Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-10-24 nr. 3209,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=13632

MUZIKA

Lietuviškos dainos Pekine

Birutė Mar

[skaityti komentarus]

iliustracija
Choras „Aidija“ prie Pekino nacionalinio atlikėjų meno centro
Autorės nuotrauka

Būsima kelionė į „Pasaulio liaudies dainų festivalį – 2008“ (World Folk Song Festival–2008), vyksiantį spalio 3–8 d. Pekino nacionaliniame atlikėjų meno centre, kameriniam lietuvių chorui „Aidija“ skambėjo kaip iššūkis. Renginio koncertų TV transliacija milijoninei auditorijai Kinijoje ir pasaulyje; išties „olimpinis“ kontekstas (pasak organizatorių, šis forumas – neseniai pasibaigusių Olimpinių žaidynių tąsa kultūros plotmėje), programoje – 40 aukščiausio lygio kruopščiai atrinktų kolektyvų iš 27 valstybių; lietuviai – vieninteliai dalyviai iš trijų Baltijos šalių.

Tikra dovana „Aidijai“ dvidešimtmečio išvakarėse (meno vadovo ir dirigento Romualdo Gražinio iniciatyva choras įkurtas 1989 m.); be to, pirmasis maršrutas taip toli į Rytus – lig šiol kolektyvas pripažinimo sulaukė koncertuodamas Europos valstybėse.

Festivalio koncertai vyks neįtikėtino grožio architektūros pastate – Pekino nacionaliniame atlikėjų meno centre, Olimpiados proga duris atvėrusiame milžiniškame (200 000 m2) stiklo kupole, apsuptame vandens (autorius –­ prancūzų architektas Paulis Andreu), kurį jau nuotraukose išvydus atrodė, jog koncertuoti teks kitame –­ ateities – laike ir erdvėje.

Naujasis Meno centras – pačiame Pekino centre, prie „Uždraustojo miesto“ (kadaise didžiausios pasaulyje imperatorių rezidencijos), Mao Dzedungo mauzoliejaus ir milžiniškos Tiananmenio aikštės – Kinijos „širdies“ (Tiananmen –­ kin. „Dangiškos ramybės vartai“) , kurioje minioms kalbas sakė imperatoriai, kur Mao Dzedungas 1949 m. paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą (kinai juokauja, jog Tiananmenio aikštėje tilptų milijonas japonų, 800 000 kinų ir pusė milijono europiečių).

Aplink – žmonių spūstys; pasirodo, patekome į šventės sūkurį: spalio 1–oji – Liaudies Respublikos įkūrimo diena, tad daugybė piliečių vaikštinėja su raudonomis vėliavėlėmis, kaspinais, gėlėmis. Eilė prie Liaudies Respublikos suvažiavimo rūmų–muziejaus, tūkstančiai laukiančių prie Mao Dzedungo mauzoliejaus (jei nori patekti – tektų laukti kelias valandas); eilės prie parduodamų įrėmintų Mao portretų; prie kioskelių, kuriuose prekiaujama šventinėmis Pekino antimis. Iš gyvų gėlių išdėlioti taikos balandžiai, lozungai...

Virš Pekino – žydras dangus ir saulė (nors, sako, Kinijoje jos beveik nematyti), „Aidiją“ globosianti gidė vardu Angel paaiškina: „Giedra, nes – Liaudies Respublikos šventė!“ Sunku suprasti, tai pokštas ar nuoširdus tikėjimas, kad valstybės iškilmės veikia net gamtos jėgas. Bet, pasirodo, jokios mistikos, logika paprasta: mieste tomis dienomis nedirba daugybė gamyklų (pirmoji spalio savaitė – visuotinės atostogos), tad išsisklaido virš miesto tvyrantis smogas, saulė švyti ir čia... O praeivių veiduose – nuoširdus šventinis džiaugsmas. Jie juk dar tiki, kad „Mao Dzedungas galbūt suklydo trisdešimt procentų, bet septyniasdešimt –­ buvo teisus“. Be to – socializmo pirmajai stadijai čia duotas šimtmetis, tad kritikuoti kolei kas nevalia...

Prie Nacionalinio atlikėjų meno centro – irgi minios, plūstančios ne tik į dainų festivalio renginius, bet ir – apžiūrėti šio XXI a. architektūros stebuklo, primenančio kosminį laivą, daugelio jau tituluotą „tūkstantmečio kiaušiniu“ – viduje ne tik Operos ir Koncertų salės, talpinančios 6500 žiūrovų, bet ir daugybė mažesnių koncertinių, parodų erdvių ar jaukių fojė, kur galima tiesiog grožėtis vandens mirgėjimu už stiklinių sienų, jo atspindžiais ant marmuro grindų.

„Aidijai“ čia teks būti „panirusiai“ beveik visą festivalio laiką (grimo ir repeticijų kambariai požeminiuose aukštuose, tad tenka leistis liftais lyg į kokias požemines katakombas) – laukia trys autoriniai koncertai, be to – dalyvavimas atidarymo ir uždarymo ceremonijose bei jų repeticijose.

iliustracija
Autorės nuotraukos
Choro „Aidija“ repeticija ir koncertas

Festivalio atidarymo koncertas – lyg tautų karnavalas. Spalvingiausiais kostiumais scenoje mainosi trupės iš įvairių kontinentų: Indonezijos „Farabi Music School“, Australijos „Geoffrey Gurrumul“, Vietnamo liaudies dainų ir šokių ansamblis, madrigalų giedotojai iš Filipinų, amerikiečių „Black Voices“, Bangladešo „Kiran Chandra Roy“ dainų ir šokių trupė, Naujosios Zelandijos ansamblis „Te Manawa Maurea“, dar – mongolai, korėjiečiai, čiliečiai, tarp jų – kolektyvai iš pasaulio žemėlapyje mažutės Europos: čekų liaudies ansamblis „Jasenka“, choras „Cosmic Voices“ iš Bulgarijos, Ukrainos vaikų choras „Odesos perlai“, vokiečių „Kammerchor Wernigerode“, Turkijos „Orfeon Chamber Choir“ ir t. t.

Vieni kolektyvai – tradiciniai dainų ir šokių ansambliai, kiti – kameriškesni chorai ar kameriniai ansambliai, atliekantys šiuolaikines liaudies muzikos interpretacijas–aranžuotes (pvz, bulgarų choras „Cosmic Voices“ ar vokiečių „Kammerchor Wernigerode“ iš Diuseldorfo). Treti – archajiško folkloro ansambliai, pristatantys genčių šokius ir dainas (ryškiausia ir temperamentingiausia Naujosios Zelandijos trupė „Te Manawa Maurea“, šūkčiojantys ir trypiantys maorių genties šokius ir ritualus).

Rengėjams festivalio idėja (šįmet vykstančio pirmą kartą, bet, tikimasi, tapsiančio tradiciniu) kilo ne tik siekiant pristatyti pasaulio tautų liaudies muziką, bet ir sužinoti apie savo pačių... Paradoksas, tačiau, pasak organizatorių, Kinijoje tiek provincijų ir regionų su skirtingomis muzikinėmis tradicijomis, jog dažnai vieni regionai net nenutuokia apie kitų kultūrą, netgi nesupranta vieni kitų dialekto – tad į renginį buvo pakviestos trupės iš Guidžou, Junan, Šansi, Dziangsu ir kt. Kinijos provincijų. O Pekino žiūrovai skaitė tekstų subtitrus skambant ne tik užsienio šalių, bet ir savoms kiniškoms dainoms.

Kostiumų, papuošalų, spalvų ir garsų margumynas... Ir kaip „nepaskęsti“ tarp šitiekos etninių kultūrų? Jau atidarymo metu matyti – kinų publika mėgsta šou elementus – išties įspūdingi tradiciniai rytietiški šokiai su būgnais, stilizuoto verksmo ir juoko intonacijomis kerinčios kinų liaudies dainos–arijos (iš jų ir kilo Pekino opera); netikėčiausių instrumentų skambesys, puikiai valdantys kūną dainininkai... Net suvirpa širdis, kai ateina „Aidijos“ eilė ir, scenoje pasirodžius lietuvių chorui lininiais kostiumais, pasigirsta tyli lietuviška daina iš Liudviko Rėzos rinkinio „Vai ūžia gaudžia“ (R. Gražinio aranžuotė)...

Pirmasis „Aidijos“ koncertas „Sutartinė“ (vykęs tūkstantinėje Koncertų salėje) priminė mini spektaklį – muzikavimą papildė lėtas choro judėjimas sutartinių ritmu, išsidėstymas į skirtingas erdvines kompozicijas, asociatyviai primenantis senuosius lietuvių ritualus; nuotaikų kaitą paryškino besimainančio apšvietimo žaismė. Autentiškas sutartines keitė jų išdailos (šių autoriai – Juozas Gruodis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Vytautas Montvila, Vaclovas Augustinas, Eduardas Balsys ir kt.), taip pat – įpusėjus koncertui, taikliai įterptas Algirdo Martinaičio „Intakas“ (autoriaus pavadintas „moderniai išplėtota liaudies daina chorui bei liaudies instrumentams“, tačiau – išties originalus kūrinys, pralinksminęs didelę kinų žiūrovų auditoriją paukščių balsų imitacijomis ir netikėtų archajiškų instrumentų skambesiu).

Sutartinės didžiulėje puikios akustikos salėje skambėjo kaip tikros šiuolaikinės muzikos miniatiūros, nuoširdūs aplodismentai nuskambėdavo net po tyliausios dainos (vienintelė maža netektis –­ dėl techninių nesklandumų nepavyko parodyti specialiai Pekino koncertams videomenininko Džiugo Katino sukurtos videoprojekcijos pagal Mariaus Jovaišos nuotraukų albumą „Neregėta Lietuva“, kuris, tikėtasi, būtų papildęs sutartinių programą ir vizualiomis asociacijomis –­ žiūrovai iš paukščio skrydžio būtų išvydę neregėtos Lietuvos peizažus).

iliustracija
Menais užsiimantys kinai Pekino Dangaus Šventyklos parke
Autorės nuotrauka

Pasirodo, kinų publiką nustebinti galima ir tuo, kas kitaip: paprastumu, muzikine precizika. Sėkmę ir tai, kad choras netikėtai atsidūrė Kinijos TV ir spaudos dėmesio centre, tikriausiai lėmė ir apgalvotai choro vadovo sudaryta programa, pristatanti dvi muzikines kryptis: autentiškas lietuvių sutartines bei jų šiuolaikines interpretacijas (išdailas). Ir per kitus „Aidijos“ pasirodymus (kuriuose dar nuskambėjo ir Broniaus Kutavičiaus oratorija „Iš jotvingių akmens“) salės buvo sausakimšos.

O uždarymo koncerte (kuriame dalyvavo festivalio rengėjų atrinkti jiems įdomiausiais pasirodę kolektyvai) lietuvių chorui buvo pasiūlyta darsyk padainuoti kinams labiausiai patikusią lietuvišką dainą „Rūta žalioji“ – solo partiją jautriai interpretavo LMTA vokalo klasės studentė Laura Stančikaitė.

Organizatorių surengtame festivalio forume buvo diskutuojama aktualia tema apie liaudies muzikos tradiciją ir raidą: ar tai turi išlikti kaip archyvinis tautos kultūros dokumentas, ar įmanomos (o gal – neišvengiamos?) šiuolaikinės interpretacijos? Žinoma, vienintelio atsakymo į šį amžiną klausimą nebuvo.

Festivalio organizatoriai pažymėjo lietuviško kolektyvo muzikinę preciziką bei lyrizmą. Tikrai įdomu, jog festivalyje lietuviška muzika tarp daugybės tautų tarsi nesutiko „sesers“ savo lyriškumui... O lietuvių koncerto metu kilo mintis: galbūt senosios liaudies dainos atliekamos kaip savita būties meditacija todėl, kad ilgimasi kažko skaidraus ir prarasto?

Pasak festivalyje apsilankiusio Lietuvos ambasadoriaus Kinijoje Roko Bernoto, šou elementai kinų liaudies muzikoje paplitę ir todėl, jog šioje šalyje tikruoju („aukštuoju“) menu laikoma tai, kas užrašyta popieriuje – žodžio kūryba, kaligrafija. Ne veltui kaip paveikslai čia įrėminami eilėraščiai, net ranka išvedžioti hieroglifai–žodžiai; kinų ištobulintas raš­tas laikomas savita dailės forma. O architektūra, muzika, teatras – neelitinis menas, skirtas masėms.

Tačiau... šis „neelitinių“ menų masiškumas Kinijoje turi ir paradoksalią gyvastį – tuo įsitikini, išėjęs į Pekino gatves ar parkus – čia nuo ryto ligi vakaro gali grožėtis tikra scenos menų panorama: paprasti žmonės mokosi dainuoti Pekino operos arijas ar net rusiškas dainas, šokti tango ar valsą, groti įvairiausiais styginiais ar pučiamaisiais instrumentais, medituoti kiparisų pavėsyje ar atlikti sudėtingus kiniškos gimnastikos pratimus... Regis, toji individuali ir neprivaloma kultūrinė veikla kinams – priemonė saviugdai, dvasios tobulėjimui.

Ryškiausi kelionės įspūdžiai „Aidijai“ turbūt liks ne vien oficialūs, bet ir improvizuoti koncertai (drauge su kitais atlikėjais) miesto erdvėje – lyg kokios fluxus akcijos kiniško didmiesčio fone: sutartinės bei Lietuvos himnas nuaidi aikštėje priešais Menų centrą (aplink akimirksniu renkasi žiūrovų minios, fotografuoja, filmuoja...), lietuviškos dainos skamba ir Dangaus Šventyklos kiparisų parke, ir kopiant Didžiąja Kinų siena, ir oro uoste prieš grįžtant – daina atsisveikinant su šia per savaitę, žinoma, iki galo nesuvokta šalimi; kurioje tačiau spėji suprasti, jog daina, šokis, kūryba čia reiškia tą širdies erdvę ir laisvę, kurios trūksta milijonams skubančių mažučių žmonių...


2008 m. spalis
Pekinas–Vilnius

 

Skaitytojų vertinimai


49378. Ri :-) 2008-10-27 16:12
Grazus straipsnis! Buvo isties savita, bet nuostabi kelione:)

49395. M.2008-10-28 10:33
O savita ir nuostabi - viena kitai prieštarauja? :)

Rodoma versija 1 iš 1 
1:03:11 Oct 29, 2008   
1 PM 1 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba