ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-06-06 nr. 895

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MYKOLAS VAITKUS. Vydūnas (60) • ROLANDAS KAUŠAS. Barbarai prie Romos vartų? (129) • -js-. Sekmadienio postilė (2) • Su Vilniaus universiteto docente, humanitarinių mokslų daktare DALIA ČIOČYTE kalbasi lietuvių filologijos studentės Agnė Kazlauskaitė, Erika Malažinskaitė ir Emilija Visockaitė. Pašaukimą galima išsiugdyti (4) • PATRICK SÜSKIND. Amnezija in litteris (5) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (10) • Su kompozitoriumi, LR kultūros viceministru GINTARU SODEIKA kalbasi Skaidra Trilupaitytė. Apie Fluxus reikšmę Atgimimo metais, vietinį avangardą bei meno ir politikos sąsajasFERNANDO PESSOA. Įsimylėjęs piemuo (2) • TOMAS PETRULIS. Eilės (1) • IEVA GUDMONAITĖ. EilėsRENATA ŠERELYTĖ. Žmogus-žvėris gyvenime ir komiksuoseJERONIMAS BRAZAITIS. Tiksli „Uliso“ veiksmo trukmė (69) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Rasojančių rugių šventė (1) (1) • KOSTAS POŠKUS. Alytietiškos istorijos. Liūtukai Stalino snukiais ir kt.REDAS DIRŽYS. Saugokitės: neoistas S. Home’as atvyksta į Lietuvą! (2) • 1-asis tarptautinis neoistų manifestas. Niekio link. 8-asis pozityviai nusiteikusios kartos manifestas. Viva neoizmas (11) • as cia dabar pasakysiu viska (599) • 2008 m. birželio 13 d. Nr. 22 (896) turinys (15) • Sėdu ant savo žirgo ir vėl į pievas (113) •

Vydūnas

MYKOLAS VAITKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Violončelistas
Vytautas Kasiulis

Visų pirma – Vilius Storasta-Vydūnas. Tiesą pasakius, tai nebuvo tikros pažinios, kaip jas paprastai suprantam: per visą savo gyvenimą neturėjau laimės patogiai susitikt, susipažint, pasikalbėt su tuo tikrai didžiu asmeniu. Vien teko dukart Nepriklausomojoj jį iš arti regėt ir girdėt. Pirmąkart – sėdint klausytojų eilėse. O buvo taip.

1918 metų gale kažkas suruošė Kauno rotušės salėje (anuomet dar ne Baltojoj Gulbėj) kažkokį „parengimą“, kuriame turėjo pasirodyt ir Vydūnas. Na, kaipgi žmogus išturėsi nenuėjęs pamatyt Vydūno, kai jis taip arti tavo buto! Lygiai kaip aš, matyt, jautė ir didysis Adomas Jakštas-Dambrauskas. Salė buvo mažne pilna anuometinės rinktinės publikos. Kažkur prigludom ir mudu su Jakštu (žinoma, netol estrados). Na, galų gale ir pamatėm tą išimtinį vyrą, tą Vydūną! Vidutinio stoto, lengvutis, beveik kaip šešėlis. Tamsiu apdaru. Įprastinis megztinukas. Įprastinis kaklaraištis – tautinė liaudies juostelė. Puiki mąstytojo galva. Gana gausūs ir ilgi, bet plonučiai plaukai. Siauras aristokratiškas veidas. Liguistai išblyškęs, labai liesas. Gražūs asketo bruožai. Labai švelnus bei malonus balsas, gana silpnas. Ta mąstytojo, asketo, vizionieriaus, pranašo išvaizda nemaža prisidėjo prie to, kad Vydūnas savo viešuose pasirodymuose ar privačiuose santykiuos darydavo tokį teigiamą ir gilų įspūdį.

Bet šituo atžvilgiu daugiau svėrė tai, kad ta išvaizda atspindėjo visą jo gyvenimą: buvo jis aukštos doros žmogus, labai susivaldąs, atlaidus, neužgaulus, skaistus, beveik krikščioniškas asketas. Jo ideologija buvo pakiliai idealistinė, nudažyta kiek neobudizmo. Tačiau savo dvasios gilumoj jis stovėjo ne per toli nuo Kristaus. Savo pasaulėžiūrą jis uoliai skelbė, bet taktingai, neįžeidžiamai. Ne su viskuo buvo galima jo kalbose ar raštuose sutikt, bet nemaža ir brangenybių buvo galima rast ir priimt.

Vadinas, aną vakarą mudu su A. Jakštu sėdim ten salėj, įtemptai laukdami to nepaprasto svečio. Iš jo rašinių bei knygų jau žinojom, su kuo negalėsim sutikt, o su kuo galėsim. Gerbėm jį visad už lietuviškąjį patriotizmą, už taurumą, civilinę bei politinę drąsą, už lakias ir originalias mintis, už tiesiai išlaikytą kilnų gyvenimą. Bet jau iš anksto buvom nusistatę kritiškai.

Ir štai tas Vilius Storasta-Vydūnas išeina į sceną netvirtu žingsniu, kukliai, net kiek susivaržęs, ir sustoja prie skirtojo staliuko. Žvilgteri į susirinkusius. Tyla. Visų akys susmigę į pranašo veidą. Vydūnas tartum galvanizuoja publiką. Kalba lėtai, monotoniškai, su aiškiu mažlietuvišku akcentu. Kalba įsiveizdėjęs kažkur į dausas. Reikiamus žodžius pagauna ir į sakinius sulieja lengvai: matyt įgudusį viešai kalbėti mokytoją. Bet irgi matyt, jog jis nėra stropiai pasiruošęs: pagrindinė mintis kartkartėmis nuklysta į šalį. Mintys, nors dažnai įdomios bei gilios, išreiškiamos nepakankamai tiksliai, teigimai nepagrindžiami užtenkamai logiškai, tad Jakštui, o ir man, ilgokai graužusiem aristotelinę-tomistinę filosofiją, o ir kitų ragavusiem, ėmė darytis ne visai jauku. Jakštas, savo papročiu tokiais atvejais, ėmė nervingai kramtyt apatinę lūpą – tai ženklas, kad jis ima erzintis, net pykt. Jei nūn susitiktų kalbėtoją akis į akį, tikrai imtų karštai ginčytis.

Pasirodymas pasibaigė. Publika apskritai skirstės susižavėjus. O mudu su Jakštu (apytikriai ir daugiau tokių) Vydūno paskaita likom nepatenkinti. Aš bent džiaugiaus, pagaliau matęs gyvą Vydūną.

Antrą kartą matyt gyvą tą pranašą ir ne vien matyt, o ir formaliai susipažint, net ranką (tokią ilgą, liesą) paspaust, bet ne daugiau, teko pas S. Čiurlionienę per suruoštą jaukų jo 60 metų paminėjimą

Tai buvo 1928 metais. Visuomenė būtų turėjus jį ypač pagerbti. Viena iš pirmųjų S. Čiurlionienė viename mūsų „šeštadienių pobūvy“ (apie ką bus vėliau) pareiškė, kad mūsų būrelio pareiga prisidėt prie Vydūno sukaktuvių šventimo: reiktų mūsų vardu suruošt pietus, į kuriuos būtų pakviesti vyresnieji mūsų rašytojai, nedidelis būrelis, kad Vydūnas jaustųsi intymiau: jis nemėgstąs triukšmo. Visiškai sutikom. P. Sofija ėmės tą pagerbimą suorganizuot taip, kad jubiliatas būtų patenkintas: reiksią pietus padaryt vydūniškai vegetariškus ir tai griežtai vydūniškai (žinoma, be svaiginamų gėralų). Tad reiksią pasinaudot vieno Vydūnui artimo asmens patarimais. Puiku. Ir S. Čiurlionienė įprastu savo sumanumu ir energija padarė viską, kaip vien reikiant.

Skirtąją dieną susirinkom Tumo-Vaižganto klebonijoj šalia Vytauto bažnyčios. Pas Vaižgantą dėl to, kad jis su Vydūnu buvo mažne vienmetis ir senas pažįstamas. Susirinkom Čiurlionienė, Mykolas Biržiška, Jakštas-Dambrauskas, kan. Tumas-Vaižgantas, Krėvė-Mickevičius, Liudas Gira, Faustas Kirša, Mykolaitis-Putinas, Mykolas Vaitkus ir Vytautas Bičiūnas. Čiurlionienė iš pradžių turėjo tam tikrų abejojimų, ar gera bus suvedus draugėn tokius du skirtingus tipus su tokiom priešingom pažiūrom – Jakštą su Vydūnu: ar karštuolis Jakštas nesusirems su tvirtuoliu Vydūnu? Aš raminau: Jakštas – mandagus vyras, nebijokit, skandalo nebus. Ir pati šeimininkė prisiminė, kai buvus pas jį, jis buvęs toks džentelmenas. Taip ir pasirodė.

Pietūs nebuvo šnekūs. Nors Čiurlionienė ir stengės kurstyt šneką, nors ir Vaižgantas nevaižgantiškai nedrąsiai bandė jubiliatą kalbint, šis atsiliepdavo vien asketiškai trumpai, ir vėl tylos angelai skraidė viršum mūsų nuodėmingų galvų.

Baigiantis valgymui, reikia prakalbų. Rodos, vienas Jakštas mūsų vardu tekalbėjo. Visai nenorom jis ką tik neišprovokavo susirėmimo: norėjo geraširdis pasakyt Vydūnui kokį malonų dalyką, tad ir pareiškė, jog mes jį gerbiam ir branginam, tarp kita ko, ir dėl to, kad jis – tokia graži išimtis tarp mažlietuvių, kurie, girdi, tiek maža tautinio jautimo beturį bei savigarbos – jie taip buvę pripratę lankstytis prieš savo viešpatį kaizerį ir jį garbint!

Žiūriu – Vydūnas švelniai šypso, tyli. Kai Jakštas savo prakalbą pabaigė, Mažosios Lietuvos patriarchas bei pranašas iš lėto stojos ir maždaug taip prabilo: nuoširdžiai Jum, pone pralote, dėkui už tokius man palankius žodelius, nors aš jų maža tesu užsipelnęs. Tik su vienu dalyku ypačiai negalėčiau sutikti: Tamsta papeikei mano bendratautiečius mažlietuvius, kad taip gerbę ir garbinę savo kaizerį ir buvę jam tokie paklusnūs. Man rodos, kad juos už tai privalome ne peikt, o girt: jie gerbė kaizerį ne tokį, koks jis tikrovėj buvo ir kokio mes nemėgstame; jie jį gerbė kaip didelį tautos ir valstybės valdovą, išmintingą, teisingą ir galingą, kaip didį tėvą, gerą, mylintį savo žmones. Ar nebūtų gera ir jums, didlietuviams, turėti tokį kilnų autoritetą, kurį galėtumėt gerbt, kuriam norėtumėt nusilenkt, kurį verta būtų mylėt?

Susimąstęs išklausė Jakštas tuos didžiojo patrioto žodžius ir, valandėlę patylėjęs, atsistojo ir sako Vydūnui: ačiū, kad man akis atmerkėte. Dabar jus, Mažosios Lietuvos brolius, suprantu ir pagerbiu.

Po pokylio davėmės nufotografuojami. Išskyrus Tumą, kuris švietė kaip mėnulis, rankutes ant pilviuko sunėręs; išskyrus Krėvę ir Biržišką, kur atrodė visai natūraliai; išskyrus ir patį Vydūną, nugalėtojiškai susinėrusį rankas ant įdubusios krūtinės ir, kaip po laimėto mūšio, agniai beveizdintį priekin – mes kiti atrodėm kaip musę kandę (išskyrus gal dar Girą, kur įkvėptai kažkur žiūrėjo į ne per aukštas palubes); tasgatės, mes visi kiti atrodėm kaip musę kandę, nes nekas geresnio mum atsitiko: tie vydūniški valgiai! Dar ten tebesant, jie jau buvo pradėję kelt mumyse, kaip čia pasakius, gal sąmyšį ar ką?

Gaila, į savo šeštadienio posėdį Vydūno nepakvietėm. O gal Čiurlionienė ir kvietė, tik jis, sukaktuvinių iškilmių tampomas, neturėjo laiko. Net gal neturėjo nei jėgų: per mūsų jam suruoštąjį bankietą, o šiaip jau, kur jį tekdavo matyt, jis vis man atrodydavo kaip „mūkelė“, toks be galo paliegęs, visai tartum bekūnis. Gal ir jam jo vegetariškas kraštutinumas nėjo į kūną nei į sveikatą. Pasakysit: o vis tiek jis taip ilgai gyveno, tad jo režimas buvo vykęs. Kažin? Gal, prisilaikydamas normalaus režimo, jis būtų ir ilgiau pagyvenęs.

Čia turiu prisipažint: gavau ano pokylio nuotrauką – ji tatai man padėjo taip tiksliai atpasakot dalyvių išvaizdą bei nuotaiką. O tą nuotaiką satyrikas Bičiūnas išreiškė maždaug šiaip: o vis tiek stiklas gero konjako būtų buvęs ne pro šalį!

Po pirmojo Didžiojo karo, Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, Vydūnas kurį laiką darbavosi Didžiojoj Lietuvoj, mokytojavo Telšių gimnazijoj. Paskiau grįžo į savo Tilžę. Vokietijoj valdžią paėmus naciams, mūsų didysis patriotas gavo nemaža nuo jų kentėt. O kai karo galop bolševikai ėmė stumtis į Rytprūsius, jis pasišalino į tremtį, Vakarų link. Ten garbingas senelis tyliai ir ramiai išgyveno dar 10 metų. Nebeapaštalavo. Tik, progai pasitaikius, atsiliepdavo gyvu žodžiu. Nei žymesnių dalykų nebeparašė. Tik ar ne šiuo metu išvertė lietuviškai indų sanskrito palaimintąją giesmę „Bhagavadgyta“. Tą vertimą išleido Detmolde 1947 metais Lietuvių skautų brolijos vadija Vydūno bičiulių lėšomis. Tačiau tas mūsų didysis Vyras paliko mum iš gausingos savo praeities eilę veikalų, kurių vertė nesens. Tiesa, jie lietuvių tarpe nebuvo populiarūs. Ar Vydūnas per toli buvo nuo mūsų nužygiavęs į priekį, ar mes per vėlai gimėm ir buvom dar neūžaugos, kai jis kūrė? Beje, man teko aptikt po pirmojo Didžiojo karo viename lenkų leidiny nuomonę, kad mes dar neįstengiame įvertint to didžiojo savo rašytojo, kadangi dar nesame iki jo priaugę. Miela, kad bent kai kas svetimųjų jį taip aukštai vertina. Ano lenkų rašytojo pavardę buvau tyčia gerai įsidėjęs. Bet ilgainiui užmiršau. Buvo panaši į Niemojewski. Bet ne, tai buvo kitas.

Mirė Vydūnas 1954 metais, bene tame pat Detmolde. Mirė savo mirtim, kaip patriarchas-išpažinėjas, o ne kankinys, kaip kad antras didis Mažosios Lietuvos patriotas Vilius Jagomastas, Vilniuje nacių nužudytas.


Iš: Mykolas Vaitkus. Nepriklausomybės saulėj (1918–1940). Londonas: Nidos knygų klubas, 1968

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Birželio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


119931. mažlietuvis2008-06-11 11:52
Didlietuviams tai ir dabar tebėra aktualu - gerbti valdžią ne tokią, kokia ji yra, bet kokia turėtų būti ir šitaip nuolat jai priminti jos tikrąsiais priedermes: "jie gerbė kaizerį ne tokį, koks jis tikrovėj buvo ir kokio mes nemėgstame; jie jį gerbė kaip didelį tautos ir valstybės valdovą, išmintingą, teisingą ir galingą, kaip didį tėvą, gerą, mylintį savo žmones. Ar nebūtų gera ir jums, didlietuviams, turėti tokį kilnų autoritetą, kurį galėtumėt gerbt, kuriam norėtumėt nusilenkt, kurį verta būtų mylėt?"

119971. VL2008-06-11 22:58
aukštasis lietuviškas mentalas.

120017. e- Ar nebūtų gera ir jums, didlietuviams, turėti tokį ... kuriam norėtumėt nusilenkt, 2008-06-12 10:04
Ne, nebūtų.

120034. 2 e2008-06-12 12:04
dėl to ir neturim, todėl ir lankstomės tiems, kam lankstytis neturėtume.

120038. e_2e2008-06-12 12:52
Aš nesilankstau niekam. Nebent prieš veidrodį kartais.

120039. 2 e2008-06-12 12:56
tai tau tik taip atrodo;)

120040. ...pagal e.2008-06-12 12:58
....nusilenkiu pats sau ir tariu: " mano šviesiausioji Didenybe".

120043. xX2008-06-12 13:14
aš irgi lankstausi tik kai sportuoju.

120045. mie2008-06-12 13:21
as kai sportuoju tai nesilankstau, nes sunku. as svyruoju.

120046. mie2008-06-12 13:24
mano amzinatilsi mociute, kuriai dabar butu simtas devyneri metai, pasakojo kaip vydunas skaite paskaita ju gimnazijoje. raseiniuose ar siauliuose, kas dabar pasakys? apie sveika vegetariska mityba lygtai. mergaites jam iteike didele puokste geliu, kurias jis cia pat atidve paciai apkuniausiai mokinei. tuo visas labai nuvildamas.

120047. ...pagal mie.2008-06-12 13:44
...ir paguosdamas vienintelę tokią mergaitę, apkūniausią.

120048. mie2008-06-12 13:47
o kodel butinai paguosdamas? gal todel, ji kaip tik jam ir buvo graziausia?

120049. mie2008-06-12 13:49
bet mociute piktinosi iki gyvenimo galo. neatleido.

120209. Noė2008-06-13 21:46
Tasgatės, aš irgi žiūrėjau į tą nuotrauką ir stebėjausi. Tokie kolosai A. Jakštas-Dambrauskas, Vaižgantas - šalia Vydūno, kuriam tik ant pinigų vieta! Juk jei kas nors dabar moksliškai paanalizuotų Vydūno pasaulėžiūrą - griūk vietoj. Maišalynė, chaosas, jokio nuoseklumo. Jūs tik patyrinėkite, kaip jis „jungė“ pagonybę su krikščionybe „Amžinoj ugny“! Niekaip nesuvokiu, už ką Vydūnas taip išaukštintas. Juk ir meniškai jo kūriniai visiškai silpni. Juos galima skaityti tik dantis sukandus - visokių žodelių, žodeliukų, jugtukų, jausmintukų visur be jokios tvarkos prikaišiota ir vien visokie idėjiški patriotiški religiški šūkavimai, šūkčiojimai, aikčiojimai. V. Bagdonavičius analizavo Vydūną, bet turbūt išsuko kažkokį kultūriškai-estetiškai-doroviškai angažuotą humanizmą. Neskaičiau, laiko gaila.

120213. L.2008-06-13 23:15
O visai vertėtų paskaityti V. Bagdonavičiaus studijas. Prisimenu jo paskaitas apie Vydūną. Man įdomi Vydūno filosofija. Ir nematau joje nei maišalynės, nei chaoso. Gražus tas banknotas su Vydūno atvaizdu, bet jam tai tikrai nepatiktų.

120264. Noė L.2008-06-14 14:53
Sakai, vetėtų? Žinai, pasiėmiau Bagdonavičiaus „Filosofinius Vydūno humanizmo pagrindus“ ir atsiverčiau kaip tik toje vietoje, kur kalbama apie Dievo imanentiškumą - esą, pasak Vydūno, krikščionys nesuvokė Dievo imanentiškumo prasmės: žmogus „gyvena Dievuje ir jį galėtų patirti savo esmėje“ (Vydūnas). Na ir toliau - „...pats absoliutas, kurio dalis yra tapusi pasauliu...“ (Bagdonavičius). Taigi čia neatribojamas Dievas ir jo kūrinija. „Dievas yra pačiame savyje, tik jį reikia atrasti“. T. y. žmoguje. Kitaip sakant, žmogus pasistengęs pats gali patapti dievu. Ar jūs čia nepastebite vadinamojo „Deus inversus“, tiesiai šviesiai sakant, piktojo? Jau nebekalbant apie tai, kad Vydūnas garbino teosofiją. Taigi ką garbina lietuviai?..

120384. OOO 2 Noė 2008-06-15 19:56
panteizmas, teosofija, antroposofija etc. negi pirmą kartą girdite šiuos terminus, kad Vydūno filosofija pasirodė tik kažkoks chaosas, o ne šių pasaulėžiūrų atspindys?

120385. Noė2008-06-15 20:13
O panteizmas, antroposofija, teosofija ir pan. savo esme nėra chaosas, kaip jums regis? Ar destrukcija gali būti tvarkinga?

120389. Noė2008-06-15 20:25
Nors, kita vertus, chaosas irgi yra tam tikra tvarka, tik pavogta iš Dievo. Kas yra Dievo vagis, mąstykite pats.

120406. OOO 2 Noė2008-06-15 21:40
a, o maniau, kad turite priekaištų Vydūnui dėl prasto teosofijos išmanymo;)

120594. patikslinimas - 120264. Noė2008-06-17 06:43
Kitaip sakant, žmogus pasistengęs pats gali patapti dievu.
Iki šito sakinio - citavote teisingai; tačiau paskutinįjį „Dievas yra pačiame savyje, tik jį reikia atrasti“ patartina suprasti kitaip: dieviškumo yra visame kame; jį galima, verta, labai patartina pastebėti ir leisti jam reikštis; būtent tada žmogaus veiklos vaisiai turės daugiau dieviškų (gėrio, grožio, teisingumo) atspalvių.
Ar destrukcija gali būti tvarkinga?
Tikrai gali. Tačiau destrukcija būna dvejopa: (1) užkariautojiška, grobikiška (pvz. konkistadorų* žygiai per Lotynų Ameriką) ir (2) pasiūlanti pranašesnę tvarką, pvz. Niutono fizikos keitimas reliatyvumo teorijos ir kvantinės fizikos požiūriu, kuris ligtolinę teoriją apima kaip dalinį naujosios teorijos atvejį (nors ligtolinio požiūrio aršiam šalininkui toks keitimas ir atrodys kaip siaubingiausias griovimas, chaoso sukėlimas). Manau, toks yra ir krikščionybės - teosofijos* santykis: tai įmanoma, verta matyti kaip viena kitai savo esme visai neprieštaraujančias tarpusavyje.

120597. Katė2008-06-17 08:15
Žmogus negali tapti Dievu. Dievas yra siekiamybė. Žmogus stengiasi perimti Dievo funkcijas ir kaskart vis daugiau jų. Išeitis dvejopa: aarba Dievas neleis visų (arba svarbiausių) perimti, arba kosmoso sąranga suirs.

120599. patikslinimas - 120597. Katė2008-06-17 08:54
"perėmimas" (ar, teisingiau tariant, prisidėjimas) būna dvejopas: (1) nepriekaištingai tyras, nuoširdus, nesavanaudiškas ir pan. arba (2) iškreipiantis esmę, pražūtingas.

120605. Katė2008-06-17 09:30
Neabejoju, kad perėmimo intencijos būna geros, bet nėra saugiklių, kurie leistų apsaugoti nuo piktos valios.

120607. re: 120605. Katė2008-06-17 09:35
Visokių būna intencijų... O kalbant apie geras - medžiai pažįstami iš vaisių; ir pats medis gali pasistengti žingeidžiu, nešališku žvilgsniu pažvelgti į savo vaisius - ir po to daryti išvadas, pakoregavimus, etc.

120609. Katė2008-06-17 10:05
Geros valios žmonių (kaip ir gerų medžių) netrūksta, tik dažnai tą jų valią paraližuoja blogosios valios reiškėjų agresija ir pačių jų inercija.

120614. re: 120609. Katė2008-06-17 10:34
Priminėte Erich`ą Fromm`ą: "However unreasonable or immoral an action may be, man has an insuperable urge to rationalize it, that is, to prove to himself and to others that his action is determined by reason, common sense, or at least conventional morality. He has little difficulty in acting irrationally, but it is almost impossible for him not to give his action the appearance of reasonable motivation"*

120617. e- medžiai pažįstami iš vaisių2008-06-17 10:53
Klasikas tvirtina kitaip: iš ketinimų.

120622. re: 120617. e- medžiai pažįstami iš vaisių2008-06-17 11:22
Kokia dar klasika?.. Atvirkščiai: "gerais norais pragaran kelias grįstas". Poelgiai, o ne racionalizuoti ketinimai svarbu.

120624. e2008-06-17 11:27
Imanuelis Kantas: Moralės metafizikos pagrindai, berods.

120626. re: 120624. e2008-06-17 11:35
sutinku: jei ką sumanė I.Kantas (ar panašaus dorumo asmuo) - jo ketinimų gerais vaisiais ateityje galima neabejoti

120627. e-"gerais norais pragaran kelias grįstas"2008-06-17 11:39
Dar pacituok : "dantis už dantį", "degsit pragare", kitus aziatiškos etikos perliukus.

120628. bevardis2008-06-17 11:39
kaip atskirti žodį nuo tikrovės? Gražiai kalbėjo ir ponai Rerichai, pirma tarnavę caro ekspansiniams tikslams, paskui, perverbuoti KGB, Sovietams (iš čia ir "didi" žinia apie Leniną kaip Mahatmą). O kad ant žodžių užkimba tyri, bet naivoki žmonės, ką beveiksi.

120629. e2008-06-17 11:41
Kantas žymus ne dorumu, o išmintimi, beje.

120633. e- kaip atskirti žodį nuo tikrovės?2008-06-17 11:46
Tam ir yra duota galva. Naudokimės. Lengvų uždavinių mūsų kely nebūna.

120635. re: 120629. e2008-06-17 11:51
na, na: ir ką gi žinote apie jo [ne]dorumą? ;-)

120637. re(2): 120629. e2008-06-17 11:52
galite duoti "nedoro išminčiaus" pavyzdžių?...

120638. re: 120627. e-"gerais norais pragaran kelias grįstas"2008-06-17 11:59
nieko čia bendro su "aziatiška etika": šitokia patarle pristabdomi pernelyg daug žadantieji, nepastovieji.

120639. e_ką gi žinote2008-06-17 12:06
Žinau, žinok, truputį: pvz., rusams okupavus Kionigsbergą, Imanuelis vienas iš pirmųjų nuskubėjo nusilenkti ir prisiekti ištikimybe naujiesiems viešpačiams. Gal jis ir pradėjo tą mūsų regiono šviesuomenės politinės kekšystės tradiciją?

120640. e_"nedoro išminčiaus"pavyzdžių?2008-06-17 12:14
Turiu porą po ranka: Heidegerio flirtas su naciais, Maceinos profašistiniai pasvirduliavimai, Gedos dūris dukrai, berods, dėl materijos nepasidalinimo ...etc.

120641. re: 120639. e_ką gi žinote2008-06-17 12:21
Jūsų žodžiai: "Kantas žymus išmintimi".
klausimėlis: ar - jūsų požiūriu - išmintinga elgtis taip, kaip 120639 teigiate, kad jis elgėsi?

120642. Katė2008-06-17 12:26
Mąstytojai iš prigimties bailūs, silpni, jie visada glaudžiasi prie imperatoriaus.

120643. s apie zodzio ir tikroves santyki2008-06-17 12:46
- petriuk, kas cia per zodis - "subine" (cia galima pavartoti ir kita - astresni, mat originalas rusiskas -s.)? - pasipiktino aukletoja, tikrindama petriuko rasineli. -musu kalboje nera tokio zodzio!
-kaip gi taip?! - nusimine petriukas, - subine yra, o zodzio nera...

120644. 2 e2008-06-17 12:53
o kuo tau nepatinka "dantis už dantį"? juk tai žalą ribojanti norma, kad negali už skriaudą atmokėti didesne skriauda, nei pats patyrei (tipo, tu man dantį, aš tau - dešimt).

120645. xX2008-06-17 12:56
Vydūnas - pirdūnas. Tiek naujienų.

120646. re: 120640. e_"nedoro išminčiaus"pavyzdžių?2008-06-17 13:00
Pirmieji 2 pavyzdžiai svarstytini atskirai nuo paskutinio:
(1) po visko (kai jau aiškūs nugalėtojai ir pralaimėjusieji), iš saugaus atstumo - lengva pasakyti, kaip reikėjo elgtis; "nugalėtojai neteisiami" (kol jie tebėra nugalėtojai). Bet kolaboravimo vertinimui nepakanka "TAIP/NE" pasakymo: galimų elgsenų yra visas spektras. Juk būna, kad kolaborantas išgelbsti nuo pražūties nuteistuosius, ideologinio "mokslinio komunizmo" dėstytojas padeda jaunuoliams susivokti pasaulyje. Kur bebūtų atsikliuvęs - kol gyvas kiekvienas kasdien renkasi vienokius ar visai kitokius savo poelgius; vertintina poelgių visuma.
(2) nereikėtų skubėti smerkti, kol detaliai nežinoma kaip ten viskas buvo, koks kontekstas. Vien to, kiek teko spaudoje skaityti, - man nepakanka vienokios ar kitokios tvirtos nuomonės pasirinkimui, tad [bent kolkas] apie tai esu linkęs patylėti.

120647. 2 2 e2008-06-17 13:09
... dažniausiai ši patarlė vartojama tada, kai nusprendžiama "už tą dantį - žūt būt reikia išmušti [ne mažiau kaip] dantį ir jam" ir kai po visko teisinamasi: "ir jis man dantį išmušė!".

120654. xX2008-06-17 14:30
Kai nesugalvoji nieko pats, tai čiumpi kokį Rytų Vakarų Arabų Protėvių ir darai tokį teigiamą ir gilų įspūdį. Cituok ir būsi cituojamas.

120656. xX`ui klausimas2008-06-17 14:52
apie Vydūną nieko naujo nepasakei. O Basanavičius?

120658. bevardis2008-06-17 15:52
kažkaip pamirštate, kad Kanto laikais buvo kitokie (gana humaniški ar veikiau civilizuoti) kariavimo būdai. Kovėsi armijos, o užimtų miestų civiliai gyventojai nebuvo naikinami kaip dabar (ir anksčiau).

120667. xX2008-06-17 17:38
120656: čia kas - egzaminas?

120674. 1206562008-06-17 19:23
Yes, mem

120682. e-ideologinio "mokslinio komunizmo" dėstytojas padeda jaunuoliams susivokti pasaulyje. 2008-06-17 20:23
Tuoj pradėsiu isteriškai kriokti.

120683. to e2008-06-17 20:48
kur tu buvai anksčiau - dabar būtum dešinysis tipo, turtingas beproto ir gal paremtum ŠA normaliai, o ne taip kaip dabar

120690. e-to e2008-06-17 21:32
Anksčiau buvau ten, kur dabar manęs nėra. Dabar esu `beproto` turtingas , kadangi užauginau du nuostabius vaikus ir turiu mylimą darbą, o Šatėnus remiu ne `normaliai`, o moraliai. Va.

120699. to e2008-06-17 22:07
tai kam taip remi pavėluotai visokio plauko nusikaltėlius, žmogžudžius, melagius. Netikiu, kažkuom, nors tu ką. Turėtum remt savo vaikų ateitį, o ne svetimų vaikų ateitį. Taip nebūna, kažkas čia ne taip.

120715. e2008-06-17 22:39
Svetimų vaikų nebūna. Visi yra gėlių vaikai.

120723. Noė patikslina patikslinimą (120594)2008-06-17 23:04
Rašote „ Manau, toks yra ir krikščionybės - teosofijos* santykis: tai įmanoma, verta matyti kaip viena kitai savo esme visai neprieštaraujančias tarpusavyje“. Gal jums galvoj nebegerai: tarp krikščionybės ir teosofijos yra toks pat santykis, kaip tarp šviesos ir tamsos, Kristaus ir antikristo, demoniškų teorijų ir Dievo apreiškimo. Pamąstykite jau vien apie tai, kad teosofija ir jos visos doktrinos skirta pašvęstiesiems, išrinktiesiems, kad tai slapti mokslai (plg. tos velnio neštos ir pamestos bobos Blavatskajos kn. „Slaptoji doktrina“), tuo tarpu krikščionybė yra skiriama visiems. Teosofija - tai pastangos pažinti Dievą per vidinį apreiškimą (vėl priminsiu jums Vydūno ištarmę, kad Dievas yra žmoguje - jūs ten apsukui kažką paaiškinote, o esmė yra ta, kad žmogus, gilindamasis į save, gali prieiti Dievą. Turėtumėte suprasti, jog tai ne kas kita kaip subjektyvizmas, kuris veda į aklavietę ir apskritai visokius kliedesius. Dievas visų pirma yra Objektas, jis yra iš išorės, ir žmogus turi derintis prie jo, o ne savo vargingomis pastangomis ieškoti savyje kažkokių chimerų. Paskaitykite, jei negaila laiko, V. Jasukaitytės rom. „Dievas miršta vienas“. Ten sočiai visokių teosofinių gražgrožių ir apskritai visokios mišrainės.

120741. paskutinė replika to e2008-06-18 00:31
komunistu gimei e, komunistu ir nudvėsi, paliktas savo vaikų. Žmogus turi kelias prigimtines nekvestionaujamas teises: privati nuosavybė, turėjimas savos nuomonės ir šeima. Tu, kaip matau nieko neturi - suvalgė tave ideologija net taip, kad vaikus, kaip morozovas paaukotum kvazigėlėm.

120742. bevardis Noei2008-06-18 00:53
gal poniai Blavatskajai ir pernelyg daug garbės būti "velnio neštai ir pamestai" (tiesiog sukta isterikė buvo su regos haliucinacijomis), tačiau saviškiu teiginiu "Dievas visų pirma yra Objektas" griaunate pačius tikėjimo pamatus (gal jau pati suvokėte, kodėl?)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 20 iš 235 
23:02:48 Jun 17, 2008   
Oct 2005 Feb 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba