SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-05-23 nr. 803

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elona Lubytė
„Laisvės“ paminklas ir žydinčios sakūros
7

Muzika 
• Viktorija Rimėnaitė
Muzikos archetipai
5
• Norbert Trawöger, Judith Lewonig
Lietuviškas skambesys pakeri austrų publiką
• Tarptautinis festivalis „Jūros suvienyti“
• Styginių kvartetas „Chordos“ koncertuos Norvegijos sostinėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Anoj pusėj kapinių – sodai
• Nijolė Nevčesauskienė
Kas gerai sekasi vaikams
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Irena Aleksaitė
Scenos džentelmenas
3
• „Keltininko“ belaukiant
• Šiuolaikinio šokio festivalis vaikams ir jaunimui „Dansema“
• SPEKTAKLIAI

Naujosios dramos akcija 
• Noriu kovoti už utopinę visuomenę

Šokis 
• Ingrida Gerbutavičiūtė
Šventė profesionalams ar žiūrovų ištvermės išbandymas?

Kinas 
 Esu nelogiškas žmogus
• Virėjų laikai
• Nusikalsti vis dar neapsimoka
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Žinutės 
• Naijosios dramos akcija
• Europos menų mokykla

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Esu nelogiškas žmogus

Pokalbis su Milošu Formanu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Miloš Forman

Čekų kino Naujosios bangos kūrėjas Milošas Formanas jau ne vieną dešimtmetį kuria filmus JAV. Jo filmai neišnyksta iš didelių ir mažų ekranų – kiekviena karta žiūri ir „Blondinės meilę“, ir „Skrydį virš gegutės lizdo“, ir „Amadeus“. Neseniai režisierius baigė montuoti naują pastarojo filmo variantą. DVD jis bus pusvalandžiu ilgesnis. Apie tai ir apie kitus režisieriaus darbus su Formanu kalbėjosi rusų žurnalo „Itogi“ žurnalistas Olegas Sulkinas. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Jūsų dėmesį traukia įvairių epochų maištininkai ir disidentai – Wolfgangas Amadeus Mozartas, Charlie Kaufmanas, Larry Flyntas... Jūsų filmų herojai labai skirtingi, bet juos jungia vienas bruožas: jie kupini prieštaravimų. Kodėl Jus tai domina?

Dalį gyvenimo man buvo duota išgyventi valdant naciams, dalį – komunistams. Tai išugdė mano užuojautą individo likimui, mane visada žavėjo žmonės, kurie nori išsiskirti iš kitų. Svarbiausias žmonijos konfliktas – tai konfliktas tarp individo ir sistemos. Žmonės patys kuria sistemas, vildamiesi, kad jos tarnaus jiems, juk už tai jie moka mokesčius. Bėda ta, kad kažkurią akimirką kiekviena sistema pradeda tarnauti pati sau ir diktuoti mums, kaip turime elgtis, ką turime daryti. Kartais ta diktatūra tampa labai rimta. Tokie dramatiški konfliktai yra puiki medžiaga scenarijui.

Naujausiame Jūsų filme, kurio herojus – ispanų dailininkas Goya, menininkas yra stebėtojas. Jis įdėmiai seka aukštą vietą inkvizicijos hierarchijoje užimančio kunigo ir nekaltos merginos dvikovą.

Taip, mūsų Goya yra stebėtojas. Tai, ką pastebėjo, jis perkėlė į savo darbus. Mes nieko nežinome apie jo asmeninį gyvenimą. Jis buvo uždaras, saugojo savo privatumą. Kurdamas savo paveikslus jis buvo be galo įžūlus, tapydamas portretus – kiek tai įmanoma nuoširdus, ir tai net trikdė jo aukšto rango klientus. Bet gyvenime jis norėjo būti konformistas. Elgėsi diplomatiškai, nesipyko su pasaulio didžiaisiais. Tapė paradinius visų valdovų portretus. Valdovai tais neramiais laikais keitėsi itin dažnai. Dabar suprantu, kad filmo pavadinime nereikėjo Goyos pavardės. Ji klaidina žiūrovus. Tai nėra klasikinė dailininko biografija. Mūsų Goya yra paprastas stebėtojas, matome tai, ką mato ir jo akys. Menininkas nebūtinai turi būti maištininkas, siekiantis sugriauti visuomeninės tvarkos pagrindus. Jam svarbiausia yra vidinė laisvė.

Ar ispanams patiko Jūsų filmas?

Nuomonės skirtingos. Vieniems patiko, kiti reagavo šaltai. Filme rodoma ne pati garbingiausia istorinė epocha. Vedamas prancūzų revoliucijos šūkių, Napoleonas įsibrovė į Ispaniją, kad ją išlaisvintų. Jis atnešė demokratiją, uždraudė inkviziciją, išlaisvino politinius kalinius. Bėda ta, kad gerą grūdą jis pasėjo ne į tam tinkamą žemę. Ispanija dar buvo nepasirengusi priimti naujos visuomeninės ir politinės tvarkos. Maždaug trečdalį gyventojų išlaikė Bažnyčia. Kai Napoleonas konfiskavo Bažnyčios nuosavybę, tie žmonės liko be pragyvenimo lėšų. Prasidėjo neramumai, plėšimai, žudynės. Kam žmogui liberté, egalité, fraternité, jei jis neturi už ką gyventi? Matyt, aišku, kodėl nei Ispanijoje, nei Prancūzijoje neatsirado filmų apie šį laikotarpį.

Kodėl tylėjote tiek metų? Ankstesnis Jūsų filmas „Žmogus iš Mėnulio“ pasirodė 1999 metais.

Man nepavyko įgyvendinti iš eilės trijų projektų. Pirmasis žlugo septynios dienos prieš prasidedant filmavimui. Viskas buvo parengta: aktoriai, dekoracijos, filmavimo vietos. Netikėtai sumo kovotojų sąjunga – mano finansuotuojas iš Japonijos – pareikalavo esminių scenarijaus pakeitimų, kuriems aš negalėjau pritarti. Kitas projektas sugriuvo šešios savaitės prieš planuojamą filmavimo pradžią. Tąkart prodiuseris susipyko su pagrindinio vyro vaidmens atlikėju ir investuotojai pasitraukė. Trečiame projekte viskas išklibo likus trims mėnesiams iki filmavimo, parengiamuoju laikotarpiu. Negalėjome su Holivudo prodiuseriais susitarti dėl aktorių. Jie norėjo duoti vaidmenis populiariems aktoriams, o aš norėjau kitų. Matote, viena katastrofa po kitos. Į kiekvieną tų projektų įdėjau daug darbo ir laiko.

Galvoje netelpa, kad prodiuseriai ir investuotojai gali taip elgtis su Jumis. Jūs – klasikas, kino legenda. Tie žmonės turėtų džiaugtis, kad su jais dirbate.

Jiems nesvarbu, ką tu darei vakar. Aš turiu savo viziją ir tvirtai jos laikausi, o jie gerbia tik savo nuomonę. Žinoma, tai nemalonu. Praradau tiek laiko! Kine reikia būti kovotoju. Ir turėti šiek tiek laimės. Reikia atverti tinkamas duris tinkamu metu.

Ar dabar Holivude lieka vis mažiau durų nepriklausomiems projektams?

Nėra vieno Holivudo. Už kiekvienų durų galima sutikti įvairių žmonių.

Bet juk Holivude galioja taisyklė, kad kiekvienas investuotas doleris turi atnešti pelną. Svarbiausia yra jaunoji auditorija, kuriai reikia sužadinti priklausomybę nuo fantasy ir kurią reikia maitinti veiksmo filmų košele.

Žinoma, taip ir yra. Bet atsiranda išimčių. Paprasčiausiai reikia surasti atitinkamas duris, už kurių gali būti kažkam ypatingam pasirengę žmonės. Tobulėjant naujoms technologijoms, galima kurti filmus nepriklausomai nuo Holivudo. Jau dabar atsiranda daug tokių filmų. Filmų gamyba vis brangsta ne tik todėl, kad studijos yra vis godesnės ir trokšta vis didesnio pelno. Profsąjungos reikalauja, kad studijos darbuotojai būtų geriau apmokami. Pasižiūrėkite, kokias griežtas sąlygas iškėlė streikuojantys scenaristai. Dabar filmų biudžetai neįtikėtinai dideli. Kai pradėjau bendradarbiauti su „United Artists“, projektas vidutiniškai kainavo 8–10 milijonų dolerių. Dabar tai 100–150 milijonų.

Ar turite laiko ir noro žiūrėti filmus?

Nuo vaikystės žavėjausi amerikiečių kinu, ypač nebyliuoju – Charlie Chaplinu, Busteriu Keatonu, Haroldu Lloydu.

Dabar madingi filmai apie garsių muzikų gyvenimą ir kūrybą. Pavyzdžiui, filmai apie Ray Charlesą ir Johhny Cashą. Turite didžiuotis, nes juk esate šio žanro pionierius.

Visiškai ne! Muzikų biografijos tapo filmų pagrindu gerokai prieš mane. Pavyzdžiui, komunistinėse šalyse buvo kuriama daug filmų apie garsių kompozitorių gyvenimą. Cenzoriai rėmė tokius projektus: kompozitoriai dažniausiai yra mažakalbiai, jie nekelia skandalų, neaudrina visuomenės, už juos kalba muzika.

Kai pirmąkart pasižiūrėjau „Šindlerio sąrašą“, į galvą atėjo mintis (visai nesumenkinant Spielbergo), kad tokį filmą turėjo sukurti Milošas Formanas. Jūsų tėvai žuvo Aušvice. Tragišką nacių epochą Jūs patyrėte savo kailiu, matėte ją savo akimis. Niekad nenorėjote sukurti tokio filmo?

Neseniai man atsiuntė knygą apie 1938-ųjų Miuncheno konferenciją. Skaitau ir kol kas negaliu pasakyti nieko daugiau. Esu nelogiškas žmogus. Aišku, turėčiau sukurti tokį filmą. Pavyzdžiui, nesuprantu, kodėl čekai iki šiol nesukūrė filmo apie Gottvaldą ir Slćnskō (Klementas Gottvaldas – komunistinės Čekoslovakijos prezidentas, stalinistas, Rudolfas Slćnskō – čekų komunistų partijos veikėjas, 1952 m. nuteistas mirti už tariamą antivalstybinį sąmokslą, – red. past.). Du draugai, du komunistai, vienas pasiunčia kitą mirti, pats patenka į depresijos, paskui – alkoholizmo liūną. Juk tai šekspyriškos aistros ir temos.

Čekijoje Jus laiko tautos didvyriu.

Panašiai.

Ar dažnai būnate Rusijoje?

Paskutinįkart buvau prieš pusantrų metų. Negalėjau atsistebėti, kad GUM (Valstybinė universalinė parduotuvė, įsikūrusi Raudonojoje aikštėje, – red. past.) parduotuvėje dabar galima nusipirkti Christiano Dioro prekių. Žmonės Rusijoje pradėjo uždirbti. Ir leisti pinigus! Rusijai iškilo didelis uždavinys – išmokti kontroliuoti egoizmą, skatinti tolerantiškumą, intelektualinį padorumą. Neįmanoma staiga priversti visą visuomenę pasukti nauju keliu. Nebent pridėsi pistoletą prie smilkinio. Ten dar ilgo, sekinančio kelio pradžia. Ir kovos. Kol kas matome negailestingas rajaus kapitalizmo džiungles. Todėl tiek daug rusų svajoja apie geležinę ranką, sugrįžimą į socialinio saugumo ir gėrybes skirstančios ekonomikos sistemą. Kaip kad sako čekai: „Duokite man mano alų, dešrelę ir futbolą, ir aš būsiu laimingas.“

O kaip Jūs vertinate rusų kiną?

Esu Eizenšteino, Pudovkino, Kalatozovo, Klimovo, Tarkovskio talento gerbėjas. Iš chruščiovinio „atlydžio“ laikotarpio išsaugojau nepamirštamus prisiminimus. Regis, tai buvo 1965-ieji. Tada mokiausi Prahos kino mokykloje, kartu su Pavelu Juračeku pagal studentų mainų programą atvykome į Maskvą. Vertėja pašnibždėjo, kad su mumis nori susitikti Andrejus Tarkovskis. Tai priminė slaptą operaciją. Nepastebimai ištrūkome iš viešbučio, sėdome į taksi. Susitikome su Tarkovskiu kažkokioje nuošalioje parko alėjoje. Tokie buvo laikai. Grįžtant prie filmų, galiu pridurti, kad man labai patiko Nikitos Michalkovo „Saulės išdeginti“.

Neseniai baigėte naują režisūrinę „Amadeus“ versiją. Ji 35 min. ilgesnė už tą, kuri 1985 m. atnešė Jums „Oskarą“. Esate įsitikinęs, kad ilgesnė bus geresnė už trumpąją?

Nauja versija yra skirta DVD, o ne žiūrėjimui kino salėje. Žiūri tokį filmą namuose, nori į tualetą – nuspaudi pauzės mygtuką, o paskui grįžti ir žiūri toliau. Kai prieš daugelį metų kūriau kino versiją, truputį supanikavau, pradėjau karpyti filmą, nes galvoje kirbėjo mintis, kad populiarumo viršūnes pasiekęs MTV kanalas primeta didelį montažo tempą, kad reikia paskui jį spėti, trumpinti. Kiekvieno režisieriaus prakeikimas yra tai, kad jis mato savo filmą visai kitaip nei žiūrovas.

Esate filmo „Klajoklis“ (Kazachstano prezidento užsakymu Sergejaus Bodrovo sukurtas filmas, pasakojantis idealizuotą, kruviną legendą apie kazachų vienijimąsi po vieno chano vėliava, – red. past.) prodiuseris. Keistą to filmo sukūrimo istoriją man pasakojo į JAV emigravęs režisierius Serikas Aprymovas. Esą 40 milijonų filmo biudžetas dingo nežinia kur...

Nežinau. Aš tik padėjau savo draugui Ivanui Passeriui. Jie ten mane pavadino filmo vykdomuoju prodiuseriu, neprotestavau. Ivanas man pasakojo, kad kai Kazachstane prasidėjo labai šalta žiema, jis nutraukė filmavimą ir išvažiavo. Paskui jo niekas nebepakvietė dirbti. Dar nemačiau to filmo.

Ar garbus amžius Jums yra našta, ar palaima?

Patyrimas – neįkainojamas dalykas. Bet atmintis kartais mane išduoda ir dar labiau nemalonu, kad kūnas tampa vis tingesnis. Kai kūriau „Regtaimą“, įsitikinau, kad tikras talentas niekad nesensta. Jamesui Cagney tada buvo 80 metų. Organizmas atsisakė jam paklusti: cukraligė, kažkokios kitos ligos, jis vos vaikščiojo, blogai matė. Bet kai tik pasigirsdavo: „Filmuojame!“, jis persikūnydavo. Spindinčios akys, beždžionės lankstumas, neįtikėtina energija. „Stop!“ – ir Cagney vėl tapdavo susitraukusiu senuku blausiu žvilgsniu, susikūprinusiu, jis vos prišliauždavo iki savo fotelio.

Esate dviejų dvynių porų tėvas. Tai juk atsitinka labai retai.

Žinoma. Beje, abi dvynių poros yra vieno kiaušinėlio dvyniai. Taip atsitinka kartą iš milijono. Petras ir Matejus jau yra suaugę, jie gyvena Prahoje. Petras yra teatro režisierius, jis dirba lėlių teatre, neseniai kartu pastatėme džiazo operą. Matejus yra dailininkas, scenografas. O Andrew ir Jamesas (čekiškai Ondrzejus ir Jakubas) lanko mokyklą čia, Amerikoje. Kai su žmona kalbamės čekiškai, jie klausosi, supranta, bet atsakinėja angliškai.

Koks bus Jūsų kitas projektas?

Kol kas skaitau scenarijus. Dar neapsisprendžiau.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 83 
23:07:58 May 27, 2008   
Sep 2005 Jan 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba