SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-08 nr. 721

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Agnė Narušytė
Kur sklinda garsas

Muzika 
• Nuo koncertų iki naujų pastatymų
• Jūratė Vyliūtė
Dovana teatrui
• Vita Mozūraitė
Suvyniokite į afišą kilogramą šokio
• Mokslo metai pradėti tradiciniu koncertu
• Stasio Vainiūno namai pradeda sezoną
• Rudens pradžia su Kauno šokio teatru „Aura“
• „Bravissimo“ skelbia sezono pradžią
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Vaizdų metraštininkai
• Anthony Stellaccio
Kuratoriaus pastabos
• (Ne)atsitiktiniai ryšiai
• PARODOS

Literatūra 
• Meną – į gyvenimą
• VAKARAI

Teatras 
• Vilniaus „Sirenos“ ir naujos teatro erdvės
• Vilniaus mažasis teatras pradeda sezoną
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Lokarnas, kino vasara…
1
• Tikra tik kine
• Žvilgsnis į Kiniją1
• Jūratė Paulėkaitė – geriausia scenografė Norvegijoje
• Prasidėjo „Tinklų“ maratonas
• Festivalis „Vilniaus kino Šortai“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Miglė Andrulionytė
Šventvagystė ar laisvas meninis gestas?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Kur sklinda garsas

Vilnius – Europos kultūros sostinė

Agnė Narušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

2009 m. Vilnius (kartu su Austrijos miestu Lincu) bus Europos kultūros sostinė. Jau senokai apie tai svarsto specialios institucijos – planuoja renginius, dalijasi postus, renka vadovus ir t.t. Mes, vilniečiai, nelabai ir žinom, kas vyksta. Kažkas kažką siūlo, kažkam pritaria, kažką atmeta ar pakeičia dar kažkuo kitu. Pamatysime tik baigtą „produktą“ – ilgą didesnių ir mažesnių renginių virtinę, gal kažkur sudalyvausime, prie kažko prisidėsime. Visi savaip įsivaizduojame, kaip tai turėtų atrodyti, ir žinome, kad tikra Europos kultūros sostine Vilnius netaps. Na, argi jautėme, kad pernai mūsų visų sostinė buvo antraeilis Airijos miestas Korkas? Nelabai. Bet mums tai nelabai svarbu, nes visi tikimės kokios nors naudos, pavyzdžiui, menininkai galbūt galės įgyvendinti savo įsisenėjusį ar, priešingai, ką tik ta proga sukurptą projektą: išleisti knygas apie Vilnių, surengti parodas apie Vilnių ir t.t. Juk Vilnius su savo vingiuota istorija ir dar vingiuotesne architektūra – tokia dėkinga tema, tiesiog prašosi būti apkalbėtas visoje Europoje. Tik ar bus proga tuos sumanymus pasiūlyti? Ar jie sutilps į Europos kultūros sostinės formatą? Ir iš viso – kas tai yra? Dėl ko taip anksti kyla tas šurmulys?

Pati Europos kultūros sostinės institucija buvo įsteigta 1985 m. birželio 13 d., t.y. daugiau nei prieš 20 metų. Jos idealusis tikslas – padėti suartinti Europos Sąjungos piliečius. Bet ir patys miestai noriai imasi šio vaidmens (ką ten imasi – jie aršiai konkuruoja) norėdami transformuoti vietos kultūrinį kontekstą ir pagerinti savo įvaizdį pasaulyje. Bet gana tos Europos biurokratų kalbos – kodėl mes norime būti kultūros sostine, ir taip aišku. Paskelbtoji sostinė gauna finansavimą iš sąjunginių fondų, o papildomas pinigų šaltinis kultūrai reikalingas kaip oras – kad tuo įsitikintume, pakanka pasižiūrėti ataskaitas apie vietinių fondų paskirstytas lėšas: 5 tūkstančiai litų išleisti knygai – cha!

Ir vis dėlto – kaip ten būna kitose kultūros sostinėse?

Iš atminties

Buvau Helsinkyje 2000 m., kai jis Europos kultūros sostinės titulą dalijosi su dar keliais miestais, o Korke – pernai. Į šiuos miestus mane atvijo būtent kultūros sostinės renginiai. Helsinkyje tą patį rudenį buvau net dviejose konferencijose. Tuo tarpu Korke, apie kurį tuomet net ir išgirdau pirmą kartą, posėdžiavo tarptautinė žiuri (čia man ir teko garbė sudalyvauti), atrinkinėjusi jaunus menininkus rezidencijoms visoje Europoje.

Negalėčiau pasakyti, kad tuose miestuose pajutau kokią nors ypatingą buvimo kultūros sostine atmosferą. Helsinkyje šalo ir lijo, nes lankiausi ten rudenį. Korke švietė saulė, nes pataikiau atvykti jau beveik vasarą. Abiem renginiams pinigų netrūko, todėl, kaip kartais sakoma, buvo galima „pasijusti žmogum“: karališki viešbučiai (argi tai mūsų gyvenimas?), vakarienės, reikšmingi apsikeitimai vizitinėmis kortelėmis, kurių paskui niekada nebepanaudosi...

Bet svarbu ne viešbučiai ir restoranai – tai tik saldus priedas. Svarbiausia, kad taip pabuvau tuose miestuose, kažką nuveikiau, sutikau bendraminčių iš visos Europos – na ir kas, kad vienam kartui. Helsinkio įspūdžiai senesni, beveik visą laiką leidome konferencijų salėje klausydamiesi pranešimų. Viešbutis buvo prie pat uosto, kur stovėjo laivas su užrašu „laiva“ – taip ir nepaklausiau, ką tai galėtų reikšti. Viena vaikštinėdama po miestą – tokį pilką per lietų ir šiek tiek nuobodų (ką ten jam lygintis su Vilniumi) – net bijodavau sustoti, nes vos pamatę ką nors suabejojusį su žemėlapiu rankose, vietiniai tuoj prieidavo klausti (žinoma, angliškai), gal kuo galėtų padėti. O aš tik norėjau įsiminti gatvės vaizdą (neturėjau fotoaparato, nes tuo metu nebuvo už ką spausdinti nuotraukų). Žinoma, užėjau į Kiasmą, viską ten apžiūrėjau, bet prisimenu tik architektūrą – tą sklandų judėjimą iš vienos erdvės į kitą, aukštyn ir žemyn. Vieną dieną mus nusivedė į Suomijos fotografijos muziejų, įkurtą pertvarkytoje gamykloje. „7 meno dienoms“ tada jau rašiau apie šį puikų pramoninės architektūros, fotografijos ir neeilinių direktoriaus sugebėjimų derinį bei pykau, kad tokio muziejaus-svajonės nėra Lietuvoje (ir iki šiol nėra).

O Korkas... Autobuso, vežusio iš oro uosto, vairuotojas, toks tradicinis senukas, buvo linkęs pasiplepėti – nupasakojo visą kelią į viešbutį. Tik ryte leisdamasi nuo kalno pamačiau, kad šio miesto, kurį per pusę pjauna upė, dangus visas prismaigstytas bažnyčių. Miesto centras buvo nukabinėtas oranžinėmis vėliavomis, skelbiančiomis, kad Korkas – kultūros sostinė. Jos tinklalapyje pasakojimas apie renginius pradedamas tokiu beveik antgamtiniu įspūdžiu: „2005 m. sausio 8 d. Korke įvyko nepaprastas dalykas – nustojo lyti.“ Taigi visi galėjo ateiti į šventę. Buvom Lenkijos jaunųjų menininkų parodos atidaryme, į kurį mus tirpdama iš pasididžiavimo nutempė viena lenkė – nieko iš ten nebeprisimenu, nors gilinausi iš paskutiniųjų, nes galvojau aprašyti kokiame nors straipsnyje. Taip pat ėjom žiūrėti kažkokio vaidinimo lauke – ten buvo gigantiškas laivas, bet nieko įdomaus nevyko ir mes neiškentę išėjom anksčiau. Įdomiau buvo mažytėje aludėje, kurią užrodė viena korkietė – ją esą žino tik vietiniai, ten daromas savas alus. Bet didžiausia atrakcija visiems pasirodė vyrų tualetas – unitazas stovėjo tiesiog kiemelyje, kad būtų galima reikalui prispyrus pasižiūrėti į dangų.

Apibendrindama patirtus įspūdžius galiu pasakyti, kad labiausiai įsimena ne patys kultūros sostinės renginiai. Jie greičiau yra tik pretekstas atvažiuoti ir panirti į tai, kas pasitaiko kelyje. Bet renginiai būtini, kitaip niekada neprisiruoštum nuvykti į tokį Korką, net nesužinotum, kad jis yra. Galbūt todėl Europos kultūros sostinėmis paprastai ir būna ne sostinės. Paryžių, Romą ir Londoną visi ir taip žino, veržiasi ten nuvažiuoti, o Lilį, Genują ir Liverpulį, nors ir žino, visada paliks kitam kartui. Vilniaus – mažos valstybės sostinės – situacija kita. Mums būtų kvaila pradėti nuo, pavyzdžiui, Kauno, kol pati sostinė dar daug kam yra tik taškas žemėlapyje ir net labai tolimame to žemėlapio pakraštyje.

Iš tyrimo ataskaitos

Kad visi geriau orientuotųsi, kaip organizuoti savo kultūros sostinę, 2004 m. „Palmer/Rae Associates“ paskelbė šešerius metus trukusį kultūros sostinių tyrimą (jį galima rasti internete http://www.palmer-rae.com/culturalcapitals.htm). Tyrimo metu remtasi respondentų, vienaip ar kitaip patyrusių Europos kultūros sostinės gyvenimą, pasisakymais. 80 procentų jų teigė, kad Europos kultūros sostinė – naudingiausias miestui įvykis. Apskritai vertinimai pozityvūs – daugelis mini ypatingą atmosferą ir tai, kad atrandamos naujos, neįprastos renginių vietos, išplečiama miesto fizinė geografija ir atgaivinama istorija. Ši išvada sutampa su tuo, kas skelbiama, pavyzdžiui, Graco, kuris Kultūros sostine buvo 2003 m., tinklalapyje. Graciečiai džiaugiasi išmokę, „kaip išbandyti nauja nesunaikinant seno“, kaip „atsiverti keistumui“, „rasti savo vietą naujojoj Europoj neprarandant tapatybės ir ją sustiprinant“. Tai, žinoma, ir vėl oficialusis optimizmas, bet žodžiai prasmingi, tiktų ir Vilniui.

Tyrimo išvadose taip pat minimi ekonominiai veiksniai – padaugėja miesto lankytojų, o jie, aišku, naudingi verslui. Tarkim, Grace iš viso per metus renginiuose sudalyvavo septynis kartus daugiau žmonių nei mieste yra gyventojų. O ir vėliau čia tuos pačius žmones gali atvesti prisiminimai.

Paprastai miestai renkasi antropologinę kultūros sampratą, kad galima būtų įtraukti platesnius miestiečių sluoksnius – sugalvoti kažką specialaus vaikams ar neįgaliesiems, rengti, pavyzdžiui, tokias Vilniaus dienas, užpildant viešąsias erdves amatininkų dirbiniais, tradiciniais valgiais, folkloru. Apie tai skaitant apima negera nuojauta: ar nebus Europos kultūros sostinė – tų pačių renginių rinkinys, tik daugiau, masiškiau, skambiau?

Tyrimu mėginta išsiaiškinti ir problemas. Dauguma miestų pripažįsta, kad nebuvo pasinaudota galimybe iš kultūros sostinės statuso turėti ilgalaikės naudos – viskas prasideda ir baigiasi vieneriais metais, o šis trumpas aktyvumo blykstelėjimas išblėsta nuovargio liūne. Dažniausiai niekas net ir negalvoja apie tai, kokių reikėtų siekti ilgalaikių tikslų, todėl prabėgus metams užmegzti kontaktai nutrūksta, o miesto gyvenime niekas iš esmės nepasikeičia. Trumpai tariant, visi suspėja pagalvoti tik apie dabartį.

Tačiau pagrindinė bėda, kaip ir reikėjo tikėtis, susijusi su politika. Visada kažkas stringa, kai politikų interesai ima dominuoti ir kai nesurandama pusiausvyra tarp dominuojančių kultūros institucijų bei nepriklausomų grupių. Tuo tarpu meno autonomija ir stiprus turinys (kuris negali būti stiprus, jei kultūra paverčiama politika) minimi kaip „sėkmės raktas“. Štai čia ir pasigirsta pavojaus signalas, nes paprastai politikos pirštai pas mus labai ilgi. Atrodo, daug kas priklausys nuo to, ar pavyks suderinti interesus, politikams atsisakyti ambicijų diktuoti viską, o menininkams – galvoti tik apie asmeninę sėkmę. Tikėkimės, kad taip ir bus (nors pesimistinis, politika nusivylęs vidinis balsas sako, kad tikrai ne), kad Vilnius, pasinaudodamas Europos kultūros sostinės statusu, realizuos tikrai vertingus sumanymus, o garsas apie jį, kaip toje legendoje, pasklis jei ne po visą pasaulį, tai bent jau po Europą.

Siekdami prisidėti prie Vilniaus, kaip būsimosios Europos kultūros sostinės, sėkmės spausdinsime su tuo susijusią medžiagą, aptarinėsime projektus, kitų kultūrų sostinių miestų patirtį, pasakosime apie užmirštus mūsų miesto užkaborius. Taigi pradėkim.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 54 iš 205 
0:58:30 Oct 29, 2008   
Feb 2006 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba