ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-26 nr. 910

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Paskutinio teismo alėja (11) • VYTAUTAS TUMĖNAS. Ugniniai protėvių raštai Neries krantinėje-js-. Sekmadienio postilėSu kompozitoriumi, Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO) vadovu GEDIMINU GELGOTU kalbasi Elvyra Kučinskaitė. Švelnus tylos kalbėjimas (1) • SIGITAS GEDA. Trumpas atsakymas Egdūnui Račiui (2) • MARIUSZ WILK. Vilko užrašų knygutėSIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (3) • AKVILĖ ŽILIONYTĖ. Kaip vanduo vandenimIEVA GUDMONAITĖ. Nuotraukų ryškinimo paslaugosVALDAS GEDGAUDAS. Eilės (1) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasRAMUNĖ BRUNDZAITĖ. Truputis meilės ir kritikos jauniesiems debiutantamsSu neseniai Vilniuje festivalyje „Griežynė“ viešėjusiu anglų melodiono (dviejų ir trijų eilių armonikos) virtuozu, šokių mokytoju, muzikos teoretiku profesoriumi ROGERIU WATSONU kalbasi Juozas Šorys. Jūreiviško džigo ritmu (1) • GINTARAS BLEIZGYS. Širdisartėja rudeniška okupacija... (330) •

Paskutinio teismo alėja

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Laisvės alėja. Kaunas. 1967
Aleksandras Macijauskas

Jie groja, o tu negirdi. Esi taip toli, kad negirdėtum net karo, ne tik muzikos. Papasakosiu, nes šią muziką galima papasakoti, papasakosiu tau visą alėją, kol ji dar papasakojama, tik įsivaizduokime, kad vasara.

Vasarą jie ir grojo, styginių oktetas juodais gedulingais rūbais stovėjo priešais „Merkurijų“ ir pjaustė savo minimalistinį garsų luitą, ir niekas jų nesiklausė. Jie patys jautėsi svetimi, tarsi scenoje pamiršę žodžius, tarsi vieną rytą visi atsibudo pavirtę vienu dideliu vabalu. Pagrojo, susivyniojo ir pranyko, paskui kelias dienas dar kuokštais draikėsi po spaudą. Juos ir matė tik spauda, daugiau niekas.

Kelias akimirkas galvojau, kad jie nematomi. Vėliau suvokiau, kad čia nematoma viskas: liepos, praeiviai, iškabos, nes negali būti matoma tai, kas neturi prasmės, kas egzistuoja tik iš inercijos, tik dėl to, kad kažkas galvoja tai tebeegzistuojant. Vasarą taip galvoti dar įmanoma, saulė yra didžioji iliuzijų gimdytoja, todėl ir pasakoju tau apie vasaros alėją.

Turbūt tik šitame mieste Laisvės vardu pavadinta alėja gali prasidėti teismo pastatu. Kadaise jame veikė toks juokingas gastronomas, kur prekės ir atrodė kaip teisiamos, tačiau gastronomo nuosprendis alėjai buvo palankesnis nei teismo. Be to, gastronome seni hipiai prekiavo piratiniais kompaktais su nors ir nelegalia, tačiau autentiška konservuotos laisvės dvasia. Pastato bromoje buvo durys į antrame aukšte veikusį lombardą, kur prieš daugybę metų mėgdavo pagulėti mano auksas ir pakabėti mano kostiumai. To meto lombardas buvo vienas labai ryškių paralelinių pasaulių, kurių gailiuosi tau neaprašęs.

Priešingame alėjos kampe veikė kavinė „Daina“, su masyviom, beveik nepaslenkamom kėdėm ir autoriniu lubų šviestuvu. Dabar „Casino“, kitaip tariant, žaidimų automatai. Mūsų žaidimų automatai buvo šalia, antrame aukšte, ten kartoniniuos horizontuos plaukiojo nago didumo laivai, besivaikomi mūsų torpedų, išjudintų įmetus penkiolikos kapeikų monetą. Štai apačioje dar likusi maloniai skurdi „Tauro“ avalynės parduotuvė, o visai šalia trečios kategorijos baracholkė „Ponių laimė“.

Taip, pavadinimai čia gražūs, lyg išversti iš rumunų kalbos. Užeikime kad ir į kiemelį, tebekvepiantį arbatom bei prieskoniais. Kadaise čia veikė kavinės „Port Rojalis“ ir „Bambalėja“ (pastarojoje buvo mažiausia pasaulyje banketinė salė-kupė maždaug šešiems lankytojams), dabar nebe, tik stiliaus studijoje „Tigrinė lelija“, viršum kurios antrame aukšte išdaužyti visi langai, girdžiu, dainuoja „Ricchi e Poveri“. Toliau alėją savo tvirtais fasadais sugnybia Komjaunimo vidurinė aka „Aušros“ gimnazija ir Negyvų žvėrių muziejus. Pastarajam Brazauskas dar nespėjo padovanoti savo ragų, bet turbūt neilgai iškęs.

Toliau paštas, keistai gyvas, nors popierinis laiškas jau seniai prijungtas prie dirbtinių plaučių, ką ir kalbėti apie tokią egzotiką kaip telegrama. Vėlyvuoju sovietmečiu čia kiekvieną rytą stovėdavo maždaug penkiasdešimties žmonių eilė, laukianti naujų laikraščių. Ateidavau nusipirkti tų, kur su mano publikacijom.

Buvusioje žaislų parduotuvėje „Du gaideliai“ irgi „Casino“, o už jos jau Miesto sodas. Gera, neydinga erdvė, daug čia prasėdėta, kartais net išdrįstant pakalbinti šalia rūkančias aklas ir kurčnebyles merginas, kurios štai taip ir reaguodavo. Vasarą čia stovi lauko scena. Sykį su drauge kiek parūkę žolės stypsojome joje ketvirtą nakties ir dainavome „Žemyn upe“, o pro šalį ėję studentai mums paplojo. Netoliese fontanėlis, iš kurio vario vagys pavogė klaikią skulptoriaus Ruzgo skulptūrą, o tas nesutrikęs žaibiškai pastatė dar klaikesnę.

Atskira tema yra alėjos kiemeliai ir palėpes, klaustrofobinės erdvės. Pastarąsias kadaise dalijo Kauno rašytojams kaip kūrybines dirbtuves. Štai ir šalia savivaldybės buvo įsikūrę G. Patackas ir G. Dabrišius. Dulkėse ir prieblandoje, tačiau švarą ir šviesą jie sau pasirašydavo ir nusipiešdavo. Perkraustę Dabrišių, pamenu, visi nuėjom į „Metropolį“, kur grojo smuikai ir niekas nenorėjo su juo šokti. Iš veido matėsi, kad ką tik nešiojo sofas. Tuomet Dabrišius su kostiumu įsilipo į „Metropolio“ fontaną (buvo toks fojė), po ko jau teko eiti namo ir naudotis sofų paslaugomis.

Neveikia „Versalis“, kurio šokių aikštelės grindys sukdavosi, neveikia „Rambynas“ (vietoj jo įsikūręs mistinis kokteilių baras „Absento“, bet irgi neveikia), neveikia net buvusios „Kauno svetainės“ vietoje klaikiausia alėjoje iškaba garsėjęs „Elfų šėlsmas“. O buvo populiari vieta, kur prie baro bet kada galėjai sutikti vienintelį mieste graiką homoseksualą.

Veikia „Spurginė“. Žinoma, didžiai tragikomiška, tačiau tai vienintelė alėjoje kavinė, nuo sąlygiškai senų laikų likusi nepakitusi. Dabar jau ją reikia saugoti kol kas kuo gausesnio spurgų valgymo būdu, bet jei kas – piketuoti ir gultis po buldozeriais.

Netoliese ir Vilniaus banko suvalgyta „Orbita“, legendinis restoranas, šalia kurio nuolat trypčiodavo muzikinės programos vadovas Miša Kanzeris ir sėdėdavo augaloti, gražūs, aukso grandinėm susirakinę Kauno čigonai. Vėliau „daktarai“ išvijo juos iš Kauno, o restoranas užsidarė. Paskutinę jo scenoje mačiau naujai susikūrusią perspektyvią grupę „Antis“.

Visur čia bankai. Vietoj „Orbitos“, vietoj „Nemuno“ viešbučio begaliniais, fanera išmuštais koridoriais, vietoj „Vojentorgo“, „Pieno baro“, net „Viva koldūnų“. O bankai atgyja tik plėšiami, šiaip jie ne gyvesni už bankomatus. Kaip ir juvelyrų krautuvėlės. Štai viena, vadinasi „Aukso centras“ (kaipgi daugiau). Anksčiau čia buvo laikrodžių parduotuvė, įdomi tuo, kad vienu ekonominiu sunkmečiu prekiavo vien turkiškais roleksais. Dabar, žinoma, paprastų laikrodžių niekas neperka, bet nepaprastais alėjoje prekiauja net trys nuolat plėšiamos parduotuvės. Anie turkiški roleksai jau senokai guli sugedę kauniečių stalčiuose ir tai man kažkodėl nostalgiška.

Šalia teatras, iš kurio, taręs: „Nevermore“, išskrido Varnas. O kadaise buvo prakilnioji Vaitkaus / Padegimo epocha, kai paskutinį mėnesio sekmadienį žmonės visą naktį laukdavo iš ryto pardavinėsimų kito mėnesio bilietų. To irgi nesu tau aprašęs, tačiau tai beveik neaprašoma. Dažnai ten eidavau, nors bilietų man nereikėjo. Visi su visais ten kalbėdavosi. Apie Brooką ir Strehlerį, apie Kantą ir Hessę, apie abi „Kreditorių“ sudėtis, apie bitlus ir pinkus. Žiemą nešdavau jiems arbatos ar jugoslaviško vinjako. Kartais grįždavau lydimas mergaičių teatralių. Visokių jų būdavo. Bet – būdavo.

Dabar tuščia. Nematomi žmonės nematomais rūbais vaikšto nematomų parduotuvių fone. Matomi tik jų batai, nes batai alėjoje virtę jos simboliu, netgi spėjusiu subanalėti. Netiesa, kad alėjoje vien batų parduotuvės, čia jų tik trylika, maždaug kas šimtas metrų. Labiausiai, aišku, skauda širdį matant batus kultinėje „Laumėje“, kurioje visa mūsų karta augo, brendo, kilo, grimzdo, kentėjo ir mirė. Tuo keisčiau prisiminus, kad tai buvo paprastų paprasčiausia saldainių parduotuvė, kur į kavą dėdavo kalio permanganato, kad būtų juodesnė. Visi mes ten sėdėjom, iš ten išsiskirstydavom po dailininkų studijas ar ištranzuodavom į pajūrį. Vyšnių vyno butelis toje pačioje parduotuvėje kainavo tris rublius, o vengriško romo – penkis. Taip ir sėdėdavome, kontempliuodami kitoje alėjos pusėje suraitytą iškabą „Moterų salonas“, kuri stebuklingai išliko ligi šiol.

Toliau jau paskutines dienas gyvenančio „Merkurijaus“ prieigos, reklamų plastiko prievartaujamas fontanas, sudarkytas, kontūzytas „Metropolis“, buvęs „Lietuvos“ viešbutis, kur kartais administratorė leisdavo su mergina pernakvoti už dyka. Priešais „Merkurijų“ stovi sudegintas laikrodžių taisyklos kioskelis. Dar toliau, praėję pro „Blyninę“, rasime keistą atvejį: „Romuvą“, kurią miestas pirma pardavė, paskui nusipirko, tiesa, soliariumo torpeduota papilve, o dabar nelabai žino, ką su ja veikti. Na, šiaip ar taip, tai jau naujosios miesto politikos ženklas arba savotiškas atsiprašymas, nes kitoje alėjos pusėje – „Tulpė“. Tiksliau, dvi sijonų krautuvės ant jos kapo.

Štai ko niekad neatleisiu kostiumuotiems anonimams. Gyvajai miesto atminčiai „Tulpė“ buvo svarbesnė už Arkikatedrą. Ir ne tik laikotarpiu „nuo Binkio iki Truikio“. Ir ne tik Binkį bei Truikį iš mūsų atėmė tie, kurie neišsaugojo „Tulpės“. Atėmė didžiulę kaunietiškosios tapatybės dalį. Tiesą sakant, apie Kauną nebeįmanoma parašyti didelio romano. Kokiose kavinėse lankysis jo herojai? „Spurginėje“? Ar vienoje tų, kurių po penkerių metų niekas nebeprisimins ir prireiks išnašų? Žinoma, jei būtų išlikusi „Tulpė“, visų rašytojų fantomai ten ir sėdėtų, nes kur kaime daugiau sėdėsi, jei ne vienintelėj smuklėj.

Alėja praeina merginos, besikalbėdamos apie kirpyklų procedūras. Po jų du girti, bet labai mandagūs vaikinai. Pro atvirą langą girdėti, kaip dainuoja kaunietiškoji Irma. Visai šalia palėpė, kur gyveno poetas S. Bartaška su žmona. Tame pačiame koridoriuje gyveno ūsuotas darbininkas, buvusi šokėja, restorano gitaristas ir dar visokie. Kai čia apsilankydavau, įstrigdavau savaitėm. Koridorius virsdavo šokių aikštele, o rytais visi pro palėpės langelius ilgesingai žvelgdavom žemyn, į traukos dar nepraradusią alėją. Kažką barstydavom praeiviams ant galvų, veikiausiai meilės laiškus. Nusileidęs iš tos palėpės patekdavai į „Laisvės“ kino teatro kiemą. Vėliau kino teatras virto labai įdomia, deja, trumpai gyvavusia knaipe „Senas stalčius“, o dabar čia penktosios kolonos naktinis klubas „Metelica“, štai anonsuojantis renginį „Letniaja baltijskaja liubov’“. Praėjime į klubą ilgą laiką kompaktais prekiavo buvęs „Kardiofono“ vokalistas Rimas, dabar alėjoje atsidaręs parduotuvėlę „Melodija“.

Na ką dar tau aprašyti? Parduotuves „Mėlynas kraujas“ ir „Laukinis gepardas“? Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, kurioje prekiaujama puodais? Negrojančias „Kankles“ ir „Salamander“ virtusią „Pasaką“, kurioje groja „Dinamika“? Ak, štai ką – muzikos instrumentų komisą netoli Soboro. Muzikos instrumentai, ypač seni, yra energiškai itin aktyvūs. Todėl pavargus nuo alėjoje sklandančios visuotinio mirimo dvasios gera čia užeiti. Nesvarbu, kad ir čia kaip kapuose, čia tie kapai bent jau alsuoja. Kadaise vitrinoje gulėjo bandža už 650,–. Dabar štai buzukis ir bandonija. Pardavėjos mėgsta tą vieną raidę.

O toliau jau bėgte. Pro neveikiančią „Žiniją“, kur jaunystėje peržiūrėjau tokio Diušeno nuolat atvežamą visą nouvelle vague, pro barą „Lūžtanti banga“, kur mėgdavo sėdėti a. a. dailininkas Šniūras, pro buvusius „Žemaitiškus patiekalus“, šalia kurių naujalietuviai aiškinasi, kas ta Bora Bora, pro buvusią kelių policijos būstinę, kur sykį, belaukiant eilės susimokėti baudą, uniformuota policininkė įkišo į rankas savo eilių sąsiuvinį, pro Soborą, kurio rūsyje yra įstabi, būtinai aplankytina R. Antinio instaliacija, pro viską, kas dar yra ir ko jau nebe.

Nebėra mano alėjos. Štai perėjau, išėjau, bet jos neišsinešiau. Tad neturiu ką tau papasakoti. Gal tik nuotraukas. Tuščių, neveikiančių alėjos parduotuvių (žinai, kiek jų? dvidešimt viena) vitrinose kabo alėjos jaunystės albumo nuotraukos, didžiulės, nuostabios. Jose alėja dar gyva, dar galima užeiti ir į „Tulpę“, ir į „Orbitą“, o toje panoraminėje visos alėjos nuotraukoje, neabejoju, esu ir aš. Sėdžiu prie „Laumės“. Ir nesvarbu, kad neveikiančios „Astros“ lange nuotrauka (vaikinas, besinešantis dvi gitaras) atsikabino ir nukrito, svarbu, kad mes čia visi jauni, net senukai – ir tie.

Gal ir per ilgas mano laiškas, juk norėjau tik papasakoti apie muziką, tą vasaros dieną grotą juodai vilkinčių muzikantų. Jie grojo taip liūdnai ir skvarbiai. Tarsi kviestų į paskutinį teismą, prikelsiantį viską, kas kadais alėjoje buvo ir ko taip nejučia, taip nelauktai, taip neteisingai ir taip skaudžiai neliko.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


133008. archyvaras2008-09-30 20:24
Efemeriška, konkretu, raišku...Nežinojau npl -o apnykusiso/išnykusios Laisvės alėjos. Nykstantys ar besikeičiantys miestai ir jų tūriai liudija, jog senstame, mumyse gausėja kremzlėjančios nostalgijos, o iš tikrųjų realybėje visa keičiasi ir keisis - be mūsų. Nesikeis tik šitas styginių oktetas juodais gedulingais rūbais. Gedulas tinka Laisvės alėjai, nelyginant antikos Elektrai.

133010. mie2008-09-30 20:29
isivaizduoju kokio grozio buvo autorinis sviestuvas. archyvaras mane aplenke, o jau buvau besakanti "palocki stukalocki, as pirma". klausiu musu namu kauniecio ka jis prisimena, ar prisimena kavinea "daina". ne, jis prisimena tik zibalo krautve prie soboro, kuri veliau tapo koldunine.

133011. mie2008-09-30 20:37
i ruzga tikrai panasu.

133012. r2008-09-30 20:44
kai reikes uzmerkt akis graziausias bus dangus ir sviezio oro gusis-jei ruosiames atominei katastrofai,jei pavyks nugyvent ilga gyvenima ir gesi lovoj galvosi apie pavykusius ir ne projektus, o gal isnyksi kazkaip savotiskai atsisveikines kaip ir sitam rasiny,bet vistiek dziugu ,kad yra toks man nesuvokiamas liudesys,toks poziuris,toks rasymas...jau seniai nieko cia neskaiciau ir l apsidziaugiau,o siaip noreciau greiciau pasveikt,bet ,kai sergi ,turi laiko

133013. mie2008-09-30 20:48
toks vaizdas, kad kaunas pagaliau uzsilenks.

133017. laumė2008-09-30 21:18
aha, aha... tai matai kaip

133019. haribo2008-09-30 21:31
aha aha. pradedu skaityt

133020. haribo2008-09-30 21:45
kaunas jau seniai užsilenkė. ale ir prigalvok tu man. tiesiog sigitas G. ranšie byli vremena a teper-mgnavienjie. tokio intelektualinio,vienoj vietoj sukoncentruoto veiksmo net paryžius 20-30 neturėjo

133026. briedis kritikuoja2008-09-30 22:14
net laumei su pataisytu skoniu ir, tuom paciu ,-sugadintu charakteriu- patiko.

133028. briedžiui kritikui2008-09-30 22:23
ar laumės nuomonė yra kokybės matavimo vienetas?

133030. briedis>28tam2008-09-30 22:27
greiciau- ivykis.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 54 iš 236 
23:02:58 Sep 30, 2008   
Jan 2006 May 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba