Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-10-10 nr. 3207,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=13545

TEATRAS

Labas, keistas teatre...

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Teatralizuoto koncerto
„Linkėjimai Keistuoliams“
akimirka

Viktoro Morozovo nuotrauka iš Keistuolių teatro archyvo

Labai rimtiems žiūrovams, kurie, anot S. Mrożeko, „svarbūs iš visų pusių“, į Keistuolių teatrą nėra ko eiti. Tai labai nepatogus teatras: nei save parodysi, nei raudonais kilimais pavaikščiosi, nei bufetuke intelektualiai pakalbėsi. Nepižoniškas teatras – visai šeimai, visoms kartoms. Mylintis publiką ir pats jos mylimas. Neoficiozinis. Per premjeras čia nepamatysi „reikalingų žmonių“ iš Seimo ar kokių „kultūros tetulių“ (anot W. Gombrowicziaus).

Šį sezoną Keistuoliai mini 20-metį – be mokslinės konferencijos, „vieno teatro festivalio“ ar kokių kitų gudrumų. Kol kas amžius leidžia Keistuolių komandai nesiplėšyti dėl praeities nuopelnų, nekurti teatrinių legendų, nesistatyti biustų, nesikabinti atminimo lentų. (Viskas prieš akis?..) Tiesa, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vienas studentas jau rašė darbą tema „Aido Giniočio pedagogikos principai“.

Dvidešimt metų... Fenomenas. Pradėta nuo nulio, nuo, sakykim, „aktoriaus ir kilimėlio“. Spaudos rūmai, kuriuose Keistuoliai vaidina, –­ nykoki, šalti, nejaukūs, bekvapiai. Kokią vidinę energiją ir teigiamas emocijas reikia skleisti, kad ten norėtų eiti žmonės! Vis dėlto Keistuoliai įrodė, kad ir miegamajame mikrorajone gali gyvuoti teatras – ne tik miesto centre, Senamiestyje.

Daug įvairių ambicingų teatrų teatriukų, įsikūrusių laisvei nelaisvei atėjus, neišliko, neišgyveno. Keistuoliai gal ne iš karto, bet rado savo nišą mūsų teatro panoramoje, susikūrė įvaizdį, išsiugdė savo publiką, suformavo jos lūkesčius (ir visada juos patenkina). Nevalstybinis teatras, o neprisimenu nė vieno vulgaraus ar neskoningo spektaklio. (Tai nereiškia, kad kiekvienąkart, nuėjęs į Keistuolių premjerą, puldavau rašyti recenziją: ne sykį pamanydavau, kad spektaklis dar „apyžalis“, kad jį reikia pažiūrėti vėliau. Deja, darbo ritmo įtampa ne visada leidžia grįžti prie spektaklio antrą kartą.) Spektaklio autorystė – įdomus klausimas Keistuolių teatro atveju. Čia niekada dailininkas negrojo pirmuoju smuiku –­ tai aišku. Daugelis nedidelės formos spektaklių vaikams – konkrečios aktorių grupės bendra kūryba. Jauna režisūra, kaip ir visiems teatrams, problema: bandžiusių Keistuoliams režisuoti buvo, bet antrą spektaklį sukurti teatras kviečia labai retai... Tačiau nė viename pastatyme vyrai aplink strypus nesitrynė, aktoriai erotinių komedijų nevaidino. Gal sunkiau sekdavosi su direktoriais. Pastarieji ir kituose teatruose ilgai nepasėdi, versliukai jų galvose, ne menai... Tačiau neprisimenu, kad Keistuoliai būtų kada viešai demonstravę vidaus nesutarimus, kad žiniasklaidoje būtų mėtęsi kaltinimais. Nėra namų be dūmų, bet, matyt, konfliktus mokama civilizuotai spręsti...

Aktorių jaunystė – didelė jėga. Tikėjimas ir pasitikėjimas, energija ir pasiutimas, fantazija ir muzikalumas. Ir geras fizinis pasirengimas: be jo miuzikluose, kurie yra Keistuolių repertuaro pagrindinė korta, nesudalyvausi. Ansambliškumas ir mokėjimas žaisti. Vienu metu atrodė, kad Keistuolių idėjų generatoriaus Aido Giniočio nauja meile tapo „Atviro rato“ jaunimas, o ankstesnė aktorių karta tarsi pamiršta. Konkurencija dalykas geras, o kaip ji paveiks trupės santykius ir kūrybą, parodys ateitis.

Esu mąstęs, kad kažin ar visi aktoriai deramai realizuoja save, kad esama tam tikro žanrinio bei stilistinio kartojimosi, kad panašios žaidimo taisyklės apriboja aktorių talentus. Aktorius šiandienos keistame pasaulyje nevaidina tik spektakliuose: vieni dar reiškiasi kaip bardai, kiti kaip šokėjai, treti imasi televizijos darbų, veda renginius.

Rugsėjo 28 d. Keistuolių teatras surengė sezono pradžiai skirtą teatralizuotą koncertą „Linkėjimai Keistuoliams“. Fojė vaikų laukė įvairūs spektaklių veikėjai, kurie mažuosius įtraukė į veiklą: vieni prieš kamerą Keistuoliams linkėjo ilgo gyvenimo, kiti piešė, rašė laiškus, treti iš vaflių graužė širdeles... Linksma. Dėmesys kiekvienam svarbus ne tik versle – ir teatre. Paprastai vaikų teatre laukia grėsmingos tetulės ir užrašai fojė: „Neliesti!“

Koncertas, kurį vedė Aldonos Vilutytės Boba ir Vaidoto Žitkaus Dirigentas – įvairių spektaklių dainų montažas. Jau nebe pirmą kartą stebiuosi, kaip lengvai publika priima Keistuolių siūlomas betarpiško bendravimo taisykles: linguoja, ploja, trepsi. Lietuvių žiūrovus išlaisvinti iš „nepatogumo“ sąstingio nėra lengva...

Apie premjeras. Spalio 3, 4 d. Mažojoje scenoje suvaidinta Aido Giniočio režisuota amerikiečių dramaturgo Murray’aus Shisgalo pjesė „Mašininkai“. Vaidino Aldona Vilutytė ir Dalius Skamarakas. O spalio 24, 25 d. režisierius Vytautas V. Landsbergis žiūrovams pristatys detektyvinį žiaurių romansų spektaklį „Išėjau aš stotin“. Šiame spektaklyje skambės širdį spaudžiantys romansai ir žiaurios bei graudžios meilės istorijos. Spektaklyje vaidins Darius Auželis, Viola Klimčiauskaitė, Agnė Sunklodaitė, Vytautas Rašimas ir Dalius Skamarakas. Lapkritį mažuosius žiūrovus į Mažąją sceną kvies režisierė Agnė Sunklodaitė ir aktorė Viola Klimčiauskaitė. Bus rodomas muzikinis spektaklis vaikams „Interviu su šlykštukais“.

 

Skaitytojų vertinimai


48982. ;2008-10-13 08:49
keistuoliai - saunuoliai, sekmes jiems ir toliau

Rodoma versija 1 iš 1 
23:44:58 Oct 14, 2008   
11 AM 11 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba