pirmasis
________________________________________________

Pirmoji paroda: ieškojimai
Audronė MEŠKAUSKAITĖ


Jaunojo fotografo Emilio Zingerio eksperimentai studijoje


Jaunojo fotografo Emilio Zingerio eksperimentai studijoje
 

Jam jau beveik dvidešimt metų. Pagrindiniai mokslai baigti – rašyti taip ir neišmokta, su skaičiavimu visai blogai. Tačiau jaunas gyvenimas ir taip kimšte prikimštas įvairiausio plauko veiklos, tarp kurios vietos įsisprausti matematikai jau beveik nelieka. Ši „lengvinanti“ aplinkybė leidžia jums pristatyti Emilį Zingerį – jauniausią iš „Fujifilm“ fotografijos galerijoje kada nors savo darbus eksponavusių fotografų. Itin gausios ir plačios jo parodos „Fotofazė“ užėjo pasižiūrėti ir pati matematikos mokytoja, kuriai tikriausiai labai palengvėjo, todėl teko jam atleisti dėl nelabai taikiai besiklosčiusių santykių su skaičiais. Dabar fotoaparatai nors ir skaitmeniniai, jie dažniausiai „mato“ vis tiek tuos pačius gyvenimiškus vaizdus. O E. Zingerio aparatas – net labai įvairius. Parodos pristatyme skelbiama, jog joje „eksponuojamos nuotraukos iš įvairių autoriaus kūrybos etapų – „fazių“. „Kūrybos etapai“ – skamba labai jau brandžiai ir gana solidžiai, lengviau tai įsivaizduojama sakant kokį žilstelėjusį, kūrybinį kelią jau praėjusį menininką. Tačiau jei autoriui vos dvidešimt, tuos etapus įsivaizduoji pralėkus beveik kosminiu greičiu, labai nekantriai žvelgiant į priekyje sunkiai akimis aprėpiamus galimybių plotus. Paroda surinkta ir parengta vos per metus, o joje net keli siužetiniai šuoliai: „Užmaršties namai“ – liūdintys autoriaus gimtajame mieste Kaune ir keletas Kretoje, „Sezonas studijoje“ – su žaisminga, tačiau gal kiek slegiančia sterilumo atmosfera, mėnuo praleistas Izraelyje kartu su jo „Žmonėmis“ bei visur tykojusiomis „Momentinėmis koncepcijomis“ ir pagaliau „Aukos be karo“ – ta pačia sunkia dalia galinčios pasiskųsti Egipte, Izraelyje ar Kaune. Pagavus ir judrus dokumentalisto žvilgsnis skrieja paviršiais ir stabteli dažniausiai ties keistomis, neįprastomis detalėmis, gaudo tai, kas atrodo lyg ir įprasta, tačiau vis dėlto bent mažu krašteliu išlindę iš už kasdienybės. O gal kokio nors žmogaus, visą dieną paskendusio įprastuose buities darbuose, rankos judesys tik E. Zingerio fotografijoje įgauna akimirkos išskirtinumo magijos. Arba kokia nors atsilupusi apleisto namo sienos plytelė tik šioje nuotraukoje ir tik jos sugautoje šviesoje praskleidžia daugybę siužetų bei istorijų. „Surežisuotos“ E. Zingerio fotografijos studijoje ar gatvėje atrodo kiek vangokos ir pernelyg blizgios, jų paviršiais bėginėja beveik nesugaunami, tačiau vis dėlto juntami netikrumo šešėliai. Nors išmonės ir jose nestinga. Romualdas Požerskis, pristatydamas E. Zingerio parodą, labiausiai pabrėžė autoriaus ieškojimus, aistrą ir gyvybingumą, kurie būtini ir neišvengiami kelyje į profesionalumą. Iš pradžių ieškai , o vėliau jau galvoji, kaip tai pasakyti. „Fotofazėje“ veikia žmogus, pasaulį priimantis jusliai ir emocingai, vedamas besikeičiančių akimirkų nuotaikų. „Aš žinau, ką darau“, – įsitikinęs autorius, kai kiekvieną kartą spusteldamas fotoaparato mygtuką iš aplinkos išgriebia dar vieną atplaišą. Jauni žmonės visada žino, ką daro, nes jų žinojimas trunka tiek, kiek spontaniškai kilęs noras ir jį čia pat realizuojantis veiksmas. Jis remiasi į trumpą, bet labai tvirtą ir atsparų juslaus jautrumo vadovavimo laiką. E. Zingerio mokytojas Gintaras Česonis jau dabar jaunąjį autorių gali perspėti, kad ateityje kai kurių ankstyvųjų darbų nesinorės niekam rodyti, vis mažiau jų, nufotografuotų, kabos parodose ir daugiau liks užslėptų stalčiuose. Tačiau Emilio žvilgsnis, anot G. Česonio, nukreiptas ne į sensacingas, o į jautrias gyvenimo scenas. Tikriausiai toks ir išliks, nes jau dabar lenkia laiką.

Markas Zingeris, žurnalistas, rašytojas, o šiuo atveju – svarbiausia – E. Zingerio tėvas, atskleidė, jog savo sūnų parodoje matantis tarsi iš šalies. Tai jau visai kitas žmogus nei tas, būnantis šalia, nors, tiksliau pasakius, vis mažiau šalia, nes yra nerimstantis ir vis kažkur bėgantis. M. Zingeris savo sūnų apibūdino kaip labai neparankų auklėjimui, nes vis ieškantį aštrių pojūčių ir adrenalino. Tiesa, tai nuveda prie originalių ir neįprastų dalykų: pastaruoju metu apie Izraelį buvo surengta daugybė įvairių parodų, tačiau kai kurie dalykai pastebėti tik Emilio fotografijose. Nors svarbūs buvo tikrai ne jam vienam. Sūnus labai domėjosi šviesa, kalbėjo M. Zingeris, tačiau jo filosofavimus greitai nutraukė Emilis, primindamas, jog jam rūpėjo visai ne filosofinė, o tik praktinė jos sklaida. „Susidomėjęs šviesos rašto fenomenu, pradėjau praktikuoti fotografijos meną“, – teigia autorius. O studijų bei mokslų būta ir daugiau. E. Zingeris, baigęs vidurinę mokyklą ir pasislėpęs „niekam nežinomoje vietoje Lietuvos rytuose“, lietingą ir sniegingą sezoną paskyrė Kabalos, Biblijos, botanikos, psichologijos, metafizikos ir rinkodaros studijoms. Vėliau, sekdamas šeimos genealoginio medžio šakų kryptimis, apkeliavo Izraelį, sukūrė eilių, dokumentinių apsakymų ir elektroninės muzikos, kol pagaliau atsidūrė tiesiai prieš mus „Fujifilm“ fotografijos galerijoje. Dabar veikia joje per beveik rekordiškai trumpą laiką sukabinta paroda, joje visur išslapstyta jauno autoriaus energija ir greitas žvilgsnis, o pats autorius šiuo metu tikriausiai jau bėginėja kažkur toli su fotoaparatu rankoje. Gal ir nebėginėja, gal net ir nesijuokia, tačiau kitaip Emilį įsivaizduoti sunku, todėl leisime sau pasisakyti banaliai.



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 108 iš 284 
0:29:06 Oct 1, 2008   
Jan 2006 May 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba