ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-10-24 nr. 914

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Augalų atmintis (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Rudens mozaika-js-. Sekmadienio postilėANNE APPLEBAUM. KalėjimasSIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (1) • ERNESTAS SAMSONAS. Keturi juodi ir balti pagrobimaiIEVA GUDMONAITĖ. Pleišėjimai (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Du peliūkščiai bažnyčioj (1) • JONAS TRINKŪNAS. Pagoniškoji teologijaJURGA ŽĄSINAITĖ. Literatūrinis kasdienės šypsenos pakaitalasARŪNAS KAZYS KYNAS. Laiškai iš praeities: iš kur atsirado runos?-pv-. Pornografija (2) • VIRGINA ŠUKYTĖ. Auksakailė lapė (1) • MARIUS RAUBA. Pasiskraidymaigal galėtume pakalbėt apie ką nors asmeniško (118) •

Augalų atmintis

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bučinys. 2006
Jolanta Kvašytė

Kaip jūs manote, ar kirstukas turi atmintį? – klausia jis, nebeiškentęs buvimo šalia tos moters. Moterys turi būti pažįstamos arba neįdomios, įdomi nepažįstamoji po kiek laiko ima atrodyti tobula, nes ją supanti tyla yra puiki imitatorė, dažniausiai pamėgdžiojanti tai, ko visi mes nesiliaujame ilgėtis. Visi mes, galvoja jis, nėra visų mūsų, nėra net keleto mūsų, esu vienas. Tačiau, jei būčiau namas, mane jau reikėtų piešti pravertom durim. Aš atvėriau duris tobulybei, kitaip ji jas išlaužtų.

Kirstukas, galvoja ji, veikiausiai šitas vyras neseniai apie jį skaitė arba kalbėjosi. Negali būti, kad kirstukas sugalvotas specialiai man. Šitas vyras pernelyg stabilus, ramus, patikimas. Jo marškiniai dera prie švarko ir jei ji juos pauostytų, veikiausiai kvepėtų liepžiedžiais, tegu ir drėgnais. Atmintį turi net augalai, atsako ji.

Kreiva pavakario saulė baigia degti nenurinktose taurėse, kurios jam kelia neviltį. Jos išgertos, jas gėrę žmonės baigė kalbėtis ir išėjo. Kaip jie taip sugeba, galvoja jis. Pradėti, baigti. Ateiti, išeiti. Jie sugeba gyventi etapais, paragrafais, sakiniais. Jo gyvenimas – ištisinis tekstas, gaudžiantis, be pradžios ir pabaigos, ir visi kableliai, taškai bei dvitaškiai jo nesustabdo, tiktai nežymiai keičia kryptį ar atspalvį.

Keistai jis tyli, galvoja ji. Iš tiesų juk dabar jis kalba, ši tyla – netikra, ji reiškia tik tai, kad gyvenime jis nelabai turi kam kalbėti balsu. Tačiau jis kalba, ji mato, kad jam patinka kalbėti.

Gatve pravažiuoja didžiulis šviesiai žalias troleibusas. Troleibusai savaip nostalgiški, lyg trumpam parodytų žmones – o pamatyti žmones reiškia tikėtis su jais pabūti, gal net visą gyvenimą, nes ir taip juk atsitinka – ir vėl tuos žmones atimtų, išsivežtų, sunaikintų. Troleibusai tinka tiktai kirstuko atminčiai, tos atminties ir teužtenka laiko tarpui, per kurį troleibusų žmonės atsiranda ir vėl išnyksta. Vėliau kirstukas jų nebeprisimena. Ir jis, ir ji (dabar jie tarsi galvoja kartu) prisimena jų daug. Jie kažkur važiuoja ir važiuoja, nesiliaudami, beveik nepakeliamai, ypač pavakare, kai jų maršrutai darosi mažiau nuspėjami, jie važiuoja ir visų šlykščiausia, kad, atrodo, turi kur važiuoti.

Aš gal jau eisiu, sako ji. Aš irgi, sako jis, ir tai reiškia, kad niekur jie neis, nėra kur eiti. Gerai, sako ji, įsivaizduokim, kad lyja. Jis užsako abiem to paties. Įsivaizduokim, kad tai skėčiai, sako.

Jie sėdi prie skirtingų staliukų, tačiau staliukai arti vienas kito. Patogu, kad arti, nes jie gali kalbėtis, patogu ir kad ne prie to paties, nes jie nenori kalbėtis daug. Daug kalbėtis yra labai pavojinga, visada pavojinga iš filmo ar knygos patekti į realybę. Jiems kol kas pakanka būti šiek tiek virtualiems, lyjant iliuziniam lietui ir pro šalį važiuojant saugiai atokaus gyvenimo pilniems šviesiai žaliems troleibusams.

Šįryt prašvito graži rudens diena ir už jo lango kaimynai ieškojo dingusios katės. Rado kažkur priščiuvusią, ir kiemas vėl nutilo. Jis sudėliojo mintyse visus kaimynų judesius į komikso langelius. Ties burnomis jiems kabojo tie tuščiaviduriai balionai, kuriuose paprastai įrašomi žodžiai, bet žodžių jis neįrašė. Komiksas baigėsi tuščiu langeliu: kaimynai su kate pasitraukė, nutilo, išnyko, mirė, išsimagnetino. Tada jis atsikėlė, pasiėmė tuos aštuonis tūkstančius ir išėjo.

Aš nežinau, ar ji graži, galvoja jis, nepastebėdamas, kad galvoja balsu. Jūs žinote, atsako ji, žiūrėdama į dėmę ant savo aksominio sijono. Dėmės, tiesą sakant, nėra, ji ją susigalvojo, kad turėtų į ką žiūrėti. Jūs žinote, bet gal pakalbėkime apie salas ir jūras, parkus ir aikštes, laukymes ir properšas. Durnė, galvoja jis, graži durnė. Pakalbėkim, sako.

Iš ryto sustojo laikrodis. Sieninis, su kabančiais svarsčiais. Ji ir paliko jį stovintį, lyg tai būtų ženklas, galutinė stotelė. Jau eidama gatve pagalvojo, kiek blogo jai yra padaręs šis laikrodis su savo pigia simbolika, kiek kartų ciferblato rodmenys tarsi sutapdavo su giluminiais sielos spazmais ir kaip dažnai ji tikėjo, kad viskas čia neatsitiktinai. Dabar jis sustojo kažkaip pakeliui, juk dar buvo likusios trys valandos, trys ratai ilgąja rodykle, kuri, kaip kiekvienas žino, daug gražesnė už trumpąją. Teko tas valandas išsemti kitu laikrodžiu, paprastu iki kvailumo. Šiaip ar taip, tos valandos baigėsi ir ji ėjo į parką, nes nustatytą valandą dažniausiai einama į parkus arba prie fontanų.

Kodėl ta katė taip dažnai pabėga, galvojo jis, lipdamas laipteliais nuo kalno. Jam buvo pavydu, jis irgi norėjo turėti nuolat pabėgančią katę, tik tas noras, kaip neretai pasitaiko, buvo neatpainiojamai susimaišęs su nenoru, ir jis savotiškai džiaugėsi galėdamas patirti tokius prieštaringus jausmus, nes tai rafinuotų ir kūrybingų asmenybių bruožas. Katė gerai, mąstė jis eidamas, aš einu, o ji namie miega, aš grįžtu, o ji pabėgusi. Katė tai pats gyvenimas.

Ji atėjo į parką ir pagalvojo, kaip gerai būtų dabar čia užsirakinus.

Jis nusileido prie mūrinio dviaukščio ir paskambino. Nuo stogelio atitrūkęs lašas ištiško ties kairiuoju jo batu ir tik tada jis suvokė, kad žiūri žemyn. Keista diena, kai akys sunkios, tarsi pirkiniai.

Man patinka šitas vynas, pasakė jis, tačiau tai nieko nereiškia, nes apie vyną aš neišmanau. Taip, atsakė ji, apie vyną jūs neišmanote, o apie salas ir jūras nekalbėsite. Tai pakalbėkime apie šitą miestą. Vyras nusišypsojo, ramiai, šiltai, moteris taip pat, ir jie šiek tiek pakalbėjo.

Duris atidarė pabrėžtinai tvirtas liguisto veido blondinas. Užeik, tarė. Jis žengė du žingsnius į vidų, durys už jo užsitrenkė, tada pajuto smūgį į tarpumentę ir parklupo. Keliais, išgirdo sakant blondiną.

Saulė jau nebedilgino nenurinktų taurių, lėtai temo. Tai įdomus paros metas, jis kiek panašus į tą, kai žmogus dar nemiega, bet jau nebebudi, į tą keistą tarpuvaldį, kai siela jau beveik išskridusi iš kūno, tačiau dar liečia jį vienu savo skvernu ir paraleliniai pasauliai atrodo esantys kaip niekad arti. Taip jis galvojo ir vėl galvojo balsu. Man atrodo, pasakė ji, kad kai buvot vaikas, jūs buvot labai vienišas vaikas. Man atrodo, toks ir likot. Tik tiek, kad dabar esat stiprus, man per stiprus. Žodžius po kablelio ji pasakė labai tyliai, bet jis išgirdo. Pamanė, kad labai pasistengęs išgirstų ir tai, ką ji kalba mintyse.

Parke buvo drėgna. Drėgmė smelkėsi pro kiekvieną drabužių siūlę. Jeigu būčiau ugnis, kartojo ji, jeigu būčiau ugnis, ugnis. Vyras blizgančiais batais atėjo iš už nugaros. Sušvilpė ties ausimi ir ilgai juokėsi iš jos išgąsčio. Ir jau iš to dirbtinio, ortopedinio juoko ji suprato atėjusi čia veltui. Kaip ji gyvenanti? Gerai, o jis? Puikiai. Greitai išeis naujoji jo knyga. Apie ką? Na, tada ir pamatysianti. Kodėl jis į parką su tokiais batais, galvojo ji. Tie batai čia visai netinka, galvojo ji, žiūrėdama į žiedą su keturiais smaragdais, gulintį jai prie kojų. Žiedo, tiesą sakant, nebuvo, ji jį susigalvojo, kad turėtų į ką žiūrėti.

Parklupęs ant kelių jis bandė stotis, tačiau pajuto spyrį į nugarą. Pinigai, kažkur iš palubės pasakė blondinas. Jis išsitraukė iš vidinės kišenės. Įsikąsk, pasakė blondinas. Jis suprato ne išsyk, tad blondinas paslaugiai sukišo jam pinigus į burną ir keturpėsčią už apykaklės nutempė į kambarį. Toliau pats, pasakė ant svetainės slenksčio.

Neseniai mačiau tave parduotuvėje, tarė vyras blizgančiais batais, pirkai dvi lentynas. Pakeitei baldus? Ne, tarė ji ramiai, viskas kaip tada. Nors viskas kitaip. Man patinka abu dalykai, tarė vyras blizgančiais batais, ir kai taip pat, ir kai kitaip. Man irgi, atsakė ji, bet tik tada, kai aš vieną nuo kito sugebu atskirti. Gal jau eik, pasakė ji, nenoriu tavęs dar labiau įsiminti. Ne, pasakė vyras blizgančiais batais, čia mus įsimins tik augalai. Augalai, galvojo ji vėliau, tualete prausdamasi tris valandas pieštą veidą, ak, jeigu būčiau ugnis, ugnis.

Tą, pas kurią ėjo, jis pamatė sėdinčią svetainėje. Ji bijo, išsyk suprato. Keturpėsčias įropojęs į svetainę, išsitraukė pluoštą banknotų iš burnos ir pasakė: nebijok, aš nebijau. Blondinas su kreiva šypsena paėmė pinigus ir netrukdė atsistoti. Jis liko stovėti prie durų. Ji pasikeitė, galvojo jis, per tokį trumpą laiką, ji labai suvargo ir labai išgražėjo. Blondinas priėjo prie jos ir ėmė brutaliai ją glamonėti, vis su ta pačia šypsena žvelgdamas į jį. Jis stovėjo prie durų. Blondinas prasisegė marškinius ir ji klusniai pradėjo laižyti jam krūtinę. Ji bijo, galvojo jis, ji bijo, ar bijant galima išgražėti? Blondinas atlošė jai galvą, pražiodydamas, ir spjovė į burną, paskui ji vėl jį laižė. Ant stalo gulėjo pinigai, niekada neatrodę labiau nereikalingi.

Ji ėjo greitai, tarsi parkas ją vytųsi, riedėdamas ant nukritusių lapų. Gličiais šaligatviais ji leidosi nuo kalno, perėjo keletą skersgatvių, kuriuose šalia automobilių stovintys vyrai su kažkuo kalbėjosi mobiliaisiais telefonais. Jie visur, galvojo ji, net jų kalbos sukasi aplink mane, virtusios kažkokiom nesuvokiamom bangom, o jei taip, tos kalbos ir manyje, kodėl jie turi kalbėtis manyje, kodėl?

Jis centre atsidūrė nepastebimai, tarsi jį, kaip minutinę rodyklę, kas persuko ketvirčiu valandos į priekį. Negalvok, pasakė sau, kartais gerai negalvoti. Iš kažkurios tarpuvartės atsklido vaikiškos dainelės nuotrupa:


        Juk tai kirstukas, kirstukas, kirstukas,
        Jis viską greit pamirš...

Savivoka grįžo jau besėdint kavinėje. Kažkas jį persuko dar pusvalandžiu. Kai neturi katės, staiga pasakė jis, tai jokių problemų. Ir jam nebuvo svarbu, kad visi į jį pažvelgė, tuo žvilgsniu, kurį išsyk nusuki. Jam buvo svarbu, kad moteris prie gretimo staliuko žvilgsnio neatitraukė.

Dabar aš užsakysiu, jaukiai sako ji, aš pažįstu vyną, iš esmės aš alkoholikė. Jam šilta nuo šių žodžių, jis šypsosi. Jei per penkias sekundes nepersėsiu prie jos staliuko, nepersėsiu niekada, galvoja jis.

Ir nepažįstami žmonės važiuoja pro šalį šviesiai žaliais troleibusais, kurį laiką žvelgdami vieni į kitus, ir miesto namai žiebia langų šviesas, ir aikštėse miestas išjungia fontanus, nes atėjo ruduo ir šalčiai ne už kalnų, ir tingiosios padavėjos pagaliau nuo kampinio stalelio nurenka taures, neseniai dar pilnas sunkios rudeninės saulės, ir penkios sekundės tylos staiga perskrodžia laikrodžius tarsi ryklio pelekas.

Ne, sako ji, deja, jau nebeturiu laiko. Manęs laukia. Gaila, sako jis, aš jau irgi eisiu, mano katė pabėgo, neramu kažkaip. Jūs rasit, sako ji, jūs apskritai visada viską rasit. Ir nelijo, sako jis, šiandien nelijo, ar jūs iš ryto galėjote to tikėtis? Nieku gyvu, atsako ji, stodamasi.

Jis taip pat atsistoja ir jie žvelgia vienas į kitą, atsargiai, baikščiai, bet atvirai, tarsi bandantys vienas kitą įsiminti du rudeninės saulės ligi pelenų sudeginti augalai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


136463. vl2008-10-28 19:09
šis ša nr nevertas šimtadalio tiek, kiek prašo spaudos kioske.

136468. archyvaras2008-10-28 22:00
T-ssss, tyliau, nekelkite panikos apie kainasa, vertes, labai prašau, leiskite bebalsėje priešnakčio tyloje perskaityti šį tekstą...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 58 iš 236 
0:02:54 Oct 29, 2008   
Feb 2006 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba