Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2008-05-23 nr. 3191,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=12885

AKTUALIJOS

NETAKTIŠKAS APJAKĖLĖS RETORINIS KLAUSIMASA

Astrida Petraitytė

[skaityti komentarus]

„Grožine kūryba Vydūnas kėlė lietuvio dvasią, kuri nuo 1525 m. Prūsijoje dėl šventojo Kazimiero seserėno Albrechto Brandenburgiečio, vokiečių valstybinės religijos įtakos įvairiausiais būdais buvo marinama. Tai matydamas, Vydūnas sušunka: „Apjakėli. Apjakėli. Dievas vis tas pats. Vis tiek kokiais vardais jį bešauksiu.“ Tik mažlietuviai šių Vydūno žodžių neišgirdo (...)

Ir Vydūno akys nuo Mažosios Lietuvos krypsta į Didžiąją Lietuvą. Krypsta į Kauno moksleivius, studentiją ir tą visuomenę, kuri supranta ir vertina Tautos sąžinę.“

Bernardas Aleknavičius

(LM, 2008 05 08)

Tai ištraukėlė iš Vydūno 140-mečio garbei skirto straipsnio apie Tilžiškio, Kūrėjo, Giedotojų draugijos vadovo išvykas į laikinąją Lietuvos sostinę Kauną. Natūralu, kad apie jubiliatus kalbame pakilesniu tonu, akcentuojame teigiamas jų veiklos ir asmenybės savybes, bet... bet šio straipsnio patetika paliko nemalonų įspūdį. Nenorėčiau priekabiauti prie neesminių dalykų (tarkim, Kaune Vydūno turėti „pseudonimai“ – „Amžina Ugnis“, „Mažosios Lietuvos Protas ir Sąžinė“, „Didysis Žmogus“ ir pan.). Prieštarauti Autoriui verčia ne terminijos netikslumai, bet pernelyg akivaizdus ideologinis „kurpalis“, ant kurio maunami faktai. Kuo labiau gilinuos į Mažosios Lietuvos ir visų Rytprūsių problematiką, tuo man sunkiau remtis „vienintele tiesa“, vieną iš konfrontuojančių pusių įvardinti „teisiais“, kitą – „neteisiais“ ir pan.; dažnusyk būtent žmogaus ar jų grupuotės ideologines pozicijas telieka priimti kaip „pirminę duotybę“ ir pripažinti, jog „viename laike ir vienoje erdvėje“ teisėtai galioja viena kitą paneigiančios pozicijos –­ tokie Gyvenimo ir Istorijos paradoksai. Štai dr. Dietmaras Albrechtas (ilgametis Ostsee-Akademie Travemiundėje, kurį laiką –­ Academia Baltica Liubeke vadovas), tarkim, mažlietuvį Patriarchą Martyną Jankų ar šiandienos klaipėdiškius veikėjus linkęs pristatyti: „Litausch orientierte Kleinlitauer“… Galime numanyti, kodėl: kito sąmoningas tapatybės apsibėžimas, net ir tapdamas ideologine nuostata, priešinga manajai, yra gerbtinas... Tad ir „prolietuviška“ B. Aleknavičiaus pozicija, žvelgiant į Mažąją Lietuvą, yra suprantama. Tik net pačios logiškiausios „orientacijos“ pasirinkimas, regis, nesuteikia teisės iškraipyti faktų. Perskaitykim darkart cituojamos ištraukos pirmą sakinį: kunigaikštis Albrechtas ir liuteronybė (taip drįstu interpretuoti keistokai skambančią „vokišką valstybinę religiją“) kiek įstengdami marino lietuvišką dvasią. Hm, žmogus pasijunti bejėgis, netikėtai išgirdęs „originalią“ mintį – atrodė, „žinia“ apie protestantizmo įtaką puoselėjant ne tik „didžiosios“ vokiečių tautos, bet ir mažųjų tautų, tautinių mažumų kalbą bei raštiją, yra tokia banali, kiekvieno iš mūsų kasdienėj sąmonėj jau stereotipu virtusi... Ar B. Aleknavičius imasi šį stereotipą sulaužyti ir skelbti naują požiūrį? Bet Vydūno šūktelėjimas (atmintinai jo darbų nežinantiesiems lieka neaišku – kuria proga, kokiu pretekstu, kokiam adresatui): „Apjakėli. Apjakėli“ – dar nepakankama „naujų vėjų“ argumentacija… Idant pati „ideologiškai“ negražbyliaučiau, atsiverčiu „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (irgi „lietuviškai orientuotame“, bet faktų, regis, neiškraipančiame leidinyje) straipsnelį „Albrechtas, Albrecht, Albrecht von Brandenburg“: „(...) Karaliaučiaus universiteto, tapusio humanizmo ir Reformacijos skleidėju Vid. ir R. Europoje, įkūrimo (1544) iniciatorius. Daug padarė, kad Karaliaučius ir universitetas taptų liet. ir prūs. raštijos židiniu, lituanistikos ir prūsistikos centru. (...) A. rūpinosi lietuvių, kuriems skyrė 7 stipendijas, ir iš pradžių prūsų studentų rengimu protestantų kunigais M. Lietuvoje, jų materialiniu gyvenimu, buitimi. Studentas Martynas Mažvydas parengė ir 1547 Karaliaučiuje A. lėšomis išleido pirmąją liet. knygą (Katekizmą). A. rūpesčiu ir lėšomis išleisti ir 3 katekizmai prūsų kalba (1545, 1561); nuo 1546 buvo leidžiamos knygos ir lenkų kalba. Prūsijos viešajame gyvenime imta vartoti prūsų, lietuvių, lenkų kalbas. Skyrė lėšų ir liet. parapijoms, pradžios m-loms M. Lietuvoje steigti, religinei literatūrai leisti. (...)“

Liuteronybė, ypač jos pietistinė kryptis, Mažojoje Lietuvoje paplitusi surinkimų forma, daugeliui gali atrodyti pernelyg asketiška, konservatyvi, ribojanti laisvą dvasios raišką (radikalieji – bet tik šie! – surinkimininkai pasisakė ir prieš „svietiškas“ dainas, šokius, „teaterius“) –­­ čia Vydūnas galėjo neiškentęs šūktelt: „Apjakėli. Apjakėli“. Kartu šis liuteronų nenoras „modernėti“ neretai tapdavo ir principinės laikysenos, tvirtos vidinės nuostatos ir pasipriešinimo primetamai išorinei tvarkai pagrindu. Štai, tarkim, mano Mamos liudijimu, jos Močiutė bei kitos Minjotų kaimo (iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos priklausiusio Tilžės „kreizui“, vėliau įėjusio į naujai sudarytą Pagėgių apskritį) senyvos moterys, kai 1939 m. kovą Klaipėdos kraštas vėl buvo prijungtas prie Vokietijos ir nacionalsocialistinė valdžia uždraudė pamaldas ne vokiečių kalba, pareiškusios: „Mes su Ponu Dievu vokiškai nesirokuosim“; tad kunigas, negalėdamas nusižengti nustatytai tvarkai ir laikyti lietuviškas pamaldas bažnyčioje, kartą per mėnesį atvykdavęs į kaimą ir mokyklėlėje lietuviškai ir pamokslą pasakydavęs, ir Šv. Vakarienę toms užsispyrėlėms lietuvininkėms suteikdavęs... Taigi – apjakėlės, argi svarbu, kokia kalba į Viešpatį kreiptis?!

Taip, Vydūnas mielai nuvykdavo į Kauną. Tik kažin ar tos viešnagės įrodo, jog jo „akys nuo Mažosios Lietuvos krypsta į Didžiąją Lietuvą“. Regis, dažniau su savo giedotojais jis buvo Rambyno dainų švenčių ar mažlietuviškų jaunimo draugijų suėjimų svečias…

O pabaigai – netaktiškasis retorinis klausimas.

Štai toks tilžiškis Jokūbas Stikliorius, kai jau po Versalio taikos sutarties tapo aišku, jog nuo Vokietijos atskirta tik šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, o pietnemunė kartu su jo mieląja Tilže tą susipratusiųjų lietuvininkų godotąją viltį glaustis prie „Tautos kamieno“ Didžiosios Lietuvos gali palaidoti, kartu su savo įkurtu ir redaguojamu laikraščiu „Prūsų Lietuvių Balsas“ persikėlė į Klaipėdą.

Kodėl tas, kurio akys krypo į Didžiąją Lietuvą, į Kauną, taip ir liko Tilžėje?

 

Skaitytojų vertinimai


47043. Jonas :-) 2008-05-27 14:19
akivaizdu: Bagdonavicius, Vyduno draugija, bando manipuliuoti. tiesa paprasta: Vydunas stipriai itakotas "rytu religiju" dvelksmo. paprasta ir kita tiesa, kurios vydunieciai nemegsta: liuteronai tikrai nesauks Dievo "bet kokiu vardu", kaip tada Vydunas, ar dabar Bagdonavicius noretu. "Sidabro nei aukso as neturiu, bet ka turiu, ta duosiu. Jezaus Kristaus Nazariecio vardu kelkis ir vaiksciok!" dekoju autorei.

Rodoma versija 1 iš 1 
23:52:00 May 27, 2008   
11 AM 11 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba