ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-10-24 nr. 914

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Augalų atmintis (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Rudens mozaika-js-. Sekmadienio postilėANNE APPLEBAUM. KalėjimasSIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (1) • ERNESTAS SAMSONAS. Keturi juodi ir balti pagrobimaiIEVA GUDMONAITĖ. Pleišėjimai (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Du peliūkščiai bažnyčioj (1) • JONAS TRINKŪNAS. Pagoniškoji teologijaJURGA ŽĄSINAITĖ. Literatūrinis kasdienės šypsenos pakaitalasARŪNAS KAZYS KYNAS. Laiškai iš praeities: iš kur atsirado runos?-pv-. Pornografija (2) • VIRGINA ŠUKYTĖ. Auksakailė lapė (1) • MARIUS RAUBA. Pasiskraidymaigal galėtume pakalbėt apie ką nors asmeniško (118) •

Pagoniškoji teologija

JONAS TRINKŪNAS

[skaityti komentarus]

Michael York. Pagoniškoji teologija: pagonybė kaip pasaulinė religija. Iš anglų k. vertė Povilas Kuprys, Vilius Gibavičius ir Dainius Razauskas. V.: Asveja, 2008. 280 p.

Religijotyrininkai ir visi besidomintys religija bei jos prigimtimi sulaukė geros knygos. Ne vienam lietuviui skaitytojui jos pavadinimas nuskambės keistai. Pagonio vardas daugeliui yra tiesiog nepriimtinas, kiti net tvirtina, kad lietuviai niekada nebuvo pagonys, o pats vardas reiškiąs tamsumą, atsilikimą, nekultūringumą. Matyt, kai kurios mūsų leidyklos, į kurias buvo kreiptasi dėl leidimo, pabijojo imti knygą tokiu pavadinimu. „Asveja“ išdrįso. XX amžiuje Vakaruose pagonio vardas buvo apvalytas, jis nebeturi neigiamų konotacijų. Štai Anglijoje šiandien labai populiari Pagonių federacija, vienijanti šimtus tūkstančių senųjų pagoniškų religijų gerbėjų; tokių pavyzdžių yra ir daugiau.

Michaelas Yorkas yra anglų religijotyrininkas, tyrinėjantis šiuolaikinį religingumą, lankęsis daugelyje pasaulio kraštų, ypač turinčių turtingas religines tradicijas. Įdomu tai, kad jo prosenelis – Jurkšaitis iš Tauragės, kadaise emigravęs iš Lietuvos. M. Yorkas kelis kartus lankėsi Lietuvoje, bet savo knygoje lietuviškų faktų beveik nemini. (Kita proga apie Lietuvą jis rašė: „Nepaisant kraštą veikiančio globalizmo, jaučiau įvairių žemės dievybių apraiškas, mačiau, kad senoji dvasinė tradicija Lietuvoje dar labai gyvybinga.“)

Knygoje rašoma: „Esu linkęs teigti, jog pagonybė yra tai, ką nusakome žodžiais „prigimtinė religija“. Istoriškai visos kitos religijos išaugo iš jos šaknų, kaip šalutinės jos atšakos arba kaip priešpriešinės raidos pasekmė. Taigi, norėdami pažinti bet kurią religiją, pirmiausia turime suvokti pagonybę.“

M. Yorkas yra pateikęs palyginimą apie gyvenimą kaip upę, kurios tėkmėje religijos įsitaiso kiekviena savo būdu. Krikščionybė – tai tarsi niekur nejudantis betoninis bunkeris upės viduryje, budizmas – tai plaukimas laiveliu skersai tėkmės į kitą upės krantą, o pagonybė – tai plaukimas pasroviui su gyvenimo upe.

Knygoje M. Yorkas apžvelgia didžiąsias pasaulio religijas ir parodo jose slypinčius gausius pagoniškosios arba prigimtinės religijos klodus. Dažnai viešpataujančios bažnyčios skelbia savo teologiją, o liaudis ją supranta pagal prigimtines religines tradicijas, kurios artimesnės senajai pagonybei arba animizmui. Tai nesunku pastebėti ir mūsų katalikų mąstyme bei gyvenimo būde. Juk dažnas katalikas tiki reinkarnacija, astrologija. Indijos religinėje praktikoje taip pat galima pastebėti, kad siekis išsivaduoti iš samsaros rato nėra pagrindinis eilinių hinduistų religijos tikslas. Jiems daug svarbiau dalyvauti tradicijoje atliekant ritualus, garbinant dievus ir t. t.

Mūsų skaitytojui įdomus turėtų būti skyrius apie krikščionybę. Anot autoriaus, nepaisant nepagoniškos teologijos ir antipagoniškų nuostatų, daugelis krikščioniškų praktikų neabejotinai gali būti vertinamos kaip pagoniškos.

Lietuvių religijotyra iki šiol dar gana skurdi, ypač kai netekome Gintaro Beresnevičiaus. Straipsniuose ir knygose senąją religiją jis iškėlė kaip visavertę ir solidžią. M. Yorkas irgi parodo, kad senoji, arba pagoniškoji, religija niekur nedingo, o jos egzistavimas yra visai kitokio pobūdžio: „Pagonybei negali atstovauti joks vienas kanonas ar autoritetas. Nors pagonybėje, kaip visumoje, ir gali būti atskirų griežtai apibrėžtų formų, jos visa apimanti difuzija bei įvairovė pranoksta krikščionybės, budizmo ir net hinduizmo įvairovę. [...] Pagonybė neturi nei centrinės administracijos, nei bažnytinio susirinkimo.“ (G. Beresnevičiaus veikalams šiuo atžvilgiu būtų galima prikišti per didelį kunigaikščių religijos akcentavimą, jos priešpriešinimą valstiečių pagonybei. Tiesa, paskutiniuose tekstuose jis ėmė rodyti didesnį susidomėjimą valstietiška tradicija ir folkloru.)

Knygą vertė keli vertėjai, deja, jiems ne visur sekėsi. Vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad svarbiausią skyrių „Pagonybės teologija“ išvertė mokslininkas Dainius Razauskas, gerai išmanantis dalyką.

Baigdamas knygą, M. Yorkas pateikia labai svarbią mintį apie senąją religiją. Jis iškelia etinį religijos pradą, kuris dažnai išslysta iš tyrinėtojų dėmesio lauko: „Tikroji šventybės dorovinė šerdis pagonims yra tai, ką geriausiai išreiškia sąvokos garbė, pasitikėjimas ir draugiškumas. Nors šių tikslų siekia visos religijos, pačios šios sąvokos užgimė ankstyviausiais žmonijos laikais, kai visi dar buvo pagonys.“

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 29 
0:07:20 Oct 29, 2008   
Feb 2006 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba