SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-23 nr. 624

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Vytautė Markeliūnienė
Senosios ir naujosios Europos susitikimai

Muzika 
• Skambės muzika kino filmams
• Ispanijos choro repertuare – ir tango, ir populiarių miuziklų ištraukos
• Įpusėjęs radijo laidų ciklas "Garsai ir blyksniai" – internete
• Susipažinkime – "Operos vaiduoklis"
• KONCERTAI

Dailė 
• Jano Bułhako sugrįžmas1
• Vytautas Michelkevičius
Europos viešųjų erdvių tinklas
• Lucy Cotter
Menininkas viešojoje erdvėje
• Dovilė Tumpytė
Kas rašo šiuolaikinės dailės istoriją?
2
• PARODOS

Literatūra 
• Joan Acocella
Užblokuota
• VAKARAI

Teatras 
• Karas lūšnoms, taika rūmams2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Žaidimai su tiesa1
• Nekenčiu telefonų
• Retro detektyvai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Laima Kreivytė
Jaučiu – vadinasi, esu
1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Senosios ir naujosios Europos susitikimai

Vytautė Markeliūnienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vaizdas į marias iš Thomo Manno namelio
M. Raškovskio nuotr.

Vienas svarbiausių mūsų dabarties istorijos diktuojamų imperatyvų – išlikti savimi, išsiugdyti pasitikėjimo teikiantį atsparumą, idant tvirtai jaustumėmės ant savų istorinių kultūrinių pamatų, kūrybingai išgyventume dabartį ir oriai žvelgtume į rytdieną. Itin aktualiu šiam kontekstui sąskambiu liepos 10– 17 d. Nidoje nuaidėjo VIII tarptautinis Thomo Manno festivalis, įvairialypių renginių turiniu gvildenęs rašytojo T. Manno frazę, pasirinktą kaip festivalio moto: "Europos dvasia, kurią mes trokštame puoselėti, gali atsirasti tik tada, jei kiekvienas bus "pats savimi". Pats festivalio pavadinimas – "Mes Europoje ir Europa mumyse" – tarytum nurodė naują kryptį, atitolimą nuo T. Manno kūrybinės biografijos, tačiau renginio temos plėtotė natūraliai driekėsi šio rašytojo mąstymų teritorijoje ir dar labiau sutvirtino tokio pobūdžio renginio tradicijos gyvybingumą, idėjos patvarumą.

Pasibaigus kiekvienam T. Manno festivaliui kyla noras pažvelgti į prabėgusio renginio stambaus plano ar pavienių jo elementų sąveikos specifiką, kuri akivaizdžiai formuoja patrauklią buvimo kartu atmosferą, įvairialypės darnos rezultatą. Ir tada supranti, jog tradicija nėra savaime metai iš metų perduodama idėjų visuma, jog tai anaiptol ne inertiškų veiksmų padarinys. Iš tiesų, vieni festivaliai išsiskiria virtuoziška vadyba, netikėtumų strategija, akivaizdžiai atsinaujinančios išoriškai prabangios kokybės vertėmis, kiekvieniems metams diktuojančiomis tarytum savarankišką visumos "opusą", tik formaliai paženklintą pasikartojančio renginio pavadinimo antrašte. Kiti festivaliai, kuriems priskirtume ir T. Manno, linkę organiškai susivienyti su specifine vieta, išlaikyti nenutrūkstamą tėkmę, kūrybiškai plėtotis apibrėžtoje orbitoje, kurios ribos sutampa su iš anksto nusibrėžtais kriterijais. Gal todėl sudėtingiausiu ir esmingiausiu T. Manno festivalio paruošiamuoju etapu tampa praėjusių ir būsimų renginių sąšaukų paieškos ir atranka, pagrįsta nuosekliu, kokybę ir tradiciją sujungiančiu siekiu išlikti savimi. Manding, tai ir yra šio festivalio vertė. Ją paliudija gausi lietuvių ir tarptautinė publika, plūstanti į festivalio renginius, o vėliau apiberianti juos širdį glostančia frazeologija. Leisiu sau pacituoti vienos nuolatinės klausytojos iš Diuseldorfo frazę po vieno koncerto: "Das ist eine Perlenkette auf meine Seele!" (Tai perlų vėrinys mano sielai!).

Šiųmetinį T. Manno festivalį aplankė garbingas oficialių asmenų būrys, savo buvimu dar labiau įkvėpęs šios kamerinės menų šventės dalyvius. Maloniai netikėtas, nors slapčia ir labai lauktas, buvo festivalio globėjo Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus ir jo žmonos Almos Adamkienės vizitas į baigiamąjį koncertą bei šventinį pobūvį po jo (beje, Prezidentas prisipažino, jog tai pirmas jo aplankytas renginys po inauguracijos). Paskutinį festivalio renginį Prezidentas palydėjo sveikinimo kalba, išskirtinai džiaugdamasis turiningu lietuviškos muzikos pristatymu festivalyje. Ne viename šių metų festivalio renginyje dalyvavo Vokietijos ambasadorius Alexanderis von Romas, sakęs sveikinimo kalbą festivalio atidarymo metu. Apsilankė ir Lietuvos kultūros viceministras Gintaras Sodeika, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Dirmaitė, Goethe’s instituto direktorė Irmtraut Hubatsch, Neringos miesto savivaldybės meras Stasys Mikelis, vicemeras Vigandas Giedraitis. Vis dėlto minint oficialius asmenis pridurtina, jog oficialumumas nėra šio festivalio požymis – visi garbingi renginio svečiai kaipmat pasinėrė į festivalio tradicinę atmosferą ir išklausę koncerto, diskusijos ar parodos pristatymo maloniai ir nuoširdžiai bendravo su dalyviais ir publika.

Subalansuotas menų sambūvis – visų T. Manno festivalių ženklas, palytėjęs ir šių metų renginį bei kiekvienai dienai suteikęs keletą meninių kultūrinių dimensijų, spalvingų patirčių. Per aštuonias dienas įvyko tiek pat koncertų, tris popietes (liepos 11–13 d.) publika rinkosi į Vytauto Ališausko vedamą "žodžio" programą, kurioje Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos intelektualai – Karlas Schlögelis, Adamas Krzemińskis ir Nerija Putinaitė – diskusijas modeliavo "senosios" ir "naujosios" Europos susijungimo akivaizdoje išgyvenamų atsinaujinimo, tarpusavio pažinimo, dialogo radimo, nacionalinio identiteto bei kultūrinio atsparumo ir visavertiškumo klausimų erdvėje (beje, visi trys pranešimai bus spausdinami savaitraštyje "Literatūra ir menas"). Tris vėlyvus vakarus (liepos 14– 16 d.) publika kopė ant Urbo kalno, prie Nidos švyturio, kur buvo demonstruojami lietuvių, čekų, norvegų, vokiečių, švedų, danų filmai. Festivalio metu vyko trys parodos: "Dailininkų knygos iš Europos" T. Manno memorialiniame muziejuje, Vilniaus dailės akademijos studentų tekstilininkų paroda Menininkų kolonijoje bei "Talpos" V. ir K. Mizgirių menininkų namuose.

Liepos 16 d. buvo tradiciškai skirta T. Manno kultūros centro bičiulių susitikimui rašytojo vasarvietėje. Ši diena – T. Manno namelio "gimtadienis", į jį rašytojas, jau būdamas Nobelio premijos laureatas, su šeima atsikėlė gyventi 1930 m. liepos 16-ąją. Šįmet gimtadienio dovanomis tapo du renginiai, kuriems lietuviška Neringos vasara nepašykštėjo saulėto, ramaus, poetiško oro, tad pakylėtą nuotaiką kūrė ne tik renginio turinys, bet ir pats sėdėjimas vasarnamio terasoje po atviru dangumi. Bičiulių susitikimo popietę įprasmino Edmundo Gedgaudo ir Rimvydo Markeliūno pokalbis apie dailininką Liudą Truikį – "Gyvenimą ir teatrą sujungusi misterija", aprėpusi žodžio, muzikos ir vaizdo sluoksnius. Vakariniame koncerte T. Manno namelyje išgirdome obojininko Juozo Rimo parengtą lietuvių liaudies dainų programą, kurios metu atlikėjas tarytum ištirpdė instrumentinio ir vokalinio pradų ribas nuolat grįždamas prie antrojo ir atskleisdamas būtent jo pilnatvę, universalumą bei grynąją prasmės iškalbą.

Koncertai, žinia, tampa kiekvieno T. Manno festivalio gyvybiniu varikliu, nepaliaujamai tiksinčiu metronomu. Pagrindinę festivalio temą jie plėtoja kiek abstrakčiau, bet atliepia ir dar platesnėms temos plėtros galimybėms, čia suformuluojamos ir atskiros potemės. Vienijančia muzikinės VIII festivalio programos tema buvo pasirinkta J.S. Bacho muzika, įkūnijanti ir simbolizuojanti Europos tautų bendrumo ženklą – krikščionybę. Neoficialiu festivalio himnu jau tapęs šio kompozitoriaus kūrinys – Arija iš III siuitos styginiams (BWV 1068), atliekamas kamerinio choro "Aidija", diriguojamo R. Gražinio – atskleidė ir užvertė pirmąjį ir paskutinį VIII T. Manno festivalio puslapius. Šio choro repertuare – nemažas pluoštas J. S. Bacho kūrinių, interpretuojamų sujungiant dvasingumą, saiką, pastabumą, tad natūralu, jog skambia, prasminga, impulso reikšmę įgyjančia nata suskambėjo jau pirmajame koncerte "Aidijos" sugiedotas šio kompozitoriaus choralas "Jesu, meine Freude", palydėtas skoninga, pagavia saksofonininko P. Vyšniausko improvizacija. Čia verta prisiminti dar ir kitą muzikinės programos potemę, antrinančią pagrindinei festivalio temai "Mes Europoje ir Europa mumyse", atsiskleidusią atlikėjų – tarptautinių konkursų laureatų ar Europos aukštųjų muzikos mokyklų absolventų – pasirodymų įvairove. Ir dar – T. Manno festivaliuose susiklosto palankios galimybės naujiems kameriniams ansambliams susiburti. Šį kartą jos atsivėrė iš tiesų dideliam būriui mūsų ir užsienio kamerinės muzikos atlikėjų.

iliustracija
Griežia Vilniaus ir Kauno kvartetai, diriguoja Romualdas Gražinis
J. Staudacherio nuotr.

Pirmame koncerte (liepos 10 d.) pasirodžiusios pianistė Sonata Alšauskaitė, dainininkė Natalija Katilienė su pianiste Egle Perkumaite ir smuikininkė Ingrida Armonaitė pristatė tris negausias, tačiau vidine erdve dideles ir techniškas programomas: J.S. Bacho preliudą ir fugą C-dur (GTK I tomas), J. Brahmso Pjesę fortepijonui, op. 119;R. Strausso Šešias dainas pagal C. Brentano eilėraščius, op. 68; C. Francko Sonatą smuikui ir fortepijonui A-dur. Intymi, klausymo intencijoms visokeriopai atvira Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia, kurios akustika neleidžia nuslėpti jokio formalumo, interpretacinio abejingumo, padėjo atlikėjoms išsyk užmegzti visavertį kontaktą su publika. Ypač jos palankumu buvo apdovanotas tik šiame festivalyje gimęs I. Armonaitės ir S. Alšauskaitės duetas, gaivališku vėjo gūsiu, emocinės raiškos įvairiaspalviškumu apgaubęs atliekamą Sonatą, suskambėjusią jaunatviškai veržliai, bet kartu ir susimąstant.

Antrame koncerte (liepos 11 d.) pirmąkart ansamblyje susitiko pianistas J. Karnavičius ir violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė, kartu su vokiečių fleitininku Carstenu Hustedtu debiutavę dar ir kaip trio. Neliko abejonių, kad šių kamerinių ansamblių debiutai turėtų tapti impulsu bendriems ateities planams; tokią būtinybę sąlygotų ir kartos, temperamentų bendrumas, pasižymintis sąmojo pagava muzikiniame tekste, gebėjimas įtaigiai soluoti, bet sykiu ir girdėti partnerį, imliai pasinerti į kamerinę partitūrų prigimtį. Tiesa, ir šį koncertą palydėjo nedideli soliniai prisistatymai – J. Karnavičiaus interpreruotas J. Brahmso fortepijoninis ciklas, op. 116, bei sykiu su šiuo pianistu R. Kalnėnaitės violončele išdainuota, atidžiai išklausyta kiekviena F. Schuberto Sonatos "Arpeggione" frazė, slepianti šio kompozitoriaus sielos dienoraščio kerteles. C. M. von Weberio Fortepijoninis trio paliudijo, jog divertismentiškumas gerų atlikėjų dėka irgi gali sužėrėti savita ir ne mažiau patrauklia individualaus grožio matmens samprata.

Klausantis tradicinio lietuviškos muzikos vakaro (liepos 12 d.), šįkart skirto J. Naujalio kūrybai, negalėjai nemąstyti apie taurią potekstę – sąšauką su Vilniuje vykusia Prezidento inauguracija. Šią intenciją akcentavusi koncerto vedėja muzikologė Ona Narbutienė, pagrindinė J. Naujalio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja, publikai suteikė unikalią progą išgirsti įvairių žanrų mūsų muzikos patriarcho kūrybos kompoziciją, prisiminti tos kūrybos atsiradimą skatinusių gyvenimo aplinkybių gijas. Galop įsitikinti, jog muzikos vertę kuria ne vien sudėtingi natų tekstai, modernių kompozicinių priemonių sūkuriai, ne vien istoriniai sentimentai, o tiesiog pačios kūrybos gebėjimas "būti savimi" ir orus pasitikėjimas savo verte. O tai įrodė ir koncerte dalyvavę puikūs atlikėjai: Kauno styginių kvartetas, vargonininkė J. Landsbergytė bei choras "Aidija".

T. Manno festivaliai jau kuris laikas driekiasi kaip kamerinės muzikos kompozicija, kurioje nuolat išgirstame ir vokalinės klasikos šedevrų, nedažnai klausytojus lepinančių sostinės koncertų sezonų metu. Viena rimčiausiai šį žanrą puoselėjančių dainininkių – Sigutė Stonytė, liepos 13 d. programą apvainikavusi G. Mahlerio Penkiomis dainomis pagal F. Rückerto eilėraščius. Tiems, kas vasario mėnesį Filharmonijoje šį ciklą girdėjo atliekamą su orkestru, pastaroji S. Stonytės interpretacija, akompanuojant J. Karnavičiui, išsišakojo visai nauja kokybe, integruojančia vokalinės ir instrumentinės partijų vienybę, kalbos artikuliacijos sklandumą, saikingą vidinio artistiškumo sugestiją bei meniškai išplėtotą, išgyventą šio opuso turinį. Šiame koncerte pratęsti savo meninį dialogą dar turėjo progos C. Hustedto ir J. Karnavičiaus duetas, stabtelėjęs prie festivalio muzikinės ašies – J.S. Bacho kūrybos, jo Sonatos fleitai (BWV 1030), ir išryškinęs judėjimo ramybės bei melodinio reljefo grožio sintezę.

Pirmąkart festivalyje radosi puiki proga muzikinės programos temą išplėtoti dabarties lietuvių kompozitorių kūriniais, koncertą taip ir pavadinant: "J.S. Bachas šiuolaikinėje lietuvių muzikoje" (liepos 14 d.). Tiesiogiai ar netiesiogiai su J.S. Bacho kūryba susiję V. Barkausko, V. Bartulio, M. Urbaičio ir O. Narbutaitės opusai netikėtai susivijo į darnią koncerto visumą, kiekvienas savaip liudydamas šių kompozitorių akiratyje glūdintį baroko meistro muzikinio palikimo mastą. V. Barkauskui festivalio buvo užsakytas specialus kūrinys, autoriaus pavadintas "Vasara 2004. Nida", jo premjerą atliko Kauno styginių kvartetas. Šio opuso atsiradimą paskatinę J.S. Bacho muzikos atšvaitai blykčiojo abstrakčiai, veikiau kaip programinė kompozitoriaus vizija, o gerai žinomi 9–ojo dešimtmečio V. Bartulio "1750-ųjų liepos 17-osios vizija" vargonams ir M. Urbaičio "Bachvariationen" 4 smuikams specifinėmis kompozicinėmis priemonėmis buvo išaugintos iš konkrečių J.S. Bacho kūrinių ar jų fragmentų. Koncertą užbaigusiame O. Narbutaitės opuse "Melodija Alyvų kalne", kurį atliko du kvartetai – Valstybinis Vilniaus ir Kauno – bei trimitininkas I. Kramarevas, abstraktus ir tiesioginis J.S. Bacho muzikos poveikis išsiskleidė kaip meninė stiliaus, būdo, tėkmės ir idealo sąveika.

Dar vienas naujų ansamblinių patirčių vakaras laukė liepos 15 d. – susitiko violončelininkas M. Bačkus, smuikininkas M. Švėgžda ir pianistas D. Kirilauskas. Šie tarptautinių konkursų laureatai, studijas tęsę Anglijoje, Vokietijoje ir Austrijoje, sudarę margą koncertinę programą iš solo, duetų, ir trio – nuo J. S. Bacho, R. Schumanno iki J. Brahmso, A. Dvožako, M. Ravelio kūrinių – vis dėlto sugebėjo ne tiek turiniu, kiek interpretacine kaitra suvienyti programą įrodydami atlikėjiškos sutelkties ir parengties būvį. Šie skirtingos prigimties menininkai, regis, visi kiek linkę į spontanišką, improvizacišką, netikėtų posūkių nulemtą mąstyseną, metančią iššūkį drauge grojančiam partneriui. Tačiau sulaukti tinkamo atsako į nelauktą tempo ar frazuotės arabeską pavyko visais atvejais. Tai atlikėjams pelnė užtikrintą sėkmę, o ją apvainikavo visų drauge pagriežtas J. Brahmso Fortepijoninio trio, op. 87, Finalas.

Dar gerokai iki baigiamojo koncerto pradžios Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, kurią festivalio muzikinei programai kasmet geranoriškai užleidžia evangelikų liuteronų parapija, būriavosi įvairiomis kalbomis tarpusavyje besišnekučiuojanti publika, vėliau atidžiai išklausiusi Prezidento V. Adamkaus, Neringos mero S. Mikelio ir festivalio direktorės V.T. Jonušienės sveikinimų. Kaip visada įdėmiai buvo sutiktas paskutinį VIII T. Manno festivalio koncertą užbaigiantis tikslus, šiltas, turiningas ir jaukus muzikologės O. Narbutienės komentaras. Dėmesingai publika klausėsi ir Valstybinio Vilniaus kvarteto bei choro "Aidija" parengtos kompozicijos, o jai nuskambėjus gėlėse, plojimuose, fotoaparatų blyksniuose skendėjusi bažnyčios erdvė kiek vėliau nurimo pasklidus atsisveikinimo nuotaikai. Norėtųsi priminti vieną vokiškai ištartą frazę – susitiksime kitais metais, bet kad greičiau prabėgtų tos 360 dienų!

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 50 iš 201 
0:50:42 Oct 29, 2008   
Feb 2006 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba