SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-03-28 nr. 795

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Nebe apie teatrą12
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai2

Muzika 
• Kamilė Rupeikaitė
Pamąstymai apie „Pasiją“
46
• Laukiami sugrįžtant3
• Tūkstantis knygų ir viena naktis
• Operos „Undinė“ premjera
• Kasparo Uinsko debiutas Berlyno filharmonijoje 12
• KONCERTAI

Dailė 
• Tekstilės atostogos 1
• Raminta Bumbulytė
Menininkas turguje, arba Barthes’o teorija
7
• „Menininkų portretai“
• „Vartai“ Niujorke
• PARODOS

Fotografija 
• Povilas Vaitkevičius
Atstumas tarp nuobodulio ir įdomumo

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“

Teatras 
• Tarptautinės komandos spektaklis įvertintas Lenkijoje1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nebijantiems velnio tuzino
• Apie pragmatizmą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Kijeve atradau tikrą seserį
52

Žinutės 
• Naujų chorinių dainų kūrybos konkurso nuostatai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Nebe apie teatrą

Audronę Girdzijauskaitę kalbina Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė neseniai atšventė gražų jubiliejų. Tačiau profesinį gyvenimą susaisčiusi su teatru, netrukus skaitytojams ji ketina pristatyti knygas ne apie teatrą. Kodėl ne apie teatrą? Ir kodėl ne apie teatro žmones? Su teatrologe susitikome iškart po šv. Velykų.

Svarsčiau, apie ką galėtume kalbėtis šiais laikais. Nes laikai labai sunkūs, ypač mano kartos žmogui, kuris yra augęs ir augintas visiškai kitokiam gyvenimui. Gailiuosi, kad negimiau kitoje epochoje. Sakau tai su humoru, nes rimtai vargu ar įmanoma. Manau, kad man – mano būdo, charakterio žmogui – būtų idealu gyventi nedideliame dvarelyje. Tik šitaip geriausiai suvoktum, ką turi daryti ir kam apskritai esi.

Dabar, kai žvelgiu į tai, kas vyksta aplinkui, suprantu, kad mano laikas yra praėjęs. Man daug kas nebeįdomu, o svarbiausia – nebeįdomu teatras. Manau, kad profesijos pasirinkimas dažnai yra atsitiktinis dalykas. Nesi užprogramuotas, pavyzdžiui, būti teatrologu. Tad galbūt ir šioje profesijoje tam tikra prasme esu atsitiktinai. Ir toks teatras, koks yra dabar, man primena tuos laikus, kai apie teatrą, kaip būsimą profesiją, negalvojau. Tai buvo dar besimokant mokykloje – nelabai save įsivaizdavau teatre, nemėgau jokių saviveiklų ar teatro būrelių.

Į teatrą, kaip į sinkretinį meną, mane pastūmėjo tam tikros aplinkybės. Įdomesnės ir svarbesnės man visad atrodė dailė ir muzika. Štai net dabar paimu kokio nors paveikslo reprodukciją ar dailės kūrinio atviruką ir galiu ilgai į jį žiūrėti – valandų valandas. Tyrinėti spalvas, ieškoti panašumų į kitus darbus, atskleidinėti paslaptis. Taip pat ir koncerte – sugebi užmiršti tai, kas blogąja prasme tave jaudino, slėgė; po koncerto jautiesi kitoks, išsivalęs, ir to užtenka ilgam. O šiandieniai spektakliai praeina nieko tau nepalikdami, tavęs nepaliesdami.

Šįmet spektaklių mačiau ypač daug – buvau „Auksinių scenos kryžių“ komisijos narė. Rašiau apie tai, kad teatro atsirado visokio ir teatrų bei teatrėlių visokių. Tačiau nuėjęs į juos jautiesi ne tik sugaišęs laiką, bet ir jautiesi blogai. Važiuoji per visą Lietuvą, norėdamas kažką pamatyti, o pamatai atsitiktinį spektaklį, nes kitoks toje aplinkoje, kur jis gimė, atsirasti negalėjo... Ir dabar man aišku, kad jei yra mėgėjas šokti ar dainuoti ir mėgėjas tai žiūrėti, viskas yra labai gerai. Bet blogai, kai profesionaliame teatre, pavyzdžiui, Nacionaliniame dramos ar Jaunimo, kuriuos mes ir vertiname kaip profesionalius, matai saviveiklinius spektaklius. Šitai dabar yra labai paplitę, ir ribos mes jau nebejaučiame.

Mano kartos žmonės mylėjo teatrą, kai Jaunimo teatre dirbo Nekrošius, Kaune – Vaitkus, Klaipėdoje – Gaidys, kai turėjome šviesią Gyčio Padegimo pradžią, Šiauliuose – Ragauskaitės ir jaunų aktorių laiką... Tai buvo laimingi metai, nebuvo antraeilių režisierių, visi turėjo savo teatrus ir kūrė mums visiems labai svarbius dalykus. Ir tą teatrą mes labai mylėjome, jis buvo tarsi apsivalymas. Sakoma, kad teatras neturi auklėti. Žinoma, jis neturi mokyti skaityti ar rašyti, bet jis turi valyti žmogų, skatinti jo kraujo apytaką, žadinti žmogui tokias jėgas, kad jis taptų kūrybingas, visiškai nesvarbu, kokioje srityje jis dirba. Tačiau šiandien teatras tapo istorijų perpasakotoju. Tų istorijų, kurios yra atsitiktinės, kurių veikėjai gyvena paribiuose. Man tikrai labai įdomu, kodėl teatrui taip rūpi kalbėti apie nelaimingus žmones, gyvenančius keistuose gyvenimo pašaliuose? Manau, kad gali gyventi ir sugyventi visi žmonės, nepaisant jų socialinio sluoksnio ar seksualinės orientacijos. Tačiau kai tragedija paverčiamas pats tam tikros orientacijos faktas, o ne žmogaus drama, man neįdomu. Juk žmogus, o ne jo aplinka teatre visada yra įdomiausia.

Kalbant apie teatrą, kaip ir dailę ar kitą meno sritį, visada įdomiausia interpretacija. Ką teatras apie tai sako, kokia jo pozicija vienu ar kitu gyvenimo ar paties žmogaus šiuolaikiniame gyvenime klausimu? Ką teatras galvoja apie žmogų? Mano manymu, pati interpretacija, jos poreikis teatrui yra užgesęs. Nekalbu apie žymiausius mūsų režisierius, kurie buvo, yra ir, duok Dieve, išliks išmintingi. Jie tokį kalbėjimo su žiūrovais „būdą“ yra įvaldę. Kalbu apie bendrą teatro, kaip suskilusios mozaikos, įspūdį – toks jis šiandien man keistas atrodo. Taigi manau, kad dabar teatras tik perpasakoja, iliustruoja dramos kūrinį – daro tai geriau ar blogiau, bet tai nebeįdomu. Žmogaus vidus užkabinamas labai retai. Ir šiandienos režisierių poziciją, požiūrį į tą žmogų retai beišvysi. Tad jei teatras šiandien neturi savo požiūrio į gyvenimo reiškinius, ar gali jį turėti žiūrovas? Jis po spektaklio lieka abejingas, jam tas pats, koks tai yra spektaklis. Jis tiesiog eina į teatrą...

Manau, kad ne tik jums teatras tapo nebeįdomus. Kartais išties net keista, kad po gana ilgo ir tokio brandaus mūsų teatro turime keistą jo grimasą. Nebesinori kalbėti, kad tai – pasikeitusio laiko ir vertybių rezultatas. Kažkada teatras pakeisdavo tai, ko neturėjome. Jis skatino vaizduotę, spektaklio metu nukeldavo už tūkstančių kilometrų ir priversdavo gyventi kitų gyvenimus, pažinti kitas kultūras. Jis žadino, tiksliau, kūrė, galbūt irgi tik remdamasis vaizduote, savotišką kultūrinę atmintį, o dabar ją atveriame patys...

Dabar aš vis labiau suvokiu didžiulį apmaudą dėl to, kad penkiasdešimt metų gyvenome atkirsti nuo pasaulio. Iki šiol stengiuosi keliauti ir kuo daugiau pamatyti. Mane traukia egzotiškos, pietų šalys, o paskutinė aplankyta – Izraelis. Tad ir manau – kaip būčiau dėsčiusi, kokios būtų buvusios mano paskaitos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jei viską – Kretą, Graikiją, Egiptą – būčiau pamačiusi anksčiau. Mes dažnai stengiamės atskirti kultūras, išskirti jų grynumą, o štai, pavyzdžiui, Izraelyje viskas nepaprastai susipynę ir vienas sluoksnis dengia kitą. Ką tik stovėjai prie Dovydo kapo, o praėjęs pro mažytę arką pamatai gotiką. Ir studentams, kalbėdama apie kokį nors istorinį – senovės graikų ar viduramžių – teatro laikotarpį, vis dažniau pasakoju savo kelionės įspūdį. Jis yra gyvas ir neįkainojamas, palyginti su perskaityta knyga. Ir sakau jiems, kad reikia įsigyti taupykles ir mesti ten po pinigėlį, kad galėtum pats savo akimis pamatyti senąsias kultūras ir patirti istorijos, juolab teatro istorijos, tėkmę... Liūdna, kad nespėjau šito padaryti laiku. Visas gyvenimas pavėluotas... Mums, teatro ar meno vertintojams, tokios kelionės, toks naujos patirties ir žinių kaupimas ypač svarbus. Vertintojas turi turėti labai platų akiratį. O įstaiga, dėl kurios taip stengiesi, apie tai mano kitaip... Susikalbėti su dabartiniais studentais darosi vis sunkiau – jie negali suvokti teatro kaip visumos; antra vertus, jie „neturėjo“ ankstesnio mūsų teatro periodo ir turbūt nė neįsivaizduoja, kad teatras gali būti kitoks. Naujoji kritika dažnai irgi nebėra vertinanti, o labiau atpasakojanti, nupasakojanti – jai nebėra svarbus spektaklio geluonis, jei dar toks spektaklyje būna.

Atvirai pasakius, laikotarpį, kai buvau „prie“ teatro ar „teatre“, noriu užbaigti. Domina mane visai kiti dalykai. Pirmiausia, noriu kuo daugiau būti gamtoje – ten patiri nusiraminimo džiaugsmą, kurio mums reikia beveik kiekvieną dieną. Gerai būtų, jei atsirastų į gryną orą kiekvieną rytą iškeliančių liftų... Nes kai pamatai kramtomosios gumos nutaškintą naują šaligatvį, baisiesi. Štai tokia ir mūsų kultūra. Ne tik didžioji, bet ir dar labiau kasdienė kultūra. Labai liūdna, kad mes įgijom laisvę, kurios šitaip troškom ir taip norėjom, o dabar jos tarsi nemylim. Reikia į ją įdėti savęs. Ir man atrodo, kad teatras bent jau Atgimimo metais eilėje prie šios laisvės buvo paskutinis. Visos sąjungos jautė tam tikrą sujudimą ir pakilimą, o Teatro sąjunga apribojo savo įnašą išnuomodama Sąjūdžiui patalpas. Visuomenės gyvenime teatralų indiferentiškumas labai jaučiamas. Galima net sakyti, kad jų tiesiog nėra.

iliustracija
Jafa. 2008 m.

Kodėl teatras nebesilaiko savo specifinių bruožų? Kodėl nebegalvoja apie vietą visuomenėje? Gal todėl, kad vyksta kova už buitinį būvį. Juk yra ir tokia televizijos laida – „Pinigų karta“, kur moko, kaip turi elgtis su pinigais, kaip gali tapti milijonieriumi ir pan. Žmogus tarsi suskyla, nes viena jo pusė nuolat galvoja apie savo buitį, ir šis galvojimas ilgainiui užgožia visas kitas sritis. Juk sovietmečiu buitis buvo rami ir „nulemta“ – visų vienodi atlyginimai, visur vienodos prekės, juolab labai stabilus socialinis išsisluoksniavimas, o dabar šios ramybės ne tik nebėra, pati buitis tapo labai aktuali.

Tęstinumo samprata mūsų teatre labai trapi. Kaip ir kultūrinės atminties. Atrodo, kad patys ją po truputį ištrinam, naikinam, užmiršdami ir netausodami to, kas palaikytų ir dvasinę stiprybę, ir net keltų pačių pasididžiavimą. Tas atminties ištrynimo ar išsaugojimo „gestas“ nuolat kartojasi, mūsų teatro istorija tam tikrais istoriniais periodais nutrūksta ir imama kurti iš naujo. O tai, kas gimsta tarsi tuščioje erdvėje, išstumia iš jos ankstesnius teatro žiūrovus.

Reikėtų penktos mūsų teatro istorijos knygos. Joje – kalbu apie knygas, leidžiamas Kultūros, filosofijos ir meno instituto teatrologijos skyriaus, turėdama omenyje ir mūsų istoriko Antano Vengrio tomą, aprėpusį 1919–1929 m. laikotarpį, – kiekvienas mūsų autorių galėtų susumuoti tą procesą. Kas buvo charakteringiausia? Kas išliko, o kas pasikeitė? Kažkada Vengris sakė, kad teatras keičiasi kas dešimt metų. Jau, atrodo, išseko, jau pritilo, o paskui staiga vėl kažkas atsitinka... Tiesa, šiandien jau galima kalbėti apie teatrą po 1990-ųjų – apie Koršunovo, Varno teatrus, apie mokinius tų, kuriais žavėjomės. Menininkai bręsta labai skirtingai, o režisieriaus branda – ypatingas dalykas. Ne visiems duota iškart pagauti esmę. Sutinku, kad ankstesni žiūrovai nusivylę dabartiniu teatru. Bet salės pilnos. Tiesa, išėję po spektaklio žmonės apie jį nekalba...

Vis pagaunu save, kad nuo teatro traukiuosi. Nebenoriu į jį. Pavyzdžiui, prisimenu Prahos kvadrienalę. Sovietiniais metais vykdavo griežta atranka, kas į ją važiuos. Čia visada būdavo eksponuojami ryškiausių pasaulio scenografų darbai, galėdavai pamatyti scenografijos tendencijas, patirdavai džiaugsmą išvydęs tuos darbus, apie kuriuos tik buvai girdėjęs ar skaitęs. Ir į ją važiuojančiuosius – ir scenografus, ir teatrologus – atrinkdavo iš pradžių iš Maskvos ir Leningrado, o paskui iš kitų Sovietų Sąjungos šalių. Išvykdavom savaitei, bet po trijų dienų daugelį mūsų siųsdavo žiūrėti Prahos pilių. Mačiau jų daug. Ir prisimenu, kaip kartą susijaudinau, kad nelikau Prahoje, o turėjau leistis į kelionę, bet nepaisant to man pavyko ir pilis apžiūrėti, ir parodą ne tik pamatyti, bet ir apie ją parašyti. Man tai buvo labai svarbu, rūpėjo, o kai rūpi, pasikeičia imlumas. Štai kas svarbu – interesas ir imlumas. Jei dabar kas nors paprašytų parašyti apie spektaklį, kurį mačiau, vargu ar pavyktų – jis manęs neužkabino, likau abejinga. O kai esi abejingas, parašyti negali. Protas tarsi užgesina ir emocijas, ir imlumą.

Tačiau jūs, Audrone, apie teatrą dar rašote... Tiesa, pastaruoju metu dėmesys krypsta visai į kitas sritis ir žinau, kad laukiate savo knygų pasirodymo...

Taip, dabar jaučiuosi kaip dvynių gimdyvė – laukiu dviejų savo knygų. Tad ir mūsų pokalbis vyksta tarsi ne laiku. Vienos jų – apie altistą Jurgį Fledžinską – leidyba ilgokai užtruko. Kodėl ėmiausi apie jį rengti knygą, turbūt niekas nesupras. Buvau pagauta tam tikros emocinės bangos. Jis man visada labai patiko ir imponavo, nors asmeninis kontaktas buvo labai trumpas. Jis buvo labai pastabus, geranoriškas, pažinojo mano tėvus, o anuomet jei pažinojai tėvus, tai domėjaisi ir jų vaikais. Man anuomet jis buvo retas ir ypatingas žmogus. Niekas nekalbėjo, kad jis iš Zubovų giminės, bet jo nepaprastas inteligentiškumas, aristokratiškumas, jo ypatinga sėdėsena ir laikysena koncertų metu man labai imponavo. Taip sutapo, kad keli pokalbiai su žmona man įžiebė norą parengti apie jį knygą.

O kita knyga, kuri turėtų sulaukti ir tęsinio – tai prisiminimai. Atrodo, kad tik dabar pradėjau juos rašyti, bet tai ir studijų metų užrašai, ir užrašai, daryti gerokai anksčiau. Man buvo įdomu rašyti, visada traukė. Kažką jaunystėje sunaikinau, kažką išsaugojo mano draugė... Nevadinu šių knygų prisiminimais. Patys prisiminimai manęs nedomina. Įdomu kas kita – tam tikri žmogaus gyvenimo taškai, skaudūs ar nelabai, kuriuos nuolat prisimeni. O tarp tų taškų – tuštuma. Ir norint tuos taškus sujungti į kažkokią figūrą, tam tikrą novelę, reikalinga jungtis. Jungtis atsiranda žiūrint į tuos taškus į dabarties pozicijų. Jeigu nebūtų dabarties, nebūtų ir jungties. Kai pradedi tuos ankstesnius įvykius lyginti su savo laiku, dabartimi, kažkas ir gimsta.

Turiu stiprią emocinę atmintį. Ir joje išliko nepaprastai jautrus kontaktas su aplinka, atskirais žmonėmis. Atsimenu save, kad ir kaip būtų juokinga, nuo trejų metų. Ir tie įstrigę epizodai svarbūs ne tiek man, kiek, man atrodo, mūsų kultūriniam palikimui. Juk mes turime šios dienos kultūrą, turime tai, ką išgyvenome „per vidurį“, ir tai, kas buvo gerokai anksčiau, tarsi labai toli. Ir būtent ten įvyko kažkas labai svarbaus. Nesistengiu tų laikų lyginti, bet koks lyginimas man atrodo kiek priverstinis.

Pavyzdžiui, kažkada skaičiau Michalinos Meškauskienės atsiminimus. Teko su ja draugauti, ir knygą ji man padovanojo. Rašydama, pavyzdžiui, apie Salomėją Nėrį, ji sako – Salomėja Nėris pasakė, deda dvitaškį ir cituoja. Man įstrigo toks dalykas – nejaugi Meškauskienė prisimena, ką tiksliai pasakė Nėris... Man šitai tada atrodė labai įžūlu. O dabar pati dedu tam tikrus žodžius į savo „personažų“ lūpas. Nededu dvitaškio, necituoju tiesiogiai, bet jų pasakytus žodžius tarsi girdžiu ir jie man atrodo reikšmingi.

Toje „atsiminimų“ knygoje iš tikrųjų nieko apie teatrą. Aprašytas laikas – iki Stalino mirties, iki 1953 m. – štai data, kurią puikiausiai prisimenu: kas vyko mokykloje, kokia tuomet buvo atmosfera. Ir ši, pirmoji knyga, bus tarsi mano tėvo portretas, sudėliotas iš atskirų rašinių. O pabaigoje – dalys apie pokario Palangą, Kauną, ne tik apie Vilnių. Kai atsisėdi, susimąstai, pradedi lukštenti atmintį, ji pati pradeda „dirbti“. Gali būti ir netikslumų, tačiau nebėra ko apie juos paklausti...

Sumanytoje antroje tokioje knygoje, skirtoje jau vėlesniam laikui, apie teatrą irgi turbūt bus labai mažai – tik tiek, kiek jis lietė atskirus žmones, pavyzdžiui, Chruščiovo laikai Maskvoje, GITIS’e.

Dar norėčiau parengti dailininkės Juzefos Čeičytės portretą, parašyti apie labai įdomų žmogų Jeronimą Čiuplį; galvoju apie Aleksandros Staškevičiūtės, Michalinos Meškauskienės portretus. Turėčiau kada nors užbaigti ir knygą apie Henriko Ibseno pjesių pastatymus lietuvių scenoje. Bet ji turbūt bus visiškai ne tokia, kokios norėjau. Įsivaizdavau, kad tai bus didelė ir įdomi studija, tačiau pastarųjų metų spektakliai išmušė iš vėžių – tai nebe interpretuojantis teatras, o toks, kaip minėjau, man neįdomus.

Ačiū už pokalbį. Kuo geriausios jums sveikatos, kloties, naujų kelionių ir, žinoma, knygų.

Parengė Rasa Vasinauskaitė

 

Skaitytojų vertinimai


13382. fantastic2008-03-31 09:28
gruto parkas a live

13386. vertinimas2008-03-31 10:31
Idomus personazas

13389. ak2008-03-31 11:22
vis niurzgam? sėkmės! bet kodėl reikia tuo niurzegesiu užkrėst ir kitus?

13403. manau, kad2008-03-31 14:11
Nebutina su viskuo sutikti, ka cia Girdzijauskaite sako, zinoma, kad tai subjektyvios mintys, bet tekstas kaip daiktas savyje, toks gyvas pokalbis, yra idomus, labai pagyvinina visuma ir idomiai skaitosi

13423. Z.2008-03-31 16:43
Oi, nejuokinkit!!! Tai ar jūs, p.Girdzijauskaite, esate tokia begaliniai raudona, kad jums imponuoja M.Meškauskienė??? Partinė funkcionierė, o jos atsiminimai nė grąšio neverti! Žinau - skaičiau! Viskas pritempta prie partinės linijos, kaip komunistai aukojosi darbo žmonių labui, kaip palaikė menininkus!!! Tų laikų jau atsikandome, o jūs ne? Nostalgija??? NESITIKĖJOM!!!!! Iš kur Lietuvos teatre tiek prilindę bolševikų garbintojų???

13460. stebėtojas :-) 2008-04-01 10:53
Melodija visai graži, o juk iš dainos, kap žinom, žodžių neišmesi (tiesa, ne vienas tą daro...)

13467. Balys2008-04-01 12:31
O ka, jus, pone Z., nezinojote?

13511. simas2008-04-03 18:07
Labai grazus intervas, turiu pasakyt.

13514. Alma2008-04-04 10:47
M.Meškauskienė ir A.Staškevičiūtė buvo P.Girdzijauskienės draugės, visos raudonos ir dirbo raudoną darbą.

13515. Paradoksas2008-04-04 11:31
Na va, ivertino Girdz. laisves galimybes ir privalumus. Tai nesusilde jos tevu slovinta Stalino saule?

13522. L.2008-04-04 23:07
Tai kai suvedam teatrologus, kas gaunasi: I.Aleksaitės tėvas buvo politrukas, A.Girdzijauskaitės motina - politrukė. "Gražu"! Tai apie kokias ten Kūčias, Kalvarijų koplytėles Girdzijauskaitė pasakoja atsiminimuose "Šiaurės Atėnuose"??? (Atsidarykit, internete yra).Tai ir toje būsimoje knygoje fantazuos apie Kūčias, Velykas šeimoje ir t.t.? Kas čia per prasidėjęs melavimo vajus?

13524. ak2008-04-05 11:17
margi žmonių gyvenimai... nereiktų visko viena spalva dažyt... tarp Dievo ir velnio juk esame visi...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 22 iš 195 
23:32:01 Aug 30, 2008   
Dec 2005 Apr 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba