Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-05-30 nr. 3192,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=12905

MUZIKA

„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“

Edmundas Gedgaudas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Artis Quartet
Algirdo Rakausko nuotrauka

Tai – Italo Calvino romano pavadinimas, įšokęs į mano galvą po Artis Quartet koncerto Filharmonijoje gegužės 14 d. vakarą. Kodėl? Miglotai tą nutuokdamas, vengiu gvildenti tokį pernelyg subjektyvų faktą. Neduok Dieve, pasijusiu jį išsiaiškinęs… Noriu ilgiau pabūti Wolfgango Amadėjaus Mozarto Kvartete (KV 428), tarsi nedidukėje salėje, kurios grožybes išvydau, atlikėjams įžiebus savo dvasios galių šviesas. Esu tikras, jog šie klasicizmo lobiai eilinį vakarą atrodytų kitaip ir jų iškalba netaptų netikėtumų liūtimi. Iš įvairių pusių atplūstanti interpretatorių vizijos šviesa įsakmiai keičia tiek labiau ar mažiau įprastą formų raišką, tiek ir mano pagavą.

Keturi puikūs austrų stygininkai (Peteris Schuhmayeris, Johannesas Meisslis, Herbertas Keferis ir Othmaras Mülleris) be žodžių išsako humanizmo tiesas, puikiai suvokdami jose glūdinčios paslapties svarbą, nes būtent ji dažnai suteikia menui orumo, kurio stokodamas jis tampa lėkštas, nekomunikatyvus, o kartais agresyviai destruktyvus. Minėti virtuozai muzikinėmis priemonėmis kreipia mus kūrybos paslapčių link, ir nors įžvalgūs interpretatoriai anaiptol neketina jų atverti (taip klausimai ir atsakymai supaprastėtų), tačiau nepašykšti joms didingo spindesio.

Bet verčiau neklauskim, kodėl magiška aura tokia palanki neįprastai muzikos (net W. A. Mozarto!) slinkties laisvei, liepsningai bravūrai, netikėtam frazių reljefui arba retorikos gestams, kurie atlikėjus gal ir paskatino smuikuoti stovint. Stebina jų subjektyvi drąsa spalvingai ryškinant klasicistinio opuso faktūrą – čia viskas tviska ir švyti! O juk podraug genialaus kūrinio garsai atsiduria ties realybės ir vizijų riba. Taigi ten, kur budi ir mūsų reikmė „išsiaiškinti tiesą“ bei intuityvi nuojauta, primenanti apie žmogaus protui nepavaldžius dalykus.

Europos kultūros išugdyti šviesuoliai (jų vis mažėja) ką ne ką nutuokia ir apie žmogaus prigimties paslaptis, nes be šito pajustų jiems iš po kojų slystančią žemę. Šiems austrų virtuozams tokią nuovoką perteikė „motinos pienas“, kaip ir pianistui Daumantui Kirilauskui, įspūdingai prie jų prisijungusiam skambant Roberto Schumanno Fortepijoniniam kvintetui op. 44. Tokio lygio ansamblis gali per koncertą galvoti apie strykus arba klavišus – jų interpretacijos visada kalbėte kalbės apie tai, kas esmingiausia.

Kiek „Artis“ remiasi Vienoje įsibuvusia kvartetų tradicija, o kiek ją ryžtingai atnaujina? Ar kongenialiai (ir šiuolaikiškai) interpretuodami Albano Bergo Kvartetą op.3 jie mus skatina kitaip suvokti ir išgyventi anuometinį Europos kultūros lūžį, atsargiai pasvarstant ir padarinius? Šį Bergo Kvartetą juk ženklina 1910-ieji metai, mums šiandien neatsie­jami nuo Weberno, Strindbergo, Mahlerio, Schönbergo, Kandinskio, Rilke’s, Skriabino, Čiurlionio…

Priemonės ir būdai, kuriais prabyla kūrėjas, be atvangos kito ir tebekinta. Bet mąstantis interpretatorius nepamiršta klausimo, ar naujovės (arba ir šiandieniniai atsigręžimai į kultūros praeitį) išsaugo humanišką meno esmę, nes juk patirtis rodo, kas nutinka nusigręžiant nuo dvasingųjų senosios Europos vertybių.

„Dabar jis jau ištremtas iš tos tikros ar hipotetinės savosios praeities; sustoti jis nebegali; turi keliauti iki kito miesto, kur laukia kita jo praeitis arba kažkas, galbūt galėjęs tapti jo ateitimi, tačiau dabar esąs kažkieno kito dabartimi. Neįvykusios ateitys tėra praeities šakos, nudžiūvusios.

– Tu keliauji, kad vėlei išgyventum savo praeitį? – ties šia vieta paklausė Chanas, galėjęs suregzti klausimą ir taip: – Tu keliauji, norėdamas surasti savo ateitį?

Ir Markas atsakė taip:

– Kitur – tai negatyvo veidrodis. Keliauninkas ten atpažįsta savąjį truputį, atrasdamas tą gausą, kurios jis niekad neturėjo ir neturės.“

Italo Calvino. „Nematomi miestai“

 
Rodoma versija 1 iš 1 
0:01:48 Jun 4, 2008   
12 PM 12 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba