pirmasis
________________________________________________

Pralekiančių vaizdų gaudytojas
Audronė MEŠKAUSKAITĖ


Aleksandro Macijausko fotografijų paroda „Tarp vakar ir rytoj“

Kaunas. Po Aleksoto tiltu. 2008 m. Aleksandro MACIJAUSKO nuotrauka


Kaunas. Po Aleksoto tiltu. 2008 m.
Aleksandro MACIJAUSKO nuotrauka
 

Važiuojant transporto priemone, šiek tiek greitesne nei nusenęs arklys, gali pajusti pro šalį slystantį, besiliejantį, mirgančios juostos pavidalą įgaunantį vaizdą. Pasaulis išnyksta ir praveria paslaptingai naujas ertmes su tais pačiais, dažniausiai matytais, bet dabar stebuklingame judesyje įstrigusiais daiktais. Miesto daiktai dažniausiai būna namai, apkerpėję tyla arba gyvom langų akim. Kartais praplaukia žmonės, gatvės praeiviai, o jų greitis beveik prilygsta skrydžiui. Po to jau byra detalės, kurias mėgina gaudyti žvitri fotografo akis. Šį kartą transporto priemonėje, greitesnėje už nusenusį arklį, po miestą važinėjasi fotografas, jau keleri metai gaudantis šešėlius ir atspindžius.

Kolega Romualdas Rakauskas savo kalbą pradėjo skambiu retoriniu klausimu... Vytauto TAMOLIŪNO nuotrauka


Kolega Romualdas Rakauskas savo kalbą pradėjo
skambiu retoriniu klausimu...
Vytauto TAMOLIŪNO nuotrauka
 

Aleksandras Macijauskas po tų kelerių darbo metų Kauno apskrities Viešosios bibliotekos meno leidinių skaitykloje (jei kam sunku rasti – 406 k.) sumanė surengti „repeticinę“ parodą. Joje vietos buvo kiek mažoka ir teko apsiriboti tik būtiniausiais darbais. „Tarp vakar ir rytoj“ – tai vos keliolika atrinktų darbų bei per 40 darbo metų išleistų albumų ir katalogų. Tarp praeities ir dabarties vis besislenkanti, nesugaunama dabartis visai kitokia ir sunkiai sugaunama, nes dabartis – tai dar visai netolima, bet amžina praeitis. Į parodą susirinkusieji pečiais gūžčiojo, išvydę spalvotąją fotografiją. Ką padarysi – dabartis, aiškių kriterijų dar nėra, tenka spręsti patiems. Taigi ir sprendė net aistringai diskutuodami: Macijauskas čia ar ne Macijauskas? Net kolega Romualdas Rakauskas savo kalbą pradėjo skambiu retoriniu klausimu: ar A. Macijausko fotografijos gali būti spalvotos? Atrodo, jog joms leidimą davė, tačiau nepamiršo pridurti, kad mes visi esame atsakingi už ryškių asmenybių išlikimą vis labiau vienodėjančiame skaitmeninės kompiuterinės fotografijos fone. O nespalvotosios fotografijos ir buvo vienas iš keleto A. Macijausko darbų skiriamųjų bruožų. Vytautas Pletkus spalvų fotografo kūryboje kol kas nenusiteikęs toleruoti, bet, tikėkimės, tik iki gruodžio mėnesio, kada bus surengta jau visa ir daug daugiau aprėpianti pastarųjų metų A. Macijausko darbų paroda. Tiesą sakant, fotografas atrodo lyg nugalėtojas, įveikęs sunkią nespalvotosios fotografijos distanciją ir pagaliau leidęs sau pasimėgauti naujiena. Prisipažino apie spalvas išmanantis tik intuicijos dėka, nes jokių specialių mokslų nebaigęs. Tačiau jos taip sušvelnina vaizdą, suminkština šešėlius ir leidžia skleistis kontrastingoms detalėms, kad apie neišmanymą neverta nė galvoti. Tiesa, fotografijose tikrai apnyksta lietuviškas tragizmas, granitinis sunkumas ir žemės juodumo nuotaikos, todėl aiškiai galime teigti – mes jau A. Macijausko dabartyje. Pats fotografas prisiminė, jog jau keletą kartų, kai tik mėgindavo imtis kitoniškų sumanymų, yra sulaukęs prieštaringų tiriančių nuomonių. Todėl tai nėra nauja ir tik skatina likti savimi net tada, kai esi negailestingai kritikuojamas. A. Macijauskas – vienas tų menininkų, teigiančių, jog menas yra vienintelė vieta, kurioje galima išvengti melo, kurioje už teisybę niekas nebaudžia.

Naujosios parodos fotografijos – tai vaizdai pro važiuojančio autobuso langą. Sunku šiuo atveju kalbėti apie šiandienos Kauną, nes net atpažįstami pastatai ir gatvės nepadeda nusikratyti pamėkliško macijauskiško miesto atmosferos. Fotografas teigė, kad fotografuoja daugiausia tik savo mylimiausią miestą Kauną, tačiau platesnėje parodoje vėliau bus pristatyti keli darbai ir su Vilniaus vaizdais. Šį kartą šalia Kauno – pora Klaipėdos-Nidos perkėlos nuotaikų fotografijų. Tie patys miestų objektai fiksuoti ir „gaudyti“ daugybę kartų, sugadinta begalė medžiagos, kol pagaliau išrinktas pats įtikinamiausias ir stipriausiai veikiantis. Tai lyg šaudymas medžioklėje, teigia autorius, mėginant sugauti atsitiktinumą, kuriam dažniausiai prireikia ir tinkamo momento, ir sėkmės. Fotografija tampa ne tik menu žiūrėti, bet ir parodyti.

A. Macijauskas net judančiame, susiliejusiame vaizde nepaleidžia minties. Kritikuodamas dabar vis labiau įsigalinčią fotografiją, kurioje pirmauja ne vaizdas, o literatūra, atsistoja tvirtoje opozicijoje, o čia „įdomumas“ niekada nebus svarbesnis ir reikšmingesnis už meninę vertę. Net ir apie kūrybinį procesą, kuris naujausiose fotografijose juntamas geriausiai ir tampa savotišku fotografijų herojumi, A. Macijauskas kalba daugiau kritiškai nei žavėdamasis ir visą garbę atiduoda galutiniam rezultatui. Šis energingas ir judrus kūrybinis procesas fotografui dovanojo nelauktų ir netikėtų vaizdų, net tokių, kurie iš tiesų neegzistuoja, susidėlioję vien efemeriškose akimirkų mozaikose, beveik anapus realybės. Autorius fiksuoja nuotaikas, o tai jau žymi reportažinio braižo fotografijų laiko pabaigą. Dokumentalistas virto estetu (jei leisime sau tokius kardinalius apibendrinimus), jautriai saugančiu miesto atodūsius. Jis puikiai suderino greičio, judesio ir reportažinio fotografavimo ilgesį su beveik meditatyviu fotografijų turiniu. Šios nuotraukos, teigia autorius, tai grįžimas į praeitį. Daugybę metų fiksavęs gyvenimiškąsias dramas, pagaliau gali grįžti prie grožio ir estetikos. „Montažo“ darbus palikdamas situacijai ir atsitiktinumui, kurie savaip sudėlioja už autobuso lango plaukiančius urbanistinius peizažus ir langų atspindžius, tarsi atskleidžia prasmių daugiasluoksniškumą ir persišviečiančių vaizdų grožį. Mokesčių inspekcijos pastatas, kurį A. Macijauskas įvardija kaip patį baisiausią Kauno mieste, atsiduria grėsmingame šešėlyje. Vytauto Didžiojo tilto akcentu ir fotografine atrama tampa vienas pilonų stulpų. Taip autorius pabrėžia individualų požiūrį ir savitumą, atskleidžiantį vis kitokį miestą. O tai būtų galima puikiai atspindėti vieno objekto parodoje, apie kurią jau visai konkrečiai mąsto keletas Kauno fotografų.

Mūsų miestas, bėgantis pro autobuso ar automobilio langą, trumpam lieka akių rainelėse ir ilgam – tolimose vaizdų kaupyklų kertelėse. Fotografų akių paliestiems vaizdams dažnai sekasi ir jie nusėda fotografijose. Iš jų – vėl į mūsų akių raineles, kad užaugintų naujus miestus.

Kaunas. Aleksoto tiltas. 2008 m.

Kaunas. Aleksoto tiltas. 2008 m.
 
Perkėla Klaipėda-Nida. 2007 m.

Perkėla Klaipėda-Nida. 2007 m.
 
Kaunas. Utenos gatvė. 2007 m.

Kaunas. Utenos gatvė. 2007 m.



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 42 iš 284 
20:07:58 Jul 30, 2008   
Nov 2005 Mar 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba