Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-06-06 nr. 3193,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=12963

KRONIKA

LĖK, GERVELE

[skaityti komentarus]

iliustracija

„Lek gervelė, lek gervelė“, – užtraukė Regina Varnaitė per „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus (LNK) ir nuskraidino ją tiesiai į rankas aktoriui Mariui Jampolskiui – už geriausią vyrišką vaidmenį. Saulius Balandis atsiduso: „Kam balandžiui gervė?“, bet laikė ją rankose kartu su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu, nes „Nekviesta meilė“ apvainikuota ne tik žiūrovų reitingų, bet ir žiuri, kuriai vadovavo Gražina Arlickaitė – tituluočiausia moteris tarp kino kritikų. Su gerve po Nacionalinio teatro sceną vaikščiojo ir „Nekviestos meilės“ scenaristas Alvydas Šlepikas, vardydamas bendradarbius. Tapo aišku, kur dingsta potencialūs kino scenaristai, jei nesugebama iki galo ištobulinti nei vieno scenarijaus lietuviškam istoriniam filmui.

Dvi gerves kaip du sparnus kilnojo režisierius Audrius Stonys, nors abi jas gavo už vieną dokumentinį filmą „Varpas“. Dėkojo ir tik titruose surašomiems nematomiems kino kūrėjams. Nors nepaminėjo savo mokytojo Henriko Šablevičiaus, bet iš sceninio vaizdelio – Algimanto Puipos filmo „Vilko dantų karoliai“ finalo interpretacijos – supratome, dokumentininko ir išmonininko H. Šablevičiaus idėjos gyvos. Gausiose sovietinių metų kino šventėse po visų privalomų kalbų ir numerių, visi laukdavo, kokį koncertinį fejerverką užtaisys „Šoblia“. Dažniausiai puikiai suderindavo ištrauką iš filmo su aktorių vaidyba ar šokiais prieš ekraną. Taip buvo ir per „Sidabrines gerves“, tik čia dar visus pašiurpino degantis dviratininkas scenoje. Kinas, pasak Sergejaus Eizenšteino, yra ir atrakcionų montažas. Šiuolaikinė televizija – tuo labiau. H. Šablevičius ir pradėjo nuo televizijos laidų ir filmų. Jo televiziniai žaidimai baigėsi panašiai, kaip ir 1968 m. Prahos pavasaris, bet kodėl turėtų mirti geros idėjos?

Jaunosios kartos rusų televizijos tyrinėtoja Ana Novikova knygoje „Šiuolaikiniai televizijos reginiai: ištakos, formos ir poveikio metodai“ primena, kad vien pastaraisiais metais mirė daug vyresnės kartos televizijos teoretikų ir kritikų: Georgijus Kuznecovas, Valentinas Michalkovičius, Vsevolodas Vilčekas, Neja Zorkaja, Aleksandras Lipkovas, Aleksandras Šerelis. Studijuojantiesiems televiziją, jie gerai buvo žinomi ir Lietuvoje. Daugelis domėjosi audiovizualine kultūra, medijomis, todėl Antanas Sutkus kviesdavosi į fotografų seminarus Nidoje, paskui užsakydavo ir leisdavo jų knygas apie Lietuvos fotografiją. Jaunosios kartos fotografijos istorijos tyrinėtojai dabar kartais vaizduoja, kad fotografijos aprašymus ir tyrimus pradedame nuo nulio. Ana Novikova nulį mato kitur – buvusių TV tyrinėtojų ir pedagogų mokiniai metėsi į komercinę televiziją ar į bet kokį verslą, kritika išliko tik spaudoje. Tačiau trečioji televizijos tyrinėtojų karta, spėjusi išstudijuoti ir naują Vakarų teorinę patirtį, atsigręžia į senolių kartą: „Šiandien, po dvidešimties metų (kartais ir po keturiasdešimties), atsiversdamas mūsų mokslininkų knygas, rašytas sovietiniais metais, supranti, kad, nepaisant „geležinės uždangos“ ir „šaltojo karo“, jie nesivilko pasaulinio mokslo proceso uodegoje“. Buvo projektų ir minčių, kurios užbėgo laikui už akių.

Ne veltui ir kinas, kaip sakė I. Bergmanas, gyvas tol, kol neužmiršta tradicijos. Per „Sidabrinių gervių“ ceremoniją aktorius S. Balandis dėkojo jį į kiną atvedusiam režisieriui Almantui Grikevičiui, o Donatas Banionis – Vytautui Žalakevičiui. Operatorius Jonas Gricius nespėjo nieko įvardyti, nes auditorija atsistojo ir sutiko „Auksinių gervių“ laureatą ovacijomis. Tokių pat prizų ir katučių sulaukė režisierius Marijonas Giedrys ir D. Banionis. Tačiau ir naujam vardui – režisierei Kristinai Buožytei ir jos filmui „Kolekcininkė“ – šaukta „Bravo“. Kino apdovanojimų globėjas premjeras Gediminas Kirkilas pažadėjo, kad lietuviškas kinas buvo ir bus. Kad tik šie žodžiai nueitų į ausį ir būsimiems premjerams.

Kol kas „kino gervininkas“ M. Jampolskis davė garo ir LTV „Aistringuose šokiuose“. Išdrįso pasišaipyti net iš šokių mokytojo Jurijaus Smorigino: atsistojo ant galvos, o apie šokius pasakė: „Buvo gražių pakėlimų ir nuleidimų.“ Kas buvo – buvo, bet dar ir bus – iš televizijos laidos gimė miuziklas. Algimantas Čekuolis „Savaitėje“ (LTV) pažadėjo, kad olimpiada Pekine bus, nes sportas yra sportas, bet pačią Kiniją išdėjo į šuns dienas it kokią fašistinę Vokietiją prieš 1936 m. olimpiadą. Įdomu, kaip 300 slaptų koncentracijos stovyklų sąlygomis kinai sugeba sukurti pasaulinio lygio kino meną?

Animaciniai „Simpsonai“ (TV3) turėjo paralelių su „Sidabrinėmis gervėmis“ dėl garso. Kai tik herojus ėmė svarstyti, kam duoti „Oskarą“ už garsą, pasiklydo kukurūzų labirinte. TV3 laidoje „Apie ūkį ir bites“ rodė mūsų kaimą, išbrendantį su ES pagalba iš ekonominių labirintų. Naujos kartos ūkininkas augina neregėtų veislių 300 karvių, žentas svajoja apie tūkstantį, o technika dabar esanti tokia, kad grįžti iš laukų dainuodamas.

Himną žemei sukūrė ir fotografas Janas Bulhakas knygoje „Vaikystės metų kraštas“, kurią į lietuvių kalbą gražiai išvertė Stanislovas Žvirgždas, išleido Lietuvos nacionalinis muziejus. J. Bulhakas gimė ir vaikystę praleido A. Mickevičiaus krašte, apie kurį rašo: „Man šis kraštas sukoncentruotu poetiškumu, kiekvieno kampelio romantiška nuotaika, yra vienintelis“. Verta įsigilinti, kad suprastum, „kodėl priesakas išgyventi paveldėtoje žemėje ir neatiduoti jos į svetimųjų rankas buvo visuotinis ir už visa kita svarbesnis“.

Skirmantas Valiulis

 
Rodoma versija 1 iš 1 
0:05:03 Jun 11, 2008   
12 PM 12 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba