Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-30 nr. 3192

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Viktoras Rudžianskas.
SVEIKINAME ŠIŲMETĮ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ!
32
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Macaitytė.
„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA

POEZIJOS PAVASARIS 
• Mykolas Karčiauskas.
POEZIJOS ATLAIDAI
1
• Benediktas Januševičius.
ATSARGIAI – POEZIJA!
6
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“
• „LĖLĖS“ ĮKŪRĖJO BALIO LUKOŠIAUS PAGERBIMAS
• Ridas Viskauskas.
IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS
 Indrė Stakvilė.
SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

KNYGOS 
• „AUKSO LEGENDA, ARBA ŠVENTŲJŲ SKAITINAI“
• „DIENORAŠČIAI: 1978–2004“
• KITAS LIETUVIŲ PROZOJE“
• „DE PROFUNDIS“
• Ramūnas Čičelis.
LAISVO ŽMOGAUS ATVIRI NIUANSAI
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“
• ARTIS: „...IŠGYVENTI PILNATVĘ“

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
IŠ PILIŲ GYVENIMO
• Julija Petkevičienė.
AMŽINAS LAISVĖS TROŠKIMAS

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
BALTIJOS ŠALIŲ RESTAURATORIŲ KONFERENCIJA TALINE

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS4
• BIRUTĖ GLIAUDIENĖ1

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
TAVO YRA LABIRINTAI
• Nerijus Meškauskas.
FONTANŲ ARCHITEKTAI

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• MILOŠ ĐURĐEVIĆ1
• ANNE PORTUGAL
• PER-ERIC SÖDER
• WERNER SÖLLNER1
• JIŘÍ ČERVENKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠOKIS PATIEMS MAŽIAUSIESIEMS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rimantas Gučas.
VILNIUI – GUGENHEIMO VEIDĄ!
10

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aurimas Lažinskas.
ŠIANDIENINĖ DESADIŠKA LITERATŪRA
1

KRONIKA 
• ŠIRDIS ANT DELNO
• VYTAUTO KERNAGIO ATMINIMUI
• MEILĖS PAŠTAS1

DE PROFUNDIS 
• Jadvyga Černiauskienė, Kaimo rašytojų sąjungos narė.
PASTABĖLĖS
1
• ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (4)
11
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• Voldemaras Zacharka.
MŪSŲ MEDIKAI
1

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
APIE ŽVAIGŽDES
2
• Sigita Inčiūrienė.
15 ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS METŲ: MISIJA ĮMANOMA
1
• Gintautas Mažeikis.
KAIRYSIS KOMUNITARIZMAS IR ALTERNATYVUSIS PILIETIŠKUMAS
• Vigmantas Butkus.
PILIETIŠKUMO SERŽANTAS
• Sigitas Vaičiulionis.
II TARPTAUTINIS PRANO STEPULIO TAUTINIŲ INSTRUMENTŲ ANSAMBLIŲ FESTIVALIS-KONKURSAS
• Jonas Nekrašius.
TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

TEATRAS

SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

Indrė Stakvilė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktorius Dominykas Vaitiekūnas miuzikle „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš Keistuolių teatro archyvo

Miuziklą „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“ kompozitorius A. L. Webberis ir libreto autorius T. Ricas sukūrė prieš keturis dešimtmečius, tačiau kūrinys neprarado aktualumo ir tebėra statomas įvairiose pasaulio scenose. Priežastys įvairios: universalus siužetas, nesudėtinga muzikinė kalba, pasižyminti stipriu melodiniu pradu, ryškiomis, įsimenančiomis temomis. Istorijai su laiminga pabaiga papasakoti kompozitorius naudoja beveik išimtinai mažorinę dermę. Neilga kūrinio trukmė nereikalauja iš publikos ištvermės laukiant džiaugsmingų finalinių akordų, nevargina neįprastais sąskambiais ar tiršta harmonija. A. L. Webberis labiau siekia sužavėti šviesiais ir saldžiais motyvais (kūrinys startavo 1968-aisiais kaip 15 minučių velykinė popkantata ir vėliau buvo išplėtotas iki miuziklo), o dainininkams ar aktoriams nesunkiai leidžia parodyti vokalinius sugebėjimus.

Nuo šių metų vasario miuziklą galima pamatyti ir Lietuvoje. Jis pastatytas Keistuolių teatre (režisierius Aidas Giniotis) ir tapo repertuariniu teatro spektakliu. Vienaveiksmis miuziklas pasakoja biblinę legendą apie Jokūbą, jo numylėtinį sūnų Juozapą bei pavydžius šio brolius, kūrinio pabaigoje suvokiančius savo kaltę, broliškos meilės vertę ir atgailaujančius.

Pradėtas kaip studentiškas spektaklis su „Atviro rato“ aktoriais, kitą veidą ir pras­mę jis įgijo, kai Juozapo vaidmeniui atlikti buvo pakviestas Dominykas Vaitiekūnas. Tai – jaunas ir perspektyvus aktorius, pasižymintis ne vien įtaigia vaidyba, bet ir puikiais vokaliniais duomenimis, šiuo metu besimokantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrame kurse, kuriam vadovauja prof. Vladas Bagdonas.

Nors A. Giniočio režisuotame „Juozape ir jo svajonių apsiauste“ esama detalių, panašių į įvairiais formatais išleistą televizinę amerikietišką 1999-ųjų versiją su Donny’u Osmondu ir Maria Friedman (Potifaro akinių forma, Juozapo apsiaustas bei neblėstanti it Češyro katino šypsena, skeletų apsupti Jokūbo sūnūs), tačiau paties Juozapo įvaizdis kitoks nei amerikietiškas. Jei D. Osmondo Juozapas primena Tarzaną, Dominyko personažas panašesnis į nekaltą vaiką. Tai ypač atsiskleidžia Juozapo arijoje „Gęsta rausva saulė“ („Close every door to me“). Šią sceną D. Osmondo Juozapas paverčia dramatišku šou, kur demonstruoja balso grožį, išaugindamas ariją iki galingos kulminacijos ir skausmo kupino himno. Dominykas tėra vienišas žmogus kalėjime. Dainuodamas paprastai, be ypatingų pretenzijų, jis labiau priartėja prie arijos prasmės. Dominyko įvaizdis įtikinamesnis ir scenoje su ponia Potifar. Jei dėl raumeningo, ligi pusės apnuoginto, įrudusio ilgaplaukio gražuolio (D. Osmondo Juozapas) nekaltumo abejonių ir kyla, tai naivus, išsigandęs ir stipresnei asmenybei pasiduodantis Dominyko Juozapas kelia daugiau užuojautos ir įprasmina netrukus nuskambėsiantį tekstą „...vargšas Juozapas, kaltas be kaltės...“

Lietuviškas „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“ – lakoniškas ir vizualus. Šį įspūdį sukuria įdomi choreografija (Johnas Staniunas), dekoracijos, kostiumai (Ramunė Skrebūnaitė), kuriuos apibūdinčiau kaip tikslius ir taiklius. Nepiktnaudžiaujama detalių kiekiu, o maksimaliai išnaudojamas minimalus rekvizitas – štai kad ir instrumentų transformacijos, siekiant įvairiose scenos vietose sukurti gyvo muzikavimo įspūdį. Iš sustingusio, atvirukiško šešėlių teatro, simbolizuojančio šeimyninę nuotrauką, klarnetas atkeliauja groti į sceną. Apverstas akordeonas tampa klavišiniais, o būgnų lazdelės suskamba, grojant „tuščiomis galvomis“.

Tačiau labiausiai įsiminė kompiuterinė grafika, sukurta Vaido Lekavičiaus. Vaizdo projekcija šiandien virto neatsiejama daugybės spektaklių dalimi. Ne visada ji svarbi ir reikalinga, kartais besikeičiančios skaidrės tik „pavaduoja“ dekoracijas. V. Lekavičiaus darbui pastarasis apibūdinimas netiktų. Tai – vienas svarbiausių spektaklio elementų, paraleliai pasakojantis istoriją. Projekcijos komponentai schemiški, primityvūs, plakatiški, kartais artimi vaikiškiems piešiniams. Jie „judinami“ irgi paprasčiausiais būdais, primenančiais programinės įrangos, skirtos prezentacijoms parengti, „triukus“. Paradoksalu, bet tai ir yra šios vaizdo projekcijos privalumas. Ji kuria spektaklį tokį, koks jis turėtų būti, –­ autoironišką, į kitą dimensiją perkeldama ir įprasmindama net neblėstantį A. L. Webberio mažorą. Scenoje vykstantį veiksmą papildo skraidančios replikos, angelai, žvaigždutės, mėnuliai, įvairiausių rūšių skeletai, Mirties ir Jokūbo susidūrimas, „painios“ formulės, liesos ir riebios karvės, ryjančios viena kitą, analogiškos grūdų varpos – visa tai schemos, kaip ir Juozapo sapnai, kurie tėra užkoduoti simboliai. Tam tikra programavimo kalba, kurią tik jis (šiuo atveju ir mes – publika) moka perskaityti. O Dievo dovana suprasti ir išaiškinti šiuos simbolius kaip tik ir nulemia laimingą Juozapo gyvenimo posūkį.

Scena dalijama į du aukštus, kurių apatiniame vyksta svarbiausia veiksmo dalis, o viršutiniame groja trys Muzikantai (Dalius Skamarakas, Aidas Giniotis ir Darius Auželis). Kartkartėmis apšviečiami, po vieną jie virsta spektaklio personažais, trumpam nusileidžiančiais į apatinę scenos dalį ir įsitraukiančiais į veiksmą. Muzikinis spektaklio audinys sudarytas iš dviejų elementų – gyvi aktorių balsai ir instrumentų tembrai pinami su iš anksto parengta fonograma. Apatinėje scenos dalyje aktorių turimi instrumentai sudaro tarsi trečią, menamą sluoksnį – jie netiesiogiai prisideda prie „gyvo“ orkestro kūrimo įspūdžio.

Minėtinas garso režisieriaus Sigito Mickio darbas – remdamasis A. L .Weberio partitūra, jis atliko (programavo, įgrojo) visą orkestro bei ritmo grupės partiją, specialiai pritaikydamas ją skambėti su kai kuriais gyvais instrumentais. Jo įrašyti balsai pasigirsta ne vien kaip muzikinė „puošmena“, bet atskleidžia ir tekstinį pradą, nudažydami jį tam tikromis atpažįstamomis tembrinėmis spalvomis. Tarkim, trumputės juoką keliančios ponios Potifar replikos išsiskiria iš bendro audinio, kadangi naudojamas jau įrašytas, kiek „apdorotas“ ir pagarsintas jos balsas, kuris priartinamas prie šiandien įprasto prislopinto ir aksominio reklaminio tembro. Žodis šiame spektaklyje ne mažiau svarbus. Jis nėra vien priemonė muzikos grožiui ar veiksmo eigai atskleisti. Į lietuvių kalbą libretą vertė režisierius drauge su studentais. Taip tekstas tapo ne vien šmaikštus, ironiškas, bet ir aktualus šių dienų Lietuvos žiūrovui.

Neretai dramos kūriniuose, ypač skirtuose vaikams, atsiranda pasakotojas. Šį, iš prigimties statišką vaidmenį paversti gyvu, reikalingu, įpintu į veiksmą scenoje – nelengva užduotis režisieriui. Tačiau įvairiose „Juozapo ir jo svajonių apsiausto“ versijose tai pavyksta padaryti įdomiai. Ne išimtis ir lietuviškas variantas. Čia A. Giniotis Pasakotoją „padaugina iš dviejų“ –­ šį vaidmenį atlieka iškart dvi gimnazistes primenančios merginos (Ieva Stundžytė ir Agnė Kaktaitė). Šis sprendimas puikiai įprasmintas tiek muzikine prasme (kai kur partijose atsiranda du balsai), tiek judesiu (atsiranda ne tik vertikali, bet ir horizontali scenos dalyba).

Statant muzikinius spektaklius Lietuvoje, dažniausiai kyla dainuojančio aktoriaus-vaidinančio dainininko problema. Bepigu anglams – paskelbus konkursą Marijos vaidmeniui atlikti A. L. Webberio prodiusuojamame R. Rodgerso miuzikle „Muzikos garsai“, atsirado apie 7 000 pretendenčių. Lietuvoje ne taip lengva rasti universalią asmenybę, kuri, puikiai valdydama vokalą, sugebėtų įtaigiai vaidinti ar vaidindama – dainuoti. Tad neverta akcentuoti keleto nešvarių Pasakotojų ar Juozapo intonacijų, kurios, tikėtina, bus nugludintos. Galima džiaugtis, kad turime puikią lietuvišką „Juozapo ir jo svajonių apsiausto“ versiją, o spektaklį (kuris buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui gauti) galėsime išvysti ir kitą sezoną.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Birželio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 7 
23:26:16 Jun 3, 2008   
Oct 2005 Feb 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba