Andrius Zakarauskas. „Mano sidabrinis potėpis“. 2008 m.
Prisipažinsiu – laukiau, kada galėsiu pažvelgti į trylikos jaunų menininkų parodą „Vartų“ galerijoje, kuri buvo atidaryta birželio 2 d. ir kuruota Neringos Černiauskaitės. Knietėjo sužinoti, ar įmanoma meninėje plotmėje apibūdinti save, kaip patriotą, arba apskritai patriotizmo terminą šiuolaikiniame kontekste. Nuėjusi į parodą keletą kartų, susidariau nuomonę, kad darbai atlikti skirtingomis technikomis ir medijomis tarpusavyje neskamba, nėra dermės bendroje ekspozicijoje, tačiau tai ne menininkų kaltė. Patriotizmas – tai lyg žmonių grupę, tautą ar šalį vienijantis bendras jausmas Tėvynei. Tuo tarpu parodoje išvydau tik meninius šūksnius ir suskaldytus tariamo patriotizmo darinius.
Paroda skelbia, kad: „Patriotai – tai projektas apie jaunus kūrėjus, kurie nerimauja/kritikuoja/tyčiojasi/ilgisi/tiria/gedi/smerkia savo šalį.“ Sutinku, kad renginyje žiūrovas gali pajusti autorius, išgyvenančius šias emocijas, bet nemanau, kad jos buvo iki galo išgrynintos. Akį užkabino keletas darbų, bet pritrūko jų emocinės sklaidos. Jei ironizuojate, o jaunimui šiais laikais tai visur leidžiama, tai šokiruokite, žvelkite į patriotizmą atvirai ironiškai, išjuokite, kad mes sutriktume. Pažeiskite tą kietą lietuvišką kiautą ir storą odą. Prie tokių menininkų, kurie tiesiog neįtikino, norėčiau priskirti Robertą Narkų ir Mildą Zabarauskaitę, kurie „padeda tapti“ patriotu naudodami garsus, ritmiškai kalančius į galvą prievarta grindžiamą beprasmybę ir raibuliuojančią pseudokinetinę haliucinaciją. Taip pat neįtikino Nerijus Erminas, patriotizmą siejantis... su sienoje instaliuotu vėliavos kotu. Vėliava tapo tik baltame popieriaus lape nubraižytu modeliu. Valstybingumo simbolis turėtų skatinti apmąstymus, bet menininko darbas dvelkia kičo prieskoniu, niekam nereikia, kad vėliava taptų stabu kaip Amerikoje ar Jaspero Johnso kūryboje.
„Patriotas“ – taip pavadintas vienas iš grafiko Tado Gindrėno lino raižinių. Stambus, net išpleręs, beplaukis vyras – ar tai kūrėjui patrioto prototipas?
Kita menininkų grupė bandė giliau užkabinti arba paveikti emociškai – meditatyviai panardinti į kelionę automobiliu po Lietuvą: lūšnelių peizažai, kraštovaizdį darkantys naujų statybų liūnai, pavargę, bet besišypsantys tautiečių veidai, – toks Laimos Buivydaitės videodarbas. Ramybė ir sąstingis Roberto Gritėno natiurmortuose. Atleiskite, mielieji, bet neužčiuopiau tos meditacijos prasmės nei lietuviško plenero nuotaikos. Paprasti, nuoširdūs darbeliai, bet ar tinka šiai parodai?
Simonas Glinskis videodarbe manipuliavo įgarsinta „tyla“. Ji per visą filmą nepalieka į demonstraciją prieš rusų armiją ir okupaciją susirinkusių jaunuolių veidų. Toks patriotiškumas šioje archyvinėje medžiagoje užfiksuotas, bet lieka iki galo neaišku, ką menininkui S. Glinskiui reiškia tokio pobūdžio pasipriešinimas. Čia svarbesni perkreipti uniformuotųjų veidai ar ta spengianti nepasiduodančiųjų tyla? Kokia tavo pozicija?
Straipsnyje „7 meno dienose“ parodos kuratorė patriotizmo klausimą nagrinėjo susirašinėdama su Jurijumi Dobriakovu, kuris negalėtų savęs pavadinti patriotu. Pašnekovas Lietuvą sieja su „aplinkos žmonių temperamentu“, „aplinkos socialiniais įpročiais ir viešomis normomis“ bei „kraštovaizdžiu“. Bet palaukite, apie ką jie kalba? Viešos normos, socialiniai įpročiai, temperamentas? Tačiau pokalbio dalyviai net neužsiminė apie Lietuvos istoriją, nacionalines vertybes ir ateitį. Aš tikiuosi, kad tarp jaunimo nėra daug aklai patriotiškai nusiteikusiųjų, bet yra suvokiančių, kad egzistuoja toks dalykas kaip pasiaukojimas tėvynei. Patriotizmo terminą puikiai apibrėžė George’as Bernardas Shaw: „Patriotizmas yra tavo įsitikinimas, kad tavo šalis geriausia iš visų šalių dėl to, kad tu joje gimei.“ Ar įmanoma suprasti, kad turi vertinti tai, ką turi, kur esi ir ką puoselėji?
Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus. „Patriotizatorius“. 2008 m. V. Ilčiuko nuotraukos
Parodoje galėtų dalyvauti tik šie trys patriotiškai nusiteikę menininkai: Andrius Zakarauskas, Ugnius Gelguda ir Mindaugas Šimkevičius. Tapytojas, fotografas ir skulptorius. Iš tapytojo Andriaus Zakarausko darbo „Mano sidabrinis potėpis“ sunku spręsti, koks jo santykis su tėvyne, bet aišku, kad jis – tapybos patriotas. A. Zakarauskas nuolat mezga dialogą tarp savęs ir tapybos, savęs ir vaizduojamo objekto. Patriotiškumas šiuo atveju atsiskleidžia meniniame kontekste kitaip nei U. Gelgudos, jo patriotiškumą siečiau su muzika ir laiku, praleistu koncertinėse erdvėse. Čia grupės „Bora“ muzikantas žaidžia ir jungia trafaretus su raudonos spalvos dėmėmis ir Gedimino stulpais. Manau, jam visada buvo svarbu užsiminti ir išreikšti nuomonę apie nacionalistines grupuotes, kurių naudojamus ženklus vaizduoja trafaretuose. 2006 m. kūrinyje „Žalgiris“ užfiksuota taip artima autoriui koncertų metu vykstanti kolektyvinė žmonių audra. Šis simbolinis mūšis yra lyg šiuolaikinis patriotiškai patrauklus dokumentas. Deja, „Žalgirio“ parodoje neišvysite, bet, manu, jis geriau atstovautų menininkui parodoje „Patriotai“. Skulptūrinėje M. Šimkevičiaus instaliacijoje – memorialinėse lentose iškaltos autoriui įstrigusios patriotiškos mintys, skambėjusios Sausio 13-osios įvykių metu, iš politikų lūpų ir atstovavusių Lietuvai Eurovizijos dainų konkurse vyrų (A. Mamontovo ir kt.) dainoje. Kai kurios didingai istoriškos, kaip Amerikos prezidento George’o Busho, kitos ironiškai nuvalkiotos, kaip Lietuvos eksprezidento Rolando Pakso, o kelios net gali būti aktualios mums visiems. Duoklė istorijai – taip įvardyčiau Mindaugo Šimkevičiaus darbą.
Antroji aktualios parodos „Patriotai“ dalis atsidarys Žeimiuose, tapytojų Domo Noreikos ir Agnės Bagdžiūnaitės namuose bei kultūros centre, Žeimių dvare. D. Noreika teigė: „Taip dingimas sukuria atitinkamą atsiradimo formą“. Menininko darbo žaliame fone perskaičiau mintį, kad gal tik pradingęs, pabėgęs gali atrasti tai, ką praradai, o gal niekada nebuvai ir praradęs – patriotiškumą, ne tik buvimą „amžinai“ savo gimtojoje šalyje, bet ir meno, kaip patriotizmo, pasiaukojimą bei brandinimą savyje. Parodos idėjinis sumanymas pasirodė įdomus, tema nenuvalkiota, ji gali būti įvairiai vartoma ir išmėginama. Gal kai kurie autoriai pasirodė esą per jauni, gal per efemeriški, gal ne patriotai, o gal tik mene ne patriotai?!
Jau antras straipsnis 7MD tai pačiai beviltiškai parodai. Buvau, mačiau ir daug kur su autore sutinku. Stebina kita - tuo pačiu metu vykstanti iškirtinė D.Jurkūno skulptūros paroda L.Aido galerijoje “Išlikusi rūšis“, o mūsų kultūrinėje spaudoje nei bū nei mū. Jei taip ilgitės meno, kaip patriotizmo, pasiaukojimo bei brandinimo savyje, ten rasite netgi daugiau. Taip, tai akibrokštas pseudoskulptoriams, pseudomenininkams, pseudokuratoriams ir pseudopatriotams, todėl, matyt, nusisukama ir ignoruojama. Kai komentuoti neišeina, belieka patylėti.
jurkuno skulptura yra toks sudas sudziausias, kad zodziu nera. blogiausia, ka galima pamatyt vadinamame skulpturos zanre. tai, su kuo reikia kovoti ir ka reikia naikinti.
Gal įvardintumėte bent kelis šiuolaikinės lietuvių skulptūros šedevrus ir paaiškintumėte, kokią skulptūrą reikia puoselėti, remti ir aukštinti vadinamame skulptūros žanre, kad galėčiau suprasti jūsų revoliucinę aistrą.
Jūs neturite ką pasakyti, jūs pykstate, keikiatės, pasmerkiate mažąją plastiką, tuo pačiu daugelį kitų skulptorių. Tenorėjau pasiaiškinti jūsų skonį ir toliau nesiginčyti. Jurkūno darbo poveikis bet kuriuo atveju stiprus, jei sukėlė jums tokią isteriją.
spinduoliuoju ramybe. paprastai stipriai reaguoju tik i gerus, paveikius kurinius. stengiuos nevynioti zodziu i vata ir to paties tikiuosi is kitu, savo atzvilgiu irgi. bet del mazosios plastikos ir "kitu skulptoriu" pasmerkimo esate teisus. be galo daug slamsto padaryta po sita rubrika.
Lenviausia kalbėti abstrakčiai, neparodant savo tikrųjų nuostatų ir pozicijos, dėtis giliamintišku teisuoliu ir viską neigti. Negatyvas nebeįdomus. Bet nepastebėjau, kad savo komentaruose ką nors teigtumėte.
Sovietmečiu Lietuva buvo paversta galinga branduolinių raketų baze. 50 metų Lietuvos žmonės kovojo, kad iš jos teritorijos būtų išvesta svetima kariuomenė. 1993 metais pasitraukusi sovietinė armija išsivežė ir savo raketas. Tačiau šiandien Lietuvai iškyla naujas pavojus tapti kitos šalies raketine baze.
NE – JAV PRIEŠRAKETINEI GYNYBOS SISTEMAI LIETUVOJE!
Pasirašyk peticiją: http://www.culture.lt/ne-raketoms/
tikuosi nebeuzilgo menotyrines recenzijos nebesisiskirs nuo "stiliaus","pravdos" ir pan. redakciju. perskaitai akimoju, net
spurgos nespeji sudoroti ir jau zinai kuriems cempionams menotyros guru laurus deda. puiku, noretusi siame laikrastyje apie patriotu paroda dar bent
tris profiskas recenzijas perskaityt, kol vasara nepasibaige...
paroda neverta keliu recenciju, nes sekliai semia. Man patiko Narkaus su Zabaraite (tie toli eis), Zakarauskas nepatiko, nes tik save tapo, kaip jis neapsivemia i veidrodi pasiziurejes? Tas Veliavos kotas visai nieko (teksto autore kazkaip keistu dalyku pradejo noreti is meno, ten kur raso apie veliava). O jau tas su savo aplikacijom ir darzelinuko karpiniais tai irgi ...laikas bresti siek tiek. Priraso idiotiskai nuobodaus teksto - vistiek nieks neskaito. Ji lengva ir is komentuotoju atskirt. Imantrus zodziai ir konstrukcijos yra diletantu veliava!