SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-06-03 nr. 664

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vika Ryžovaitė
Angelariumas
22

Muzika 
• Pasaulio garsenybės Vilniaus festivalyje1
• Apie nepakitusį vandenį ir saulėgrąžas savo balsu6
• Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos koncertas7
• Sudegė Čiurlionio muzikos šviesoje1
• Algimantui Mackevičiui atminti2
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Artėjanti Japonija
1
• Menininkų namas Europos parke
• Lina Jakeliūnaitė
Savęs identifikacija
• Elena Černiauskaitė
Mažoji Venecija prie Nemuno
4
• 51-oji Venecijos bienalė8
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI2

Teatras 
• Vita Mozūraitė
Saldi kaip spalvota karamelė
5
• Daiva Šabasevičienė
Nekaltos mirties akivaizdoje
1
• Rasa Vasinauskaitė
Kinas pagal Crimpą
• Japonų No teatras Vilniuje3
• Nai-Ni Chen šokio trupės gastrolės
• "Madagaskaras" – Torūnės festivalio favoritas
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Rodriguezas mėgsta tris
• Literatūrinė "amžiaus sutartis"1
• Gangsteris admirolas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Sinefilai renkasi filmus2

Anonsai 
• SANTAROS-ŠVIESOS KONFERENCIJOS PROGRAMA5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Sinefilai renkasi filmus

Kino istorikas Jeanas Tulard’as apie naująją sinefiliją

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas"

Prancūzų kino istorikas Jeanas Tulard’as – "Kino žodyno" ir "Filmų gido" autorius. Gegužės mėnesį jis bendravo su skaitytojais dienraščio "Le Monde" internetinėje svetainėje. Spausdiname pokalbio fragmentus.

Kuo naujoji sinefilija skiriasi nuo senosios?

Anksčiau filmas buvo retenybė, nes kartą išleistas į komercinius ekranus vėliau jis iš jų dingdavo. Nebuvo nei 40 televizijos kanalų, nuolat rodančių filmus, nei videokasečių, nei DVD. Filmą, kurio nepamatei, kai jis buvo rodomas kino teatre, arba filmą, kurio neplatina joks platintojas, būdavo neįmanoma rasti. Sinefilas turėjo keliauti į sinemateką, kad jį pamatytų. Štai kodėl senieji sinefilai buvo sinematekos (tiksliau – Henri Langlois, rodžiusio daugybę tų retų filmų) vaikai.

Ar naujoji sinefilija veikia režisierius? Jei taip, kuo tai pasireiškia – formos eksperimentais ar filmo ištarme?

Šių dienų režisierius kuria filmą taip, kaip jam liepia širdis, visiškai niekuo nesirūpindamas, nes gavus Nacionalinio kino centro finansavimą nebūtina, kad filmas būtų pelningas. Taigi (tai ir yra rėmimo sistemos pranašumas) režisierius gali kurti filmą, negalvodamas apie tai, kiek žmonių jį pasižiūrės. Tad naujoji sinefilija ir neturi įtakos prancūzų kūrėjams. Pabrėžiu žodį "prancūzų". Prancūziška finansavimo sistema sukuria filmui gana patogias sąlygas. JAV yra kitaip, čia pajamos – lemiamas veiksnys. Taip pat nereikia pamiršti, kad Prancūzijoje prodiuseriai yra susiję su televizijos kanalais TF 1, Canal +. Tai veikia kūrėjus, nes pageidaujama, kad filmai, kurių koprodiuseriai yra televizijos kanalai, būtų rodomi geriausiu laiku.

Kokia kompiuterinėmis technologijomis sukurtų vaizdų įtaka?

Kompiuteriais sukurti vaizdai sukrėtė kino pramonę. Manau, kad sinefilai juos pirmąkart įvertino Ridley Scotto filme "Gladiatorius", nes režisierius juos panaudojo itin preciziškai. Paskui buvo įvertintas ir "Žiedų valdovas". Didieji filmai, tokie, kokius kūrė Cecilas B. De Millas, dabar kainuotų kur kas daugiau. Tačiau matyti, kad ir dokumentinio kino srityje kompiuterio kurti vaizdai gali visiškai pakeisti realybę. Sinefilijos požiūriu tai milžiniškas progresas. Istorijos požiūriu tai pavojinga. Aš esu ir istorikas, ir sinefilas.

Ar naujosios sinefilijos objektas nėra vien tik Z serijos bei sunkiai randami Honkongo filmai – dažnai labai "specialaus" žanro? Jie tampa vis lengviau prieinami DVD pavidalu ir internetu.

Šis puikus klausimas apibūdina sinefilą kaip nerimastingą būtybę, kuri visada ieško to, kas neįmanoma. Kadaise tai buvo amerikiečių B klasės, tiksliau, mažo biudžeto filmai arba visų sinefilų labai ieškomi Z klasės filmai. Dabar amerikiečių kine B ir Z klasės filmai beveik išnyko. Užtat Honkongo ar Korėjos kine galima rasti trilerių, primenančių ankstesniųjų laikų sinefilų delikatesus.Todėl suprantama, kodėl režisierius Johnny To tampa kulto objektu ir kodėl kiekvienam save gerbiančiam sinefilui privalu ieškoti dar nematytų jo ir panašių režisierių filmų. Problema ta, kad nuvykti į Honkongą yra sunkiau ir brangiau nei į Londoną…

Kokia naujųjų laikmenų, pvz., DVD, įtaka filmų analizei?

Neabejotina, kad kino istorikui videokasetė – neapsakomas progresas. Kai "Bouquins" leidyklai rengiau "Kino žodyną" ("Dictionnaire du cinéma"), vienas autorius rašė, kad Kingo Vidoro filmo "Bilis Vaikelis" ("Billy the Kid") pabaigoje šerifas nenužudė Bilio, o paleido jį laisvėn. Buvau nustebintas, nes oficialioje kino istorijoje rašoma, kad herojus nužudomas. Kad patikrinčiau, sinematekoje turėjau užsisakyti 35 mm kopiją ir paprašyti, kad parodytų bent jau paskutinę ritę. Turint videokasetę pakanka ją įdėti į videomagnetofoną, nustatyti laiką ir žiūrėti pačią filmo pabaigą. Sugaišti ne dieną, kaip kad anksčiau, o tik dešimt minučių. Sutaupai labai daug laiko. Kita vertus, kasetė leidžia grįžti atgal, sustabdyti kadrą, keliskart jį peržiūrėti. DVD galima rasti ir daug papildomos medžiagos – autorių, istorikų, aktorių komentarų apie tai, kaip buvo kuriamas vienas ar kitas filmas. Taigi, palyginti su anais laikais, kai filmą galėjai pamatyti nurodytu laiku kino teatro salėje, o režisierius geriausiu atveju tik kino klube galėjo paaiškinti savo sumanymą, progresas tikrai akivaizdus. Videokasetės ir DVD pakeitė sinefiliją.

Ar naujoji sinefilija nekelia pavojaus neoficialiems režisieriams?

Taip, bet ši problema egzistavo ir seniau. Nesu didelis Kanų – oficialaus festivalio – gerbėjas. Bet festivalyje yra ir filmų mugė, kurioje pristatomi platintojų neradę filmai. Manau, kad turėdamas DVD ir videokasetes nepriklausomas prodiuseris turi galimybę dalyvauti mugėje, tad dabar jam lengviau rasti žiūrovų. Nepamirškite, kad dabar, kai mes su jumis kalbamės, Paryžiuje televizoriaus ekrane gali pamatyti mažiausiai 25 filmus. Taigi rinka labai išsiplėtė.

Kaip jūs vertinate naujus amerikiečių televizijos serialus? Aš manau, kad temų, kūrybingumo požiūriu juose galima rasti daug įdomaus, o studijų kurti filmai vis stereotipiškesni. Ar serialai yra pavojingi "tradiciniam" kinui, ar atvirkščiai – tai nauja erdvė, kurią sinefilams dar reikia atrasti?

Taip, aš manau, kad sinefilams tai naujas kelias ir kad serialai suteikia naujų galimybių kūrėjams. Anksčiau serialai taip pat dažnai įkvėpdavo didžiojo ekrano filmus. Prisiminkime kad ir garsiuosius "Neliečiamuosius" ("Incorruptibles") – televizijos serialą, įkvėpusį mažiausiai du policinio filmo žanro raidai nepaprastai svarbius filmus. Daug lengviau sugalvoti gerai perkamą televizijos serialą nei filmą, kuris bus kuriamas didžiosiose Holivudo studijose.

Kodėl televizijoje nebeliko laidų sinefilams?

Man labai gaila, kad jų neliko, nes Patrico Briono ir Eddy Mitchello "Paskutinysis seansas", kur buvo rodomi vesternai (originalo kalba ir subtitruoti prancūziškai), buvo visų sinefilų garbinama laida. Esu įsitikinęs, kad tada videomagnetofonai buvo įjungiami dažniausiai. Pats iš šios laidos įsirašiau per trisdešimt vesternų, o Eddy Mitchello komentarai prilygsta visiems DVD įrašytiems priedams. Dabar Paryžiuje veikia kelios kino salės, kurioms tenka dėti milžiniškas pastangas, kad galėtų rodyti senus filmus.Tai kadaise veikusių repertuarinių kino teatrų liekanos. Jose galima pamatyti senus filmus tokiomis sąlygomis, kokios buvo numatytos juos kuriant ir kurie neskirti DVD ar televizijos ekranui. Jei tos salės išnyks (jų išlaikymas yra brangesnis), tai bus tikra katastrofa sinefilams.

Grįžkime prie televizijos. Ar nemanote, kas jai taip pat gresia kūrybingumo praradimas?

Taip, nes visos televizijos yra baubo, kuris vadinamas "reitingu", kalinės. Kaip tik dėl jo dabar televizijoje nebepamatysi vesterno – dalis žiūrovų mano, kad vesternai nebemadingi. Bent jau taip galvoja televizijų direktoriai… Televizijoje viešpatauja "reitingų" diktatūra, o ji pats pikčiausias sinefilų priešas.

Gal piratavimas yra sinefilijos ateitis? Ar filmų "pumpavimas" iš interneto nėra nauja sinefilijos kryptis?

Tai labai nepatogus klausimas. Jei aš pritarsiu piratavimui, atsidursiu už įstatymo ribų. Tačiau turiu pasakyti, kad piratavimas ir kitokie nelegalūs veiksmai išgelbėjo daugybę filmų. Aš pats ne vienerius metus pristatinėjau Prancūzijoje amerikiečių filmus, nupirktus JAV gana įtartinomis aplinkybėmis. Prancūzų sinematekos pagrindas yra kolekcijos, kurias sudaro kartais abejotinu būdu Henri Langlois įsigyti filmai. Tad jei piratui pavyksta išgelbėti filmą, jei jis tai daro savo asmeniniam malonumui, aš galiu jį pateisinti. Jei tai daroma tik komerciniais tikslais, norint užsidirbti kuo daugiau pinigų, tai jau nebėra sinefilija. Langlois kartais gal ir pažeisdavo teisę, bet tik iš meilės kinui, o ne tam, kad praturtėtų. Jis ir mirė visiškas vargšas…

Kam tarnauja Kanų kino festivalis?

Kanų festivalis padeda užpildyti Kanų ir aplinkinio regiono viešbučius. O tai jau nemažai tokiais sunkiais turizmui laikais. Kitas Kanų tikslas – užpildyti laikraščių ir televizijų kronikas vakarėlių ir žvaigždžių vaizdais. Trečiasis – filmų mugė, kuri leidžia viso pasaulio kino gamintojams rodyti filmus, atsidūrusius už oficialiosios programos ribų, ir ieškoti platintojų. O "Auksinė palmės šakelė" man neturi jokios prasmės, nes konkurse atsiduria visiškai skirtingi filmai, tad negalima pasakyti, kad vienas iš jų yra geresnis. Avoriazo fantastinių filmų ar Koniako policinių filmų festivalio konkurse rodomi to paties žanro filmai, tad galima nustatyti jų nugalėtoją. Kanuose kovoja automobilininkas, teniso čempionas ir boksininkas… Kuris iš jų geriausias?

Ar naujųjų sinefilų negalėtume pavadinti kino ėdrūnais, kuriems nebereikia ieškoti retų filmų ir kurie ryja viską, kas pakliūva po ranka, visiškai nesistengdami suvokti filmų meninės vertės?

Sinefilas – tai žmogus, ieškantis filmų, kuriuos norėtų pamatyti. Ankstesnių kartų sinefilai pirmiausia domėjosi senuoju prancūzų ir senuoju amerikiečių kinu, kurį 6-ajame dešimtmetyje buvo sunku pamatyti. Sinefilas renkasi filmus, kuriuos jis nori žiūrėti, jis medžioja retus filmus, ieško jų sinematekose. Jis turi nematytų filmų sąrašą ir tyrinėja kabelinių televizijų programas, tikrindamas, ar jų nerodo televizija. Jis gauna ne tik Paryžiaus sinematekos, bet ir kitų – Lozanos, Briuselio, Londono…– programas ir bando tuos filmus pamatyti. Sinefagas (filmų rijikas) žiūri bet ką. Tikras sinefilas visada prisimena, ką žiūrėjo, o sinefagas jau apie vidurnaktį, po septintojo filmo, sunkiai pasakytų, ką matė ryte. Aš esu filmų žodynų autorius, tad akivaizdu, kad stengiuosi į knygą sudėti kuo daugiau filmų. Tačiau neprivalau žiūrėti visko, turiu bendradarbių, kurie yra indų, Irano, šiuolaikinio prancūzų kino specialistai. Trumpai tariant, kiekvienas pasirenka tai, kas jį domina. Tuo sinefilas ir skiriasi nuo kino rijiko ar ėdrūno. Bet gerbiu ir pripažįstu tuos, kurie atvyksta į pirmą seansą, vienu prisėdimu pasižiūri tris ar keturis filmus ir visiškai nesirūpina, kokie tie filmai. Labai mėgstu kino rijimą, iš esmės jis prilygsta bulimijai.

Kodėl filmui pasibaigus nebebūna žodžio "Pabaiga"?

Manau, kad būna. Klausiantįjį suklaidino tai, kad amerikiečių filmų pabaigoje, kai baigiasi veiksmas, prasideda labai išsamūs titrai, kur įvardytas kiekvienas šunų dresuotojas, kiekvienas pliauškininkė ir pan. Taip yra dėl profsąjungų susitarimų. Žiūrovai turbūt tiesiog nesulaukia žodžio "Pabaiga", nes amerikiečių filmų titrai trunka mažiausiai penkias minutes.

Valstybės neremiamas amerikiečių kinas pastaruosius dvidešimt metų mums padovanojo Lynchą, Soderberghą, Tarantino, brolius Coenus, Gusą van Santą. Prancūzijoje neatsirado nė vieno tokio lygio režisieriaus. Gal kalta sistema?

Sistema klaidinga, nes režisieriui, gaunančiam valstybės finansavimą, nereikia galvoti, kaip užpildyti kino sales.Yra filmų, kuriuos žiūri 30–40 žiūrovų. Prancūzijoje tai neturi jokios reikšmės. Tačiau valstybinė parama padeda egzistuoti prancūzų kinui. Gal jis ir vidutiniškas, bet duoda galimybę dirbti įvairių profesijų žmonėms ir leidžia funkcionuoti kino teatrams. Kad ir kaip būtų, reikia pripažinti, kad didieji 7-ojo meno kūrėjai pirmiausia buvo amerikiečiai, ir prašau klausiančiojo atleisti man už šį teiginį.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


5087. IVS2005-06-08 08:00
Dėkui. Buvo įdomu.

7097. elena2006-04-10 21:51
Idomus straipsnis, patiko pastebejimas apie amerikieciu titrus

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 86 
1:17:11 Nov 12, 2008   
Mar 2006 Jul 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba