ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-10-03 nr. 911

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ROBERT KAGAN. Istorijos sugrįžimas (7) • -rv-. Sekmadienio postilėJURGA TUMASONYTĖ. ElegijaJURGA TUMASONYTĖ. Tėvui ODETA VILKIŠIŪTĖ. Išnaudok gyvenimą – miegok su visais (1) • SIGMUND FREUD. Animizmas, magija ir minties visagalybėSIGITAS GEDA. Kalbančios pelėsJubiliejinės parodos atidarymo proga Ramutė Rachlevičiūtė kalbasi su ŠARŪNU SAUKA. Dailininkas neprivalo būti kvailys (1) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Eilės (1) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Iš pustonių, užpustomų ir dingusių daiktųANA ALEKSANDRAVIČIENĖ. Dievuliuko sodnelyEMILIJA LIEGUTĖ. VienatvėJUOZAS SAVICKAS. Apie vakarėlius prieškario KauneDAINIUS GINTALAS. Nidos kurortininkaiRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...skaip užknisa, kai niekas nieko nemano (210) •

Istorijos sugrįžimas

ROBERT KAGAN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Be pavadinimo
1965

Donald Judd

Įdomu, ar Rusijos invazija į Gruziją galų gale neišsklaidys svajingo pasitenkinimo savimi, kuris apėmė pasaulio demokratijas pasibaigus Šaltajam karui. Tuomet daugelis žmonių Sovietų Sąjungos žlugimą sutiko kaip viliojantį naujos tarptautinės tvarkos pažadą. Rodės, kad komunistinės imperijos žlugimas ir akivaizdi Rusijos demokratizacija padėjo pamatą naujai globalinės konvergencijos erai, didžiųjų valstybių konfliktai ir rungtyniavimas liko praeityje, o geopolitiką pakeitė geoekonomika. Šalys, kurios prekiauja viena su kita, buvo manoma, susisaistys tarpusavio priklausomybės ryšiais ir todėl mažiau tikėtina, kad jos pradės kariauti viena su kita. Vis komerciškesnės visuomenės būsiančios liberalesnės ir vidaus, ir užsienio politikoje. Jų gyventojai sieksią klestėjimo ir gerovės ir atsisakysią atavistinių aistrų, kovos dėl garbės ir šlovės, gentinės neapykantos – visų tų dalykų, dėl kurių ir kildavo konfliktai per visą istoriją. Ideologiniai konfliktai taip pat esą praeities dalykas. Anot garsiosios Francio Fukuyamos frazės, „istorijos pabaigoje liberali demokratija nebeturinti jokių rimtų ideologinių konkurentų“. Ir nors istorijos pabaigoje dar yra užsilikusios kelios autokratijos, dėl to esą neverta jaudintis. Modernėjant jų ekonomikoms, jos, girdi, irgi galiausiai transformuosis.

Deja, pagrindinės Šaltojo karo pabaigos laikų prielaidos pasirodė esančios klaidingos. Paaiškėjo, kad didžiųjų valstybių rungtyniavimo nutrūkimas buvo tik trumpas nukrypimas nuo normos. XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai į žaidimą stojo arba sugrįžo naujos didžiosios valstybės, rungtyniavimas atsinaujino. Pirmiausia Kinijoje, o paskui ir Indijoje prasidėjo precedento neturintis ekonominis augimas, lydimas laipsniško, bet reikšmingo karinio pajėgumo – ir tradicinio, ir branduolinio – didėjimo. XXI a. pradžioje pamažu pradėjo taisytis Japonijos ekonomika, ir ji ima vaidinti aktyvesnį tarptautinį vaidmenį tiek diplomatijos, tiek karinėje srityje. Paskui iš ekonominės krizės išsikepurnėjo Rusija ir ėmė stabiliai plėtoti ūkį, remdamasi didžiulių naftos ir gamtinių dujų atsargų eksportu.

Tačiau Kinijos ir Rusijos ekonominis vystymasis nepaskatino šių šalių politinės liberalizacijos, kuri, kaip kitados buvo manoma, neišvengiamai turi lydėti ekonomikos plėtrą. Paaiškėjo, kad šalies gerovės didėjimas ir autokratija yra visai suderinami dalykai. Autokratai mokosi ir prisitaiko. Rusijos ir Kinijos autokratai atrado būdą, kaip leisti žmonėms užsiimti laisva ekonomine veikla, tuo pat metu slopinant jų politinį aktyvumą. Jie įsitikino, kad žmonės, uždirbantys pinigų, nekiš rankų prie politikos, ypač jeigu žinos, kad gali nusvilti nagus. Pagausėjus pajamoms, autokratijos turi daugiau galimybių kontroliuoti informaciją – pavyzdžiui, monopolizuoti televizijos kanalus ar kontroliuoti interneto vartotojus – ir dažnai tam pasitelkia užsienio korporacijas, kurios su jomis noriai daro verslą.

Gerovės augimas galų gale tikrai gali paskatinti politinį liberalizmą, bet kada ateis tas galų galas? Jis gali ateiti taip vėlai, kad tai jau neturės jokios strateginės ar geopolitinės reikšmės. O kol kas autokratijos neseniai įgytą ekonominę galią transformuoja į realią geopolitinę galią, kurią gali tuoj pat panaudoti tarptautinėje arenoje. XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje liberalios demokratijos tikėjosi, kad tapusi turtingesnė Rusija bus liberalesnė ir vidaus, ir užsienio politikoje. Tačiau istorija rodo, kad prekybos vystymasis ir visuomenių turtėjimas ne visuomet pasauliui suteikia daugiau harmonijos. Dažnai tai tik padidina konkurenciją. Pasibaigus Šaltajam karui, buvo puoselėjama viltis, kad valstybės žengs ekonominės integracijos keliu ir tai pakeis geopolitinį rungtyniavimą, ir kad jos pradės siekti „švelnios“ komercinio pranašumo ir ekonominio augimo galios, atsisakiusios senosios „kietos“ karinės galios siekimo ir geopolitinės konfrontacijos alternatyvos. Tačiau pasirinkimas gali būti visai ne toks. Egzistuoja kita paradigma, – pavadinkime ją „Turtinga valstybė, stipri armija“, toks buvo imperatoriaus Meidži laikų (XIX a. pabaiga) Japonijos devizas, – kuria besiremiančios valstybės siekia ekonomiškai integruotis ir perimti vakarietiškas institucijas ne tam, kad pasitrauktų iš geopolitinės kovos, o kad dar sėkmingiau ją tęstų. Kinai šią paradigmą vadina kiek kitaip – „Klestinti šalis ir stipri armija“.

Šių dviejų galingų autokratijų iškilimas transformuoja tarptautinę sceną. Nacionalizmai, visai nesusilpnėję dėl globalizacijos, atgijo su nauja jėga. Etninių nacionalizmų sukelti konfliktai vis dar verda Balkanuose ir buvusios Sovietų Sąjungos respublikose. Tačiau dar reikšmingesnis yra didžiųjų tautų nacionalizmo atgimimas. Vietoj lauktos naujos pasaulinės tvarkos formuojasi naujos geopolitinės sritys, kur didžiųjų valstybių ambicijos susipina ir susiduria ir kur ateityje galima laukti politinių žemės drebėjimų.

Viena iš tokių sričių nusidriekė Rusijos vakarų ir pietvakarių paribiais. Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Baltijos valstybėse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, – Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Kaukaze, Vidurio Azijoje ir netgi Balkanuose vyksta atgimstančios Rusijos ir Europos Sąjungos bei Jungtinių Valstijų kova dėl įtakos. Vietoj lauktos taikos zonos Vakarų Eurazijoje vėl atsiranda konkurencijos zona, ir karinė jėga – postmodernūs europiečiai į ją buvo lengvabūdiškai numoję ranka – vėl vaidina svarbų vaidmenį.

Deja, Europa nėra pasirengusi spręsti problemą, kurios atsiradimo niekada neprognozavo. Europos Sąjunga yra labai susiskaldžiusi Rusijos klausimu – šios šalies kaimynės turi daug nuogąstavimų ir ieško saugumo garantijų, o kitos valstybės, tokios kaip Prancūzija ir Vokietija, siekia susitarti su Rusija. Dalykas tas, kad Europa nesitikėjo istorijos pabaigoje susidurti su tokiu istoriniu iššūkiu. Ši didžioji XXI a. organizacija – Europos Sąjunga – šiandien stojo į akistatą su XIX a. imperija, o postmodernistiniai Europos užsienio politikos instrumentai nepritaikyti spręsti tradiciškesnes geopolitines problemas. Kyla didelių abejonių, ar Europa yra pasirengusi instituciškai ir ar jai užteks parako prie pat Rusijos sienų įsitraukti į geopolitinius žaidimus, kuriuos Rusija taip mėgsta.

Su Jungtinėmis Valstijomis taip pat yra šiokių tokių bėdų. Bent jau dalies Amerikos elito galvose po Šaltojo karo įsivyravusį pasitenkinimą savimi ir tikėjimą, kad pasaulis savaime juda link didesnės harmonijos, išstūmė nusivylimas, rezignacija ir įsitikinimas, kad JAV ir kitos demokratinės valstybės yra bejėgės akivaizdoje iššūkio, kurį joms meta naujai kylančios didžiosios valstybės. Fukuyama ir kiti pataria prisitaikyti prie Rusijos ambicijų, nes, girdi, kito pasirinkimo nėra. Pasaulis jau esąs postamerikietiškas. Nepajėgę įsivaizduoti didžiųjų valstybių autokratijos sugrįžimo, dabar jie įtikinėja, kad nieko negalima padaryti ir kad išmintinga politika remiasi prisitaikymu prie naujos globalinės tikrovės. Tačiau jiems ir vėl kyla bėdų dėl vaizduotės. Jie neįsivaizduoja, kokios gali būti prie naujos tikrovės prisitaikiusios didžiųjų valstybių autokratijos. Bendrą jų vaizdą galima susidaryti iš to, kas nutiko Gruzijai.

Gal pasaulyje ir neprasidės nauja ideologinė kova tokiu pavidalu kaip Šaltojo karo laikais. Tačiau naujoji era vietoj universalių vertybių veikiau atneš mums augančią įtampą ir konfrontaciją tarp liberalios demokratijos ir autokratijos jėgų.

Iš tikrųjų globalinis rungtyniavimas jau prasidėjęs. Pasak Rusijos užsienio reikalų ministro, „pirmą kartą po daugelio metų idėjų rinkoje prasidėjo tikra konkurencija“ tarp skirtingų „vertybių sistemų ir vystymosi modelių“. Ir gera žinia, rusų manymu, yra ta, kad „Vakarai praranda savo globalizacijos proceso monopoliją“. Kai šiandien rusai kalba apie daugiapolį pasaulį, jie kalba ne tik apie galios perskirstymą – pasak jų, „daugiapolė pasaulio tvarka“ taip pat turi būti grindžiama vertybių sistemų ir idėjų konkuravimu.

Tarptautinė tvarka remiasi ne vien idėjomis ir institucijomis. Ją formuoja jėgų konfigūracija. Demokratijos plitimas paskutiniais dviem XX a. dešimtmečiais buvo ne tik tam tikrų neišvengiamų ekonominės ir politinės raidos procesų sklaida. Globalinis poslinkis link liberalios demokratijos sutapo su istoriniu jėgų pusiausvyros pasikeitimu, kuris teikė pranašumų valstybėms, rėmusioms demokratijos idėją. Šis poslinkis prasidėjo nuo demokratinių jėgų pergalės prieš fašizmą Antrojo pasaulinio karo metais ir tęsėsi, kai demokratija triumfavo dar kartą, Šaltajame kare nugalėjusi komunizmą. Liberali tarptautinė tvarka, tų dviejų pergalių vaisius, atspindėjo naują globalinę pusiausvyrą, kuri liberalioms jėgoms suteikė privilegijų. Tačiau šios pergalės nebuvo neišvengiamos ir netruks amžinai. Didžiųjų autokratinių valstybių sugrįžimas ir reakcinės islamiškojo radikalizmo jėgos susilpnino pasaulio tvarką ir grasina ateityje ją dar labiau susilpninti.

Ar Jungtinės Valstijos turi pakankamai jėgų ir galimybių dar kartą stoti demokratinių šalių priešaky ir sustiprinti liberalią demokratinę tarptautinę tvarką? Nors dažnai kalbama apie Amerikos nuosmukį, beveik tikrai galima sakyti „taip“. Sunku pasakyti, kiek tiesos teiginiuose, kad pastarąjį dešimtmetį JAV perdėtai pasitikėjo savo galia formuoti pasaulį, bet dabar švytuoklė pernelyg nukrypo į priešingą pusę.

Akivaizdi nesėkmė Irake lėmė, kad daugelis žmonių ėmė manyti, jog Jungtinės Valstijos yra silpnos, nekenčiamos pasaulyje ir kad jų dienos eina į pabaigą. Ir net kai pastaruoju metu Jungtinės Valstijos, regis, pradeda skinti pergales Irake, niekas neskuba keisti šio įsitikinimo. O vis dėlto, kad ir pagal kokius galios kriterijus vertintume, JAV yra tokios pat stiprios kaip ir 2000-aisiais. Amerika lieka vienintelė supervalstybė, nors jai ant kulnų lipa kitos didžiosios valstybės. Rusijos ir Kinijos karinė galia per pastaruosius dešimt metų smarkiai išaugo, tačiau Amerikos galia per tą patį laiką padidėjo dar labiau. Jos dalis pasaulio ekonomikoje išlieka stabili: 27 proc. globalinio BVP 2000-aisiais ir 26 proc. – 2008-aisiais. Tai kur tas nuosmukis? Kol Amerika lieka tarptautinės ekonomikos centre, išlieka dominuojanti karinė galybė ir pagrindinė populiariausios pasaulio politinės filosofijos apaštalė, kol amerikiečiai palaiko Amerikos dominavimą ir kol potencialios pretendentės į jos vietą kelia daugiau baimės negu simpatijų kaimynėms, tarptautinės sistemos struktūra turi likti tokia, kokia yra dabar – pasak kinų, „viena supervalstybė ir daug didžiųjų valstybių“.

Amerikos dominavimas susilpnės negreit, ir iš dalies dėl to, kad didžioji pasaulio dalis iš tiesų to nenori. Kad ir kokia būtų viešoji nuomonė, Amerikos ryšiai su senomis ir naujomis sąjungininkėmis pastaraisiais metais sustiprėjo. Kad ir kokios būtų prognozės, jog kitos didžiosios valstybės pradės vienytis, norėdamos atsverti Amerikos įtaką, ypač po karo Irake, pasireiškė visiškai priešinga tendencija. Dėl autokratinių didžiųjų valstybių įtakos augimo demokratinės jėgos pamažu pradėjo gręžtis į Jungtines Valstijas. Rusijos invazija į Gruziją pagreitins šį procesą.

Tradicinės JAV sąjungininkės rytų Azijoje ir Europoje – nors jų viešoji nuomonė galbūt ne tokia palanki Amerikai kaip anksčiau – vykdo politiką, rodančią, kad joms didžiausią susirūpinimą kelia ne Jungtinių Valstijų, o kaimynystėje esančių autokratinių didžiųjų valstybių įtaka. Didžiausių permainų įvyko Indijoje, buvusioje Maskvos sąjungininkėje. Nūdienos Indija mano, kad, norėdama siekti ekonominių ir strateginių tikslų, į kurių sąrašą įeina ir augančios Kinijos įtakos atsvėrimas, ji turi palaikyti gerus santykius su JAV. Japonijos vadovai prie panašios išvados priėjo prieš dešimt metų. Europoje taip pat pasireiškia tendencija palaikyti glaudesnius strateginius santykius su JAV, o Rusijos veiksmai šią tendenciją tik sustiprina. Prieš keletą metų Gerhardas Schröderis ir Jacques’as Chiracas mėgino flirtuoti su Rusija, siekdami atsverti Amerikos įtaką. Tačiau pastaruoju metu Prancūzija, Vokietija ir visos kitos Europos šalys atsisuka į priešingą pusę. Tai reakcija į besikeičiančią tarptautinę padėtį ir išmoktos praeities pamokos. Chiraco ir Schröderio sumanymas paversti Europą atsvara Amerikai nepavyko iš dalies dėl to, kad jauniausios ES narės Vidurio ir Rytų Europoje baiminasi atgimstančios Rusijos ir siekia glaudesnių strateginių ryšių su Vašingtonu. Taip buvo dar prieš Rusijos invaziją į Gruziją. Dabar jos pasijus kur kas labiau priklausomos nuo Jungtinių Valstijų.

Jungtinėms Valstijoms tereikia transformuoti šį didėjantį susirūpinimą koordinuotais demokratinių pasaulio jėgų veiksmais. Tai padaryti bus nelengva, ypač Europoje, žinant, kad ten pasireiškia stipri tendencija mėginti prisitaikyti prie autokratinės Rusijos. Tačiau tai juk ne naujiena – net Šaltojo karo laikais Prancūzija ir Vokietija ne kartą bandė stoti tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Ilgainiui Prancūzija ir Vokietija neturės kito pasirinkimo, kaip tik prisidėti prie daugumos ES narių, kurios vėl nerimauja dėl Rusijos ketinimų.

Taigi, ką daryti? Užuot svarsčiusios, kaip prisitaikyti prie galingų naujųjų autokratijų, JAV ir kitos pasaulio demokratijos turi pradėti mąstyti apie tai, kaip ginti savo interesus ir įgyvendinti principus, kuriems vėl kyla rimta grėsmė. Tarptautinės demokratijos turi būti solidarios ir remti jėgas, kurios bando išsaugoti demokratiją ten, kur į ją kėsinamasi – taip pat ir pačiose didžiosiose autokratinėse valstybėse.

Žvelgiant šiandien į Kiniją ir Rusiją, atrodo, kad jos visiškai nepasiduoda išorinei įtakai. Tačiau negalima pamiršti, kad jos yra trapios ir pažeidžiamos. Nors autokratiniai režimai turtingesni ir įtakingesni pasaulyje negu anksčiau, jie vis dar gyvena liberalizmo epochoje. Kinijos vadovai taip įnirtingai gena ekonomiką pirmyn iš baimės – jaučia, kad mažiausias sulėtėjimas jiems gali tapti lemtingas. Jie slopina kiekvieną mažiausią politinės opozicijos apraišką, nes bijo, kad jų neištiktų Sovietų Sąjungos vadovų likimas arba tokia pat politinė klinikinė mirtis, kokia jau buvo ištikusi 1989 m. Užsienio parama opoziciniams judėjimams juos baugina labiau negu užsienio invazija. Rusijoje Putinas beatodairiškai naikina savo priešininkus, net jeigu jie atrodo silpni, nes jaučia, kad bet kokia opozicinio gyvenimo apraiška kelia pavojų jo režimui.

Pasaulio demokratijos suinteresuotos palaikyti demokratijos viltis Rusijoje ir Kinijoje. Pirmaisiais metais po Šaltojo karo pabaigos optimistai manė, kad liberalėjanti Rusija ir Kinija bus geresnės tarptautinės partnerės, ir buvo visiškai teisūs. Tačiau jie klydo manydami, kad tokia evoliucija neišvengiama. Šiandien perdėtas optimizmas užleido vietą perdėtam pesimizmui. Daugelis europiečių įsitikinę, kad Rusija nepasiduos išorinei įtakai. Ir vis dėlto, prisimindami Šaltojo karo laikus, tie patys europiečiai tiki, kad aštuntojo dešimtmečio Helsinkio susitarimai padarė nemenką įtaką Sovietų Sąjungos ir viso Rytų bloko evoliucijai. Negi Putino Rusija atsparesnė tokiems metodams negu Brežnevo laikų Sovietų Sąjunga? Putinas pats taip nemano, ir kaip tik todėl jį taip erzina demokratinės valstybės prie Rusijos sienos. Kinijos vadovai irgi nesijaučia saugūs – kitaip kuriems galams leistų milijardus interneto pokalbių svetainėms kontroliuoti?

Nesvarbu, Kinija ir Rusija pasiduoda išorinei įtakai ar ne, tačiau šiandien jų auganti galia – o Rusijos atveju ir noras ją naudoti – kelia didelę grėsmę. Rusijai atkakliai siekiant susigrąžinti hegemoniją šalyse kaimynėse, JAV ir Europa turi kartu tam priešintis ir ginti Rusijos kaimynes. Kinijai nuolatos didinant karinį potencialą, Jungtinės Valstijos turi patikinti Kinijos kaimynes, kad atsidavusios sieks saugumo Azijoje.

Ateitis nėra aiškiai nulemta. Ją reikia kurti. Kokia bus tarptautinė tvarka, priklauso nuo tų, kurie disponuoja atitinkama galia ir kolektyvine valia ją formuoti. Didžiausia mūsų eros klaida yra įsitikinimas, kad liberali ir demokratinė tarptautinė tvarka įsitvirtins tik dėl idėjos triumfo arba kaip natūralios žmonijos raidos rezultatas. Daugelis žmonių mano, jog Šaltasis karas užsibaigė demokratijos jėgų pergale vien todėl, kad geresnė pasaulėžiūra tiesiog negalėjo nelaimėti, ir jog dabar egzistuojanti tarptautinė tvarka yra tik tiesaus kelio link taikaus ir turtingo sambūvio etapas. Jie pamiršta, kiek daug mūšių – ir strateginių, ir ideologinių – teko kovoti, kol buvo pasiektas šis nepaprastas triumfas.

Ši iliuzija yra gana įtikinama, ir dėl to pavojinga. Žinoma, liberalios demokratinės idėjos ir laisvoji rinka turi galią. Bet pažanga siekiant šių idealų niekada nebuvo neišvengiama. Viskas priklauso nuo to, kaip pakryps įvykiai ir kokių veiksmų imsis valstybės ir tautos – mūšiai gali būti ne tik laimėti, bet ir pralaimėti, socialiniai judėjimai gali sėkmingai pasiekti savo tikslus, bet gali būti ir nuslopinti, ekonominės praktikos gali būti ir taikomos, ir atmetamos.

Po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo karštai puoselėjamos naujos tarptautinės tvarkos viltys, Hansas Morgenthau įspėjo idealistus nesitikėti, kad vieną gražią dieną „paskutinė uždanga kris, ir galios politikos žaidimai daugiau nebebus žaidžiami“. Kova vyko anuomet, ji vyksta ir dabar. Prieš šešis dešimtmečius Amerikos lyderiai manė, kad Jungtinės Valstijos privalo prisiimti atsakomybę ir panaudoti savo galią neleisti vėl susidaryti tokioms sąlygoms, dėl kurių kilo du pasauliniai karai. Reinholdas Niebuhras, kuris visada įspėdavo amerikiečius nepuoselėti didelių ambicijų ir pernelyg netikėti savo galia, pats reikšdamas tikėjimą ir ambicijas taip pat teigė, kad „pasaulio problemos gali būti išspręstos tik jeigu Amerika prisiims visą atsakomybę ir imsis jas spręsti“. Šiandien šią atsakomybę kartu su Jungtinėmis Valstijomis turi prisiimti visas demokratinis pasaulis, kuris dabar kur kas stipresnis negu pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Tik klausimas, ar demokratinis pasaulis dar kartą priims iššūkį.


„The Weekly Standard“, 2008.VIII.25

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


134021. cc2008-10-07 21:51
Kiek laiko egzistuoja žmonija, tiek laiko vyksta karai. Juokiausi iš naivių vakarų, kad Tarybų Sąjunga jau subyrėjo,o Rusija tampa demokratine valstybe. Jie turbūt nesuprato ką reiškia pats žodis "PERESTROJKA".

134022. cc2008-10-07 21:55
Taip pat esu įsitikinęs, kad Amerika nenorėjo Rusijos subyrėjimo. Visaip stengėsi jai padėti. Panašiai buvo ir Nepo laikais.

134029. ebola>cc2008-10-07 22:41
nera jokios amerikos, ir nera jokios rusijos.Kaip nera ir lietuvos.As esu mano lietuva - pvz.Bet man visiskai iki lempos kas ko aplink mane nori - as tik zinau ko as noriu.Ir man nerupi, ar mano kaimynas subyres - man rupi, tik kas man liks is jo turto, jeigu sis numirtu.Yra zmones kurie gyvena gyvenima, ir yra kruvele lobistu, kurie zaidzia dievus.Jie nuolat iesko budu kaip apgauti tiek kaimynus, tiek savus, kaip juos pavergti ir taip patenkinti savo manija - lobti.Vienintelis man zinomas kelias neziasti tokiam zaidime yra nieko netureti, kas galetu sukelti tu hienu apetita.Lobizmas ir visi jo padariniai siandien yra baubas, o ne kazkokia nevykusiu sistemu imantriu santykiu dilema - tai aisku kaip diena.Kam tie isvedziojimai?

134032. keista logika2008-10-07 23:11
"man rupi, tik kas man liks is jo turto, jeigu sis numirtu." "Vienintelis man zinomas kelias neziasti tokiam zaidime yra nieko netureti, kas galetu sukelti tu hienu apetita". Linkiu kaimynui neturėti to nieko, kad ebola nevirstų hiena...

134034. Skirmantė2008-10-07 23:24
Na, įsivaizduokim kokios tautelės narį užsilipusį ant ledkalio. Ir gyvena jis taip: jis yra ir nėra, niekam nerūpi, niekam nežinomas. Ir ką? Ogi nieko - absoliutus nulis iš tokio ebolos požiūrio. Ledynmetis artėja (arba sprogimas). Kas išliks, tas galės gyvent ant savo ledo lyties.

134035. briedis 2008-10-07 23:24
kas cia yra, kad nera laisku?

134036. Skirmantė2008-10-07 23:27
Ledkalnio, nors ir ledkalis turėtų kažką reikšti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 55 iš 235 
23:03:01 Oct 7, 2008   
Feb 2006 Jun 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba