Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-06-06 nr. 3193,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=12960

DAILĖ

LIETUVIŲ TAPYBOS PARIBIAI: SUAUGĘ JAUNIEJI

Rita Mikučionytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aistė Kirvelytė. „Pagal spaudą“. 2002–2008. Popierius, grafitas

Naujausias tendencijas dailėje dažniausiai siejame su jaunųjų menininkų karta: jauni žmonės labiau linkę eksperimentuoti, nepaisyti tradicinių normų, keisti kūrybos kryptis ir panašiai. Jaunimo kategorija paprastai įvertinama skaičiais – autoriaus amžius neturi viršyti 35-erių (kartais 36-erių) metų. Šie standartai – sąlygiški, nes avangardinio meno formas neretai puikiausiai adaptuoja ir vyresni menininkai.

Latvijos dailininkų sąjungos salėje šiuo metu eksponuojamoje lietuvių tapybos parodoje dalyvauja 14 autorių, kurių amžiaus vidurkis – 39-eri, o rodomi darbai sukurti 2002–2008 metais. Tai bendras Latvijos ir Lietuvos dailininkų sąjungų projektas, kurį inicijavo Aija Zariņa ir Valentinas Antanavičius. Sumanymo pradžioje galvota apie jaunųjų tapytojų kūrybą, tačiau sudarant parodos kolekciją pažodinio formuluotės traktavimo atsisakyta: rūpėjo dabartinės lietuvių tapybos sklaida ir jos pristatymas, o ne autoriaus gimimo data. Todėl vienas pagrindinių parodos siekių – apžvelgti dominuojančių tendencijų šiuolaikinėje lietuvių tapyboje spektrą. Tiksliau – parodyti, kokius raiškos būdus ir priemones renkasi jaunųjų marškinėlius prieš keletą metų išaugę ar juos beišaugantys tapytojai.

Vienas ryškiausių kolorizmo atstovų (buvęs A. Gudaičio mokinys) parodoje –­ Gintaras Palemonas Janonis. Jau per dvidešimt metų autorius tapo ir nuolat pertapo (!) tuos pačius motyvus – taip gimsta darbų ciklai: „Sėdinti“, „Stovinti“, „Gulinti“, „Pasilenkusi“, „Tanagra“, „Eksedra“, „Studijoje“, „Tolimame mieste“ ir kiti. Mitinė potekstė tai sustiprėja, tai atslūgsta, tačiau antikos detalės (kolonos, piliastrai, vazos etc.) visada išlieka. G. P. Janonio tapyba išsiskiria ryškiais sodrios mėlynos, raudonos ir žalios deriniais, kuriuose atvira spalva yra šviesos ekvivalentas. Dėmesys vienas per kitą atsiveriantiems skaidriems sluoksniams iš dalies galėtų būti sietinas su autoriaus darbu senosios sienų tapybos restauravimo srityje. Nepaisant vaizduojamų objektų egzistencinės „vienatvės“, žėrintis, švytintis koloritas nuteikia pozityviai: žavi G. P. Janonio daugiasluoksnės tapybos elegancija, vidinis aristokratizmas ir subtilus jausmingumas.

Ekspresionizmo tradicijos savitai interpretuojamos Solomono Teitelbaumo ir Martino Jankaus tapytuose peizažuose. Laukinės, civilizacijos nepaliestos gamtos grožis tampa šių autorių įkvėpimo šaltiniu, pabrėžiančiu egzistencinį žmogaus ir gamtos santykį.

S. Teitelbaumo paveiksluose ypatingą reikšmę turi dažų lava formuojama paveikslo faktūra ir ypatingas paviršiaus juslingumas, dviguba erdvės ir judėjimo iliuzija, todėl sunku iš pirmo žvilgsnio patikėti, kad peizažai tapyti iš natūros (paskutiniu metu autorius yra pamėgęs pajūrį Svetlogorske). Jo darbai – masyvūs, slėpiningi spalvų reljefai, kuriuose virtuoziškai pagaunama paviršiaus slinktis, kuriama faktūrų dinamiškumo ir judėjimo iliuzija. Beveik visuose gilaus, tamsaus kolorito tapytojo paveiksluose pastebime ryškias spalvines dėmes, kurios šviečia kaip dramatiški akivarai aliejinių dažų pelkėje. Šios išraiškingos tragiškumo užuominos tapytoją sieja su XX a. pirmosios pusės Lietuvos žydų litvakų (pvz., Chaimo Soutine‘o) kūryba.

M. Jankaus peizažai labiau dekoratyvūs, juose ypač svarbus neįprastas apšvietimas. Dažnai konstruktyvių formų, koncentruotais potėpiais nutapytas tamsus miško masyvas priešinamas intensyvių šviesių dėmių dangui. Koloritas grindžiamas rusvų, žalsvų, rausvų ir gelsvų tonų kontrastais, kurie sustiprina mistines nuotaikas, dramatines nuojautas. Neatsitiktinai autorius dažnai dalyvauja įvairiuose pleneruose (jis yra nemažai tapęs Raigarde, Druskininkų apylinkėse, kurias taip mėgo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis). Gamtoje pastebėta šviesos ir šešėlių kaita kartais tampa svarbesnė už motyvą, taip priartindama M. Jankaus peizažus prie lyrinės abstrakcijos.

Naujojo ekspresionizmo atgarsius įžvelgiame Sigitos Maslauskaitės ir Justino Vaitiekūno paveiksluose. S. Maslauskaitė yra linkusi į religinę tematiką, kurią iš dalies siejame ir su religijos paveldo menotyros studijomis (autorė yra menotyros mokslų daktarė). Jos kūryba pasižymi pakankamai tiršta tapymo maniera, išraiškinga, sugestyvia potėpio slinktimi, giliu žemės tonų koloritu, kurį pagyvina raudonų, geltonų ir baltų atspalvių intarpai. Dėmesys bibliniams siužetams, šiltas gilus koloritas, spalvos, faktūros ir šviesos jungtis sukuria emocinę įtampą, kuri nejučia primena šiuolaikinę rembrantiško psichologizmo interpretaciją.

J. Vaitiekūno kūriniuose ekspresionistinės tendencijos papildomos konceptualiu, ironišku požiūriu į vaizduojamą objektą. Nemažą dalį ankstesnės autoriaus kūrybos sudaro videodarbai ir instaliacijos, tad jo grįžimas prie tapybos labai intriguoja, įgyja naujų prasmių ir poteksčių. Potėpis J. Vaitiekūno paveiksluose dažnai siejamas su linija, kurioje ryškūs automatizmo pėdsakai. Žvelgiant į autoriaus tapybą, neapleidžia grakštumo, lengvumo įspūdis, kurį pabrėžia neužtapyti drobės plotai, atsitiktiniai dažo nutekėjimai.

Daugelis jaunesnės kartos atstovų ateina į abstrakciją iš ekspresionistinių peizažų, kuriuose konkreti forma taip apibendrinama, kad virsta neapčiuopiamu vaizdu. Kiti remiasi intelektualiomis aliuzijomis, kurdami koduotą ženklų pasaulį. Pastarajai grupei priklausytų Irmos Leščinskaitės abstrakcijos, kuriose dažna sudėtinga ir rafinuota grafinių bei tapybinių elementų jungtis. Paveiksluose egzistuojantį puošnumą, formų ir spalvų gausumą autorė sieja su baroko stilistika. Spalvų ir šviesų kontrastai, šilto kolorito su dominuojančia raudona deriniai suteikia I. Leščinskaitės darbams įmantrumo. Nepaisant sąmoningos vaizdinių gausos, autorės kūriniai pasižymi nuoširdžiu jausmingumu ir vitališkumu.

Vidos Sevrukienės paveiksluose abstraktus motyvas kuriamas naudojant drobės pynimą. Šie techniniai elementai turi aiškias paraleles su tekstile, kai kur su K. Zimblytės ženklų sistema. Iš pradžių toks darbo procesas turėjo tam tikrą psichologinį užtaisą – autorė pjaustė savo senus paveikslus ir iš jų atraižų pynė naują kūrinį. Dabar tai naudojama daugiau dekoratyviai: taip kuriamas reljefas, kuris kontrastuoja su lygiu drobės paviršiumi. Autorė mėgsta monochrominį koloritą, kurį pagyvina intensyvių spalvų purkštais ženklais.

Linas Liandzbergis žengia dar toliau. Jo kūriniai yra konceptualūs tapiniai su popmeno elementais – smulkių detalių daiktiniais intarpais. Įdomu, kad autorius grįžta prie tapybos po intensyvaus kūrybos etapo performanso srityje. L. Liandzbergio tapyboje dominuoja asociatyvūs vaizdiniai (pvz., vėliavos-sankryžos), dekoratyvūs spalviniai sprendimai. Lygios plokštumos su optinėmis užuominomis dengiamos ryškiomis spalvomis labai preciziškai, nepaliekant autorystės pėdsakų.

Netikėtą konceptualią koloristinės ir figūratyvinės tapybos jungtį matome Eglės Gineitytės darbuose. Ryškus emocinis spalvos poveikis siejamas su konkrečiomis žmonių ir daiktų formomis, grafine vertikalių elementų ritmika. Rezultatas išties netikėtas: žavi surastas jausminis balansas tarp spalvinių dėmių ir linijų, sustabdytos akimirkos efektas.

Realistines XIX a. Vilniaus mokyklos tradicijas, akademinės tapybos principus šiuolaikiškai interpretuoja du jauni lietuvių tapytojai – Paulius Juška ir Žygimantas Augustinas. P. Juška didelį dėmesį skiria kūno anatomijai, figūrų rakursams, skulptūriškai formai ir tiksliam piešiniui. Jo paveikslų potekstės yra simbolinės: čia galima įžvelgti ir socialinės kritikos atgarsių, ir žymių kūrinių parafrazių. P. Juškos realizmas traktuotinas kaip postmoderni akademinės tapybos tąsa, kur sustingę personažų judesiai ir pozos virsta mįslingais dialogais.

Ž. Augustino kūryboje išradingai varijuojamas autoportreto žanras, grįžtama prie nuogo kūno vaizdavimo, religinių ar simbolinių temų. Autobiografinės detalės supinamos su magiškais siužeto vingiais, tad neretai iš pirmo žvilgsnio sunku nuspėti kūrinio žanrą. Nors autorius racionaliai naudoja pagrindinius klasikinės tapybos principus, jo tapymo maniera gan gyva. Tai matyti ir paskutiniame tapytojo cikle, skirtame iškalbingiems kūno peizažams.

Plintant postmodernizmo tendencijoms, profesinė menininkų specializacija netenka prasmės, todėl net tapybą baigę menininkai lengvai pereina prie naujų meninės raiškos priemonių –­ konceptualių projektų, video, performansų, instaliacijų etc. Tačiau skirtingai nei kitų specialybių menininkai, naujas formas taikantys tapytojai didesnį dėmesį skiria siužeto intrigai, spalviniams akcentams, veiksmo dinamizmui.

Jau keletą metų Aistė Kirvelytė plėtoja ciklą „Pagal spaudą“, kuriame naudoja nuotraukas, iliustruojančias konkretų istorinį laikotarpį. Fragmentiški grafitu perteikti vaizdai ne tik išlaiko objektyvaus faktų atspindžio formas, bet ir sukuria emocinę įtampą, kurią pabrėžia gyvas ranka darytas piešinys. Šiai parodai autorė sąmoningai parinko keletą Latvijos spaudos fragmentų. Jurga Barilaitė taip pat naudoja piešinio techniką (matyt, galime kalbėti apie piešinio renesansą apskritai). Lyg iš videofilmo iškirpti fragmentai veikia labai sugestyviai. Videofilmuose autorė dažnai plėtoja asmeninio santykio su aplinka, kūryba, šeimos gyvenimu, moters pasaulio temas. Jos darbai visada paradoksalūs ir ironiški. Iš tapybos į filmus atkeliauja siužeto plėtotės poreikis, kolorito efektai, dėmesys apšvietimui. Savo kūryboje trafaretus, purškimą aerozoliniais dažais pamėgusi Eglė Ridikaitė. Kaldama drobę tiesiai prie sienos, ji sustiprina konceptualaus vaizdo įspūdį. Minimalistinėmis priemonėmis taip sukuriama įtaigi forma. Asmeniniai išgyvenimai ir prisiminimai pateikiami universaliai, visiems suprantama ženklų sistema, kai kada su sovietmečio gyvenimo detalėmis.

Parodoje pristatytų autorių kūryba tik iš dalies atspindi visą dabartinės Lietuvos tapybos situaciją. Parodoje matome kartų lūžio (iš jaunosios į viduriniąją) tendencijas, ryškesnes joje dalyvaujančių menininkų intencijas.

 

Skaitytojų vertinimai


47245. cholera2008-06-09 00:23
sveikinimai tapybos sekcijos ryztyngajam konglomeratui, kad islaike savo principus ir vietoj jaunimo delegavo uzsigrudinusius veteranus- tik tokiu budu ir tegalime tinkamai reprezentuoti tevynes kurybinius laimejimus!

47261. kiskis p - cholerai2008-06-09 12:55
o tai ne.

47265. Anaba2008-06-09 14:34
Draugu paroda. o ka bendro turi su tapyba grafitas ant popieriaus!?

47278. vardas2008-06-09 19:52
aha gerai pradejo apie jaunima, o baige apie senima.

47289. cholera> zakis p2008-06-10 12:51
visai pamirsau, kad i lds jaunieji tapytojai, kaip karvasudi, nestoja.

47293. sick2008-06-10 14:49
yra net visai svieziai istojusiu, ir gana jaunu - Kniubas pvz.

47298. Anaba to anaba2008-06-10 22:52
Karvasudis chi chi,o ko taip jau pasipiktines, a?kad tas pats jaunimas karvasudyje irgi pasitapsnoja neblogai.

Rodoma versija 1 iš 1 
0:05:02 Jun 11, 2008   
12 PM 12 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba