ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-19 nr. 909

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Alert (20) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Trys rudens linksniai (4) • RIDAS TAMULIS. Sekmadienio postilė (12) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Mano pilsudskiadaANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (2) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (26) • MINDAUGAS SKUDUTIS. Vasaros pleneras (21) • ARTŪRAS LIUTVINAS. EilėsIEVA TOLEIKYTĖ. Eilės (2) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (1) • EGDŪNAS RAČIUS. Paralelinis šventraštis (6) • KLAJOJANTI. Keletas pastabų apie žmogiškąjį lietųKOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Skerdykla (2) • WOODY ALLEN. Mano apologija (5) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestasčia yra bardakas pats tikrasis (234) • 2008 m. rugsėjo 26 d. Nr. 36 (910) turinys (6) •

Alert

DALIA STAPONKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Robert Adams. Tipinis namas. Vestminsteris, Koloradas. 1974

    Visi vieniši, ir tai keista
    Nes vietos gyventi vis mažiau...
    Alev Adil, „Tremtis į Niujorką“, 2006


Iš savo inertiško mikropasaulio leidžiamės kelionėn vieniši, bedaikčiai, tylūs ir vienas nuo kito (ne)priklausomi. Jaučiamės pavargę vienas nuo kito, įgrisę vienas kitam, tačiau atskirai irgi negalime. Nemokame. Nenorime. Tiek kartų bandėme išsiskirti visam, pradėti viską iš naujo, kiekvienas sau, tačiau ir vėl – tai pareiga mus suveda, tai veiklos panašumas, tai artimojo mirtis ar liga, tai kur nors parašytas sakinys, tai sapnas ar oras. Mes negalime vienas be kito, tačiau nemokame būti kartu – susitinkame ir vėl išsiskiriame, pykstame ant savęs dėl pasirinkimo neįmanomybės, kaltiname vienas kitą dėl silpnybių, kurias jaučiame geriau nei savo pačių kvėpavimą, nes mūsų jos panašios, beveik identiškos ir neleidžia mums užmiršti vienam kito net tada, kai esame ne kartu. Atsisveikinę ir palikę vienas kitą už durų, galime tiksliai numatyti mus ištiksiančius judesius – stoviniavimą, peties krūptelėjimą, sugniaužtus kumščius, žvilgsnį, sustingusį ties pirmu pasitaikiusiu daiktu, ir akimirksnio nesvarumą. Mes dar nežinome, ar mums trūksta vienam kito, ir stengiamės apie tai negalvoti. Stengiamės galvoti, kad nuo šios akimirkos esame laisvi. Mes neliūdime, nes norime būti keliautojai ir tikime, kad kelionė – geriausias vaistas nuo melancholijos ir kitų sielos negalavimų. Keliaujame visaip – drauge ir atskirai, bet vis dažniau atskirai, nes mums turbūt nieko nėra svarbiau už grožio esmę – atstumą.

Leidžiamės kelionėn, nežinodami, kaip mus palies nauja vieta ir kuria puse – švelniąja ar šiurkščiąja – į mus pasigręš. Kelionės nežinia yra viena stipriausių gyvenimo pagundų, ir neapsiriksiu šitaip pavadindama net tokias istorines keliones kaip Jėzaus – į Golgotą, Kolumbo – į Ameriką, kūdikio – į pasaulį ir eilinio keliautojo – judančio savo pašaukimo kryptimi. Galvoju: kas kuria mūsų kelionės maršrutus ir būsenas, kokie žvaigždžių reiškiniai, demonai ir dievai kelionės metu stumteli mus į vieną ar į kitą pusę, apdovanodami, apiplėšdami, laimindami ar grasindami? Net ir saugiausioje kelionėje visados prisikaupia pilnas krepšys pavojų ir netikėtumų, ir galbūt kuo ji saugesnė, tuo daugiau įtampų? Turbūt geriausia, kai nežinai, ko iš kelionės nori. Tuomet būna, kad kelias ima ir suteikia aiškumo, o jeigu kelionės nežinią lydi dar ir vidinė sumaištis, tada nežinia tarsi padvigubėja, ir tave gali ištikti palaima arba siaubas nebesugrįžti iš tokios kelionės, niekad. Nežinia ir kelionė. Nei vieno, nei kito – ir abiejų sykiu – gyvenime neįmanoma išvengti. Kelionė turi daug atspalvių ir dramų, kurios kartais priverčia keliautoją tapti sala klajokle, atitrūkusia nuo žemyninio vientisumo ir tyliai, iš tolo stebinčia pasaulį. Toji „sala“ ilgainiui puoselėja dvejopas būsenas – meilę ir nepasitikėjimą, norą tiesti lieptus ir juos griauti, kalbėti ir nutilti, siekti santarvės arba maištauti. Šias būsenas vienon ar kiton pusėn nusveria tai, ar keliaudamas moki atsisakyti savęs ir pamiršti apie save, ar gali negrįžtamai palikti save praeičiai ir naujoje kelio atkarpoje jaustis vaiku, gebančiu mokytis gyvenimo iš naujo. Kelionė ne tik brandina, grūdina ir apdovanoja, ji reikalauja gyvybiškai aktyvaus tavo laiko, kartais trikdo vietos pojūtį, pakerta šaknis ir patirties tęstinumą, be kurio neretai tyko klajoklio, nomado likimas...

Sugalvojusi skristi į mano dar neatrastą Ameriką, išgyvenau visus „Kolumbo sindromus“, apie kuriuos turbūt žino kiekvienas pirmą kartą kertantis Atlantą, – ilgą pasirengimą, keruakiškas svajones, gausius laiškus bičiuliams, aukštųjų instancijų lankymus, nerimo virpulį krūtinėje ir džiaugsmą išvydus neregėtus „naujosios žemės“ kontūrus. Atrodo, taip paprasta: lėktuvas, ir tu – ten. Tačiau pirmam išbandymui nieko paprasto nėra, ypač skrydis toliau nei per pusę pasaulio. O jeigu savo kelionei suteiki ypatingą, egzistencinę prasmę ir svajoji apie atradimą, tada sąmoningai viską joje priimi kaip nepaprasta – kaip stebuklą ir dovaną. Žinojau, kad noriu kažką atrasti, bet nežinojau – ką, ir kelionę tyliai pavadinau „Beieškant savo Lietuvos“. Savo, todėl intymios. Intymios, todėl romantiškai erotiškos. Man visa tai yra neatsiejama. Lietuva man tapo ne vieta, o nuolatinio judėjimo simboliu, nes daug metų ji buvo viena pagrindinių mano kelionių akstinų ir krypčių. Kelias į Tėvynę ir iš jos visados kupinas jausmų ir emocijų. Tas kelias – svarbi vidinio gyvenimo dalis, asmeninis santykis su vieta. Netgi sumaniusi pasukti vairą į kitą pusę ir ištrūkti iš įprastų „tunelių“ pajunti, kad šis asmeniškumas, intymumo poreikis niekur neišnyksta. Mano naujai kelionei tai suteikė dar vieną švelnų atspalvį. Aš nusiteikiau keliauti į Ameriką tarsi į savo Tėvynę. Pojūčiai, patiriami kelyje, yra pirmiausia erotiniai, nes keliauji kūnu, lietiesi, uodi, skanauji, jauti ir klausaisi, poruojiesi su aplinka, ir visa tavyje, net etinės nuostatos, smelkiasi ir skleidžiasi per odą, jos poras ir receptorius. Keliauji kūnu, kurį parengia dvasia ir kuriuo seka kaip ištikima palydovė, neatsilikdama nė per žingsnį.

Važiavau į Ameriką, galima sakyti, iš eilinio smalsaus europiečio įsitikinimo, kad būtinai reikia pamatyti ir kitokią – ne Busho – šalį. Pamatyti asmeniškai. Įspūdis, kurį susikuriame apie kitą, nepažįstamą šalį, dažniausiai būna paviršutiniškas kaip per beveidę žiniasklaidą sliuogiantis žvilgsnis. Tokiam įspūdžiui įtaką daro ir valstybės užsienio politika, jos atstovybės, ambasados, jų tvarkos ir tarnautojai. Visa yra šalies veidas, ir kaip apmaudu, kad jis neretai būna stulbinamai atvirkščias nei pati šalis ir jos žmonės. Amerikos pasiuntinybėje Nikosijoje visi darbuotojai vilki uniformas, nešioja ginklus ir iš pirmo žvilgsnio ši, regis, „sukarinta instancija“ ganėtinai trikdo, baugina ir sykiu verčia užduoti sau Kavafio klausimą – ar laukiama barbarų? Patekus vidun, amerikiečių erdvės ir veido kultūra padeda jaustis geriau: tau niekur nereikia grūstis, ramstytis ir kvėpuoti kitam į pakaušį, o prieš tave – nuolat atvira, žvilganti šypsena. Gražaus veido konsulas už stiklinės sienos su mažyčiu langeliu, peržvelgęs mano biografiją, nusišypsojo ir pusiau juokaudamas pasakė, kad Lietuva, Kipras, vertimo teorija ir pažintis su JAV yra exciting derinys. Po pauzės, kuri man truko amžinybę, jis vis dėlto uždavė vienintelį klausimą – ką reiškia „vertimo teorija“? Ne juokais sutrikau kaip pirmakursė studentė ir pralemenau, kad tai kažkas panašaus į filosofiją... Konsulas, nesiliaudamas šypsotis, angelišku judesiu šleptelėjo antspaudą, linkėdamas geros kloties teorijoje. Gana dviprasmiškas buvo mano pirmasis sąlytis su Amerika – jis iš tiesų privertė mane pagalvoti apie teoriją gyvenimiškiau.

Vėliau lipau į lėktuvą kažkur Europoje, žinodama, kad pratūnosiu toje tūbelėje dešimtį valandų, dėl uždaros erdvės spaudimo negalėdama net nusnūsti. Draugiškam amerikiečiui, kelionės kaimynui, buvau itin uždara, priešiška ir užsigniaužusi kaip lėktuvo erdvė ir „sadistiškai“ verčiau jį visą kelionę kalbėtis su savimi, skaitant futbolo naujienas. Aplink murkė prancūzai, vykstantys į Niujorką, matyt, apsipirkti. Daug europiečių šiais laikais mėgaujasi šia pramoga, įtikėję Amerikos rinkos pigumu ir atvirumu. Kita pusė keleivių buvo panašūs į Balkanų šalių gyventojus – juodbruviai, įtarūs, nekalbūs ir niūrūs. Tokių kaip aš, pakibusių skrydyje be aiškaus tikslo, buvo absoliuti mažuma. Dėl to akimirkomis man vaidenosi, kad visi mane varsto žvilgsniais ir, progai pasitaikius, skersomis dėbčioja į mano pasą, bandydami išryškinti jame miglotą tapatybę... Kelionės pradžia dažnai būna apgaubta visokio rūko, baimių ir įtarumų, ir jei neatsikratai šito iškart, gali netekti daug džiaugsmo ir romantikos. Kad ir kaip stengiausi, kaustantys ilgo skrydžio šarvai manęs taip paprastai nepaleido, ir galbūt pirmą kartą gyvenime aiškiai, net fiziškai pajutau kankinantį poros stygių. Tačiau, pamačiusi naujojo kontinento kontūrus ir jo erdves, akimirksniu pamiršau apie porą ir nutirpusias kojas, prilipau prie langelio ir iš laimingai giedro ir palankaus dangaus stebėjau savo spindintį „atradimą“. Manyje turbūt virptelėjo dar niekad nepatirtas astronauto jausmas, ir aš pagalvojau – kokia nuostabi mūsų planeta iš aukščio, kiek dar daug joje tikrojo grožio – stichiškos tuštumos. Sekundę net pasijutau dėkinga lėktuvo išradėjams už galimybę giedrą dieną pasigrožėti Žeme kaip kūrėjui savo kūriniu. Šitaip pamažu, minkštai leidausi į gražią ir svajingą nežinią. Amerika artėjo kaip didelis, dosnus ir švelnus, svaigaus erotiškumo kupinas pasaulis su okeano bangų žvaigždėmis, dramblio kaulo pakrantėmis ir žydrais greitkelių raštais, kurie aukštyje priminė dobilo lapelių formas. Netikrumas pasitraukė ir užleido vietą spurdančiai džiaugsmo nuojautai.

Pirmąjį mūsų sueities vakarą aš lijau prakaitu, ne prakaitas tai buvo, o kūniškos nuostabos ir džiaugsmo ašaros. Mes mylėjomės šiurkštokai, nebuvo laiko net bučiniams. Vėliau intymioje kūnų pastogėje mes ilgai ir švelniai, vos liesdamiesi lūpomis, kalbėjomės vienas apie kitą, ir aš neištvėriau netarusi – myliu tave... Niujorkas net krūptelėjo. Už ką? Koks kvailas klausimas, pyktelėjau, nors viduje susigriebiau – kaip lengvabūdiškai aš kartais pasakau apie svarbiausius savo gyvenimo reiškinius ir kaip dažnai nesvarbų paverčiu reikšmingu. Labiausiai ir iškart įsimyliu tai, kas paprasta, gera ir lengva – paviršių, nuo kurio laukia ilgas ir pavojingas kelias į gelmę. O gelmė kartais ima ir neatsiveria, palikdama mane kraupioje pusiaukelėje... Apsistojau pas patyrusį niujorkietį Orlando, jaukioje Bruklino gatvelėje, kuri priminė Anglijos priemiesčius, nors vadinosi prancūziškai. Atrodo vienaip, skamba kitaip; čia tau ne Europa, čia kertasi keli pasauliai. Orlando mane ir pamokė, kad pirmasis įspūdis apie Niujorką gali būti klaidingas. Tai – skaičių ir kvadratų miestas, sakė jis, o ne filosofijos ir „burbulų“, nors pakanka ir pastarųjų, ir netrukus patvirtino seną tiesą apie Ameriką: Niujorke visados rasi su kuo pasikalbėti, o LA gali ir nerasti. Atvirai sakant, ir pats Orlando man labiau priminė ne niujorkietį, o dviprasmišką Virginios Woolf herojų. Atrodė, tereikia jį išvežti į kitą pasaulį, į Atėnus, ir jis atsiverstų į savo tikrąjį pavidalą. Galbūt visi metropolio gyventojai yra tokie – be aiškių ribų, gyvena kaip nematomi, eina namo vis kitu keliu, pasiklysta toje pačioje metro linijoje, tačiau visados išveda tave į šviesą, nes turi išlavėjusią krypties ir išlikimo nuojautą. Orlando namai iš pirmo žvilgsnio irgi atrodė klaidūs, ir juose esančių daiktų gausybės nesutalpinčiau į romaną, tačiau buities kontūrai buvo švelnūs kaip gamtovaizdžio, kur viskas persilieja iš vienos formos į kitą su meile ir, išjudinus vieną elementą, jo vietą tuoj pat užpildo kitas, nepalikdamas nereikalingos tuštumos. Todėl nenustebau, kai tarp tų vienas su kitu besimylinčių daiktų man pavyko susikaupti ir net kai ką parašyti. Kelionėje tai daryti nepaprasta, nes sutrinka įprastos aplinkos jausmas, kurį rašantieji neretai priima kaip rišamąją teksto medžiagą, bet kartais, dėl stebuklingo sutapimo, kito sukurtame pasaulyje atrandi tokios medžiagos daugiau nei savyje.

Todėl ir tikiu, kad viena meno šaka negali be kitos, vienas kūrėjas – be kito, kaip ir žmonės vieni be kitų gali kur kas mažiau nei sintezėje, nei kartu. Netgi viena epocha negali be kitos. Štai paskutinį vakarą Niujorke, stebėdama vieną stilingų Bronkso renginių, kuriame vietos menininkai su atsidavimu ir meile atkuria šeštojo dešimtmečio epochą, muziką ir šokius, galvojau, kad būtent tokį Niujorką aš ir įsimylėjau – fiktyvų, nuolat atkuriamą. Tą, kuris negalėtų be manęs, jei gyvenčiau kitoje epochoje.

Išvykau iš Niujorko taip ir nepatyrinėjusi jo iki gelmių, net neskyrusi pakankamai laiko Manhatanui. Palikau metropolį su jo gyvenimu pavojingoje savo ieškojimų pusiaukelėje ir, tarsi kuklus svečias, patikėjau jį dosnesniems už save lankytojams. Esu neapsaugota nuo vienos šiuolaikinio žmogaus ydos: laiko mažai, o sumanymų – daug, tada ir keliauji ne kaip skruzdė, o kaip žiogas. Turėjau ambicingą norą peršokti iš Niujorko į kitą Amerikos krantą ir pabūti ne tarp dangoraižių, o Nevados dykvietėse, Kalifornijos kalnuose ir pakrantėse. Žinojau, kad San Fransiske manęs laukia įstabusis Kalifornijos meistras Grego su žmona, kurią visi vadina Saulele dėl jos neeilinio gebėjimo nuolatos šypsotis, mylėti medinius savo vyro instrumentus, net jų dulkes ir, svarbiausia, žmones, kuriems ji daro šukuosenas, atgaivina plaukus ir teikia džiaugsmo. Grego yra perpratęs įvairiausių, netgi egzotiškiausių instrumentų paslaptis, ir, regis, tarp jo pirštų bet kuri pliauska staiga prabiltų dieviška melodija, tačiau užuot grojęs jis ilgainiui susikūrė jaukų savo menų pasaulį namuose. Jis tarsi stebukladarys įpučia seniems instrumentams gyvybės ir išleidžia juos į gyvenimą. Jo namai kaip mažytė kosmopolitinė buveinė nuolatos kupini svečių įvairiausiais odos atspalviais, vaikų smalsuolių, svaiginančio smilkalų, medžio ir prieskonių kvapų mišinio, subtropinės šviesos ir geros dvasios. Grego tarsi sparnuotas sakalas dažnai mėgsta „sukti ratus“ su dukrele „po buvusias indėnų gyvenvietes“, kaip jis jas vadina. Man pasiekus istorinį pranciškonų miestą, Grego nedelsiant pakvietė mus į kelionę po „savo“ kalnus ir uolas, kurias jis apipynė negirdėtomis istorijomis apie jų kilmę, magišką dvasią ir meditacijų prasmę. Gal dėl šių gražių savo įsitikinimų jis, nuvykęs į tas vietas, prie jų beveik nesiliečia, pareiškia pagarbą ir suka toliau. Arba apibėga net nepersiavęs, su lengvais graikiškais sandalais aplink uolą, padaro nepakartojamų kadrų savo brangia camera ir, mums nespėjus net batų raištelių užsirišti, ką ir kalbėti apie kalno užkariavimą, ragina visus atgal į džipą judėti toliau. Koks skirtingas žmonių sąlytis su žeme, pagalvojau. Štai Grego skraido su sandalais po kalnus kaip Hermis, o aš kol nejaučiu po pėdomis žemės stuburo, kol nesuaugu su kalnu išvien, tol kilti negaliu. Mažiausias netikrumo tarpelis tarp žemės ir mano pado nesuteikia man sparnų pojūčio. Ten tuojau pat ima veistis mažyčiai baimės demonai ir tempia mane žemyn.

Galbūt tie, o gal ir kiti demonai nuo Josemičio kalnų pakuždėjo mums pasukti Mirties slėnio link – į neaprėpiamą ir mistišką erdvę su visais aukojimo atributais: ugnimi, karščiu ir akinančia šviesa. Sakoma, kad dykumai neįmanoma neaukoti – šito ji ir laukia. Pirmiausia joje išnyksta įprastos tikrovės jausmas. Būna kelionėje, ypač tolimoje, tokių lemtingų lūžio akimirkų, kai staiga, dėl nesuvokiamos kažkieno galios, viskas ima atrodyti netikra. Mums leidžiantis į neaprėpiamą gelsvų kopų jūrą, nuo jos karščio ir šiurpaus gyvybės ženklų stygiaus visa pamažu ėmė virsti sapnu su pragaro ir rojaus elementais... Man pasirodė, kad prarandu žemės pojūtį ir pasiduodu nesvarumui. Kelionės neliko, mane kažkas nešė, nugrimzdo ir Amerika, ir namai, į kuriuos reikėtų grįžti. Liko tik keli išgalvoti bendražygiai, kurie mano sapne kiekvienas regėjo savo sapną. Mūsų galvos buvo šalia, tačiau sapnų linijos nesikirto. Aš stebėjau Grego, kuris tapo kelionės globėju ir tarsi fantastinis sparnuotis ant savo spalvotų sparnų skraidino mus iš Mirties slėnio į Mirties jūros dugną – Sodomą ir Gomorą, liepsnojantį dykumų miestą Las Vegasą. Ten gatvių diskotekose šoko žmonės, kurie priminė man tarybinius piliečius prieš gerus tris dešimtmečius – tokie pat. Stiklo piramidėse sėdėjo sustingę it porcelianinės figūros arabai, indai, turkai ir lošė iš gyvenimo. Minios žmogystų svilo toje pragariško karščio keptuvėje, ir aplink nemačiau nė vieno, kurį norėtųsi pasikviesti ant sparnų ir skrieti kartu. Viskas atrodė svetima. Grego, palietęs pragaro liepsną, kildino mus aukštyn, link šventųjų kanjonų viršūnių, atsikvėpti. Kanjonuose kadaise buvo indėniški aukurai, tačiau nė viena indėnų pasaka į mano sapną neprasiskverbė. Pro šalį skriejo trumpalapių jukų giraitės, ryškios gyvenamosios priekabos ir keistos gyvenvietės, kurios atrodė tarsi iš kartono ir, praūžus Grego sparnams, turėjo pakilti į orą ir išnykti. Net laikas virto fantastiniu laiku, ir aš nebepajėgiau sau atsakyti, kada šis sapnas baigsis. Sapno laikas yra keistas, tiksliau, jis keistai elgiasi su tikrovės laiku – į jį tu gali įžengti jauna, o išeiti sena, ir atvirkščiai. Jis gali perkelti tave į tuos laikus, kai dar nebuvo Amerikos nei gyvenamųjų priekabų, nei kartoninių namų, ir mes buvome kiti... Aš suvokiau, kad sapnas baigėsi tada, kai pamačiau Grego namų krėsle glostantį savo dukrelei pilvuką. Prie virtuvės stalo švytėjo Saulelė ir kalbėjosi su Orlando, kuris gurkšnojo raudonąjį vyną ir, pasirodo, buvo mūsų kelionės bendražygis.

Negaliu pasakyti, kodėl vienos gražiausių pasaulyje „indėniškos vietos“, virtusios giežtai saugomais nacionaliniais parkais, manęs neįsileido ir privertė visą kelią sąmoningai sapnuoti. Turbūt joms manęs nereikėjo, ir man reikėjo ne šito. Niekados nežinosi. Mano vidinė nežinia pasirodė esanti stipresnė už kelionės įspūdžius ir aplinką. Pastebėjau, kad kelionė pirmiausia yra santykis su pačia savimi, ir nauja vieta atsiveria tau tiek ir tokia puse, kokia jai atsiveri tu pati. Kaip poroje. Asmeninės būsenos kaip unikalios kelionės patirtys ir yra tikriausi atradimai, o geriausia kelionės dovana ir laimė – sugrįžti į išvykimo vietą ir pasijusti joje naujai, net atrodyti naujai. Tuo ir atsiperka tolimi, tarpkontinentiniai žygiai – jie atitraukia tave nuo inercijos, pagraso tremties pavojais ir įkrečia budrumo. Jie perspėja, kad pusę gyvenimo galima prasapnuoti ir nesuprasti, jog gyvenai ir kur gyvenai. Gal todėl ir lietuvių veidai, kuriuos teko sutikti šiame savo kelyje, man pasirodė tokie skirtingi nuo lietuvių veidų Lietuvoje. Tai buvo kito kontinento veidai. Amerikietiškai guvūs, nesapnuojantys, be fantastikos elementų ir baimių. Savimi pasitikintys kaip jų nauja, dar viena Tėvynė, kuri atsiveria kiekvienam, tačiau labiausiai apdovanoja budriuosius. Tuos, kuriems kelionė yra / buvo ne sapnas ir ne klausimas, o tikrovė ir tikrumas – neišvengiama, neginčijama ir būtina. Meilei, draugystei ir išlikimui.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Rugsėjo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


132268. ivs2008-09-24 07:28
o tas Grego kartais ne jeris?*

132306. Balys2008-09-24 12:14
Va čia, mie, teisingai. Kultūros ir meno žmonių balsas yra balsas, tautos sąžinės balsas.

132311. mie2008-09-24 12:38
gal ne cia pataikei?

132353. Vinona :-) 2008-09-24 17:46
Liuks !!!! Pulsuojantis ir vibruojantis rashinys, atviras ir veikia tarsi zodine akupunktura, galima taip ir keliauti !

132355. po palme2008-09-24 18:08
cia kelione viduj, zaviai aprasytas santykis tarp as ir ne as

132363. Saule :-) 2008-09-24 19:05
manyciau Dalios Grego - tai Geraldas arba Dzeris kaip visi ji vadina, exBIXas, mano buves kulturines antropologijos destytojas, dabar muzikuoja su visokiais arabais Kalifornije, keliauja po P. ir C. Amerika, ilindes i indenu shamanizma ir magija. Jei neklystu Orlando - tai Rolandas is Niujorko, keliautojas ir fotomenininkas. Nebloga ir keista kompanija. Labai grazus tekstas.

132407. Rūta2008-09-25 10:55
Iš pavadinimo matosi didelė meilė lietuvių kalbai tiek iš autorės pusės, tiek iš redakcijos. Toks paprastai išverčiamas žodelis, kad visai be reikalo maivotės.

132409. rt2008-09-25 10:56
Miesto vaizdavimas per seksą - tik gailus J. Brodskio pamėgdžiojimas

132413. ivs2008-09-25 11:06
kazkokie liguisti man sitie rasineliai.

132414. sedomage2008-09-25 11:15
Alergiska.

132435. mie2008-09-25 15:27
perskaiciau. kaip nemegstu egzaltacijos.

132437. Katė2008-09-25 16:37
Tik rašinėlis.

132438. Mielai Katei2008-09-25 16:44
Gal išskleistumėt šį savo - "tik rašinėlis"?

132443. Katė2008-09-25 17:38
Jeigu būčiau literatūros mokytoja (beje, buvau), siūlyčiau mokiniams atrasti patiems. Kadangi daugiausia dėmesio visada kreipiu į tai, kaip "sukaltas" tekstas, paakinčiau žiūrėti, kas čia padrika, nesurišta. Išgliaudytų kaipmat. Jauna, kultūros nepagadinta akis labai greit atskiria pelus nuo grūdų. Autorė raštinga, bet neišvengia banalių dalykų. Banalybę ji renkasi labai nuoširdžiai ir tas nuoširdumas atima visą druską. Pasidaro šleikštu, kaip sako mano mama. Sic! Tai tik mano nuomonė. Aš nesu jokia ekspertė. Ir esu šiek tiek rafinuota.

132456. xX2008-09-25 18:18
erotika erotika erotika. Ne, neužuodžiu jokios erotikos. Plastmasės yra, taip, bet erotikos - ne-e.

132460. katė2008-09-25 18:23
Žiūr. 6 pastraipą. Ten tikra sekso scena.

132470. xX2008-09-25 18:59
teoriškai (literatūros teorija?) gal ir viskas gerai. Bet tik teoriškai. Kalbėti apie erotiką galima ir neištarus nei vieno žodelio "erotika".

132473. toto2008-09-25 19:19
Sekso (6) pastraipoje labiausiai pasigendu suvartoto alkoholio aprašo. Jei būtų pridėtas, manau, paaiškintų viską, ...gal net geriau, nei perskaitytų knygų sąrašąs.

132489. krankt2008-09-25 22:14
man labiausiai patiko sis sakinys: " Prie virtuvės stalo švytėjo Saulelė ir kalbėjosi su Orlando, kuris gurkšnojo raudonąjį vyną ir, pasirodo, buvo mūsų kelionės bendražygis. "

132492. Trojos Elena2008-09-25 22:36
Tekstas iš esmės patiko. Atmetus tam tikrą balastą tinkantį asmeniniam dienoraščiui, itin vykęs. Iškandus kai kuriuos gabaliukus, būtų visai "valgomas". Nors kai valgai gardų obuolį, tai ir kirmio nepamatai...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 52 iš 235 
5:34:50 Sep 26, 2008   
Jan 2006 May 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba