Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-11-14 nr. 3212,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=13749

FOTOGRAFIJA

Pokalbiai – svarbiausia fotografijos gyvavimo forma

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš serijos „Mimai“. 1970
Vitas Luckus

    Rugsėjį ir beveik visą spalį Vilnius bene pirmą kartą buvo tapęs fotografijos sostine – vyko fotografijos festivalis „In Focus“, ŠMC surengta paroda „Lietuvos dailė ’08. Fotografija“, skirta šiai meno sričiai. Joje, kaip ir minėto festivalio parodose, buvo akivaizdi vaizdų ir koncepcijų įvairovė. Parodai pasibaigus, aiškėja, kad ji, o ypač skirtingos ekspozicijos dalys, sulaukė prieštaringų vertinimų. Visuomet įdomu išgirsti kritišką fotografijos parodų gausos (konkrečiai – parodos ŠMC) refleksiją. Šia proga fotografijos, kino, televizijos kritiką SKIRMANTĄ VALIULĮ kalbina ONA GAIDAMAVIČIŪTĖ.


Kokia, Jūsų nuomone, dabartinė šiuolaikinės fotografijos situacija: bendros tendencijos, koncepcijos, stiliai, naujausios kryptys, novacijos?

Tendencijų esama visokių. Nuo 2000 m. sėkmingai plėtojama spaudos fotografija. Ji turi savo metraštį, parodas, apdovanojimus. Reklamos fotografai anksčiau taip pat rengdavo parodas, dalyvaudavo Europos konkursuose. Dabar mėginama tai atgaivinti, bet ar taps tradicija? Pagausėjo leidyba: kasmet išleidžiama apie keliasdešimt fotografijos knygų, pasirodė keli fotografijos žurnalai, tik jų paskirtis ir kokybė įvairuoja. Yra tikrų fotografijos leidybos entuziastų. Joniškietis Leonas Karaliūnas šiemet išleido dvidešimtą fotoalbumą apie Joniškio praeitį ir dabartį. Kruta ir tauragiškiai.

Kalbant apie fotomenininkus – Aleksandras Macijauskas keliomis knygomis pristatė visą savo kūrybą. Tą planuoja „vienu šūviu“ padaryti ir Romualdas Rakauskas su Antanu Sutkumi, tik jų monografijų rengimas gerokai užsitęsė. Jau kelintą knygą fotografija besidomintiesiems dovanojo ir šiaulietis Aleksandras Ostašenkovas. Naujausioji – „Mirties sodai“. Be Vilniaus ir Kauno, stiprias pozicijas tebeturi Panevėžys, bet aktyvumu jį lenkia Klaipėda. Šiauliuose trūksta jaunimo…

Didelių pasikeitimų esama fotografijos sklaidoje: Kaunas surengė penkis tarptautinius fotografijos festivalius, Vilnius – pirmąjį. Juose daug naujovių; plečiamos eksponavimo erdvės, fotografija artėja prie žiūrovo, dalyvauja daug svečių iš užsienio. Vis daugiau parodų ir autorių prisistato užsienyje. Tačiau lenkai ir čekai teisūs – reikės laiko ir pastangų, kad Rytų Europos fotografijos istorija ir dabartis būtų teisingai suprasta, įvertinta, taptų integralia Europos fotografijos dalimi.

Ar įvyko esminis posūkis lietuvių fotografijoje kokybės, profesionalumo, meniškumo, koncepcijų prasme, atsiradus skaitmeninei fotografijai, technologijų įvairovei?

Skaitmeninė technologija nėra vien technologinis šuolis, ji keičia fotografijos kūrimo prieinamumą, veikia žurnalistiką, fotografijos sklaidą internete. Tradiciniai fotografijų albumai nyksta. Bet pasiutusi vaizdų gausa ir jų būties lengvumas sukėlė dvi tendencijas: prabilta apie vaizdų ekologiją, apsivalymą nuo vaizdų šiukšlyno, o fotomenininkai ryžtingai pasuko atgal, iki pat XIX a., ieškodami neišnaudotų kūrybinės raiškos galimybių bei iš naujo permąstydami, kodėl taip skubėta į priekį.

Kokį įspūdį paliko paroda „Lietuvos dailė’08: fotografija“? Kokia stipriausia ekspozicijos dalis ar dalys?

Man nelabai patinka, kad fotografija nuolat „pririšama“ prie dailės. Ji turi savo prigimtį, funkcijas, platėjantį veikos lauką kultūroje. Keičiasi ir jos analizės būdai. Menotyrinis požiūris toli gražu ne viską gali pasakyti apie fotografijos privalumus ir nuosmukius. Sveikintina, kad ŠMC pamėgino aprėpti spaudos fotografiją, suteikė vietos „Nemunui“, paišdykavo su mėgėjiška fotografija. Visa kita yra įdomūs žaidimai „stiklo karoliukais“ su vaizdo ir garso deriniais. Sovietmečiu populiari buvo „čiastuška“ (dažnutė): „Adis Abeba i Los Angelos objedinilis v odin kolchoz.“ Kartais ir šiandien ne tiek daug nuo jos nutolstame, kai mėginame viską jungti, nors skaityti įdomu, kad ir Margaritos Matulytės „Testas: 11 vs 1“, ypač svarstymus su Slavojumi Žižeku apie tualetus ir fotografiją. Tik aš labiau būčiau A. Serrano pusėje: jokios žmogaus išskyros neturi atbaidyti fotografo ir jo kūrybos vertintojo.

Šioje parodoje skirtingi kuratoriai pristatė įvairias koncepcijas bei ekspozicijas. Nemenka konceptualumo dozė, nostalgiškas ekskursas į praeitį – Romualdo Rakausko kuruota ekspozicija „Auksinis Nemuno dešimtmetis“. Čia miesto (profanum) erdvė – V. Ozarinsko sumanyta ekspozicija „Vilniaus metro“, M. Wirz „Gatvės fotografija“, J. Staselio „Aistra miestui“) –­ nurungia gamtos erdvę (sacrum), kurią galime tapatinti su Artūro Railos projektu „Žemės galia. Mitologinis Vilnius“). Ką manote apie koncepcijų tradiciškumą ir naujumą?

Tradiciškiausia ŠMC parodoje – žvilgsnis į Lietuvos fotografijos istoriją „Nemuno“ akimis ir Artūro Railos šamaniškas projektas „Žemės galia“. Naujausia Mirjam Wirz nuomonė, kad fotografija dabar yra tik „flash“ („blykstelėjimai“). Ji rašo: „Kartais aš savo darbus traktuoju ne kaip meną“, ir ji teisi, – tai matosi iš jos fotografijų. Tačiau Gintautas Trimakas filme apie jį prisiekė niekada neatsisakysiąs vaizdo.

Kaip vertinate spaudos fotografijos ekspoziciją „Aistra miestui“, kuruotą Jono Staselio, jos meniškumą?

„Aistra miestui“ – pernelyg aistringa vaizdų gausa. Pastarojo meto Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko ir kitų knygos leidžia geriau susikoncentruoti į paskirus miesto gyvenimo aspektus. Tačiau prisiminkime, kad fotoreporteriai –­ R. Rakauskas ir A. Sutkus – ir pradėjo nuo „Vilniaus šiokiadienių“ knygos. Kodėl tokia negalėtų pasirodyti dabar, kai miestas taip greit keičiasi, kartais nebūtinai į gerąją pusę. Jos meniškumą lemtų reporterių įžvalgumas, temų naujumas ir vaizdo kokybė.

Kokia takoskyra tarp meninės ir spaudos fotografijos? Ar spaudos fotografija gali būti meninė? Yra kritikų (Eglės Michelkevičės publikacija „Skausmingas kuravimas“ „7 meno dienų“ 2008 m. spalio 10 d. numeryje), manančių, jog negali.

Fotografiją pusantro šimto metų lydi klausimas: ar ji menas? Diskusijos nutyla, kai ji įrodo kūrybines galimybes ir didėjantį įnašą į šiuolaikinę kultūrą. Ar tai negalioja ir spaudos fotografijai, kitaip tariant, reportažo metodui? Ar daug yra abejojančiųjų, kad Henri Cartier-Bressonas buvo didžiausias XX a. fotomenininkas, o didysis Lietuvos fotomenininkas – A. Sutkus? Nors kai kas nori jį ir šiandien matyti vien „Tarybinės moters“ fotokorespondentu.

Ką manote apie spaudos fotografiją Lietuvoje? Kokia ji, lyginant su užsienio spaudos fotografija?

Spaudos fotografija tik pastaraisiais metais pradėjo megzti gyvesnius kontaktus su užsieniu. Anksčiau pasitenkindavo į žiuri pakviesdama garsius fotoreporterius. Dabar ir „World Press Photo“ paroda aplankyta ne kartą. Dalyvauta tarptautiniame jaunųjų fotografų seminare. Ko trūksta, kad patektume į šią parodą ir pakeltume lietuviškos fotografinės žurnalistikos prestižą? Sėkmės. Dar reikėtų mažiau „portretuoti“ politikus ir pramogas, bet iš ko tada Lietuvoje išsilaikysi? Pastebėjau, kad dabar apdovanojami tie, kurie lenda į vadinamuosius „karštus“ pasaulio kampelius. Turime puikių fotografijų iš Čečėnijos, Afganistano, bet to šiandien maža – reikia nuolat budėti. Galima gilintis į fotoreportažą ar esė, bet čia iki šiol nesame stiprūs, o ir užsienio analitikai sako, kad tokie žanrai dabar nelabai madingi.

Kaip vertinate šią parodą ankstesnių fotografijos parodų kontekste?

ŠMC paroda nėra išskirtinė, nes ir anksčiau ŠMC skirdavo daug dėmesio įvairiausioms fotografijos interpretacijoms, pristatė keletą fundamentalių užsienio fotografijos istorijos parodų; būta naujų įžvalgų ir iš Lietuvos fotografijos istorijos, tačiau niekada taip atvirai Valentinas Klimašauskas nerašė, kad „Pokalbis“ tikriausiai yra tinkamiausias terminas mūsų projekto erdvėje vykstantiems procesams apibūdinti. Gaila, kad tik po trisdešimties Nidos fotoseminarų suvokėme, jog pokalbiai ir ten buvo svarbiausia fotografijos gyvavimo forma.

Kokį įspūdį paliko ŠMC „Interviu“ numeris, skirtas šiai parodai?

ŠMC „Interviu“ geras „Nemuną“ imituojančiu viršeliu ir naujovišku turiniu, su kartais prastokos spaudos fotografijomis. Neblogai pažinojau tikrą avangardininką Vitą Luckų, manau, kad nudžiugtų, vėl išvydęs savo darbą ir pasidžiaugtų, kad neužmiršta mėgėjiška fotografija. Jis pirmasis Lietuvoje prieš daug metų pradėjo domėtis šeimų fotoalbumais ir juos vertinti kaip svarbią fotografijos rūšį.

Ar profesionaliai ir užtektinai reflektuojama šiuolaikinė fotografija šiandienėje menotyroje?

Paįvairėjo fotografijos istorijos ir šiuolaikinės fotografijos tyrinėjimai. Tarp svarbiųjų darbų minėtini: Agnės Narušytės studija „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, Vytauto Michelkevičiaus ir kolegų parengta knyga „Fotografijos. Istorijos. Žemėlapiai“, Stanislovo Žvirgždo išverstos trys fotografijos klasiko Jano Bułhako knygos, Margaritos Matulytės parengti leidiniai iš fotografijos istorijos. Gausu straipsnių, recenzijų kultūrinėje spaudoje. Ypač džiugu, kad rašomos ir ginamos disertacijos. Kartais galvoju, kad mūsų fotogafijos kokybę ima lenkti refleksijos intelektualumas.

Kokia Jūsų Lietuvos fotografijos ateities vizija?

Fotografijos dinozaurai jau traukiasi į archyvų gilumas ir gyvenimo apmąstymus. Ateina nauji vedliai, teoretikai ir praktikai. Jei jie konkuruodami ras sutarimą, kas visada iki šiol pavykdavo, Lietuvos fotografijos laukia geros perspektyvos.

 

Skaitytojų vertinimai


49664. verbliudavicius fon2008-11-16 20:51
tai kam reikia fotografijos? uzteks pokalbiuĄ

Rodoma versija 1 iš 1 
1:06:33 Nov 19, 2008   
1 PM 1 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba