ties horizontu.Vienas iš jų buvo arčiau ir priminė Vezuvijų. Toliau virbas šokinėjo po ežiu kirptą žilę. Gailiai žiaukčiojančią, taip ir nesukuždėjusią nė žodžio apie savo baimę, įsikibusią daugybe pirštų į besilupančią balkono pertvarą. Ir dar kartą per plona oda aptrauktą pakaušį, besislepiantį nuo vulkanų. Dabar iš už debesų lindo blyški baliono dydžio saulė. Tėvas susigūžęs tylėjo. Virbas nukrito ir vos pasiridenęs geležim taukštelėjo į rasojantį stiklainį. Vezuvijaus nebesimatė.

IV

Apačioje, ties žaislinio dydžio automobiliais, ramiai kuitėsi keli žmogeliukai. Ką jie ten šnekėjo, čia nesigirdėjo. Atlenkęs sėdynes, vienas įnirtingai kratė kilimėlius. Paskui atrakino bagažinę, tada, prigrūdęs plastikinių maišų ir tuščių fanerinių dėžių nuo vaisių, užtrenkė. Gal ruošėsi važiuoti už miesto lankyti giminių.

Moteris žiūrėjo iš ketvirto aukšto balkono į apačią. Užsidegusi cigaretę, džiovino nagų laką mojuodama laisva plaštaka per riešą, gal net bandydama, kai niekas nemato, pakilti kelis centimetrus virš žemės. Nuolat tai darant juk galima tikėtis šiokių tokių rezultatų. Jos vyras apačioje ką tik baigė kratyti smėlį iš kilimėlių ir, atsinešęs kibirą vandens iš namo rūsio, plovė automobilio stiklus. Stikluose atsispindėjo daugiaaukštis.

Rūkydamas balkone galėjai stebėti besiplečiančio miesto pakraščius, tamsius pakiužusių trobų taškus keitė balti mūriukų kvadratėliai. Kvadratėlių peizaže daugėjo. Per paskutinius penkerius metus po balkonu atsirado trys naujos gatvės egzotiškais gėlių pavadinimais. Tėvo akys nemirksėdamos žiūrėjo pro plyšį tarp plytelėmis išklotų grindų ir betono plokštės aptvaro į neseniai asfaltuotą ir iš visų pusių aptvertą Orchidėjų gatvę, kuri kol kas dar niekur nevedė. Jos pabaigoje mažytis traktorius bandė nustumti kaušu šlapio žvyro piramidę. Variklis garsiai kriokė, garsas siurbėsi į daugiaaukščio sienas, į uždarytus langus. Tas žvyras palijus blizgėjo ir iš toli panėšėjo į naminių gyvūnų maisto granules.

Kaimynai, laikantys kates, visus plyšius balkone užlopė skarda. Juk ką gali žinoti, o jeigu gyvuliukai sudurniuos ir stryktels žemyn. Nors, sako, katės nukrenta minkštai, betgi nebūtina tikrinti. Saugumo sumetimais kates sterilizavo, jos nebesidomėjo paukščiais, tupinėjančiais už lango, ir vangiai sliūkindavo į balkoną išsituštinti. Skardas buvo galima atlupti. Katės nereaguodavo ir į tupiančias ant išmatų dėžės šūdmuses. Jas kankino miegas, o paskui žadindavo pilamo į dubenėlį ėdalo garsas. Tada vėl kniaukdavo ties balkono durimis.

V

Kaimynė šeštame aukšte, įėjusi į savo balkoną, mojavo lyg šokdama dvasių išvarymo šokį aukštai iškeltomis rankomis ir pliaukšėjo delnais. Dėl paukščių, platinančių užkrečiamas ligas, pavojaus. Juk vien dėl to reikia laikyti skrajūnus už pintų grotelių. Kaip vištas. O jeigu slegia aplinka, norisi į laisvę, galvojo kaimynė, nusprendusi išvesti savo cypaujantį doberį pasivaikščioti, erzina ne tik žeminantis atlyginimas. Ką ir kalbėti apie nusiusiotą liftą. Tą nemalonų jausmą kiek primiršti, maudamas besimuistančiam veisliniam šuniui antsnukį. Porą kartų vytele per nugarą, žiūrėk, ir pripras draugas, kaip prie akinių.

Tėvo akyse, žiūrinčiose septintame aukšte pro ilgą plyšį tarp betoninių grindų ir skiriamosios sienelės į šviesą, pleveno debesys ir keli ligas platinantys balandžiai. Šviesoje dar sukinėjosi musė, bet arčiau skristi prie nejudančios galvos taip ir neišdrįso.

Balkoną iki šalčių reikia įstiklinti arba bent ištempti tankų tinklą higienos sumetimais. Įstiklinti, žinoma, geriau dėl šilumos, skaičiavo greitai lipdama laiptais žemyn kaimynė, mažiau juk reikės mokėti ir padaugės gyvenamojo ploto. Laiptais lipti yra sveikiau nei liftu važiuoti. Doberis traukė pavadį visa jėga žemyn.

VI

Vėsus balkono grindinys turi latakėlį lietaus vandeniui nubėgti. Tėvo akys iš kelių centimetrų atstumo spoksojo į tą pilką latakėlį ir jame regėjo, ne, išsiplėtusiuose vyzdžiuose atsispindėjo boružė. Vabaliukas iš pradžių trypinėjo cemento dulkėse (jai turbūt dulkės po kojytėmis atrodė kaip žvyras), kol įsiropštė į raukšlėtą tėvo ausies kriauklę, perlipo ant labai nepatogaus ropoti, žilais šeriais apėjusio žando, ant porėtos, bet tiesios nosies, įsirėmusios į šaltą atbrailos stulpelį, o paskui stačiai stulpeliu link šilumos, sklindančios nuo balkono turėklo. Kiek paėjėjusi turėklu išskleidė sparnus, bet, vos pakilusią, vėjas bloškė ją žemyn. Atsimušė į lipnių plaukų kuokštą ir mataravo kojomis nukritusi ant nugaros tarp plaukų šaknų. Išsipainiojo ir vėl nuropojo nuplikusiais smilkiniais link nosies smaigalio, tada galiausiai nuskrido.

Turėklą kaitino stiprėjanti saulė. Akyse atsispindėjo ramus vidurdienis. Apačioj katės šildėsi ant tamsių šiukšlių konteinerių ir tingiai nušokdavo artėjant gyventojams. Kai kurie, nepriėję konteinerių, pastatydavo kibirus, pilnus atliekų, ir paleisdavo akmenį į šiukšlėse besikuičiančius padarus. Ką gali žinoti, ar tik ne katės perneša pasiutligę. Ne, atsiprašau, lapės, bet jos juk gali apkandžioti palaidas kates, o tos karstosi po balkonus ieškodamos maisto. Ne po visus, žinoma. Laikai tokie, kad apie pavojus reikia susimąstyti pačiam. Pirmų aukštų grotas, artėjant rudeniui, apipindavo tinklais vorai. Apglėbdavo skrendančius į šilumą vabzdžius kaip savo vaikus ir ilgai myluodavo.

VII

Tėvas, išėjęs į pensiją, prisidurdavo saugodamas naujas statybvietes. Dažniausiai tai buvo dygstantys daugiaaukščiai kol kas tuščiomis akiduobėmis vietoj dangų atspindinčių žalsvų langų. Už aukštų lentinių tvorų, kaip už kokių Trojos arklio dantų, tėvas jautėsi saugus. Mokėjo neblogai. Visą gyvenimą išdirbęs įstaigoje korektoriumi, pamėgo savo naują tarnybą. Kas antrą naktį turėjo marias laiko susipažinti su sandėliuojamais šildymo įrengimais, atvežtais iš užsienio. Klausydavo žinių ir gerdavo kavą iš termoso. Eidavo į sandėlį patikrinti spynų. Niekas net nebandė įsilaužti. Tada užsidėjęs akinius ieškodavo prožektoriumi firminės blėkutės ant naujo dujinio pečiaus nugaros. Jį stebino, kad toks nedidelis agregatas turi tiek daug kW ir naudoja tiek nedaug dujų. Įvairių formų geležies profiliai, nudažyti tamsiai raudonais antikoroziniais dažais, būdavo dažniausiai sukrauti į kaugę po atviru dangumi ir garantavo būsimų pastatų amžinumą. Jų nereikėjo dengti, nes jie nerūdijo. Gipso maišai nedrėko, nes buvo impregnuoti. Pasaulyje, galvojo baigdamas pamainą tėvas, yra įžiūrimas racionalus pradas. Betono maišyklė nakvodavo šalia statybinio vagonėlio. Tas besisukantis, kvykiantis ir akmenukais gurgždantis plieninis kubilas tėvui kažkuo priminė moterišką formą, iš jo, patekėjus saulei, kliuksės pilkas betonas stora gelsva žarna, lyg kokia virkštele, tiesiai į iškastus pamatus. Vagonėlyje buvo pristumta kėdė, vandens virintuvas ir veikiantis radijo aparatas stalo viduryje. Oro prognozė moterišku balsu žadėjo pietiniuose šalies rajonuose savaitgalį be kritulių. Tėvas įsidėjo į portfelį termosą ir tuščią sumuštinių dėžutę. Karamelinį saldainį įsikišo po liežuviu. Popierėlį suvyniojo delnais į rutulį ir metė į šiukšlių dėžę. Beliko dar užkabinti spyną.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 62 iš 236 
0:03:23 Nov 26, 2008   
Mar 2006 Jul 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba