pirmasis
________________________________________________

Prasmingi vaidmenys, plati jausmų skalė
Jubiliatę kalbina Vidmantas KIAUŠAS


Sabina MARTINAITYTĖ. Narcizo FREIMANO nuotrauka

Kauno vastybinio muzikinio teatro primadona
Sabina MARTINAITYTĖ:
,,Man patinkaprasmingi vaidmenys, plati jausmų skalė.
Esu operinio mąstymo dainininkė,
gerai, kad turėjau nemažai galimybių dirbti
nekonfiktuodama su savo vidiniu tiesos pojūčiu."

Narcizo FREIMANO nuotrauka

Su jubiliejų ir kūrybinio darbo dvidešimtmetį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre švenčiančia operos dainininke, įsimintiniausia Kauno menininke (2000), dukart (2000, 2002) Kauno teatralų prizo „Fortūna“ ir Lietuvos kultūros ministerijos premijos (2002) laureate, geriausia Lietuvos operos metų soliste (2002), ,,Tikros muzikos“ prizininke Sabina MARTINAITYTE susitikome iš tarnybinių teatro patalpų garsiakalbių tyliai skambant Richardo Rodgerso miuziklo „Muzikos garsai“ melodijoms. Scenoje vyksta spektaklis. Primadona šią pavakarę vaidina Abatę.

– Ką Abatė, o ir Jūs pati, pasakytumėte susitikusios įasmenintą Jos didenybę Muziką?

– Labai gudriai šnekinate... (juokiasi). Maniau, paklausite, kas pasikeitė per septynerius metus (spaudai kalbėjomės 2001-aisiais – V. K.). Mane labiausiai džiugina, kad tapau laisva, nesukaustytai nepriklausoma.

Muzika?.. (susimąsto). Paprasčiausiai neįsivaizduoju gyvenimo be jos. Nors būna, kad vakare sugrįžusi namo negaliu net žodžio ištarti, taip norisi tylos po darbo dienos. Nesvarbu, apie kokią muziką kalbėtume, be jos gyvenimas būtų neįmanomai liūdnas. Tyla gali išvesti žmogų iš proto.

– Anuomet džiaugėtės, kad kompozitorius Giedrius Kuprevičius įteikė teatrui operos „Karalienė Bona“ partitūrą. Ar muzikinis, aktorinis susitikimas su intriguojančiai rūsčia (bent jau toks įspūdis dažnai susidaro iš istorikų veikalų)Lenkijos karaliene Bona buvo sunkus, netikėtas?

– Vaidmuo davė nepaprastai daug. Visų pirma atsivėrė nauji keliai į šiuolaikinę muziką, suvokiau, kaip įdomu mažiau pažįstamuose garsų deriniuose, jų intervaluose, esamoje harmonijoje surasti, suvokti melodiją ir atlikti. O kai atlikėjui pasidaro gražu, klausytojui irgi patinka.

Šis vaidmuo mano biografijoje išskirtinis. Iki tol nebuvo tokios valdingos, viską savo rankose norinčios laikyti herojės. Kokia energija, kokie pykčio proveržiai... Įžengusi į sceną iš karto turiu labai intensyviai dainuoti, o tai nėra lengva. Visos iki Bonos vaidintos moterys buvo švelnesnės. Spektakliui reikia taip susikaupti, pasiruošti, kad virpėčiau nuo įsiūčio. Ką?! Kažkas vyksta ne taip, kaip noriu?! Kažkas kažin ko prikalba, kažkas kažko nesupranta... Juk visais laikais panašiai būna?

Lietuviškų operų itin stinga. Man regis, po Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ antrą kartą pavyko gerai pastatyti nacionalinį veikalą, kuris, deja, rodomas retai. Atlikėjams nelengva, kai jie scenoje negali būti nesuvaržytai laisvi, turi įsitempti, prisiminti, nesuklysti.

Kalbant apie karalienę Boną, rengdama vaidmenį skaičiau visą, kokią tik įmanoma surasti, literatūrą, tad pastebėjau ir Lietuvoje gajų momentą: jeigu žmogus daro ką nors gera – neverta kalbėti. Kas kita, kai darbas nelabai vykęs, kai galima užkarti žmogui visus įmanomus šunis. Rimti istoriniai šaltiniai įvertina švietėjišką, kultūrinę karalienės Bonos veiklą, jos vykdytas žemės ūkio reformas. Ir galiausiai ne jinai išnuodijo visus aplinkui esančiuosius, o ją pačią dėl turtų nunuodijo visą gyvenimą šalia buvęs patarėjas Papakoda. Vaidinant man buvo labai svarbu, kad vidumi Bona nebūtų blogio įsikūnijimas. Ji žino, ką daro, ir nėra piktadarė.

Naujausi mokslininkų tyrimai, teigiantys, kad Barbora Radvilaitė nenunuodyta, padeda kuriant vaidmenį, ypač finalo sceną.

– Plėtojant lietuviškumo temą, Jūsų repertuare Eglė („Pilėnai“), Jūratė (Kazimiero Viktoro Banaičio „Jūratė ir Kastytis“), o ir Burtininkė (Tomo Kutavičiaus ir Violetos Palčinskaitės „Nykštukas Nosis“) bei Boružė (Zitos Bružaitės „Voro vestuvės“) tikriausiai irgi gyvena kažkur pakaunėje. Dažnai dainuojate naujus Kauno kompozitorių kūrinius, drauge su pianiste Audrone Eitmanavičiūte, aktoriais Rūta Staliliūnaite, Aleksandru Rubinovu ir Egidijumi Stanciku parengėte įvairių teatralizuotų koncertų. Ką pasakytumėte apie lietuvišką muziką, jos puoselėjimą, galbūt ir spręstinas problemas?

– Jeigu žmonės kuria, jau gerai. Aš, pavyzdžiui, galiu tik atkurti. Sveikinu, vertinu ir džiaugiuosi, kad Kaune, o ir visoje Lietuvoje, yra rašančių, nuolatos dirbančių kompozitorių. Nors visuomenei jų kūryba ir nelabai reikalinga... Tai mes, atlikėjai, vienadieniai, o kompozitorių kūryba pasklinda po pasaulį, parodo, kokie esame šiuo metu. Kiekvieną naują kūrinį stengiuosi atlikti kuo geriau, kiek mano jėgos leidžia.

Teatre po „Karalienės Bonos“ ir „Nykštuko Nosies“ – štilis, turiu tik epizodinius vaidmenis, tad bandau ieškoti saviraiškos, iškrovos būdų. Begalvojant, kaip čia neišėjus iš proto, gimsta sumanymai. Kasmet stengiamės surasti ką nors nauja Pažaislio festivaliui, nes klausytojų Kaune nėra daug, dažniausiai jie vis tie patys. Paminėjome kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus šimtmetį, pastatėme Boriso Kiseliovo monooperą „Nepažįstamosios laiškas“, kurią netrukus parodysime Visagino monospektaklių festivalyje „Atspindys“. Pernai su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto, kuriame dirbu, studentu Liudu Mikalausku ir Kauno kamerinio teatro aktoriumi Aleksandru Rubinovu atlikome Džovanio Batistos Pergolezio komišką operą „Tarnaitė ponia“. Pianistė A. Eitmanavičiūtė spektaklio metu skambina klavinola ir žaižaruoja išmone. Kad susitikome su ja – didžiausia mano gyvenimo sėkmė. Pavydėtino veiklumo ir energijos žmogus! Jai niekada nepristinga naujų idėjų, Audronė parenka kūrinius, suranda natas, atlieka visus pirminius darbus. Žmonės-vulkanai, kurie tiek daro studentams, man, miestelėnams – retenybė. Ji turi begalę minčių, tik kartais rankų neužtenka. Ir jeigu atsiranda problemų, kokių nors nemalonumų, Audronė kaip siena stengiasi apsaugoti kitus.

Pianistė Audronė Eitmanavičiūtė ir operos dainininkė Sabina Martinaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pianistė Audronė Eitmanavičiūtė
ir operos dainininkė Sabina Martinaitytė.

Sabinos MARTINAITYTĖS
asmeninio archyvo nuotrauka

Šįmet Pažaislio muzikos festivaliui pastatėme operą-pastišą „Faustina“. Atlikome įvairių kompozitorių kūrinius, dalyvavo mano studentai L. Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas, pianistė A. Eitmanavičiūtė, baleto artistai Martynas Kavaliauskas ir Aleksandras Jankauskas.

– Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto dainavimo katedros docentė, per Pasaulinę muzikos dieną Jūsų studentas L. Mikalauskas įvertintas už ryškius sceninius proveržius, jam ir E. Bavikinui gerai sekasi televizijos projekte „Triumfo arka“. Netrukus muzikos mėgėjai tikriausiai linksniuos ir kitų Jūsų studentų vardus. Ką pasakytumėte apie jaunuosius dainininkus?

– Talentai iš gausybės rago nebyra. Gimusių dainuoti nedaug. Žmonės dažnai nesupranta, ką mes taip ilgai mokomės, ir anaiptol ne visi išmoksta, ką reikėtų. Studijos nelengvos. Kai pagalvoju, į mano klasę nepakliūva blogų žmonių. O nesąžiningi, turintieji polinkių išduoti, visais būdais siekti karjeros bei kitų neigiamų charakterio bruožų studentai labai greitai išnyksta. Aš priimu visus, kurie patys ateina. Esu darboholikė, klasė didesnė, negu turėtų būti. Kokia esu dėstytoja? Griežta, iš studentų stengiuosi išreikalauti viską, kas įmanoma.

Ketvirtakursis Liudas – degantis, viską nuoširdžiai, šimtu procentu gerai atlikti besistengiantis studentas. Jis greitai išmoksta, ką reikia, turi puikią atmintį. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą važiavome į rusiško romanso konkursą, Liudas dainavo visiškai nemokėdamas kalbos, o akcentas buvo mažesnis už maniškį (juokiasi). Kartais baugu, kad anksčiau laiko nepatrūktų, kiek galiu, bandau jį apsaugoti. Man labai miela, kad jis nori su manimi dainuoti, gražu, kai pagiria, pasako gerą žodį, kurio mums visiems kartais labai trūksta. „Ai, – kitas numotų ranka, – juk žinome, ką sugeba, gali“. Anaiptol ne visada su vienu ar kitu partneriu dainuoti malonu. Kurį laiką net kartodavau, kad mėgstu būti viena, kad tada jaučiuosi geriausiai.

Egidijus labai muzikalus ir labai geras, kas man svarbu, žmogus. Jo balsas savitas, įdomus, nors iš pradžių buvo jį vertinančių rezervuotai, įtariai. Egidijus laisvai jaučiasi scenoje, laisvai skaito muzikinį raštą, vienu metu gali dainuoti, vaidinti, šokti. Ir dar. Egidijus – labai padorus, kaip ir kiti mano kurso studentai, jaunuolis. Aš pati nevaidinu teisuolės, organiškai nepakenčiu ir neapkenčiu melo.

Su studentais susitinkame dažniau, negu jie turi laiko pabendrauti su savo tėvais, tad rūpi viskas: ar pavalgę, ar turi pinigų, kokie vargina rūpesčiai. Mano elgesys natūralus, tokia buvo ir mano dėstytoja profesorė Vlada Mikštaitė. Mano gyvenimui ir likimui ypač svarbus žmogus, norėčiau būti panaši į ją. Gamta nemėgsta tuštumos. Teatrinę tuštumą kuo puikiausiai užpildo mano studentai. Gaila, kad studijas pabaigusiems žmonėms neužtenka laiko. Išeina, ir viskas.

– Veiklos daug, tačiau Jūsų anaiptol neišeksploatuotų galimybių sopranas, sceninė patirtis leistų vaidinti Giuseppe’ės Verdi’o ar Giacomo Puccini’o operose. Nejaučiate graužaties?

– Nenorėčiau prisikalbėti, tačiau mano teatrinė karjera ritasi į antrą pusę ir scenoje galiu tikėtis nebent antraeilių bobučių vaidmenų. Neišvengiamai tenka prisigalvoti kitokios veiklos. Vienmečių partnerių teatre paprasčiausiai neturiu. Galbūt nuliūdinsiu skaitytojus, tačiau scenos partnerių, kokių norėtųsi, turėjau labai mažai. Net nežinau, ką galėčiau paminėti... Kad būtų neužsiėmęs savimi, savo balsu, kitais reikalais. „O kodėl tu manęs nemyli?!“ – „Netrukdyk, šiandien neturiu laiko!“ Ir vaidini už save, už vienokius ar kitokius kito neįgalumus, stengiesi, kad suskambėtų spektaklio visuma. O gal gerai, kad ir „Karalienėje Bonoje“ aš visą laiką viena, vienintelis duetas – su Barbora Radvilaite. Tačiau arši sceninė priešprieša dažnai neįvyksta, pritrūksta abipusio pykčio...

Gaila, bet nejaukiai jaučiuosi studijose, kur negalima nė sukrebždėti, todėl nepadaryta įrašų. Nepasiekiau tobulybės, išliks tik keletas užfiksuotų spektaklių, koncertų. Esu labiau artistė negu solistė, man regis, vien garso neužtenka. Džiaugiuosi dainuodama. Kai vidinė būtinybė nebekankins, nebevers tą daryti, užsiimsiu tik pedagogine veikla.

– Violeta ir Džilda (G. Verdi’o „Traviata“ ir „Rigoletas“), Fiordilidžė ir Ana (Wolfgango Amadeus Mozarto „Visos jos tokios“ ir „Don Žuanas“), Čio čio san (G. Puccinio „Madam Baterflai“), Margarita (Charleso Gounodo „Faustas“), Leonora (Liudvigo van Beethoveno „Fidelio“), Neda (Ruggiero Leoncavallo „Pajacai“), Marta (Friedricho Flotowo „Marta“), Madalena (Umberto Giordano „Andrė Šenjė“)... Kauno muzikiniame teatre pastatytose operose sukūrėte būrį įsimintinų, spalvingai charakteringų, laimingai (arba nelabai) mylinčių moterų. Kurį iš šių vaidmenų išskirtumėte ir kodėl?

– Mąstymo stereotipų pavojus gerai parodo Džildos vaidmuo. Prieš septyniolika metų atrodė, kad esu ne tokio „užmaišymo“, kur jau man, anuomet pabrėžtinai linkusiai į dramatizmą, niūrumą, persiversti per save – suvaidinti infantilišką mergaitę. Klydau. Pasirodo, Džilda drąsi, įsimylėjusi, gebanti pasiaukoti mergina. Per gastroles Kazanėje garsusis baritonas Nikolajus Putilinas į mane žiūrėjo iš aukšto, tačiau po spektaklio pabučiavo ranką.

Neįtikėtini dalykai! Visai neseniai, rugsėjo pabaigoje, gavau laišką iš Kazanės operos mylėtojų klubo, kuriame jie rašo, kad tokios Džildos iki manęs ir po to jie nematė. Aišku, šie žodžiai paglostė savimeilę. Su A. Eitmanavičiūte esame tapusios Kazanės publikos numylėtinėmis, atsiliepsime į kvietimą ir nuvažiuosime į tarptautinį Fiodoro Šaliapino operos festivalį.

Nežinau, ar pralošiau kadaise atsisakydama kurti paviršutiniškus, žaismingus charakterius. Geriausia, kai žmogus daro, ką jaučia, kas jam sekasi. Pats nelaužydamas savęs ir nepasiduodamas kitų įtakai. Kol galų gale, atėjus laikui, pasikeičiau pati – dainuoju komiškose operose (šypsosi).

– Pasišnekam apie režisierius?

– Labai svarbi mano dėstytoja ir režisierė V. Mikštaitė. Ji visą laiką mokė nedainuoti tuščiai, akcentuoti kūrinio turinį, nes balsas tėra instrumentas. Todėl kartoju, kad neužtenka girdėti, kaip dainuoju vienoje ar kitoje operoje, reikia ir matyti. Man patinka prasmingi vaidmenys, plati jausmų skalė. Esu operinio mąstymo dainininkė, gerai, kad turėjau nemažai galimybių dirbti nekonfliktuodama su savo vidiniu tiesos pojūčiu. Labai svarbu, kad žiūrovai iš teatro išsineštų teigiamas emocijas, būnu nelaiminga, kai spektaklis netyčia (nėra aktorinio kontakto, kiekvienas užsiėmęs savimi ir nesuka galvos dėl rodomo kūrinio visumos) nepavyksta.

– Ką pasakytumėte apie Kauno kultūrinį gyvenimą? Ar taip jau nyku mieste? Galbūt pernelyg dūsaujame?

– Kauno menininkai ne susimenkina, o yra sumenkinami. Ir tai puikiai matyti nuvažiavus į Vilnių. Keista, bet Kaune dažnai neprireikia čia pat dirbančių ir nemažai galinčių, kurti sugebančių įvairių sričių meno žmonių.

– Ačiū, kad kalbėjotės. Su jubiliejumi! Ir – žodis užsklandai...

– Gyventi visą laiką jaučiant pyktį, graužatį, nepasitenkinimą – blogai. Svarbu, kad žmogus suprastų: užtenka, kiek turi. Jaučiuosi supratusi šią tiesą, ir tai mane džiugina.



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 116 iš 284 
1:28:25 Oct 29, 2008   
Feb 2006 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba