ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-09-12 nr. 908

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Apie Karsaviną, Maceiną, Lietuvą ir bolševizmą (8) • -rv-. Sekmadienio postilė (15) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Namas Tbilisyje (1) • W. G. SEBALD. Daktaras Henris SelvinasSIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (11) • RIČARDAS ŠILEIKA. Druskos metamorfozės, arba morendo crescendo (1) • ZITA MAŽEIKAITĖ. Eilės (1) • INDRĖ BUTKUTĖ. Eilės (2) • ALEKSEJ CVETKOV. Meninis avangardas ir socialinis protestas (2) • GINTARAS BLEIZGYS. Gauruotasis pralaimi (7) • Su tarptautinio instrumentinės muzikos festivalio „Griežynė“ meno vadovu, folkloro grupės „Vydraga“ įkūrėju ir vadovu, kompozitoriumi ALGIRDU KLOVA kalbasi Juozas Šorys. Griežiant vydėti ir regėti PETRAS KAZICKAS. Vilniaus pakraštys, Olandų gatvė...MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Algimantas Jankūnas. Rudens gėlėsbuvau europoje mačiau vieną varną (173) •

Druskos metamorfozės, arba morendo crescendo

RIČARDAS ŠILEIKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andrius Lik patikrino kolegos Andriaus Siderkevičiaus pagamintą druskos liežuvį

Regiu štai (jau monitoriuje) Andrių Siderkevičių, egzistencialistiškai įsistebeilijusį į tuštutėlį alaus bokalą. Tuo metu – menu – į Andriaus ausį šnabždėjo ne Arthuras Schopenhaueris, bet Peteris Sloterdijkas: „Visos metafizinės alternatyvos lygiavertės ir neišsprendžiamos: determinizmas lygiavertis indeterminizmui, baigtybė – begalybei, Dievo buvimas – Dievo nebuvimui, idealizmas – materializmui.“

Gal dėl to ir iš druskos luito išskobtą bei preciziškai nušlifuotą liežuvį „užkėlė“ ant postamento ir pavadino „Paminklu“ (pirminė versija: liežuvis kyšojo iš pravertų lūpų). Sakykit, kaipgi negalėjo nešmėstelėti asociatyvioje (at)mintyje Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamasis žodis kvailybei“?

Už svečių namų kambario Nr. 5 durų nematoma moteris nežinia iš kokio kino filmo vis karpė ir karpė nagus. Pats neregėjau, tik pats – ir kuo aiškiausiai – girdėjau. Mėlynutėliausios palapinės kampe lyg nuskriaustas kabojo geltonutėlis Andriaus Lik darbinis apsiaustas. Visa Druskininkų Pramogų aikštė mirkte mirko druskamilčiuose. Iki paskutinio kaulelio jais persigėrė visi prošal praskrendantys paukštaičiai, visi prabidzenantys šuneliokai, visos prakiūtinančios kačiukėlės. Kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė teiravosi, ar nė vienam menininkui nestinga geros nuotaikos.

Meno bienalės „Druskos metamorfozės“ vyrija suvienijo nemenkas pajėgas ir visuomeniniais pagrindais pasiūlė Gintarui Žiliui (neprasitarusiam, kad kitądien švęsiąs gimtadienį) savo jėgų. Tai yra įvilko jo rūsin sunkiasvorį ir didžiagabaritį katilą.

– Na, štai ir ne veltui pabuvau Lietuvoje, – plačiaburne šypsena ištarė baltarusis Uladzimiras Pantelejevas, išlenkęs stiklelį Gintaro „Gintaro gardžiosios“.

Uladzimiras – Baltarusijos dailės akademijos skulptūros akademikas. Šioje bienalėje jis įgudusia ranka gangreit padirbdino kaktusą su kaktusiukėlio atauga. Gardinietis prie savo pažilusių plaukų ir barzdaplaukių buvo nekaltai priderinęs tokio pat spalvatonio marškinius ir kelnes. Būtent Druskininkuose jisai susitiko vaikystės draugę Alą Sviridenko. Ji, puiki batikos specialistė ir žinovė, kaip tik tuo pačiu metu viešėjo Šilainės kaime. Podraug su plenero „Vasaros mandala“ rengėju Vytautu Žukausku atkako ir čionai pasižmonėti.

iliustracija
Uladzimiras Pantelejevas džiaugte džiaugiasi savo pirmąja skulptūra iš druskos akmens

Net ir po iškilmingos valandos Nemunas nekeitė tekėjimo krypties. Toje pačioje vietoje upių tėvo vandenysna savo gaivalą tiekė ir nerimastinga Ratnyčia. Iš pat ryto bienalininkų grupelė surengė ekskursiją po „Draugystės“ sanatorijos skverus, kur eksponuojami įvairūs ir unikalūs Žako Lipšico akmens simpoziumų skulptūros darbai. O vakarop muzikiniame klube „Kolonada“ sėdiniavo ir ekspromtu kaitaliojo asmeninius planus Rimantas Bernatavičius. Su juo prisiminėme ir apkalbėjome pakavimo akciją, Druskininkuose vykdytą prieš keliolika metų. Podraug pamanėme, kad džiugu būtų darsyk sulošti tokią partijėlę.

Ritmiškai dūzgė, sukosi, ūžė, pinkliojo, kunkuliavo, vartėsi, šėlo, raitėsi, maujojo, siuto, vatulojo, dūko, tvakčiojo, vilnijo, plūdo, blykčiojo, daužėsi, turlijo, spurdėjo tiesiniai ir kampiniai šlifuokliai, plaktukai, kaltai, „pobeditiniai“ ir sparneliniai grąžtai, pjūklai ir pjūkleliai. Kilo ir pūtėsi druskos sodrios ir tirštos dulkės, iš jų formavosi kamuoliniai debesų tumulai.

Menininkai taip buvo įsūrę, kad jokios papildomos druskos nereikėjo nei prie šašlykų, nei prie tekilos. Sūrymėlis čia pat, ant savo ar savo artimo plaštakos ar dilbio. Menininkų druskingumo koeficientas buvo neišmatuojamai aukštas. Po plenero moterys juos naudojo kaip natūralų koncentratą agurkams raugti.

Kompozitorius Kęstutis Bieliukas skrupulingai surinko visus druskos apdirbimo – kalimo, skaptavimo, šlifavimo, pjovimo, gręžimo – garsus, juos kompoziciškai suvaldė ir sustygavo. Šion netikėton muzikon dermingai įtraukė naratyvinį oralinį elementą – ir išėjo fantastiškiausias muzikos opusas!

iliustracija
Druskininkų kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė stengėsi tramdyti Nemune (prie katerio vairo) puikiai džiazuojantį kompozitorių Kęstutį Bieliuką

Deja, per visą bienalės laiką taip ir neišvydau birštoniškio Andriaus Lik, vaikščiojančio Druskininkų gatvėmis ant rankų. Nors labai nuoširdžiai baudėsi, tvirtino, kad ilgai ir nenuvargdamas tą galįs. Užtat kantriai ir pasiaukojamai Andrius skobė druskos akmenį, jame gludindamas Dievo Sūnaus (o gal savo?) veido bruožus. Tam reikėjo ypatingos susitelkties ir vidinės energijos išteklių.

O Andriaus kraštietė ir bendradarbė Jurgita Kleizienė druskos pudrą maišė su kvietiniais miltais ir kočiojo įvairiaformę konditeriją. Brūžino metalo pjūkleliu, rūšiavo smulkiagabalius, vyniojo į popieryčius ir šiais druskos saldainėliais vaišino smalsialiežuvius vartotojus. Deja, pasiūla nepatenkino paklausos.

Druskininkietis (dar tiksliau – ratnyčėnas) baldų dizaineris Tauras Česnulevičius, savo kūryboje įprastai naudojantis medį ir metalą, šioje bienalėje iškart ėmėsi sudėtingo darbo. Jis presuotus druskos gabalus sulipdė į vientisą materiją ir iš jos skobė abstrakciją pavadinimu „Makada“.

Tauras tvirtino turįs maniją vaikščioti užsimerkęs. Jis be jokių kėslų dėvėjo tamsiai vyšninius berankovius marškinaičius su „Tauro“ alaus reklama. O štai vieną vakarą – prieš pat barmenui Virgiui atnešant vištienos karbonadą – Tauras paprasčiausiai neišlaikė ir „Širdelės“ kavinėje pakvietė blic šokio Jurgitą. Ačiū Dievui, kad ką tik buvau spėjęs užžiebti visas iki vienos žvakelių ugnis. Ėhė, kvapą gniaužiančio žavesio pilnutėlė akimirka! Spoksojau visas sužydėtas.

Menininkai maitinti „Dainavos“ centro populiarioje kavinėje „Širdelė“. Barmenas Virgis nuolat leido vis to paties ir to paties Bobo Dylano įrašus, taip keldamas valgytojų apetitą, skatindamas skrandžio sulčių išsiskyrimą ir geresnį maisto pasisavinimą. Prie stalo visada šventiškai būdavo uždegamos dviejų žvakidžių padegusios baltos žvakės. Juk kol valgai, tol šventė ir sielai. Virgis vis atnešdavo persikų sulčių, tvirtindamas, kad Druskininkuose augąs persikų medis, o va morkos neaugančios, tad ir jų sulčių čia nesą. Bienalės valgiaraštyje antradienio vakarą buvo įrašyti ledai. Jurgita mėgavosi pusiau sausais ir baltais, daugelis maukė „Stella“ ledus, o aš visgi likau ištikimas „Alitos“ gintariniams. Skulptoriai nenustojo kalbėti apie grąžtų stangrumą, sankibos patvarumą, antivibracines pirštines. Net jeigu ir pasitaikydavo nuslysti nuo jų lūpų kokiam ponešvankiam anekdotui, tai jis būdavo absoliučiai be polėkio.

iliustracija
Jurgita Kleizienė laisvalaikiu bioenergetikavo: greitai ir efektyviai valė čakras

Ačiū Taurui, gelbėjusiam mane sunkią valandą – suvalgydavusiam mano mėsos kepsnį ar šašlyką. Su juo sudarėme nerašytinę trumpalaikę sutartį – jam neatlyginamai perleisdavau suvartoti mėsiškus patiekalus (patiesalus). Jurgita sekė mano pavyzdžiu: pusę šašlyko kilniadvasiškai perleido Andriui Siderkevičiui.

Šalia menininkų kūrinių parodos buvo prišlieta ir jų dėvėtų drabužių ekspozicija. Tai labai įtakingų, mums visiems žinomų dizainerių tamtyč bienalininkams sukurti darbo drabužiai. Verta aikčioti! Štai – Tauro Česnulevičiaus kelnės be kairės klešnės. Štai – Jurgitos Kleizienės ventiliacinės pirštinaitės. Štai – Andriaus Siderkevičiaus bioenergetinė kepuraitė, siūta Tibete. Štai – Andriaus Lik vienakiai akiniai, kuriuos sukonstravo vokiečių optikai. Nuo šiol „Druskos metamorfozių“ dalyviams tai bus privaloma uniforma.

Druskininkų kultūros centro projektų vadovas Artūras Skausmenis tapo vyriausiuoju kritiku ir į darbų parodos atidarymą suplaukusiai ir suskridusiai publikai tarė po kelis neapsakomai svarius ir reikšmingus sakinius apie kiekvieną „Druskos metamorfozių“ dalyvį ir jo nuveiktą neįkainojamą darbą. Jam ta druskos fiesta nebuvo iš saldžiųjų, mat jo mylimoji Dalia Radziukynaitė kitądien turėjo (norėjo) tapti jo žmona. Bet iš tikrųjų visut visiems – ir patiems bienalės dalyviams, ir pačioms bienalės organizatorėms – druska tapo duona kasdienine. Ja buvo kvėpuojama visais plaučiais. Druska tas liepos dienas buvo ir tobuliausias gydomasis kremas odai. Netgi erdvion palapinėn režisierės Astos Žiurinskienės tiekiama kava buvo saldžiasūrio skonio. Nesgi buvo geriama druskuotom lūpom.

iliustracija
Žako Lipšico simpoziumo iniciatorius Gintaras Žilys podraug su meno bienalės spiritus movens Danguole Žėkiene net internete ieško druskos metamorfozių

Tačiau visas procesas nebūtų buvęs toks sklandus, jeigu ne Kultūros centro ūkvedžio Valdo Balčiaus rūpestinga ir tiksli pagalba.

Po visam Druskininkų kultūros centro administratorė Danguolė Žėkienė mostelėjo dešiniąja link Nemuno, o kapitonas Vidmantas Malinauskas (jis pats kategoriškai perspėjo su bendrapavardžiu miesto meru ničnieko bendro neturįs) paleido eiklaus pramoginio katerio variklį.

Šast ir prie Meilės salos. Iki 1935 metų čia veikė paplūdimys. O trečiajame dešimtmetyje spygliuota viela salą per vidurį dalijo Lenkijai ir Lietuvai. Dabar nebetenka išgirsti, kad šioje vešliais medžiais apžėlusioje saloje pasitaikytų meilės. Būna tik raudonųjų serbentų. Bet kapitonas Vidmantas patikino šiųmetes paskutines uogas pats nuragavęs.

Plenerininkai vos spėja sukioti galvas į dešinę (čia aukštoje pušyje milžinišką lizdą susikrovę pilkieji garniai) ir į kairę (čia ties Mizarais į Nemuną įteka skaidri švarutėlaitė upelė Bilsinyčia). Kapitono Vidmanto geranoriškai buvo leista matuotis pareigūno snapelinę ir pypkę. Buvo leista pasukioti plaukiojančios mašinos vairą.

Druskos plenere – nei prie darbo, nei prie šaukšto – nestigo vapsvų. Tačiau miesto laikraštis „Druskonis“ negalėjo nieko sensacingo mestelėti apie šių vabzdžių agresiją meno bienalės dalyvių atžvilgiu. Nardė sau šėlūnės druskuotais sparnyčiais tarp alaus ir sriubos kaip didžiausios druskomanės. Ir nė motais! O voras – tik pamanykit! – įsirengė slaptavietę išgręžtoje druskos luito skylėje.

Tiktai paskutinį rytą nuo įtartino sutartinai vakare vartoto – gal kiek nesaikingai – sūrio abiem skulptoriams Andriams įsisopėjo galvos. Juos guodė bendra patirtis, mat abu tam tikrom aplinkybėm yra dirbę sargais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Rugsėjo

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


131625. jogas2008-09-18 13:15
ar stovejo kas ant galvos?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 2 iš 36 
13:53:45 Sep 18, 2008   
Jan 2006 May 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba