Pirmasis
________________________________________________

„... Pasakykite, kad N mieste gyvena tokie Dobčinskis ir Bobčinskis...“ (Nikolajus Gogolis)
Antanas ŽEKAS


Aktoriui Leonardui Zelčiui – 80

,,Giminės“ – Lionginas ir Ramutė Šepučiai: aktoriai – Leonardas Zelčius ir Danutė Juronytė. Martyno VIZBELIO nuotrauka


,,Giminės“ – Lionginas ir Ramutė Šepučiai: aktoriai –
Leonardas Zelčius ir Danutė Juronytė.
Martyno VIZBELIO nuotrauka
 

Mažasis Leo. Leonardo ZELČIAUS asmeninio archyvo nuotrauka

Mažasis Leo
 
Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS nuotrauka

Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS nuotrauka
 
P.  Beaumarchais „Figaro vedybos“: Siuzon – Regina Senkutė, Figaro – Leonardas Zelčius. 1952 m. Leonardo ZELČIAUS asmeninio archyvo nuotrauka

P. Beaumarchais „Figaro vedybos“:
Siuzon – Regina Senkutė, Figaro –
Leonardas Zelčius. 1952 m.
 
O’Nilo „Virvė“: Bentlis – Leonardas Zelčius. 1993 m. Leonardo ZELČIAUS asmeninio archyvo nuotrauka

O’Nilo „Virvė“: Bentlis –
Leonardas Zelčius. 1993 m.
Leonardo ZELČIAUS asmeninio archyvo nuotraukos

Prieš porą dešimtmečių, Sąjūdžio idėjoms dar vos aušrojant, netikėtai buvau pakviestas į Kauno ekonomikos technikumą dėstyti estetikos. Nebuvau šios srities specialistas, tad nusprendžiau man neįprastai auditorijai, kurią sudarė įvairias Lietuvos mokyklas baigusios abiturientės, daugiausia kalbėti apie teatrą. Pamaniau, vis bus šiokia tokia nauda, jei būsimąsias buhalteres bent truputį „užkrėsiu“ teatru...

Deja, sekėsi sunkiai. Vienos pamokos metu, galutinai nusivylęs merginų išprusimu, pradėjau klausinėti, man regis, visai primityvių dalykų: „Kas buvo Petras Kubertavičius?“ Klasėje tyla. „O Antanina Vainiūnaitė?“ Vėl tyla... „Juozas Laucius?“ (Jis visai neseniai buvo išėjęs Anapilin.) Ta pati tyla. „Na, apie Kiprą Petrauską tikriausiai esate girdėjusios?“ Po ilgos pauzės mano džiaugsmui pašoko mergaičiukė iš galinio suolo: „Oi, žinau... Vasarą pas tėtį palėpėje radau išmestą seną patefoną ir plokštelę. Joje labai juokinga dainelė „Dul, dul, dul dūdelė“, kurią dainavo tas Petrauskis. Tikriausiai buvo dainininkas...“

Dar kartą įsitikinau, koks efemeriškas teatralų įvaizdis. Išnyksta „lyg dūmas, neblaškomas vėjo...“ Ta sena tiesa galutinai įtikėjau. Šit mano keturiasdešimties metų kūrybinio kelio bendražygis, neabejotinas netolimos praeities Kauno dramos teatro aktorinės trupės lyderis Leonardas Zelčius... Visai neseniai jiedu su Kęstučiu Geniu buvo labiausiai žiniasklaidos, kritikos ir teatrinės visuomenės, įvardijant ar iškeliant kauniečių artistų vyrų kūrybines galias, linksniuojami. Tačiau prieš penkiolika metų L. Zelčių pakirto klastinga liga. Atrodė – nepagydomai. Bet didžiulėmis pastangomis ir palankios lemties dėka negalią pavyko laikinai sutramdyti. Aktorius vaidino, savo paties Jubiliejui sukūrė pagrindinį Brumelio vaidmenį Augusto Strindbergo dramoje „Šmėklų sonata“, sėkmingai ir įtaigiai žiūrovus pradžiugino Liongino Šepučio personažas garsiajame Lietuvos televizijos seriale „Giminės“. Tačiau sustiprėjusios ligos atakos pareikalavo žiauriausios aukos – atsisakyti realios kūrybinės veiklos. Ir po kelerių metų L. Zelčiaus vardas bei žymūs sceniniai laimėjimai pradėjo nesustabdomai blėsti iš krašto teatrinės panoramos. Padėtį šiek tiek gelbsti suvaidintas Šeputis „Giminėse“... Nesvarbu, ką kalbėtume, o televizija išties aštrus įnagis bendrapiliečių smegenyse, ji mūsų atmintyje padeda įrėžti svarbesnius faktus. Buvę palankūs teatro kritikai, deja, paseno, išseko arba paniro į naudingesnius, įdomesnius politinių batalijų spektaklius.

Leo (taip jį šaukia kolegos), gyvenimo pervartų bei pokario sunkmečio grūdintas, ligi šiol puikiai menantis žibalinio „primuso“ jaukų šnabždesį ir viliojančius sėmenų aliejaus ar poskystės normuotos duonos kvapus, nuo pat jaunumės išmoko kantrybės ir savarankiškumo. Pirmosiomis taikos dienomis jis, universiteto studentas, susidomėjo scenos meno paslaptimis ir ryžosi mokytis profesinių aktorystės įgūdžių Kauno dramos teatro studijoje. Po dvejų metų L. Zelčius sėkmingai debiutavo garsiajame sovietiniame A. Fadejevo „trileryje“ „Jaunoji gvardija“, suvaidino Liošą Subotiną Ž. Arutunianco ir I. Maliugino pjesėje „Seni bičiuliai“. Šie spektakliai man, „Aušros“ gimnazijos (ją prieš tai baigė Leo) mokiniui, buvo pirmoji pažintis su „tikrojo“ teatro menu. Galbūt sėkminga jaunojo aktoriaus L. Zelčiaus vaidyba, veržlus charakteringumas ir lyriškai šiltas spalvingumas lėmė mano apsisprendimą teatro link.

Kūrybinė pradžia buvo sėkminga, tačiau Leonardas neatsilaikė vilionėms toliau vystyti aktorinius gebėjimus ir savo noru nusprendė palikti tėviškę, tęsė mokslus Maskvoje, A. Lunačiarskio teatro meno institute, pas garsiausius rusų scenos meistrus. Beveik tuo pačiu metu mane, Vilniaus dramos teatro studijos pirmakursį, ne savo noru išgabeno į dar tolimesnę Kuškos gyvenvietę Turkmėnijoje, kur sovietinės armijos dalinyje mokė mūsų didžiojo kaimyno būties ir buities pagrindų. Sugrįžęs iš tos viešnagės pradėjau mokytis naujai įsteigtame Vilniaus valstybinės konservatorijos teatriniame fakultete. Aktoriaus meistriškumo specialybę dėstė L. Zelčiaus maskviškių studijų bendrakursė, talentinga ir žavi aktorė, režisierė, šokėja, tuo pat metu ir pati studijavusi konservatorijos dainavimo klasėje, Regina Senkutė. Iš jos išgirdome daug įdomaus apie 1952 m. iš Maskvos grįžusį vadinamąjį Kauno Gitis’o kursą ir jų puikius diplominius spektaklius. Vienas jų – P. Beaumarchais „Figaro vedybos“, kuriame vaidino mūsų mylima dėstytoja, tad žiūrėti važiavome į Kauną. Spektaklis sužavėjo. Ypač pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai: Siuzon – R. Senkutė ir Figaro – L. Zelčius! Abu talentingi, jauni ir gražūs, ugningi, temperamentingi. Jie tarsi pakylėti nardė nuostabios klasikinės komedijos vingraus siužeto erdvėmis, ligi pat širdies gelmių žavėdami reginį stebinčius žiūrovus. Mums tai buvo geriausia aktoriaus meistriškumo pamoka, palikusį pėdsaką visam gyvenimui. Praėjus keliems dešimtmečiams, atsidūręs Figaro literatūrinėje gimtinėje Ispanijoje, Sevilijos mieste, vaikščiodamas po alba regia (kaltąjį miestą), o ypač po senamiestį, apžiūrinėjau iškabas ant namų, kuriuose esą gyveno komedijos veikėjai... Radau Figaro kirpyklą, daktaro Bartolo, grafo Almavivos ir kitų būstus. Tame nuostabiai jaukiame kampelyje po mėlynu dangumi ryškiai įsivaizdavau Leo Figaro, žaismingai šmižinėjantį po klientų namus ar pasislėpusį apelsinmedžio šešėlyje besišnekučiuojantį su žavingąja Siuzon.

Anuomet toji sėkmė atnešė Leo didelį populiarumą ir patraukė dailiosios visuomenės dalies dėmesį, galbūt net paskatino peržiūrėti ateities gyvenimo planus. Juk ne visos amūrų strėlės pro šalį lekia... Tad kartą gastroliuojant Panevėžyje jauna ir daili šio miesto teatro aktorė Danutė Juronytė rimtai ir ilgam kliudė Leonardo-Figaro jausmingą širdį. Regis, visam gyvenimui. Tik štai paaiškėjo, kad norint tuoktis būtina gauti paties režisieriaus Juozo Miltinio palaiminimą ir leidimą, nes be maestro žinios niekas nedrįsdavo žengti nė žingsnio. Tuomet Leo, sukaupęs visą aktorinio meistriškumo ir žmogiškojo išradingumo patirtį, vis dėlto sugebėjo peržengti tą „geležinių klumpių dėvėjimo“ kliūtį ir užkūrė jaukų, ligi šiol negęstantį šeimos židinį. Netrukus jiems gimė dailios, visiems menams paslankios ir gabios dukros Kristina ir nūnai gerai žinoma poetė Dovilė.

Pasaldinau, tarsi pasakos pabaigą, tačiau baigti rašinio neketinu.

Suprantama, gyvenime visko pasitaiko! Praradimų, džiaugsmo, skausmo, net kritinių šeimos santykių – krizės dienų. Kartais greta esantiems žmonėms, ypač moteriai ir vyrui, sunku derinti bendrą būtį ir skirtingus polėkius. Cituodami atvirumo akimirką sakytus poeto Sigito Gedos žodžius, randame lyg pasiteisinimą, kad „anais laikais jei vyras nepereidavo per alkoholizmo mėsmalę, buvo nesveikas...“ O Leo buvo sveikas, normalus vyras, tad kartais neišvengdavo bohemos vilionių. Tik pastebėjau, jog į tuos „žygius“ imlus aktorius Leo įsitraukdavo aistringai ir žaismingai, tarsi kurdamas naujo įdomaus spektaklio siužetą.

Patekęs į Kauno dramos teatro trupę, kaip jaunas aktorius su šeima buvau apgyvendintas viename kambaryje Kęstučio gatvėje, Muzikinio teatro prieigose, kur anksčiau būta baleto salės. Bendrame bute gyveno dar keturios šeimos, o kitoje laiptinės pusėje – mano kolega aktorius Algimantas Voščikas. Vieną darganotą ir šaltą balandžio 30-osios vidurnaktį mane pažadino skambutis. Atvėręs duris pamačiau kauštelėjusį Leo ir (o, Viešpatie!) patį teatro šefą, vyriausiąjį režisierių Henriką Vancevičių. Jiedu, ką tik baigę vaišes pas Algimantą, užsuko pas mane. Susijaudinęs pradėjau įtikinėti, kad į vidų negaliu pakviesti, nes miega mano naujagimis sūnus. Laimė, vyrai suprato, tik su viena sąlyga: „Tada pats šok į kelnes ir mus palydėk!“ Priešintis nedrįsau. Laisvės alėjoje sustabdžius taksi, pasiteiravau, kurį pirmą parvežti namo. Bet „žygeiviai“ tik šelmiškai nusikvatojo ir sušuko: „Į stotį!“ Įrodinėjimai, kad stoties restoranas neveikia, nebuvo išgirsti. Pasiekę tikslą jie klebeno duris, vienas kitą pakėlę barbeno į langus – veltui. Po pusvalandžio nuo rytmečio žvarbos drebėdami ir kalendami dantimis vyrai pasidavė. Staiga nusiminęs Leo netrukus buvo perduotas į rūpestingosios Danutės rankas, tačiau Henrikas neatlyžo. Vos automobiliui pajudėjus, užsispyręs kartojo jau pralaimėtos kovos šūkį: „Į stotį... Sakau!.. Į stotį!..“ Vairuotojas, supratęs situaciją, manęs paklausė... Vos išlipę paleidome taksi ir susiorientavęs Henrikas pervėrė mane sielvartingai apmaudžiu žvilgsniu: „Ech tu!.. Kur mane atvežei?!.“

L. Tolstojaus „Gyvasis lavonas“: Maša – Genovaitė Tolkutė, Protasovas – Leonardas Zelčius. 1954 m. Leonardo ZELČIAUS asmeninio archyvo nuotrauka

L. Tolstojaus „Gyvasis lavonas“:
Maša – Genovaitė Tolkutė, Protasovas –
Leonardas Zelčius. 1954 m.
 
Keturakio „Amerika pirtyje“: Bekampis – Algirdas Vrubliauskas, Taibčikas – Leonardas Zelčius. 1974 m. Leonardo ZELČIAUS asmeninio archyvo nuotrauka

Keturakio „Amerika pirtyje“: Bekampis –
Algirdas Vrubliauskas, Taibčikas –
Leonardas Zelčius. 1974 m.
 
E. Ionesco „Kėdės“ premjera: Senis – Leonardas Zelčius, senė – Milė Šablauskaitė. 1990 m. Leonardo ZELČIAUS asmeninio archyvo nuotrauka

E. Ionesco „Kėdės“ premjera: Senis – Leonardas
Zelčius, senė – Milė Šablauskaitė. 1990 m.
Leonardo ZELČIAUS asmeninio archyvo nuotraukos

Namo, vade... namo. Spektaklis pasibaigė. Finita la comedia.

Papasakojau vieną gana nevykusį vyrišką nuotykį, tačiau galiu patvirtinti, jog tokie nedažni laisvalaikio suėjimai, kartais suburdavę daug dalyvių, būdavo tikrai įdomūs, išmoningi, prisodrinti teatrinės būties kūrybinių fantazijų.

Iš mano nerišlaus pasakojimo galite klaidingai pamanyti, kad aktoriaus L. Zelčius kūrė vien komiškus vaidmenis. Nieko panašaus! Prigimties apdovanotas ryškiais charakteriniais, fiziniais duomenimis, jis nestokojo ir vidinių galių: temperamento, paslankių jausminių kūrybinių registrų, intelektualios natūros... Šie asmenybės bruožai labai pravartūs kuriant sudėtingus personažus. Apie tai byloja L. Zelčiaus vaidmenų galerija.

Deja, tikrovėje ne vien iš teatralų, bet ir iš kitų sričių menininkų gausaus palikimo, anot Justino Marcinkevičiaus, pasiekus savo „galulaukę“, ilgainiui žmonių atmintyje išlieka vos keli kūriniai. Leo tarsi laimingesnis. Daugelis teatro mylėtojų atsimena jo Protasovą (L. Tolstojaus „Gyvasis lavonas“), Zajončeką (K. Binkio „Generalinė repeticija“), Turenbachą (A. Čechovo „Trys seserys“), Pičemą (B. Brechto „Opera už tris skatikus“), Moljerą (M. Bulgakovo „Moljeras“), Pulmoną (S. Šaltenio „Duokiškio baladės“), Šabelskį (A. Čechovo „Ivanovas“) ir t. t. Įvairių teatro, kino, televizijos projektų suskaičiuotume daugiau kaip šimtą. Noriu atskirai paminėti Leonardo tobulai, preciziškai suvaidintą klasikinį žydo Faibčiko vaidmenį XIX a. lietuvių dramaturgijos užuomazgos šedevre – Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“. Spektaklis Kauno scenoje statytas talentingo, tragiškos lemties režisieriaus Valdo Lencevičiaus dar 1974 m., ligi šiolei sėkmingai saugomas, nes buvo rūpestingai prižiūrimas režisieriaus Leo. Kauno dramos teatre jis savarankiškai režisavo dar kelis spektaklius: A. Jarry „Šeštasis aukštas“, A. Benedečio „Labanakt, Patricija“, K. Goldonio „Viešbučio šeimininkė“; L. Ustinovo ir O. Tabakovo „Snieguolė ir septyni nykštukai“; R. Samulevičiaus „Paklydęs tarp žvaigždžių“ ir kt.

Devintajame dešimtmetyje Leo teko filmuotis įvairiose Rygos, Odesos, Maskvos bei Lietuvos kino studijų meninėse juostose, ypač daug ir sėkmingai – televizijos spektakliuose. Keletą kartų turėjau laimės būti jo partneris. Anuomet televizijos techninės galimybės buvo gana menkos! Įrašo metu jokiu būdu nevalia suklysti ir stabdyti, nes sulauksi ne tik režisieriaus, bet ir kolegų pasmerkimo... Vėl viską teks pradėti nuo pradžių. Šiais laikais net sunku įsivaizduoti, kokio susikaupimo reikėdavo plušant ištisas valandas uždaroje patalpoje, „tropikiniame“ 40-50 laipsnių apšvietimo prožektorių „Jupiter“ sukeltame karštyje. Todėl lyg vaikai džiaugdavomės kiekvienu teletechnikos progresu. Pavyzdžiui, televizijos spektaklio pagal V. Mickevičiaus-Krėvės „Raganių“ (Leo vaidino kerdžių Gugį, o aš – jo antipodą Kukį) „pomirtinėje“ scenoje, keliaudami prie šv. Petro saugomų dangaus vartų, mudu stropiai strapaliojome per patiesto mėlyno kilimo baltus lopinėlius, kurie vėliau ekrane atrodė kaip fantastiški debesys melsvo dangaus fone...

Galvoju, kad tais archaiškais prisiminimais be reikalo jums galvas kvaršinu, juk šiuo metu daugumai jie neįdomūs ir nemadingi... Bet suvokdamas, kad spausdintas žodis ilgiau išlieka, prisiminiau du vargšus N. Gogolio komedijos „Revizorius“ bajorus, kurie trokšdami išlikti žmonijos atmintyje sukrapšto kyšį tariamam revizoriui, melagiui ir apsimetėliui Chlestakovui, kad šis Peterburge sutikęs carą pasakytų, jog „N mieste gyvena tokie Dobčinskis ir Bobčinskis...“ Tik tiek. Tad manau – kada nors tūlas pilietis gal perskaitys šį mano rašinį ir mus prisimins.

Beje, baigdamas pasakojimą apie L. Zelčių, noriu įsiteikti tiems mūsų visuomenės nariams, kurių tikrai nestinga ir kurie visuomet labai godžiai smalsauja apie savo kaimynų asmeninio gyvenimo užkulisius. Žinokite, Leonardas bene ne lietuvis!.. Taip, taip. Jo tėvas – latvis, tarnavęs Kaune caro kariuomenėje, Karmelitų bažnyčioje per pamaldas pastebėjęs jaunutę Leo mamą ir ją pamilęs. Jo pavardė buvo visai ne Zelčius, o Zelcs, tai latviškai reiškia auksą... Sako, kad kažkur Rucavos apylinkėse dar tebegyvena tie Zelcs palikuonys – Leo pusbroliai. Palinkėkime jiems laimės ir sėkmės! Nes jų gentainis, aisčių padermės „braliukas“ Zelčius, arba Zelcs, per savo kūrybinį gyvenimą papildė gimtinės Lietuvos kultūros aruodus tokiais svariais darbais, kurių už jokį geltonąjį metalą nenupirksi.



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 32 iš 284 
0:31:04 May 28, 2008   
Sep 2005 Jan 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba