Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-30 nr. 3192

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Viktoras Rudžianskas.
SVEIKINAME ŠIŲMETĮ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ!
32
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Macaitytė.
„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA

POEZIJOS PAVASARIS 
• Mykolas Karčiauskas.
POEZIJOS ATLAIDAI
1
• Benediktas Januševičius.
ATSARGIAI – POEZIJA!
6
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“
• „LĖLĖS“ ĮKŪRĖJO BALIO LUKOŠIAUS PAGERBIMAS
• Ridas Viskauskas.
IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS
• Indrė Stakvilė.
SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

KNYGOS 
• „AUKSO LEGENDA, ARBA ŠVENTŲJŲ SKAITINAI“
• „DIENORAŠČIAI: 1978–2004“
• KITAS LIETUVIŲ PROZOJE“
• „DE PROFUNDIS“
• Ramūnas Čičelis.
LAISVO ŽMOGAUS ATVIRI NIUANSAI
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“
• ARTIS: „...IŠGYVENTI PILNATVĘ“

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
IŠ PILIŲ GYVENIMO
• Julija Petkevičienė.
AMŽINAS LAISVĖS TROŠKIMAS

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
BALTIJOS ŠALIŲ RESTAURATORIŲ KONFERENCIJA TALINE

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS4
• BIRUTĖ GLIAUDIENĖ1

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
TAVO YRA LABIRINTAI
 Nerijus Meškauskas.
FONTANŲ ARCHITEKTAI

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• MILOŠ ĐURĐEVIĆ1
• ANNE PORTUGAL
• PER-ERIC SÖDER
• WERNER SÖLLNER1
• JIŘÍ ČERVENKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠOKIS PATIEMS MAŽIAUSIESIEMS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rimantas Gučas.
VILNIUI – GUGENHEIMO VEIDĄ!
10

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aurimas Lažinskas.
ŠIANDIENINĖ DESADIŠKA LITERATŪRA
1

KRONIKA 
• ŠIRDIS ANT DELNO
• VYTAUTO KERNAGIO ATMINIMUI
• MEILĖS PAŠTAS1

DE PROFUNDIS 
• Jadvyga Černiauskienė, Kaimo rašytojų sąjungos narė.
PASTABĖLĖS
1
• ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (4)
11
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• Voldemaras Zacharka.
MŪSŲ MEDIKAI
1

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
APIE ŽVAIGŽDES
2
• Sigita Inčiūrienė.
15 ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS METŲ: MISIJA ĮMANOMA
1
• Gintautas Mažeikis.
KAIRYSIS KOMUNITARIZMAS IR ALTERNATYVUSIS PILIETIŠKUMAS
• Vigmantas Butkus.
PILIETIŠKUMO SERŽANTAS
• Sigitas Vaičiulionis.
II TARPTAUTINIS PRANO STEPULIO TAUTINIŲ INSTRUMENTŲ ANSAMBLIŲ FESTIVALIS-KONKURSAS
• Jonas Nekrašius.
TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

PROZA

FONTANŲ ARCHITEKTAI

Nerijus Meškauskas

[skaityti komentarus]

Mes turime grynai estetinės sprendimo galios sugebėjimą spręsti apie formas nesiremdami sąvokomis…

I. Kantas. „Sprendimo galios kritika“

Kai gavau užsakymą sutvarkyti dvarą Antalaukėje, buvau ką tik baigęs architektūros studijas pas Karolį Podčašinskį, mokėjau braižyti tinklelius lakštuose. Jie buvo su vandenženkliais... 1830, 1831, o 1832-ųjų neramumai manęs nepalietė, dirbau kaip dirbęs: Diurano matematiniu projektavimo metodu horizontalų pastato planą konstravau pagal kvadratėliais padalyto tinklelio linijas, vertikalų pjūvį išvesdavau iš horizontalaus padalijimo, fasade jungdamas abi struktūras: štai rytinėje dalyje ryškėja pagrindinio įėjimo su rotondiniu vestibiuliu štrichai, kyla dvylikos dorėninių kolonų ratas, rymos ten Geradarė laisvą atokvėpio nuo dvaro reikalų valandėlę − bene parvažiuoja ponaitis iš Karaliaučiaus. Kurgi kitur, jei ne Karaliaučiuje, vaikui žmonėtis, juk ten prasidėjo ir baigėsi Imanuelio Kanto gyvenimas, o štai Hėgelis 1828 metais rašė, kad Vokietijoje yra tik du miestai, kur gali klestėti dvasia, genialumas ir išmintis −­ tai Veimaras ir Karaliaučius. Galų gale toks pavadinimas tiesiog pats į tekstą prašosi praėjus beveik dviem šimtmečiams nuo kalbamojo meto, kai jaunas iš Vilniaus atvykęs architektas pirmąjį bajoro užsakymą − sutvarkyti Antalaukės dvarą −­ gavo.

Taigi išsitraukė pieštuką ir ėmė ryškėti popieriuje su vandenženkliais tiltelis, kuriuo tu, grįžęs iš Karaliaučiaus, perskriedavai lengvu žingsniu, švelniu judesiu vos brūkštelėdamas per akmeninius karčius kuriam nors liūtui, ir krisdavai į išsiilgusios motinos glėbį. Taip ir stovėdavote abu dorėninių kolonų rėmuose, gyvasis paveikslas, − kol jaunesnioji panaitė skambiu balsu paskelbdavo vakarienės metą. Kas tiesa, tai tiesa, buvau ją įsižiūrėjęs, ir lakštų kampuose iš po mano pieštuko ant dvaro brėžinių netyčiom vis praslysdavo neklusni garbanėlė, tuoj pat tapdavo violetinės raganės vijoklio pyne −­­ dvaro sodininkas pasirūpins apželdinti.

Vakarais ateidavai prie fontano, ir mudu kalbėdavomės apie formas. Sakei, kad dvasia formą įgauna tik tuomet, kai į ją žiūri žmogus, ieškodamas pažinimo. Aš pažinojau tik meno formas, tiksliai pagal brėžinį perkeltas į gyvenimą. Jos virsdavo plytomis, raudonu mūru, dvaru, pro kurio langą į sodo gilumą fontano link dabar plūsta Bethoveno Penktoji − kančia, išgauta panaitės pirštų, vis atkakliau, vis energingiau bėgiojančių klavišais. Norėjau tikėti, kad ji skambina man.

− Norėčiau tikėti, kad mano žvilgsnis apčiuopia idėjų modelius, − sakai, niūriai žvelgdamas priešais save. − O jūs?

− Aš? − jaunojo architekto mintys klaidžioja anapus filosofijos. Tačiau jis nežinia kokiu būdu nuo fontano gali matyti grakščią panaitės, palinkusios virš fortepijono, pečių liniją, tamsiaplaukę jos galvutę, apgaubtą žvakių aureolės, − dvasią, įgavusią lanksčias moters formas, kviečiančias glamonei, reikalaujančias jos kurstančio Bethoveno likimu.

Muzika atsimuša į akmeninį Fauną fontano vidury. Jis ką tik pagavo žuvį, taip pat akmeninę. Iš pravertų jos nasrų plūsta vandens srovė, saulėlydžio gaisų paversta krauju, po kuriuo kaip tik dabar tu kiši rankas, semi rieškutėmis pačią žvarbą ir tiesi jaunajam architektui, vis dar nesuvokiančiam, kad raudono mūro siena − ne vienintelė forma pasaulyje, kad kur kas patikimiau nei sienos nuo kito žmogaus mus skiria moralės imperatyvas.

Kraujas srūva pro tavo pirštus, ir aš atitokstu pamanęs, kad susižeidei remdamasis į aštrią fontano briauną. Toks fontanas buvo mano sumanymas, jis gimė brėžinyje, kuriame vaizdavau galinį dvaro kiemą, kiek atokiau nuo pagrindinio pastato, mąstydamas apie slaptus mylinčiųjų susitikimus. Čia neturėjo būti aštrių kampų, tik nugludintas, švelnus paliesti marmuras. Tačiau tavo delnai kraujuoja.

Turėjai jau būti ištaręs lemtingąją frazę: „Atitolink nuo manęs šią taurę...“, bet viskas vyksta ne taip, kaip Šventajame Rašte, nors frazė ir ta, o gal greičiau tik panaši, nes tavo likimas priklauso nuo to, ar išdrįsiu suvilgyti veidą vandeniu, kurį, nenumaldomai srūvantį pro pirštus, taip paprastai man ištiesei, kad išmokčiau atpažinti grynąsias formas nuo tų, kurios jas tik primena.

− Atitolink nuo manęs šitą taurę, − sakau, žvelgdamas į temstantį vandenį. Jame atsispindi virš fontano iškilusi akmens statula ir du nuo minčių akmenėjantys kūnai, kuriuos skiria dėsnio architektūra. Žmogaus veikla, kalbi man, anot Kanto, reiškiasi dviem lygmenimis: gamtos plotmėje žmogus, kaip juslinių paskatų turinti būtybė, yra pavaldus prigimčiai, tačiau laisvė daro jį dorovės subjektu, turinčiu sprendimo galią.

Klausausi tavo balso, kovojančio su fortepijono garsais, iš mano suprojektuotos svetainės sklindančiais į naktį. Tai, kas žavi gamtoje ir taip dažnai aptinkama tarsi sulydyta su gražia forma, yra arba šviesos modifikacijos (spalvos), arba garso modifikacijos (tonai). Mat tai vieninteliai pojūčiai, dėl kurių galimas ne tik juslinis patyrimas, bet ir šių jutimų modifikacijų refleksija, taigi per juos gamta tarsi prabyla į mus ta kalba, kuri, matyt, turi aukštesnę prasmę. O štai menas skiriasi nuo gamtos, menu reikėtų vadinti tik kūrybą, pagrįstą laisvu pasirinkimu, kitaip tariant − proto veiklos rezultatą. Tačiau kas nubrėš ribą tarp prigimties ir sprendimo galios? Štai ir dabar tu kalbi apie grynąsias formas tik todėl, kad apsispręsčiau suvilgyti veidą vandeniu, kurį besileidžianti saulė taip lengvai pavertė krauju, plūstančiu iš akmeninės žuvies nasrų.

Temsta vis labiau, ir mane pradeda gniaužti baimė, kad apakęs nebegalėčiau būti architektas. Vaikščiočiau po dvarus duoneliaudamas, tik Antalaukės dvarą lankstu apsukčiau, kad nestrigtų gerklėje žiauberė, gailestingai ištiesta jaunosios panaitės, kurios delnų vėsą sugėrė mano skruostai, kai čia, prie to paties fontano, stovėjome sutrikę prieš savo prigimtį, nedrįsdami žodžiais peržengti luomų architektūros.

− Jūs mylite mano seserį, − taria ponaitis ir apsisukęs nutolsta į sodo gilumą tilteliu, kurio kontūrus dar taip neseniai braižiau ant vandenženkliais pažymėto lakšto. Praeis keli šimtmečiai, ir iš tų štrichų bus atpažintas meistro, tuomet dar visai jauno architekto, pakviesto sutvarkyti Antalaukės dvarą ir jo teritoriją, braižas. Jis projektuos Lietuvos dvarus, Diurano matematiniu metodu dėliodamas į kvadratėlius tai, kas vėliau taps raudono mūro sienomis. Tačiau kol kas jis stovi atsirėmęs į pirmąjį savo suprojektuotą fontaną, jo akys įsmeigtos į tavo nugarą, naktis sugeria visas formas ir pavidalus, mėnesienoje tirpsta akmeninių liūtų galvos, kurių karčius praeidamas iš įpročio vos vos palieti pirštų galiukais.

Tik žvaigždėtas dangus virš tavęs ir moralės dėsnis tavyje dabar − lyg mano užgesęs sapnas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Birželio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 8 
23:26:22 Jun 3, 2008   
Oct 2005 Feb 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba