Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
8
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
3
• KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?4
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“1
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
• Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
• Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ5
• VAINIUS BAKAS1

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
3

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
• Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI2

AKTUALIJOS

PUBLICISTINIAI ESKIZAI

publicistikos konkursas

Laima Petrauskienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andriaus Šiušos piešinys

Piktas Johno Irvingo žvilgsnis

Ir vėl leidžiuosi suvedžiojama reklamos. Skubu į susitikimą su Johnu Irvingu Vilniaus knygų mugėje. Bet pasirodo, suvedžiotų yra neįtikėtinai daug – ne tik sėdėti, bet ir stovėti beveik nėra kur. Tiek deguonies, kiek likę šioje salėje, man per maža jau dabar, o kas bus toliau? Tiek to, apsieisiu be to topinio renginio, geriau pavarlinėsiu po mugę. Bevaikštinėdama atsiremiu į įtartinai ilgą eilę.

– Ar čia jau… – labai nustebusi pradedu regzti klausimą.

– Taip, taip, čia jau eilė prie Irvingo autografo, – išdidžiai paaiškina paskutinysis eilėje, mat jis protingas ir kantriai stovi, nors dar daugiau nei valanda iki to momento, kai įžymybė dalys autografus leidyklos stende. O aš, kvailė, dar varlinėju ir užduodu žioplus klausimus.

Gerai, kad buvau apdairi ir prieš kelias valandas įsigijau jo knygą, nes ir čia – ilgiausia eilė. Gerai, kad buvau tokia apdairi ir nepirkau pačios storiausios, dabar lengviau vaikščioti. Tačiau blogai, kad eilėms turiu alergiją. O kaip įgyjamos visos alergijos? Tada, kai organizmas gauna ko nors per daug. Jis protestuoja ir apsisaugo nuo būsimų kenksmingų perkrovų. Suprantama, kad didžiąją gyvenimo dalį nugyvenus brandžiame socializme, įgyti alergiją eilėms buvo visai nesudėtinga. Bet pasaulis pilnas pažįstamų, reikia apsidairyti. Mano nauja maloni pažįstama, su kuria jau atstovėjome vieną ilgą eilę valgykloje, stovi visai arti palaimingojo stendo. Man rezervuota ketvirta vieta eilėje, taigi brangusis autografas jau garantuotas. Autografo vertė auga sekundėmis, tą puikiausiai suprantu, kartkartėmis pasitraukdama ir pažvelgdama į vis ilgėjančią iki beprotybės eilę.

Visos beprotybės turi teigiamų pusių. Turi ir ši. Jos dėka patiriu dar vieną malonumą, niekada nepatirtą Vilniaus knygų mugėje – išėjusi iš eilės galiu vaikštinėti visai laisvai, niekas manęs nestumdo, kiekvieną knygą galiu vartyti tiek, kiek noriu; kuo maloniausiai galiu pasišnekėti su lietuvių autoriais, gauti iš jų kuo ilgiausią, kuo nuoširdžiausią autografą, nes jie dabar stovi, nuobodžiauja ir patenkinti šypsosi, kad tu esi šalia jų, o ne ten, toje ilgoje eilėje. Visa galingiausia minia, kuri ką tik stumdėsi šiame turguje, stebėtinai greitai susitelkė dviejuose taškuose –­ salėje ir prie stendo. Kitur tuščia.

Bet reikia grįžti prie stendo, nes eilės pradžioje apsuptis pasidaro tokia tiršta ir agresyvi, kad, atrodo, ir keturiasdešimta eilėje tuoj galiu nebebūti, ką jau kalbėti apie ketvirtą.

– Kodėl nėra policijos? Ką jie sau mano? Ar nori, kad Irvingą sumindžiotų? Kaip jis prieis prie stendo? – klausinėja visi arčiau stovintieji. Tie, be eilės besitaikantieji, nieko neklausinėja, bet iš plėšraus jų akių žvilgsnio, iš ryžtingai rankoje suspaustos storosios J. Irvingo knygos, iš sparčiai tankėjančio žiedo aplink mus matyti, kad blogiausios prognozės gali pasitvirtinti. Tokią sunkią knygą reikiamu atveju galima panaudoti vietoj sunkiosios artilerijos.

– Klausykit, – sakau savo maloniajai pažįstamai, – žiūrint iš šono, pati sau dabar atrodau pokvailė. Stumdytis tokioje minioje, gaišti tiek laiko dėl kažkokio autografo? Ar ne vertesni tie autografai, kuriuos ką tik susirinkau be jokių pastangų, maloniai pabendravusi? Nebent pati padarysiu reklamą, dovanodama jauniems savo giminaičiams šią knygą – štai, prašom, dovanoju su milijoninės vertės autografu, vos nekainavusiu man gyvybės.

– Žinoma, – sako ji, – bet esant taip arti, gaila būtų praleisti progą. Aš irgi ne dėl savęs, aš dėl vaikų. Gal daugiau skaitys, nes dabar visi tik prie kompiuterių ir sėdi.

J. Irvingui pavojaus būti sumindytam nėra. Jį prastumia pro mus būrys raumeningų apsaugininkų. O mums pačioms tenka atsikovoti teisėtai priklausančią eilę, kurią kiek išardė rašytoją lydintieji vyrukai.

Och! Pagaliau aš ant podiumo, tai yra ant paaukštinimo, aptverta virvėmis, apsupta apsaugininkų, stoviu per kelis žingsnius nuo šios dienos pagrindinio herojaus. Apsaugininkė atima iš manęs knygą, ją gerai išpurto, tikrindama, ar tarp puslapių nepaslėpiau kokių trisdešmt penkių peilių, su kuriais galėčiau nudurti garbią įžymybę, ir tik tada ją man grąžina. Žinoma, visi stovintieji tokioje eilėje ir man atrodytų nenormalūs, tikrinti reikia, maža ką – juk gali tekti uždaryti visą knygų mugę.

Ir štai jau kulminacinis momentas. Tiesiu J. Irvingui savo knygą, iš tikro jausdamasi kaip manekenė ant podiumo, nes iš visų pusių dievai žino kiek fotoaparatų blyksi ir blyksi, ir blyksėjimams nėra galo. Šypsausi ir dėkoju, atgaudama knygą su autografu. J. Irvingas nesišypso. Ilgai žiūri į mane perveriančiu piktu žvilgsniu. Man pasirodo, kad labai piktu ir, o Dieve mano, kokiu ilgu! Ko jis netaupo laiko kitiems autografams? O gal man tik taip atrodo, gal visos nemalonios akimirkos subjektyviai išsitempia laike? Ir tas žvilgsnis, ir tie blyksniai...

„Kodėl jis taip piktai pasižiūrėjo?“ –­­ sprendžiu galvosūkį. Juk kiekvienas autorius turėtų būti patenkintas, kad skaitytojas nori turėti jo autografą. Ar šita didžiulė minia pasirodė jam kiek laukinė, ar Amerikoje prie rašytojų niekas nesistumdo?

Sutinku pažįstamą, likusią salėje.

– Kaip ištvėrei tą tvankybę? – klausiu.

– Visai lengvai. Susitikimo pradžioje paskelbė, kad autografus dalys stende, o ne salėje, ir akimirksniu didesnės pusės klausytojų neliko.

Atrodo, įspėjau mįslę. Piktas J. Irvingo žvilgsnis galėjo reikšti: „Iškeitėte bendravimą su manimi į snobišką autografą.“ Įsivaizduoju, kaip jam turėjo būti „malonu“, žiūrint į sparčiai tuštėjančią salę. Jei aš eilėje buvau ketvirta, tai, jo supratimu, iš salės turėjau pabėgti viena pirmųjų. Iš kur jam žinoti, kad salėje manęs nebuvo? Bet jei nebuvo, irgi blogai. Viskas aišku.

Teisėjo namo gyventojai

Mane apgyvendina XVIII a. mediniame name. Užrašas byloja, kad tai – architektūrinis paminklas, buvęs teisėjo namas. Įeinu į kambarį ir žvilgtelėjusi pro langą net aikteliu: vaizdas, atrodo, irgi lygiai toks pat, kaip ir XVIII amžiuje. Didžiulis parkas, pereinantis į mišką, kuris tęsiasi iki pat horizonto. Kairėje matosi kraštelis barokinio vienuolyno su aukštu bažnyčios bokštu.

Vakare, nepaisant kelionės nuovargio ir palaimingos ramybės, niekaip negaliu užmigti. Dūsauju ir vartausi, vartausi ir dūsauju. Visada taip naujoje vietoje –­­ reikia laiko, kad prisijaukinčiau lovą. Dar nė neįtariu, kad šiame kambaryje turėsiu prisijaukinti ne tik lovą… Besivartant sulaukiu ir vidurnakčio. Girdžiu, kaip vienuolyno bokšto laikrodis dusliai atskaičiuoja dvylika dūžių. Ir staiga… kraupokai girgždėdamos prasiveria spintos durys.

– Gerbiamas vaiduokli, – mažumėlę barškindama dantimis, bandau labai mandagiai derėtis su nematomu šio kambario gyventoju, – gal galėtume atidėti susipažinimą kitai nakčiai? Esu labai pavargusi po kelionės.

Kalbinu vaiduoklį minčių kalba. Kokia gi daugiau kalba galėčiau jį kalbinti? Šiame name jau dvidešimt metų vyksta tarptautiniai seminarai. Ką aš žinau, kokios tautybės vaiduoklis? Nors logiškai pamąsčius… o Viešpatie, bet kaipgi šią akimirką logiškai mąstyti? Na, gal kaip nors, kaip nors pabandyk nebarškinti dantimis, gal geriau smegenys dirbs. Taigi logiškai mąstant ir truputėlį mažiau barškinant dantimis, vaiduoklis turėtų būti iš senesnių laikų. Gal irgi iš XVIII amžiaus? Tokiu atveju reikėtų jį kalbinti vokiškai ir ne bet kaip, o žemutinės Saksonijos tarme. Bet vokiškai aš jau beveik pamiršau, o tarmėmis, suprantama, niekada ir nekalbėjau.

Atsakymo iš vaiduoklio nesulaukiu jokia kalba. Atsargiai prisėlinu prie spintos, apgrabalioju jos erdvę. Nieko, išskyrus dvi pakabas su mano drabužiais, neužčiuopiu. Ir ko aš čia grabalioju? Juk visi vaiduokliai yra bekūnės, neapčiuopiamos esybės. Švelniai užveriu duris ir vėl neriu į lovą. Užsitraukiu antklodę taip, kad tik nosis kyšo. Galop nuovargis ima viršų prieš visas vaiduokliškas baimes. Užmiegu. O rytą vėl randu spintos duris atlapotas…

Kiekvieną kartą, išeidama iš numerio, rūpestingai užspaudžiu spintos duris. Kiekvieną kartą, kai įeinu į vidų, spintos durys girgždėdamos prasiveria ir užstoja man kelią iš prieškambario į kambarį. Kiekvieną kartą žinau, kad bus būtent taip, bet kiekvieną kartą vis išsigąstu, o tiksliau – pamirštu, kad nereikėtų išsigąsti. Jei jau nieko bloga neatsitiko pirmąją naktį, tikėtina, kad nieko bloga ir nebeatsitiks. Tikriausiai vaiduokliui patiko, kad pagarbiai su juo elgiausi.

Posėdžiaujame to paties namo salėje, tikriausiai toje erdvėje, kur anksčiau vykdavo teismai ir daug ašarų buvo išlieta. Bet salė jauki, su išdrožinėtomis medinėmis kolonomis, gražiomis lubomis, ir jokių tragedijų nebeprimena. O kai visi jau esame pažįstami, žinome, kas iš kur, padarau labai įdomų atradimą, nesusijusį su konferencijos tema. Susijusį su geografija arba su iš praeities beišsitrinančiais politinės ekonomijos mokslais. Pasirodo, konferencijos dalyviai yra griežtai surūšiuoti pagal gyvenamąjį arealą. Šiame teisėjo name gyvena tik dalyviai iš Rytų Europos ir dar kelios personos iš Afrikos. Visi kiti, iš „pagerintų“ šalių, gyvena naujame name.

Pažįstu mokslininkus, organizavusius šią konferenciją, ir žinau, kad jie taip nebūtų skirstę. Jie patys surūšiuoti daug lemtingiau ir skaudžiau, nes surūšiuoti savųjų. Savųjų, sugebėjusių pastatyti daug ilgesnę ir storesnę sieną, nei buvusi Berlyno siena. Ir ši naujoji siena, atrodo, tęsis per visą likusį jų gyvenimą.

Praktinius šios konferencijos reikalus tvarko ne mokslininkai, bet privati firma. Na, ir keisti tie vokiečių verslininkai. Visai negirdėję apie aristokratiškosios Europos papročius, pavyzdžiui, Britanijos. Nė vienas save gerbiantis senovinis viešbutis Anglijoje neapsieina be vaiduoklių. Kuo daugiau vaiduoklių, tuo brangesnis viešbutis, tuo daugiau žvaigždučių, žyminčių jo kokybę. Netikite? Pasiieškokite internete, atrasite net įdomesnių vaiduoklių nuotraukų. Pasirinksite pagal skonį. Ir, žinoma, pagal vaiduoklių plius žvaigždučių kiekį.

Vokiečių keistumais lieku patenkinta, taip ir įrašau į apklausos lapą po konferencijos, kai reikia įvertinti mane aptarnavusią firmą. Juk dykai gavau vaiduokliškas paslaugas, kurios tokios brangios čia pat, Europoje. Nemanau, kad tie, iš „pagerintų“ šalių, gyveno geriau. Ar gali kambarys bejausmėje kvadratinėje dėžutėje prilygti mano kambariui architektūriniame paminkle su mandagiais vaiduokliais? Gyveno jie, tie „pagerintieji“, apynaujuose kambariuose su tvarkingomis spintų durimis, kurių vyriai visai neišklebę. Ir kaipgi tuomet vaiduokliams tas duris darinėti?

Pinigai romantikos nemėgsta. Arba romantika – pinigų. Kaip kam patinka, tas tegul taip ir susidėlioja bei pasiaiškina. Vaiduoklystes ir kitus sunkiai suvokiamus visuomeninius reiškinius.

 

Skaitytojų vertinimai


47499. rkt2008-06-23 12:52
Nuostabiai "gurmaniskas" informacijos pateikimas. Skaitant L.P. straipsni jautiesi civilizuoto pasaulio atstovas ir gerbiamas. Parasyta, nors ir intelektualiai, bet paprastai; yra kritikos, bet be pykcio. Viska sutvarko subtilus autores jumoras.

47500. rkt2008-06-23 12:55
pratesimas .... Viska sutvarko autores subtilus jumoras bei isprusimas.

47527. Aka2008-06-24 21:02
Man buvo be galo įdomu, kas tie žmonės, stovėję ilgiausioje eilėje. Kokie jie. Koks rašytojas. Dabar jau žinau.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Birželio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 11 
23:08:27 Jun 24, 2008   
Oct 2005 Feb 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba