ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-07-25 nr. 902

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

VSEVOLOD MEJERHOLD. Iš dienoraščioNOMEDA GAIŽIŪTĖ. Pokyčiai-rv-. Sekmadienio postilė (2) • JAROSLAVAS MELNIKAS. Maištas ir dvasia (76) • JEAN MÉTELLUS. EilėsTHOMAS JAY OORD. Altruizmas siekia taikosSIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (2) • MONIKA LIOČAITĖ. Žalias šuo (4) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. SprogmenysVIDA MIKNEVIČIENĖ. Eilės (1) • REDAS DIRŽYS. Maskvos akcionizmas (1990–2000)Su latvių literatūros kritiku RIMANDU CEPLIU kalbasi Laura Laurušaitė. Sėdi ar guli, bet skaitai ir rašaiRIMANDS CEPLIS. Romanai po 1 latąEMILIJA LIEGUTĖ. Žolynai žolynėliai...JONAS STALIULIONIS. Sovietmetis su Brazdžioniu (3) • MYKOLAS VAITKUS. Nebyliojo filmo atošvaitos-jv-. Savaitės kronika (3)GINTARAS BLEIZGYS. Iš gyvenimo šunių (2) • lokalusis ir del to labai savas (396) •

Iš dienoraščio

VSEVOLOD MEJERHOLD

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mejerholdas. 1916
Boris Grigorjev

    Vsevolodas Mejerholdas (1874–1940) – rusų teatro režisūros reformatorius. Sovietinėje Rusijoje beveik du dešimtmečius vadovavo savo paties įkurtam teatrui. Buvo suimtas ir 1940 m. sušaudytas. S. Eizenšteinas rašė: „Man teatras – tai Mejerholdas.“


1908 m.

Po Teatro-studijos eksperimentų kunkuliuojančio teatrinių reformų srauto paviršiuje aiškiai išsiskyrė trys elementai: 1) praeities tęsėjai, 2) šiuolaikiniai scenos veikėjai, 3) ateities pradininkai.

Praeities tęsėjai ir šiuolaikiniai veikėjai (norėčiau aptarti tik šias dvi grupes) – tai „didžiojo teatro“ elementai. Susitarsime taip vadinti teatrą, skirtą plačiajai publikai. Šių dviejų grupių pasaulėžiūra ir vaidinimo maniera tokios, kad naujiems žmonėms (ateities pradininkams) metas suprasti: ta pati šventovė negali priklausyti dviem skirtingų sektų žynių kastoms!

Esu tikras, kad Ateities teatro pradininkas dabar nesigriebs kirtiklio ir nepuls griauti šiuolaikinio teatro apskritai ar dalimis. Turbūt amžiams nukaltas priesakas nepilti jauno vyno į senus vynmaišius. O ar atskirų teatro dalių griovimas neprieštarauja šiam išmintingam priesakui? Ar griovimas apskritai nėra didžiausias nusikaltimas tai senovei, kurią karšinti reikia itin rūpestingai? Ateities pradininkas turi būti šventai įsitikinęs, kad liūdnų auksinio rudens akordų nedera šiurkščiai užgožti pavasarinio polėkio rykavimais.

Švieži syvai ką tik suartoje žemėje. Kūrybinius daigelius naujieji žmonės pradės puoselėti, nesiglausdami prie „didelių teatrų“. Kuopelėse („studijose“) kils naujų idėjų. Iš čia išeis nauji žmonės. Patirtis parodė, kad „didelis teatras“ negali tapti paieškos teatru, o mėginant po vienu stogu sutalpinti gatavą teatrą publikai ir teatrą-studiją nesėkmė neišvengiama.

Kokios bus Ateities teatro formos, lems būsimų mokyklų atstovų talentai, jų idėjos, braižas, atsiskleidžiantis per kūrybinius bandymus. Gal kada nors kalbės apie vienos ar kitos mokyklos teatrą, kaip dabar kalbama apie vienos ar kitos mokyklos dailę.

Paliksiu kitiems spėliones apie Ateities teatro veidą, kalbėsiu vien apie praeities tęsėjus ir šiuolaikinius veikėjus.

Teoriniu lygmeniu, kalbant apie Ateities teatrą, pavojinga rašyti tik apie teatrą-utopiją, antra vertus, taip pat pavojinga šiandienos teatrui tokia būsena, kai į jį visi numoja ranka, nes visa naujų žmonių energija skiriama tik teatrams-studijoms kurti.

Jei šiandienos teatras nemiršta, jis turi kažin kokių gaivinančių syvų. Numarink, jei jis beviltiškas, atgaivink, jeigu jis gali gyventi.

Norėtųsi nurodyti, kokią šiurkščią klaidą daro šiuolaikiniai teatrai, neapskaičiuodami savo jėgų. Regis, kaip tik čia slypi priežastis tos nedermės, kuri atstumia žiūrovą nuo šiuolaikinio teatro, ir to pakrikimo, kuris viešpatauja užkulisiuose.

Nuostabių vardų sąrašas. Didžiuliai talentai, kuriuos išugdė Ostrovskio pjesės, klasikų tragedijos, charakterių pjesės ir romantinio patoso dramos. Kaskart vaidindami seniai praėjusių dienų repertuarą šie scenos veteranai kelia tikrą žiūrovų susižavėjimą. Visiems patinka gėrėtis šiais praeities atgarsiais, ir nesinori, kad šie senoviniai aktoriai keistų nuo laiko supleišėjusias kaukes į naujas. Tik senovės priedangoje norisi žavėtis senųjų aktorių talento spindesiu. Ir bet koks jų pasirodymas kitokio, jiems svetimo repertuaro spektakliuose žeidžia gražiąją harmoniją. Šių „praeities tęsėjų“, šių senolių karšatis tokia įstabi, kad bet koks jų pasidavimas naujojo gyvenimo elementams griauna auksinio rudens harmoniją.

Tačiau, užuot atsižvelgus į specifines kūrybines galias tos grupės, kurios „branduolys“ pajėgus vaidinti tik vadinamąjį „klasikinį“ repertuarą, užuot atribojus senovę ir repertuaru, ir atitinkama inscenizacija, užuot išsaugojus „senojo“ (pavadinčiau jį „senoviniu“) teatro harmoningą vienovę, šis „senovinis teatras“ atitraukiamas nuo savo vienintelio uždavinio – nuolatinio senovės prikėlimo – ir kažkodėl užtvindomas šiuolaikinių dramaturgų buitininkų rašliava arba Przybyszewskio skonio modernistinėmis pjesėmis.

Kol gyvi didingieji senovės atstovai, teatras, kuriame jie vaidina, turi jais gyventi (negali jais negyventi). Repertuarą reikia grįsti pjesėmis, randančiomis atgarsį senukų širdyse. Senas rusų aktorius myli Šekspyrą, Schillerį, Goethę, tačiau labiausiai jį traukia, žinoma, Ostrovskis, Gribojedovas, Gogolis.

Vis dėlto klystume manydami, kad, kalbant apie būtinybę senoliams laikytis jų pageidaujamo repertuaro, viską lemia tik repertuaras. Klausimas, „ką vaidinti“, mūsų dienomis neatsiejamas nuo klausimo, „kaip“ inscenizuoti.

Šiuolaikiniams teatro reformatoriams vienu iš dėmesio centrų tapo spektaklio vaizdingumas. Kolorito dėmės, linijų santykių žaismė, grupių išraiškingumas vaidina labai reikšmingą vaidmenį. Kūrinio idėją galima išreikšti ne tik meistriškais aktorių personažų dialogais, bet ir viso paveikslo ritmu – to paveikslo, kurį scenoje spalvomis pateiks dekoratorius, ir to, kurį sudarys režisierius išdėstydamas pratikablius, sudėliodamas judesių piešinį, nustatydamas grupuočių santykį.

Kalbant apie būtinybę išsaugoti senųjų aktorių senąsias kaukes, negalima taikstytis su senųjų inscenizacijų išsaugojimu.

Čia senųjų aktorių interesai puikiai dera su naujųjų menininkų uždaviniais.

„Revizorius“, „Vargas dėl proto“, „Maskaradas“, „Hamletas“, „Audra“ taip ir nebuvo pastatyta savo epochų šviesoje (kalbu ne apie etnografinių mažmožių atkūrimą, ne apie „archeologinius“ pastatymus); minėtos pjesės nė karto neatsiskleidė mums grožybe tų atspindžių, kurie iškyla vien ištarus šiuos pavadinimus. Koks veiklos laukas „didžiajam teatrui“!

Žymieji, talentingieji senojo rusų teatro aktoriai nepamiršo Gogolio, Gribojedovo, Ostrovskio, Šekspyro, Goethės repertuaro personažų. Rusijoje yra menininkų dekoratorių, gebančių subtiliai ir su meile atkurti senų namų jaukumą ir apleistų sodų žavesį. Pasitaiko mėginimų naujai nušviesti kūrinius, spėjusius pablukti nuo ankstesnio trafaretinio jų vertinimo; antai Merežkovskis įžvalgiu straipsniu „Gogolis ir Velnias“ pateikia aktoriams tokią originalią pjesės „Revizorius“ personažų charakteristiką, kad senieji aktoriai nesunkiai pakoreguos Gogolio personažų traktuotę.

Kodėl vienu grakščios harmonijos akordu negalėtų suskambėti kilnus senųjų aktorių realizmas, palkšvos senų namų dulkės naujųjų dailininkų dekoracijose ir amžinos senųjų knygų eilutės, prisikėlusios naujam gyvenimui aktorių, scenos personažus traktuojančių pagal Merežkovskį, lūpose?

Pasakysiu štai ką: kaip reikia paveikslų galerijų, muziejų, taip reikia šių ampyro stiliaus teatrų su šiais scenos veteranais, iki kaulų smegenų persismelkusiais tradicijų, paveldėtų iš močialovų, šumskių, ščepkinų, karatyginų. Jei šabloniškas senosios mokyklos dekoracijas, sukurtas skonio neturinčių dekoratorių dažytojų, tikras dailininkas pakeistų šedevrais, derančiais ir prie tų auksinių karnizų, ir prie žiūrovų salės užraitų, ir prie to spaustinio krėslų bei ložių aksomo, o svarbiausia, jei šie nuostabūs talentai pasirodytų ne šiuolaikinio (buitinio arba moderno stiliaus) repertuaro marmale, o su meile ir nuolat vaidintų mums Ostrovskį, Goethę, Šekspyrą atitinkamo dekoratyviojo stiliaus fone, suteikdami realizmui naujos gelmės, – kokiomis naujomis spalvomis nušvistų „didysis teatras“!

Tokį teatrą pavadinčiau Écho du temps passé [Praėjusio laiko aidas – A. M.]. Pagrindinis jo uždavinys – nuolatinis senovės atgimimas. Tai nėra „senovinis teatras“ ta prasme, kad sena pjesė jame būtų vaidinama kaip senais gerais laikais. Nėra tai ir toks teatras, kuris sceną prikrauna „to meto“ baldų ir aksesuarų, kaip Maskvos dailės teatras, statydamas komediją „Vargas dėl proto“ (menininko uždavinys čia virto archeologo uždaviniu). Tai teatras, tiesiantis pereinamąją giją nuo senovės graikų teatro, viduramžių dramų, Šekspyro, Calderono, Molière’o iki trečiojo dešimtmečio rusų teatro su Gogoliu priešakyje ir nuo pastarojo iki dabarties... Tai realizmas, kuris nevengia buities, tačiau įveikia ją, nes jam rūpi vien daikto simbolis ir jo mistinė esmė.

1909 m.

Kai tauta, užsibrėžusi susitvarkyti gyvenimą, grindžia savo veiksmus jėga, kyla problema: Revoliucija ir Teatras. Šią problemą teoriškai bandė spręsti Wagneris pirmuoju savo kūrybos laikotarpiu, tačiau, man regis, ją jau seniai išsprendė pats gyvenimas. XVIII a. Prancūzijoje teatras nustojo buvęs Menų rūmais, virto katedra pamokslams sakyti, dramaturgai scenoje perduodavo publikai tai, ko negalėjo jai pranešti knyga, brošiūra ar žurnalo straipsniu, ir tik itin ribota rašytojų mažuma mėgino pasipriešinti tendencijai aptarinėti scenoje politines idėjas ir įvykius.

Kai šalis mėgina nukaldinti naujos visuomenės veidą, rinkdamasi ramią kultūrinę kūrybą, iškyla kita problema: Teatras kaip šventė. Menų rūmai liaujasi buvę priemone, tampa tikslu.

Jei reikšmingais laikytume ir religinius šiuolaikinių rusų poetų ir filosofų ieškojimus, ir atkaklius sektų nukrypimus, ir „prašmatniai suvešėjusios aukštosios dramos, pasižyminčios galingomis aistromis, ypatingu veiksmu, giliu idėjų srautu“, pomėgį, būdingą dviem trims „nepripažintiems“ mūsų dramaturgams, – tai reikštų, kad „tautai“, kuri pralaužia sau kelią į naują kultūrą kirtikliu, o ne dinamitu, nereikia teatro, pataikaujančio parteriui kaip kitados, kai šis buvo tapęs bemaž „organizuotu politiniu susirinkimu, savotišku žemutiniu parlamentu, turinčiu apibrėžtą veiksmų programą“.

Susieti Menų rūmų ir visuomeninių išgyvenimų likimus – kultūros ir meno istoriko uždavinys. Norėčiau tik paminėti būdingą mūsų teatro krizės požymį, būtent dramaturgo virsmą visuomenės liokajumi. Visuomenė, išgyvenanti socialinės-politinės pertvarkos laiką, įpranta teatrą laikyti ne tikslu, o priemone: ar teatras nebuvo propagandos priemonė „laisvės dienomis“, ar jis nebuvo pramogos priemonė politinio nuovargio dienomis? Ir tik dviejų motyvų iš scenos įprato tikėtis „inteligentija“: tendencijos arba pramogos. O dramaturgai – tegul už mane kalbės mano mylimas poetas – „nusileido į mūsų kasdienybę... pamiršo žadinti... aukštus jausmus, tapo abejingi teatro veiksmui ir įsigilino į beviltišką psichologiją“ (A. Blokas). Rusų teatras smuko. Tai, ką mūsų dienomis pateikia scenose, galima su nedidelėmis išimtimis pavadinti antimenu, galbūt „literatūra“, tačiau ne menu! Atsirado ypatinga pjesių atmaina, vadinamoji „literatūrinė drama“. Kaip čia nepakartosi Wagnerio šūktelėjimo: „Dabar įmanomas negirdėtas dalykas: kurti dramas, skirtas skaityti.“

Dramaturgas visada grumiasi dėl įtakos su publika. Kur nugali publika, ten kultūrinės epochos bendruomenė – Miestas – gauna tokį teatrą, kokio nori publika.

Vis dėlto būna ir priešingai. Koks nors Wagneris milžiniška energija įveikia surambėjusį visuomenės skonį, ir atsiranda Bairoito teatras. Taip atsitinka ir mūsų dienomis, negana to, neretai vieno kūrėjo genijų pakeičia visos kartos pastangos. Miuncheno Künstlertheater, tikri Menų rūmai, atsirado tik todėl, kad ištisus dešimtmečius klojosi Miuncheno kultūriniai sluoksniai, tik dėl pažangiųjų dailininkų ir poetų veiklos.

O mūsų šalyje? „Kultūrinė mažuma“, susitelkusi aplink žurnalus „Mir iskusstva“, „Novyj put’“ (vėliau „Voprosy žizni“ ir „Fakely“), neišugdė masės, nesuformavo aukštesnių poreikių, todėl neturime šiuolaikinio teatro – nei subtilaus skonio, nei veiksmų ir aistrų teatro. Dramaturgas netapo įtakingas. Įtakinga tapo publika. Ji pati susikūrė savo teatrą, tiksliau, tiek teatrų, kiek yra įvairių visuomenės grupių. Teatras tapo pavaldus publikai, o dramaturgas virto savo pono liokajumi. Pagal poreikius šiuolaikinė dramaturgija – tai arba pjesės à thèse [apibūdinimas pjesių, parašytų siekiant įrodyti kokį nors dalyką – A. M.], arba psichologinis kramtalas, arba socialinės dramos, skirtos propagandai ir agitacijai, arba komedijos, juokinančios žiūrovą kurioziškomis veikėjų būsenomis, arba psichopatologijos tyrinėjimai dramos forma, arba etnografijai artimos buitinės pjesės. Mūsų teatras – toks, kokio reikia gatvei: margas, neskoningas kaip iškabos ir plakatai.

Negana to, ar šiuolaikinis rusų teatras pasižymi nors trupučiu savitumo? Ne. Jis visas išaustas iš skolinių. Ir šis internacionalizmas anaiptol nereiškia sąlyčio su Europos dramaturgija, anaiptol nėra bendražmogiškumo siekis. Tai katiliuko, nutupiančio ant žmonių galvų visame Žemės rutulyje, internacionalizmas. Nešioja visi, nešiojame ir mes. Vis dėlto katiliukas bjaurus ant galvų, nuo kurių dar nenusitrynė tautiniai buitiniai požymiai, ant tipiškai rusiškos galvos. Tokios pat bjaurios visos rusų dramos, mėgdžiojančios Ibseną, Przybyszewskį, Maeterlincką.

Net saujelė savarankiškų šiuolaikinės scenos reiškinių kupina trūkumų: tada, kai praėjo Čechovą sukūręs rusų gyvenimo laikas, atsiranda dramaturgų, mėginančių rašyti Čechovo metodais, nesuvokiančių, kad Čechovo tonas neatsiejamas nuo visuomeninių devintojo ir dešimtojo dešimtmečio išgyvenimų, kad „nuotaikos teatras“ mums – jau praeitis, kad šio teatro kūriniais galime grožėtis tik iš istorinės perspektyvos. Tikro teatro, šiuolaikiško teatro neturime!

Trys keturi balsai pamėgino prabilti savito meno balsu, tačiau tai kol kas tėra paradoksalūs užmojai. Nors šių dramaturgų kūriniams toli iki tobulumo, jų dramose ir komedijose numanomas „Teatras kaip šventė“ ir „Menų rūmai“, t. y. toks teatras, paskui kurį žengia publika, o ne toks, kuriame publika turi išimtinę teisę. Tarp šių „naujųjų“ ir teatro publikos žioji didžiulė praraja.

„Inteligentiška mūsų dienų teatro publika“ ir jos dramaturgas-tarnas, dramaturgas, įpareigotas linksminti savo poną, – viena mūsų teatro srovė. Aktoriai, režisieriai, dailininkai, kurie kartu su nepripažintais dramaturgais stengiasi išplėšti teatrą iš išimtinę teisę uzurpavusio žiūrovo, – antra srovė. Rusų teatro krizė – tai sūkurys, susidaręs šių dviejų srovių sąlyčio vietoje.

Krizę stiprina dar viena aplinkybė, būtent tai, kad tarp mūsų režisierių, dailininkų ir aktorių vyksta kova dėl visokiausių estetinių problemų.

Šiuolaikinis teatras neturi vieningos auditorijos. Mūsų teatras pasiekė kraštutinį diferenciacijos laipsnį. Tarsi didžiulė amžių amžius rinkta mašina staiga būtų sustabdyta ir išardyta, atskiros jos dalys išskirstytos po įvairias vietas įvairiam remontui.

Vis dėlto, jei nuojauta mūsų neapgauna, pagaliau ateis laikas, kai supleišėjęs teatras vėl taps vieningas! Tik dėl šios vilties, kad dabartiniuose diferencijuotuose teatruose kuriame būsimo Vieningo teatro pagrindą, verta triūsti teatro srityje. Nežinoti šito reiškia būti tik publikos liokajais. Kiekvienas meistras, dalyvaujantis kuriant didžiulę mašiną, gauna iš inžinieriaus visus nurodymus ir brėžinius; taip ir kiekvienas iš egzistuojančių teatrų privalo žinoti, kokia Ateities teatro dalis jam priklauso, kokią Ateities teatro dalį jis tobulina. Tik tokiu atveju šiuolaikinės scenos turi teisę egzistuoti. Tai kalvės, kuriose kalamos grakščios būsimo milžino, Liaudies teatro, dalys.

1910 m.

Šiuolaikinis rusų teatras pakeitė veidą tik scenos technikos požiūriu. Nauji režisieriai atrado naują inscenizacijos raktą, naujoji dailininkų karta atnešė į sceną naujų dekoratyviosios dailės motyvų. Tiesa, režisieriai ir dailininkai ginčijasi dėl dirigento lazdelės. Kol kas slaptas, duslus, šis ginčas ilgainiui stiprės, atskleisdamas naujus naujojo teatro statybos horizontus, tačiau šis ginčas vyksta tik dėl technikos.

Žiūrovas, kurio paslaugoms šiandien – elektrinis geležinkelis ir belaidis telegrafas, o rytoj – aeroplanas, žavisi kinematografo triukais. Šiam žiūrovui norėtųsi, kad Maeterlincką jam pateiktų su kinematografo pasiektais patobulinimais. Reginių formos pasiekė kraštutinę diferenciaciją. Didžiosios publikos dalies pomėgį linksmintis teatriukuose, primenančiuose Vakarų Cabarets ir Überbrettl, tenka laikyti reakcija į varginamai nuobodžias „šiuolaikinės“ rusų dramaturgijos pjeses, statomas Hauptmanno, Ibseno, Čechovo maniera. Vokiečių, skandinavų teatrai ir Čechovo nuotaikos teatras – štai tas nuvalkiotas šiuolaikinio dramaturgo, užtvindžiusio visą rusų sceną, trafaretas. Reakcija į nerusiškas rusiškojo repertuaro pjeses vėl pažadina žiūrovo jaučiamą vadinamojo klasikinio repertuaro pjesių poreikį. „Šiuolaikinį repertuarą“ netrukus visiškai sutryps dvi publikos tendencijos – „linksmybių“ pomėgis Cabaret tipo teatriukuose ir neblėstantis klasikinio repertuaro poreikis.

Kraštutinė intymiųjų teatrų diferenciacija yra tipiškas reiškinys atėjus krizei, o ši akivaizdi kalbant apie rusų teatrą. Šiuolaikinis rusų teatras keičia veidą sceninės technikos požiūriu, tačiau lieka be pjesių, ir režisierių bandymais išgaunama naujoji technika, kurią jie pasitelkia inscenizuodami klasikinį repertuarą, paverčia naujojo teatro statytojus laikinais „sendaiktininkais“.

Nacionalinio repertuaro stygius (tik išties rusiškas repertuaras gali sukurti naujojo rusų teatro veidą) pastūmėja rusų aktorių, visiškai neprisidedantį prie naujosios scenos kūrimo, į apatiją. Beje, kaip tik jo aktyvus dalyvavimas padėtų išvesti teatrą iš užburto visuotinės nesantarvės rato (režisierių ir dailininkų konfliktas dar tik bręsta, o aktoriaus ir režisieriaus konfliktas jau subrendo, jų judėjimas sceninės technikos evoliucijos keliu nėra sinchroninis).

Iš kur mums laukti pasirodant naujojo rusų dramaturgo, kuris lengvai ir paprastai išvestų teatrą iš krizės į stabilaus sveikimo kelią?

Kodėl negalėtume jo tikėtis iš tautinio mito kūrybos gelmių?


Iš: Всеволод Мейерхольд. Статьи. Письма. Речи. Беседы. Москва: Искусство, 1968

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 22 iš 236 
19:03:28 Jul 30, 2008   
Nov 2005 Mar 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba