ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-13 nr. 896

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALEKSANDR TARASOV. „Raudonoji gegužė“ Paryžiuje (50) • -jv-. Savaitės kronika (1) (2) • LAI VĖJUS NORMANTAS. Eilės (13) • Renata Vanagaitė SSC. Sekmadienio postilė (8) • Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis: Lietuvos fotografijoje – visur sostinėERIKA PALIUKAITĖ. Homofilijos apologija (9) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (21) • SILKĖ. Kaukėtoji literatūra iš beveidės epochos (9) • DAINIUS VANAGAS. Tyla prieš tylą (2) • SIMAS ČELUTKA. Eilės (36) • KARL RAHNER. Poezija ir krikščionisRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (6) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (2)KAZYS SAJA. Esperanto (3) • Sėdu ant savo žirgo ir vėl į pievas (587) • 2008 m. birželio 20 d. Nr. 23 (897) turinys (31) • Tik pasiklydę čia patenka (322) •

„Raudonoji gegužė“ Paryžiuje

ALEKSANDR TARASOV

[skaityti komentarus]

iliustracija
Respublikos aikštė Paryžiuje. 1968 m. gegužės 13 d.

    IN MEMORIAM ANNO 1968

    Tiems, kurie bendrais bruožais žino, kas 1968-ųjų gegužę įvyko Paryžiuje, tačiau nori žinoti absoliučiai tiksliai



1968 metų gegužės 10-osios naktį nemiegojo visas Paryžius. Užmigti buvo tiesiog neįmanoma. Sirenomis kurtindami naktį, gatvėmis lakstė greitosios pagalbos automobiliai, gaisrinės, policija. Nuo Lotynų kvartalo pusės girdėjosi dusli kanonada: sproginėjo granatos su ašarinėmis dujomis. Ištisomis šeimomis paryžiečiai sėdėjo prie radijo imtuvų: korespondentai perdavinėjo reportažus iš įvykių vietų tiesiai į eterį. Apie 3 valandą nakties virš Lotynų kvartalo nušvito aušra: traukdamiesi nuo specialiųjų dalinių kovai su neramumais (Compagnie Républicaine de Sécurité, CRS, mūsų OMON’o analogas) spaudimo, studentai padeginėjo automobilius, sustatytus į barikadas... Visas miestas žinojo, kad nuo gegužės pradžios vyksta studentų neramumai, tačiau mažai kas tikėjosi, kad reikalas bus toks rimtas. Gegužės 11-osios rytą laikraščiai išėjo su sieksninėmis antraštėmis: „Barikadų naktis“...

O viskas prasidėjo kažkaip nepastebimai – dar praėjusių 1967 metų rudenį. Mokslo metų pradžioje pasireiškė seniai kauptas studentų nepasitenkinimas – griežtomis taisyklėmis studentų miesteliuose, perpildytomis auditorijomis, studentų beteisiškumu prieš profesorius ir administraciją, valdžios atsisakymu leisti studentams prisidėti tvarkant aukštųjų mokyklų reikalus. Per Prancūziją nuvilnijo mitingų banga, studentai reikalavo skirti papildomų finansinių lėšų, įvesti studentų savivaldą, pakeisti aukštojo mokslo sistemos prioritetus. Labiausiai studentus siutino, kad jiems perša visiškai nereikalingus dėstomuosius dalykus, visiškai pasenusias metodikas ir visiškai nuprotėjusius (nuo senatvės) profesorius. Be to, daugelis svarbiausių tuometinių problemų – pradedant lyčių lygiateisiškumu, baigiant Vietnamo karu – buvo laikomos tabu. „Mes kalame nieko nevertus raštus visokių leforų, tavò ir miunenų, kurių vienintelis „nuopelnas mokslui“ tas, kad jie, sulaukę šešiasdešimties, tapo profesoriais, tuo tarpu mums draudžia studijuoti Marxą, Sartre’ą ir Merleau-Ponty – pasaulinės filosofijos titanus!“ – mitingo rezoliucijoje rašė pasipiktinę studentai iš Orsė.

1967 metų lapkričio 9-ąją keli tūkstančiai studentų surengė audringą mitingą Paryžiuje. Jie reikalavo, kad atsistatydintų švietimo ir kultūros ministrai, kad būtų pakeista vyriausybinė švietimo programa. Protesto akcija peraugo į tuo metu Bolivijoje nužudyto Ernesto Che Guevaros atminimo mitingą. Vienos prancūzų radijo stoties korespondentas, dalyvaujantis mitinge, nuoširdžiai susižavėjęs kalba į eterį: „Žinia apie Che Guevaros mirtį, paaukojusio „antrojo žmogaus“ padėtį Kuboje tam, kad žūtų Dievo pamirštose džiunglėse už svetimos šalies laisvę, lyg uraganas sukrėtė studentų protus. Štai paklausykite: jie skanduoja „Che – didvyris, buržuazija – šūdas! Mirtis kapitalui, tegyvuoja revoliucija!“ – ir daugelis verkia.“

Šį mitingą – Che atminimo mitingą – „Mutualité“ salėje organizavo trockininkų grupė „Revoliucinis komunistinis jaunimas“, vėliau gegužės įvykiuose ji suvaidins svarbų vaidmenį.

Lapkričio 21-ąją Nantere, Paryžiaus priemiestyje, studentai apgulė administracijos pastatą ir privertė dėstytojus leisti jiems dalyvauti universiteto savivaldos organų darbe. Gruodžio mėnesį šalyje surengta Studentų veiksmo savaitė, kurioje dalyvavo studentai iš Paryžiaus, Meno, Dižono, Lilio, Reimso ir Klermono-Ferano. Valdžia pasistengė nutylėti šiuos įvykius, teisingai manydama, kad studentų problemos tos pačios visoje Prancūzijoje, todėl pasakoti apie jų veiksmus – vadinasi, propaguoti „blogus pavyzdžius“.

Nusileisdavo valdžia itin nenoriai. Todėl nuo 1968 metų vasario iki balandžio Prancūzijoje įvyko 49 didelės studentų akcijos, o kovo 14-ąją studentai netgi šventė Nacionalinę veiksmo dieną. Atsirado naujų studentų kovos formų. Kovo 21 dieną Nantere jie, protestuodami prieš „siaubingą skaitomo kurso primityvizmą“, atsisakė laikyti psichologijos egzaminus. Tokia kovos už švietimo kokybę forma (egzaminų ar paskaitų boikotas) ėmė sparčiai plisti visoje šalyje.

Kovo 22-ąją Nantero studentai užėmė administracinį korpusą ir pareikalavo paleisti 6 draugus, Nacionalinio Vietnamo gynimo komiteto narius, kurie kovo 20-ąją, protestuodami prieš Vietnamo karą, užpuolė „American Express“ atstovybę ir už tai buvo suimti. Studentai įkūrė neoanarchistinį Kovo 22-osios judėjimą, jo lyderiu tapo Prancūzijoje besimokantis žydų kilmės Vokietijos studentas Danielis Cohn-Benditas, Raudonasis Denis (vėliau jis tapo gegužės įvykių simboliu). Kovo 22-osios judėjimas vadovavosi Situacionistų Internacionalo ir jo vadovo, chrestomatinės knygos „Spektaklio visuomenė“ autoriaus Guy Debord’o idėjomis. Situacionistai manė, kad Vakarai jau pasiekė komunizmui būtiną prekių gausą, todėl atėjo laikas revoliucijai „čia ir dabar“, visų pirma – kasdienio gyvenimo revoliucijai: reikia atsisakyti dirbti, paklusti valstybei, mokėti mokesčius, laikytis įstatymų ir visuomenės moralės normų. Visi gali užsiimti laisva kūryba – tik tada įvyks revoliucija ir ateis „laisvės karalystė“. Taip mokė situacionistai.

Kovo 22-osios judėjimas netrukus radikalizavo padėtį Nantere. Valdžia nusprendė nustatyti „kurstytojus“ ir užtvindė Nanterą policijos agentais. Studentai šnipus nufotografavo ir surengė specialią parodą. Policija bandė ją uždaryti, tačiau studentai išstūmė juos iš universiteto patalpų. Dėl šio incidento kovo 30-ąją 8 studentai buvo apkaltinti „prievartos kurstymu“. Gegužės 2 dieną universiteto administracija paskelbė nutraukianti paskaitas „neribotam laikui“.

Tokia buvo garsiosios „Raudonosios gegužės“ pradžia. Gegužės 3-iąją draugų iš Nantero palaikymo demonstraciją surengė Sorbonos studentai. Demonstraciją organizavo Universitetinių veiksmų judėjimas (Mouvement d’action universitaire, MAU) – grupė, susikūrusi kovo 29-ąją, kai studentai užėmė vieną iš Sorbonos auditorijų ir surengė joje mitingą kartu su Kovo 22-osios judėjimu bei maištaujančiais studentais iš Italijos, VFR, Belgijos, Vakarų Berlyno ir Ispanijos. Vėliau MAU suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų „Raudonosios gegužės“ įvykiuose – jie organizuodavo „paralelinius kursus“, per kuriuos, oficialiųjų profesorių pykčiui, paskaitas skaitė žymiausi specialistai iš neuniversitetinės (ir netgi neakademinės) aplinkos, o kartais – ir patys studentai, puikiai išmanantys dėstomuosius dalykus (vėliau daugelis šių studentų pagarsėjo kaip filosofai, sociologai ir pan.). MAU lyderiai buvo Marcas Kravetzas ir Jeanas-Louis Peninou – pirmasis netrukus tapo vienu iš „Raudonosios gegužės“ vadų.

Sorbonos rektorius paskelbė nutraukiąs paskaitas ir iškvietė policiją. CRS atakavo to visiškai nesitikėjusius studentus, panaudojo gumines lazdas ir granatas su ašarinėmis dujomis. Demonstrantų nevaikė, juos stengėsi užspeisti į kampą, žvėriškai mušė ir „pakavo“. Trauktis nebuvo kur, tad studentai griebėsi grindinio akmenų. Tai buvo pirmieji atviri studentų ir CRS susidūrimai. Mūšiai išsiplėtė beveik visame Lotynų kvartale. Jėgos buvo maždaug lygios: po 2 tūkstančius studentų ir policininkų. Susirėmimai nurimo tik ėmus temti. Keli šimtai žmonių buvo sužeisti, 596 – sulaikyti.

Gegužės 4-ąją Sorbona buvo uždaryta – pirmą kartą po fašistinės okupacijos laikų. Gegužės 4–5 dienomis Paryžiuje buvo nuteisti 12 studentų. Atsakydami į tai, studentai įkūrė „Komitetą prieš represijas“. Jaunesni dėstytojai, kurių daugelis palaikė studentus, pakvietė į visuotinį universitetų streiką. Lotynų kvartale nuolat vyko nedidelės stichinės demonstracijos, jas vaikė policija. MAU ragino studentus kurti „veiksmų komitetus“ – pačias žemiausias savivaldos bei pasipriešinimo struktūras studentų grupėse ir kursuose. Prancūzijos nacionalinė studentų sąjunga (Union Nationale des Étudiants de France, UNEF) ėmė kviesti visos šalies studentus ir licėjų mokinius į neterminuotą streiką.

iliustracija

Gegužės 6-ąją protesto demonstracijoje dalyvavo 20 tūkstančių žmonių, reikalaujančių, kad būtų paleisti sulaikytieji, atidarytas universitetas, nutraukta policijos prievarta, atsistatydintų švietimo ministras ir Sorbonos rektorius. Be jokių kliūčių studentai pražygiavo per visą Paryžių, gyventojai sutiko juos aplodismentais. Kolonos priekyje buvo nešamas plakatas „Mes – maža ekstremistų grupelė“ (būtent taip tuo metu valdžia vadino studentų bruzdėjimų dalyvius). Į Lotynų kvartalą sugrįžusią koloną netikėtai atakavo 6 tūkstančiai CRS policininkų. Demonstrantų gretose žygiavo ne tik studentai, bet ir dėstytojai, licėjininkai, mokiniai. Į policijos prievartą jie atsakė prievarta. Pirmoji barikada atsirado Sen Žermen de Prė aikštėje. Studentai išlupo grindinį, išardė šalimais stovinčios bažnyčios tvorą. Netrukus visas kairysis Senos krantas tapo žiaurių susirėmimų arena. Į pagalbą studentams iš viso Paryžiaus traukė jaunimas, sutemus gatvės kovotojų skaičius pasiekė 30 tūkstančių. Tik apie 2 valandą nakties CRS išsklaidė studentus. Buvo sužeista apie 600 žmonių (iš abiejų pusių), 421 – areštuotas.

Gegužės 7-ąją streikavo visos Paryžiaus aukštojo mokslo įstaigos ir dauguma licėjų. Demonstracijos, mitingai ir solidarumo streikai persimetė į Bordo, Ruaną, Tulūzą, Strasbūrą, Grenoblį ir Dižoną. Paryžiuje į gatves išėjo 50 tūkstančių studentų, reikalaujančių paleisti jų draugus, išvesti policiją iš Sorbonos teritorijos, demokratizuoti aukštąsias mokyklas. Tuo tarpu valdžia paskelbė apie neramumuose dalyvavusių studentų pašalinimą iš Sorbonos. Vėlai vakare netoli Lotynų kvartalo studentų koloną vėl atakavo CRS pajėgos.

Gegužės 7-osios vakare įvyko viešosios nuomonės lūžis. Studentus palaikė beveik visos dėstytojų profesinės sąjungos (represijų taktikai besąlygiškai pritarė tik Autonominių filologijos dėstytojų profsąjungų Nantero skyrius), mokytojų ir mokslo darbuotojų profsąjungos, netgi itin buržuazinė Prancūzijos žmogaus teisių lyga. Televizijos darbuotojų profsąjunga pareiškė protestą dėl visiško neobjektyvumo nušviečiant studentų neramumus žiniasklaidoje.

Gegužės 8 dieną prezidentas Charles’is de Gaulle’is pareiškė: „Aš nenusileisiu prievartai“, o grupė žymiausių Prancūzijos žurnalistų, priešingai, sukūrė „Komitetą prieš represijas“. Į studentų pusę stojo garsiausi prancūzų inteligentijos atstovai – Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir, Nathalie Sarraute, Françoise Sagan, André Gorzas, François Mauriacas ir kiti. Analogišką poziciją užėmė ir prancūzų kilmės Nobelio premijos laureatai. Studentus palaikė didžiausi Prancūzijos profesinių sąjungų centrai, vėliau – komunistų, socialistų ir kairiųjų radikalų partijos.

Gegužės 10-ąją ant tiltų per Seną CRS sustabdė 20 tūkstančių studentų demonstraciją, ketinusią patekti į dešinįjį krantą, prie Televizijos valdybos ir Teisingumo ministerijos pastatų. Demonstrantai pasuko atgal, tačiau Sen Mišelio bulvare jie vėl susidūrė su CRS. Taip prasidėjo „barikadų naktis“. Sen Mišelio bulvaras (o jis nemažas!) liko visiškai be grindinio (vėliau valdžia Bulmišą užliejo asfaltu – toliau nuo nuodėmės). Studentai pastatė 60 barikadų, kai kurios iš jų siekė 2 metrus aukščio. Lotynų kvartale apsuptiems studentams pavyko priešintis policijai iki 6 valandos ryto. Rezultatai: 367 žmonės sužeisti (tarp jų 32 sunkiai), 460 areštuota, nukentėjo 188 automobiliai.

Gegužės 11 dieną opozicinės partijos pareikalavo skubiai sušaukti Nacionalinį Susirinkimą, o išsigandęs premjeras Georges’as Pompidou per televiziją ir radiją pažadėjo, kad Sorbona bus atidaryta gegužės 13-ąją, lokautas bus atšauktas, o nuteistų studentų bylos – iš naujo apsvarstytos. Bet buvo per vėlu: „mažos ekstremistų grupelės“ konfliktas su policija virto visos šalies politine krize.

Gegužės 13-ąją Prancūziją paralyžiavo visuotinis 24 valandų streikas, kuriame dalyvavo beveik visi darbingi šalies gyventojai – 10 milijonų žmonių. Paryžiuje įvyko grandiozinė 800 tūkstančių žmonių demonstracija, pirmosiose gretose kartu žygiavo Visuotinės darbo konfederacijos (Confédération générale du travail, CGT) vadovas komunistas Georges’as Séguy ir įnirtingas komunistų demaskuotojas anarchistas Cohn-Benditas. Iškart po demonstracijos studentai užėmė Sorboną. Jie įsteigė „generalines asamblėjas“ – diskusijų klubus, kurie atstojo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios organus. Sorbonos generalinė asamblėja paskelbė, kad „Paryžiaus universitetas yra autonominis liaudies universitetas, atidarytas visiems darbininkams kiaurą parą“. Kartu buvo užimtas ir Strasbūro universitetas. Didesniuose miestuose įvyko daugiatūkstantinės solidarumo demonstracijos (pavyzdžiui, Lione dalyvavo 60 tūkstančių žmonių, Marselyje – 50 tūkstančių).

Gegužės 14-ąją kompanijos „Sud Aviation“ darbininkai – sekdami studentų pavyzdžiu – užėmė įmonę Nante. Nuo to laiko įmonių užėmimai ėmė plisti per Prancūziją lyg epidemija. Ten, kur įmonės užimti nepavykdavo, darbininkai „paprasčiausiai“ paskelbdavo streiką.

Gegužės 15 dieną studentai užėmė „Odeono“ teatrą ir pavertė jį atviru diskusijų klubu. Gegužės 16-ąją jie šiek tiek aptvarkė Sorboną, kurią per keletą dienų anarchistai buvo pavertę didžiule kiaulide. Sorbonai ėmė vadovauti 15 žmonių okupacinis komitetas. Beje, reikalaujant anarchistams, kovojantiems „prieš biurokratizmo atgimimo grėsmę“, komiteto sudėtis kiekvieną dieną būdavo visiškai atnaujinama, todėl jis nespėdavo nieko rimto nuveikti.

Visa Sorbona, visas „Odeonas“ ir pusė Lotynų kvartalo buvo apklijuoti itin fantastinio turinio plakatais, lapeliais ir šūkiais. Užsienio žurnalistai būriais vaikščiojo po Paryžių ir išsižioję nusirašinėjo „Raudonosios gegužės“ šūkius: „Draudžiama uždrausti!“, „Būkit realistai – reikalaukit neįmanomo! (Che Guevara)“, „Seksas – nuostabu! (Mao Dze Dungas)“, „Laisvę vaizduotei!“, „Viską – tuojau pat!“, „Užmiršk, ko tave mokė – imk svajoti!“, „Anarchija – tai aš!“, „Reformos – tai šiuolaikinis mazochizmas“, „Atverkit savo širdžių langus!“, „Negalima įsimylėti pramonės gamybos prieaugio!“, „Sienos – tai represijos!“, „Anarchija – tai aš!“, „Žmogaus laisvė turi būti totali, kitaip jos nebus visai“, „Ne – egzaminams!“, „Aš myliu jus! Ištark tai grindinio akmenims!“, „Viskas gerai: dukart du jau nebe keturi“, „Revoliucija turi įvykti anksčiau, nei ji taps realybe“, „Būti laisvam 68-aisiais reiškia kurti!“, „Profesoriai, jūs susenote!“, „Revoliucijos nedaro su kaklaraiščiais“, „Senas istorijos kurmis galų gale išlindo Sorbonoje (daktaro Marxo telegrama)“, „Struktūros – žmonėms, o ne žmonės struktūroms!“, „Orgazmas – čia ir dabar!“, „Universitetus – studentams, gamyklas – darbininkams, radiją – žurnalistams, valdžią – visiems!“

iliustracija

Tuo metu studentai toliau užiminėjo universitetus. Gegužės 17-ąją darbininkai buvo užėmę pusšimtį įmonių. Streiką paskelbė telegrafo, telefono, visuomeninio transporto įmonės. „Prancūzija sustojo.“

Gegužės 18 dieną de Gaulle’is nutraukė vizitą Rumunijoje ir grįžo į šalį. Gegužės 20-ąją streikuojančiųjų skaičius pasiekė 10 milijonų, įmonėse susikūrė profsąjungų kontrolei nepasiduodantys „savivaldos komitetai“ ir „veiksmo komitetai“, provincijose ėmė formuotis visiškai neįtikėtina maisto produktų ir kitų prekių paskirstymo sistema – darbininkų komitetai produktus skirstė nemokamai ir tiems, kam reikia. Gegužės 21–22 dienomis Nacionaliniame Susirinkime buvo svarstomas nepasitikėjimo vyriausybe klausimas. Nepasitikėjimui pareikšti pritrūko vos 1 balso!

Gegužės 22 dieną valdžia nusprendžia išsiųsti iš šalies Cohn-Benditą. Atsakydami į tai, gegužės 23 ir 24 dienomis studentai Lotynų kvartale pakartojo barikadų mūšius ir surengė „pykčio naktį“ (galima versti ir „maišto naktimi“ – nuit d’émeute). Užsiliepsnojo Paryžiaus birža. Gegužės 24-ąją de Gaulle’is pažada surengti referendumą dėl darbininkų dalyvavimo valdant įmones (vėliau jis šio pažado neištesės).

Gegužės 25 dieną Socialinių reikalų ministerijoje Grenelio gatvėje prasidėjo trišalės derybos tarp vyriausybės, profesinių sąjungų ir Nacionalinės verslininkų tarybos. Pasirašyta Grenelio sutartis numatė žymų atlyginimų padidinimą. Tačiau Visuotinė darbo konfederacija nebuvo patenkinta vyriausybės ir verslininkų nuolaidomis ir pakvietė tęsti streiką. Kairieji ir François Mitterand’o vadovaujami socialistai Grenelio sutartį įvertino kaip „smūgį į nugarą revoliucijai“. „Charléty“ stadione jie subūrė grandiozinį mitingą, jame kalbėjo apie komunistų partiją, profsąjungas, de Gaulle’į ir pareikalavo išrinkti laikinąją vyriausybę.

Gegužės 29-ąją per ypatingąjį Ministrų kabineto posėdį paaiškėja, kad be pėdsakų dingo prezidentas de Gaulle’is. Šalis šokiruota. „Raudonosios gegužės“ lyderiai kviečia užimti valdžią, nes ji tiesiog „mėtosi gatvėje“. Rytojaus dieną pasirodo prezidentas ir pasako ypač griežtą kalbą, kartu jis praneša paleidžiantis Nacionalinį Susirinkimą ir skelbiantis pirmalaikius parlamento rinkimus. Vėliau paaiškėjo, kad de Gaulle’is buvo slapta nuskridęs į Baden Badene įsikūrusį Prancūzijos karinių pajėgų štabą ir derėjosi su kariškiais. Vėliau panašios derybos įvyko ir Strasbūre. Deja, niekas iki šiol nežino, apie ką jis kalbėjosi su generolais.

Tą pačią dieną atgavę dvasią de Gaulle’io šalininkai surengia 500 tūkstančių demonstraciją Eliziejaus laukuose. Išgąsdinti buržua skandavo: „Grąžinkit mūsų gamyklas!“ ir „De Gaulle’i, tu ne vienas!“ Tai – „Raudonosios gegužės“ galo pradžia. Daugelis įmonių streikuos dar dvi savaites. Birželio pradžioje profesinės sąjungos surengs naują derybų etapą ir išsikovos naujų ekonominių lengvatų. Paskui streikų banga nurims. Darbininkų užimtas įmones, pvz., „Renault“ gamyklas, ims „valyti“ CRS pajėgos.

Studentai bandė derinti bendrus veiksmus su okupuotomis įmonėmis. Kartu su streikuojančiais Flino darbininkais studentija dalyvavo vienose paskutinių kautynių prieš vyriausybę. „Renault Flin“ darbininkai atsisakė pripažinti Grenelio sutartį. Fliną apsupo tūkstančiai vyriausybės siųstų žandarų. Vėliau šie įvykiai buvo pavadinti „Flino pasipriešinimu“. Sprukdamas nuo jį persekiojančių žandarų, Senoje nuskendo 17-metis licėjaus mokinys maoistas Gilles’is Tautinas, kuris buvo studentų ir cechus okupavusių darbininkų ryšininkas. Flino darbininkija prie jo kapo prisiekė atkeršyti žandarams. Įsiutinti draugo žūties, studentai, giedodami „Internacionalą“, Paryžiaus gatvėse pastatė dar vieną barikadą ir kelias valandas kovėsi su CRS. Buvo smarkiai nusiaubtas policijos komisariatas Perono gatvėje.

Birželio 12-ąją valdžia pradėjo puolimą. Buvo uždraustos visos pagrindinės kairuoliškos grupuotės, į VFR ištremtas Cohn-Benditas. Birželio 14-ąją policija išvarė studentus iš „Odeono“, o 16-ąją užėmė Sorboną. Birželio 17-ąją darbą atnaujino „Renault“ konvejeriai.

Birželio 13 ir 30 dienomis (dviem turais) įvyko parlamento rinkimai. Revoliucijos šmėklos išgąsdinta „vidurinė klasė“ draugiškai balsavo už de Gaulle’į.

Taigi „Raudonoji gegužė“ patyrė pralaimėjimą. Bet kodėl gi ji tapo legenda ir simboliu?

Visų pirma dėl to, kad 1968 metų gegužę pirmą kartą Europos istorijoje taip „netikėtai“, išprovokuota mažyčio konflikto Nantere, prasidėjo visuotinė krizė ir peraugo į revoliucinę situaciją. Ir ši krizė, beje, įvyko ne ekonominio nuosmukio, o, priešingai, ekonominio klestėjimo laikotarpiu. Šis faktas privertė daugelį suprasti, kad pasikeitė pati Vakarų visuomenės socialinė struktūra.

„Raudonoji gegužė“ visiškai pakeitė moralinį ir intelektualinį Europos, o visų pirma – Prancūzijos, klimatą. Iki pat neoliberalizmo epochos ir „naujosios konservatyvios bangos“, kuri kilo XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, atrodė nepadoru būti dešiniuoju ir mėgti kapitalizmą. Pirmoji 8-ojo dešimtmečio pusė, nušviesta „Raudonosios gegužės“ liepsnos, buvo Vakarų Europos intelektualinio ir kultūrinio elito gulbės giesmė. Šiandien Vakaruose liūdnai konstatuojama, kad visi nors kiek vertingi dalykai buvo sukurti 1975–1977 metais, o daugelis vėlesnių – arba degradacija, arba iš naujo perdainuotos dainuškos...

Ką gi pasiekė studentai? Pirma, įvyko aukštųjų ir vidurinių mokyklų demokratizacija. Antra, legalizuota politinė veikla universitetų ir studentų miestelių teritorijose. Trečia, gerokai pakilo socialinis studento statusas. Ketvirta, priimtas įstatymas, kuris aukštųjų mokyklų veiksmus priderino prie tiesioginių ekonomikos poreikių ir kartu sumažino absolventų nedarbo riziką. Penkta, užlyginta (nors ir laikinai) psichologinio pobūdžio praraja tarp studentų ir darbininkų. Šešta, sugriautas de Gaulle’io „stipraus žmogaus“ įvaizdis – 1969 metų balandį jis staiga atsistatydins ir taip nutrauks savo paties sukurtą „vieno asmens valdžios“ režimą.

Kaip klostėsi tolesnis gegužės maištininkų gyvenimas? Po 25 metų į šį klausimą bandė atsakyti televizijos filmo „Karta“ kūrėjai. Pasirodė, kad 1968-ųjų gegužės aktyvistai ir vėliau išliko tokie pat aktyvūs. Jie svariai pasireiškė literatūroje, mene, moksle, politikoje, žurnalistikoje ir versle. „May militant“ (gegužės įvykių aktyvistas) Prancūzijoje yra kaip kokybės ženklas: darbdaviams tokie patinka – jie žino, kad toks žmogus aktyvus, nebijo savarankiškų sprendimų. Jei „militantas“ pasėdėjo kalėjime – dar geriau: vadinasi, jis ne bailys ir nesikrato atsakomybės. Jis – nepakeičiamas vadybininkas. Yra ir stulbinamų pavyzdžių. Studentas maištininkas pravarde Ilgas, kuriam priskiriama žaliųjų pamėgto šūkio „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“ autorystė, vėliau tapo stambiausiu verslininku, kelių gamyklų savininku. O štai tie jaunuoliai, kurie 1968-aisiais buvo lyg pelytės po šluota, taip niekuo ir netapo.


Iš: Александр Тарасов. Страна Икс.
М.: АСТ: Адаптек, 2006

Vertė Darius Pocevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Birželio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


120784. e-Į policijos prievartą jie atsakė prievarta.2008-06-18 09:23
Labai abejočiau, kad policija pirmoji ėmėsi prievartos. Labai.

120803. knope2008-06-18 12:33
ne apie straipsni, bet apie tuos ivykius noriu pasisakyt. bet tai tie studenciokai buvo is buruazijos ir kile. tevai jiems sudare galimybes mokytis. o jie, mat, nedekingi. cia toks aklumas. jie isisiaute nesuprato, kad jei ne ta "buruazine santvarka", jie neturetu net galimybes pagalvoti apie visokius satrus ir poncius. as sios revoliucijos negerbiu. del jos veidmainiskumo ir bukumo. pamanykit, maoistai (kastristai, trockistai, marksistai). kas buvo maoizmas? kas vyko kinijoj tuomet? jiems taip poch... nes paryziuj puikiajam sedejo. jei tokie "kulturiniu revoliuciju" megejai buvo, tai reikejo i kinija vaziuot:D tas pats galioja ir sartrui:D (o kad policija pirmoji pradejo smurtaut, tai, jo, cia iskraipymas - prancuzijos policija nebuvo tas pats kas, tarkim, zimbabves mugabes policija)

120808. knope dar2008-06-18 13:05
teiginys:DD sakem ant vandens rasyta: "O štai tie jaunuoliai, kurie 1968-aisiais buvo lyg pelytės po šluota, taip niekuo ir netapo".

120824. Juozas2008-06-18 17:14
Labai reiketu kazko panasaus Lietuvoje. Gal pagaliau ivyktu tautos pabudimas.Svietimas, o ne karines strukturos turetu buti mazos valstybes prioritetine finansavimo sritis.

120830. sutapimas?2008-06-18 19:37
o tuo metu Prahoje...

120837. mie2008-06-19 00:48
reiktu kad amerikonai greiciau pastatytu lietuvoj raketu numusinejimo irenginius, del kuriu su lenkais nepavyksta susitarti. ir kuo daugiau.

120838. mie2008-06-19 00:49
prie plateliu yra daug tusciu apleistu ruskiu sachtu, galima butu ten sukisti. pas zemaicius. negriuku privaziuotu raketas aptarnauti, suzavetu zemaitukiu sirdis.

120844. Rasa :-( 2008-06-19 06:30
Rašinys skiriamas neišmanėliams. Apie gegužės įvykius rašė netgi l`Humanite, kur buvo nuoširdžiai prisipažinta, kas finansavo ir kurstė riaušes - sovietų sąjunga, dosniai seikėjanti dolerius teroristinėms organizacijoms. Autorius - be jokios abejonės, remiasi propagandine KGB literatūra, o Šiaurės Atėnai skleidžia, beje, kaip paprastai, dezinformaciją ir komunistinę propagandą.

120845. e2008-06-19 07:55
Rytinis bučinys Miestei ir Rasai.

120850. Jo2008-06-19 10:10
Šatėnai badauja. Tokie rašinėliai - iš neturėjimo kuo užpildyti tuščio ploto. Bet klaidinti skaitytojus laikraštis neturėtų. O čia apie tuos įvykius rašo diletantas.

120856. e2008-06-19 10:37
Diletantas? Hmmm, čia geriausiu atveju.

120863. laumė2008-06-19 11:58
deja, deja, kad tai būtų iš bado... priežastys, matyt, kitos, tik nežinia - politinės ar švogeristinės pažiūros veikia :). mačiau tekstą, kuris man patiko, entuziastingai sakiau: "siųsk Šatėnams, aišku, kad išspausdins". po kurio laiko gavau žinią: atmetė. kito žmogaus tekstą, kurį atmestė Šatėnai, išspausdino Litmenis. abu tie autoriai nei raudonai kairūs, nei redaktorės draugai, tai sunku kokią išvadą apie atrankos kriterijus padaryti :)

120864. e2008-06-19 12:13
Matyt reikia būt Limonovu arba turėt "limoną".

120866. e-e2008-06-19 12:23
Arba bent jau beatodairiškai taškytis "šūdais", "bybiais", "kurvomis", "masturbcijomis" etc.

120876. cc2008-06-19 13:17
Jaunimui nuo energijos pertekliaus rankos niežti. Tik ir žiūri kam liūlį paleisti. Tikri chunveibinai.O jais pasinaudoja opozicija ir priešiškos valstybės.

120878. xX2008-06-19 13:35
matyt, komunistų fin parama jei ir buvo, ji nelėmė įvykių. Charizmatinės asmenybės svarbiau, dar kažkokios įtampos turėjo susidėlioti. Jei būčiau ten tuo metu, tikrai būčiau dalyvavęs, tik gal nedeginęs nelaužęs nedaužęs. Dabar irgi studijų sistema yra beviltiškai pasenusi, nebent e su savo nuotoline prasilaužė pas mus, nepataikaujant. Ir tai dar galima šoktelt ant kokybiškai kito laiptelio. O studentija kitokia, pasimetusi griaut negriaut, nostalgiška 70-ųjų karta, revoliucijos etc. Ir gerai, griaut tikrai nebe nebe. Adrenalinas kūrybai, oj kiek atsirado erdvės naujiems kontinentams. čia revoliucija

120880. e-tikrai būčiau dalyvavęs2008-06-19 13:54
A jooo. Ginti engiamus prancūziukus- ispaniukus mes visada pasiryžę, o kalantinėse bent bandei sudalyvaut?

120887. xX2008-06-19 14:32
kažkaip dalyvavau, nors dar mažiukas buvau. Po to tai tikrai. Tai jau praeitis, žiūrėkim, ką galim šiandien/rytoj

120889. mie2008-06-19 14:37
as irgi dalyvavau po to. kai jau buvo pasibaige.

120890. xX2008-06-19 14:41
aš tai tada po to, kai dar nebuvo prasidėję.

120892. bevardis - nuostabi autoriaus logika2008-06-19 15:29
"Studentas maištininkas pravarde Ilgas, kuriam priskiriama žaliųjų pamėgto šūkio „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“ autorystė, vėliau tapo stambiausiu verslininku, kelių gamyklų savininku." 1. nėra informacijos, kaip jis juo tapo (gal paveldėjo iš tėvelių) 2. priešingu atveju - yra daugybė pavyzdžių, kai tokie laimėjimai pasiekiami ir be "maišto". Juolab nepranešama, kuo šis kelių gamyklų savininkas "geresnis" už kitus (gal sukūrė savo darbuotojams rojų žemėje ir jie dabar ten visi kaifuoja skaitydami Marksą, Sartrą & Co. Ka=kaip abejoju)?

120898. Jo2008-06-19 16:38
Jo, redaktorė vieną čierką su tuo vertėju bičeliu ir jo draugeliais visokiais rudokėliais begerdama pametė galvelę, tapo priklausoma nuo berniukų bebenčiukų ir dabar turi spausdinti visokias rašliavas, nes kitaip pinigėlių chebrytė faifoklokams neturės. Verčiau pastatytų prie redakcijos durų kibirėlį aukoms, o laikraštyje publikuotų skaitytojų vertus rašinius.

120903. xX2008-06-19 17:48
Aš už tai, kad visiems čia būtų vietos pasireikšti, ir juodiems, ir raudoniems, ir visai žaliems, geltonsnampiams. Ir dar už tai, kad kalbėtojai banalybių nepilstytų. Šiuo aspektu tekstas yra geras. O tu, laume, arba kalbėk be užuominų, arba visai tylėk. Ką atmetė? kada, su kuo kiek, kur, kame, etc.?

120906. archyvaras > laumei 2008-06-19 18:02
O kuriame Lit&Menyje tas Tamstos paminėtas ir ŠA atmestas tekstas publikuojamas? Ar būtų galima nuorodą?

120910. bevardis xX-ui2008-06-19 19:06
o 1968 m. Prahoje atsidūręs, ką būtumėte daręs? Gal vertėjo tų prancūziukų tuntą čionai atvežti marksizmo pastudijuoti? Dialektinio ir istorinio materializmo. Mokslinio komunizmo. Ot tai būtų išprusę (ypač pamedžioję į "gamybos priemones" orientuoto ūkio parduotuvėse "vartojimo priemonių", komunizmo priešaušryje skirstomų pagal "darbą" su perspektyva ilgainiui būti skirstomoms pagal "poreikius").

120915. laumė2008-06-19 20:03
man tai nuorodų negaila, tik nežinau, kaip teksto autoriui :). jei tikrai įdomu, archyvare, tai paklausiu jo. ar paklaust?

120920. twiceafterdinner2008-06-19 21:11
Kuo tie 68ji tokie ypatingi? Kodel neprisiminus pvz 64uju, Marijo Savijo Kalifornijos univero, Sproul Hall, Port Huron? O 68ji reiske kracha. Galva apsunkusi tai nebeprisimenu, kas pasake, kad 68ais i aikste vietoj tu, kurie brangino laisve (gal ir per skambiai cia), isejo tie, kuriems labiau uz viska patiko klausytis duztanciu stiklu skambejimo.

120928. baisus daiktas,2008-06-19 22:30
kad neišspausdino. Mano draugės irgi neišspausdino Šatėnai, išspausdino Metai (galiu ir nuorodą pateikti http://www.tekstai.lt/index.php/zurnalas-metai/126-2006-nr-5-gegu/509-rimant-ambrazeviit-ilgas-pasakas-maiemus). Šiaip ar taip, redakcijos valia rinktis...

120932. laumei nuo archyvaro2008-06-19 22:55
Jei publikuotas, be abejo, įdomu. Prašom pasiteirauti.

120933. latvis2008-06-19 22:59
dziaugiuosi kad francuzai prakiso futbola.ju slove baigesi pirmajam pasauliniam kare.o pasikele iki siol.pasigailetini tipai.

120940. krankt2008-06-19 23:43
man tai patinka prancuziskas maistas, vynas, menas. nors tu ka.

120943. Artūras iš Vilniaus plius krankt2008-06-19 23:57
o man patinka prancūzų struktūralistai - bet, juos kaip kokius gerus futbolininikus sugraibė Japonijos Karo Ministerija. Dabar tyla iš jų. venclovėlis tame įžiūri krizę (matyt savo paties išvogto likimo kitų sąskaita tęstinumo nebūvimą - visi žinom, kaip taas tipas dievina save, iki skausmo matyt)

120944. twiceafterdinner2008-06-20 00:00
geriausias vynas - australu, menas - japonu, o maistas maistui nelygu, priklauso nuo gamintojo, karta bulgaras kaimietis toki sedevra pagamino, kad nei nusluoste nosi net `Pierre Gagnaire" kulinarams

120945. twiceafterdinner2008-06-20 00:00
ne nei, o net

120946. krankt > AisV2008-06-20 00:14
manau, kad visokie supurtymai ir sudrebinimai isimylejusiai save visuomenei visai i sveikata. kaip kad lietus su perkunyja, antraip galutinai visa uzpelketu.

120947. krankt > twice2008-06-20 00:15
o mano mociute gamino skaniausius pasaulyje virtinius, su lietuviskais lasinukais, varske ir peletrunu. :)

120970. kvailutė > krankt2008-06-20 09:31
neteisybė. skaniausius virtinius su namine varške virdavo mano bobutė. keldavosi anksti ryte, kol mes, vaikai, dar miegodavome. kiekvienam padarydavo po septynis virtinukus. nors būtume suvalgę ir dešimt, ar net penkiolika. pamirkai į sviesto ir smetonos padažiuką, įmeti į burną, perkandi per pusę ir - gurkt. o čia ir lėkštė tuščia. dar pašnairuoji į bliūdą - gal koks magaryčiukas užsiliko. gaila, bet aš virtinių neverdu. labai daug darbo, be to ir tešlos nemokėčiau taip plonai iškočioti. o bobutė nemokėjo rašyti be klaidų. iš aštuonių brolių ir seserų ne visus tėvai galėjo išleisti į mokslus. ji baigė tik tris klases. o mokyti broliai vienas į daktarus išėjo, kitas į kunigus, dar vienas, laukininkas, dirbo švietimo ministru prie smetonos. ne prie grietinės, o prie antano.

120972. laumė archyvarui2008-06-20 09:33
jau paklausiau, laukiu ats.

121044. laumė2008-06-20 18:07
negavau leidimo. tiksliau, gavau neleidimą. nu tai tebūnie.

121051. cc2008-06-20 19:41
Nesąmonė. Skaniausiai gamindavo mano Mama. Farširuotos tėvuko pagautos lydekos,tėvuko laimikiai- išlaikyti balkone troškinti kiškiai-xx, su truputį pamarinuotais burokėliais, karpis drebučiuose, keptas paršelis, farširuoti kiaušiniai, marinuoti maži baravykai(nemėgau) ir paprasti kasdieniniai blynai, košės, kotletukai ir t.t. Viskas buvo labai skanu.

121061. amigo2008-06-20 21:57
o man is vaikystes liko virtos avienos, marinuotu unguriu ir maltos zalios jautienos su prieskoniais, plonai uzteptos ant duonis, skonis. Dabar tokiu niekur neparagauju...Tai vaikystes skonis. Zinoma, nekalbu apie riebius kopustus su keuliena, kuriu nemegdavau, visa mesa katei atiduodavau, kuri tykojo po stalu.

121167. laumei nuo archyvaro2008-06-21 13:17
Gaila...nors jei LitMenyje buvo publikuota ( juk jau paviešinta, ar ne taip, laume), labjau nei keista....O gal mudu kalbame ir nesusikalbame apie nepublikuotą straipsnį, kurio visos teisės autoriaus rankose.

121172. laumė2008-06-21 13:33
ne, archyvare. kodėl manai, kad meluoju? draugės tekstas liko nepublikuotas - kiek žinau, ji niekam daugiau ir nesiūlė. o tas kitas buvo publikuotas. ar tave stebina? bet juk kažkas rašė apie Metuose išspausdintą - matyt, jokia retenybė tokie atvejai.

121176. archyvaras > laumei2008-06-21 13:54
Manęs jau niekas nebestebina toje mūsų lietuvėlėje, nes niekas niekutėlis joje ir nemeluoja:). Ir kas suabejotų šituom?

121690. dukardu el redakcijai2008-06-24 11:54
ooo, vadinasi, aš vienas žinau PASLAPTĮ. hahaha

121695. ivs > dukartdukui2008-06-24 14:04
zino visi, tik tu vienas garsiai reki.

121696. dukardu2008-06-24 14:23
tai kam slėpti, jeigu visi žino? :)

121697. Noė2008-06-24 14:51
Dėl bendros tvarkos.

121718. pam - to mie2008-06-24 18:36
dieve, kam taip primityviai?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 21 iš 236 
23:02:49 Jun 24, 2008   
Oct 2005 Feb 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba