ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-05-16 nr. 893

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Mėlynbarzdžio vaikai (12) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Močiutė muša būgną (34) • HANS URS VON BALTHASAR. Sekmadienio postilė (134) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Salamandra salamandra (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. „Naujasis Baltijos šokis“: tapatybės spragtukai (9) • JONAS GRIGAS. Analizuojant bučinį (7) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Grafikoje skendinti Lietuva (7) • LINA ŽALYTĖ. Jie gyveno prie stalo (21) • AUGUSTINAS DAINYS. Eilės (10) • RIČARDAS ŠILEIKA. Jurginėjimai Veisiejų mieste (4) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Anabergo atsiskyrėliai (15) • ELENA KIŠKIENĖ. Uteniškių keiksmai (12) • GIEDRIUS TRAKIMAS. Vyro mįslės (7) • Ar tikrai fluxus vieta Guggenheimo muziejuje? (12) • Apie ką gi aš visą laiką kalbu? (347) • 2008 m. gegužės 23 d. Nr. 20 (894) turinys (9) • kodėl visiems taip rūpi dievas, o ne, pvz., reliatyvumo, ar dar kokia teorija? (152) •

Mėlynbarzdžio vaikai

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kadras iš filmo „Stalkeris“ (rež. A. Tarkovskis)

Man gaila tėvo, kad jis neranda laimės. Nepykstu, kai jis sunkiai pardrimblina namo iš aludės, nes pykti būtų kvaila – pats gyvenimas, kurį gyvename, yra mums bausmė.

Sesuo su tuo nesutinka, ji išneša iš virtuvės geldą su kiaulių ėdalu ir ant banguoto žalio kartono užklijuoja dangiškos spalvos tapetus, bet senelė geldą vėl įtempia, o tapetai, tyliai šnarėdami, pernakt nusilupa nuo sienų ir susiraito pažemiais kaip milžiniškos angelų dūdos, vieną net spėja apgraužti pelė, jai, matyt, patiko iš vandens ir miltų sumaišyti tapetų klijai. Ir senelė neša šitas susiraičiusias dūdas lauk, paskui aimanuodama plauna sienas, ant kurių miltų tyrė paliko vaiduokliškus baltus pėdsakus, sesuo kažkur pasislėpė, gal malkinėje, gal viralinėje, tik, aišku, nerauda, o spragsi iš pykčio, ji veikiau kam įkąs, nei apsiverks.

Sesuo lyg koks piktasis architektas ketina sujaukti visą namų tvarką, kurią senelė laiko ramia, malonia ir nekeičiama: griauti pertvaras, lupti nuo sienų susigarankščiavusį kartoną, išmesti ilgą medinį suolą ir vietoj jo pastatyti pilkas fanerines taburetes. Kokia laimė, kad ji tebėra vaikas, užtat niekas jos neklauso, tik tėvas pažada nupirkti naujus tapetus, bet savo pažadais tiki tik jis pats, taigi visiems dar ramiau, tik, aišku, ne seseriai, dangiškuosius ji pirko už savo pinigus, skubėdama, nes už dienos kitos jų būtų nebelikę, krautuvėj ant prekystalio kėksotų tik bjaurūs rudai languoti, panašūs į nublukusią šachmatų lentą.

Bet galbūt gerai, kad namų tvarką ne taip lengva pakeisti, nes tai – pasaulis, kuriame lieki net išnykus pojūčiams.

Net kai siela sapnuodama sklando, ji nepalieka namų, jie traukia stipriau nei nugrimzdęs į užmarštį kūnas.

Kai sugrįžtu į kūną, jis kartais atrodo toks svetimas – neapgyvendintas. Niūrus, geidžiantis nebeišleisti savo liūdno įnamio – ten, kur suvokti tikrąsias visatos spalvas nereikia materializmo akinių.

Vieną tamsią naktį sapnavau, kaip tyliai ir paslaptingai girgžda palėpės lubos, ir atmerkęs akis laukiau, kada į jas prikris spalių, bet paskui suvokiau, kad mano akys kietai užmerktos, ir girgžda ne lubos, o mano kojų kaulai, skaptuojami pusiau žmogiško padaro ilčių – mėsą jis jau buvo nugraužęs ir riaugėjo į tamsą šilto kraujo garais. Sudribęs ant krūtinės, stabdė mano širdies plakimą ir neleido kvėpuoti, – bandžiau jį nustumti, bet rankos neįveikė tuštumos. Ir tik tuomet, kai siela spurstelėjo kaip pats mažiausias paukštelis, vos neuždusinta, žvėris nenoriai atrijo sukramtytus mano audinius, jie kaip košė prilipo prie švariai nugraužtų kaulų, o kraujas, užuot išsisklaidęs ore tvankiais mėsos garais, vėl ėmė tekėti gyslomis; atsisėdau lovoje, pro palėpės langą skverbėsi ankstyvas vasaros saulėtekis, dulsvas toks, tarsi iškvėpuotas, ir su siaubu pažvelgiau į kojas – jos buvo ne mano, jos priklausė keistiems ir baisiems sapnų padarams.

Visą dieną man trūko oro, vaikščiojau tarsi somnambulas, širdis plakė tris kartus greičiau, protestuodama prieš nakties pabaisų įsiveržimą, sesuo pasakė, kad nekaip atrodau, o senelė bambėdama pridūrė, kad būsiu ko apsirijęs: tokie gi dabar vaikai – užuot meldęsi ir badavę, ryja be atvangos.

Nuėjau į ambulatoriją – felčerė pamatavo kraujo spaudimą ir nustebo, kad besąs gana aukštas; kaipgi čia, – tarė ji, plodama delnais per apvalius šonus, visai kaip višta sparnais, – mokykloj per patikrinimą atrodei visai normalus!.. Ji net sukudakavo iš pasipiktinimo – visada taip reaguodavo, kai normalus pilietis staiga virsdavo nenormaliu; taip atsitiko su Juzuko žmona, kuri nuplėšė sekretoriui rankovę per koncertą, paskui – su Ridikiene; toji, užsidariusi savo pridvisusiame alytnamyje, su keptuve daužė velnius, visi stovėjo eilutėj kaip prie dešros ir laukė, kol keptuvė nusileis ant raguotos makaulės, ir bebuvo likę kokie penki, bet įsiveržė sanitarai ir atėmė keptuvę. O dar už lentpjūvės gyveno toks Kastukas – sulaukęs aštuoniolikos, nei iš šio, nei iš to ėmė dažytis blakstienas ir vaikščioti grakščiai spyruokliuodamas, be to, kasdien prausdavosi ir kvėpindavosi „Šipru“ – nenormalumas akivaizdus, felčerė nulėkė pas Kastuką su ampulių lagaminėliu, o grįžo tokia persimainiusi, kad net vaistininkė išsigando; kai paklausė, kas nutiko, felčerė tik pažvelgė į vaistininkę, nuožmiai, kaip baltagvardietis į Kibaldžiuką, regis, ir riktelėjo kažką tokio – Tėvynė pavojuje ar panašiai. Nieko nuostabaus, felčerė juk buvo apylinkės tarybos narė ir kam tik galėjo, tam skiepijo pažangiausias pasaulyje pažiūras – nors aš abejoju, ar ji bent suvokė, ką reiškia žodžiai „pažangus“ ir „pažiūra“, man ji priminė tetulę Dantisopę iš Anderseno pasakos, visur besinešiojančią švirkštą su nuodais.

Svarbiausias felčerės tikslas buvo kovoti prieš nenormalumą – užtat taip priešiškai dabar žvelgė į mane, dar kvėkštelėjo, kad esu atsigimęs į motiną, toji irgi buvo trenkta (pasakė tai man į akis, nes felčerė labai gerbė tiesą), išrašė kažkokių tablečių, atkišo receptą ir dar sykį sukudakavo.

Jeigu jau padidėjęs kraujospūdis sukėlė jai tokį nepasitenkinimą, ką bekalbėt apie siaubinguosius nakties vaiduoklius!.. Felčerė turbūt ant stalo užskristų iš pasibaisėjimo. Ir lieptų mane išvežti, kaip Ridikienę ir Juzuko žmoną. Kastukas nelaukė, pats išvažiavo – jo puošni gėlėta šerpė dar ilgai švietė girtuoklių šlapimu prasmirdusioj autobusų stotelės prieblandoj, svaigi beprotybės lelija, elegantiška kvailio orchidėja. O protingi žmonės toliau sau maknojo pro šalį ir nematė jos, jie nematė ir savęs pačių, ir gerai, nes dar būtų palaikę šaligatvio plytelėmis.

Tik, aišku, ne sesuo. Ji – ne šaligatvio plytelė!..

Kadangi jos užmačios pakeisti namų architektūrą sužlugo, ėmėsi reformuoti visuomenės nuomonę. Pasisiuvo siaubingai trumpą sijoną ir prapėdino miestelio gatve, aukštai iškėlusi galvą. Ir nors miestelis reagavo ramiai – tiksliau pasakius, abejingai, mat laikė seserį vargše nukvakusia našlaitėle, – manęs neapleido nuojauta, kad iš seno medinio ambulatorijos pastato, pokariu buvusio saugumo kalėjimu, išpuls įsiutusi Dantisopė su švirkštu riebiose trumpose rankutėse ir suleis seseriai visą ampulę nuodingos vakcinos. Kad sesuo taptų normali arba nusibaigtų.

Gal seseriai papasakoti savo košmarus?..

O ji ar prasitars man apie savuosius?..

Netikiu, kad naktimis jos neaplanko koks nors nakties gelmių padaras. Tiesiog neįprasta apie tai kalbėti. Negalima. Nepadoru. Gero elgesio taisyklės liepia būti tyliam, paklusniam ir slėpti savo jausmus, nes būti jausmingam reiškia ne ką kita, kaip pasiduoti silpnumui.

Bet kam reikalinga šita buka stiprybė, jeigu ja naudojasi nakties vaiduokliai?.. Kaip man išlaisvinti sielą, kai ant krūtinės guli žmogėdra, laukdama, kada galės sučiupti gležną paukščiuką ir įprastu judesiu nusukti jam galvą?.. Juk tai normalu – nusukti paukščiui galvą. O gal ir žmogui. Jei to reikalauja pažiūros. Ir visai patogu gyventi be sielos, nes siela – pats didžiausias nenormalumas, kokį tik galima įsivaizduoti. Užtat ateity turėtų atsirasti dar daugiau felčerių ir švirkštų.

Buvau besiryžtąs viską papasakoti seseriai, bet ji mane aplenkė. Perskaitė savo eilėraštį, siaubingą tokį, apie jautį, trypiantį Tėvynę, senelė net persižegnojo kruvinom rankom – skrodė kiaušinius dėti liovusią vištą, – o aš nusivylęs nuleidau akis į „Martino Ideno“ puslapius.

Ir skaitant man staiga toptelėjo, kad savo košmarus galiu užrašyti. Tada jie taps daugmaž normalūs – visi tokie tampa dienos šviesoje – ir nustos mane gąsdinti. Šis darbas man taps paslaptim ir tyliu iššūkiu.

Pradėjau vengti palėpės, kurioje buvau įsitaisęs jaukų, nors kiek prišnerkštą vienišiaus kampelį – rūsyje po žemių sluoksniu žerplėjo paslėptos pragaro žarijos, o palėpėje gyveno dvasios, tik aš nežinojau kieno, kai retsykiais perbraukdavo šalta rankove man per skruostą, nutirpdavau, stengdamasis susigaudyti, ar dvasia nori man kažką pasakyti, gal paguosti, kad nebijočiau, o gal ji net nepastebi manęs, praėjo, užkliudžiusi tarsi kokį daiktą.

Taigi ir pirmas mano eilėraštis buvo apie abejingą dvasią, gyvenančią daiktų pasaulyje. Perskaičiau jį vorui, surezgusiam tinklą virš mano guolio, o paskui – tėvui, įvirtusiam į sofą su visais batais. Batai net nekrustelėjo, kai skaičiau, bet man dingojosi, kad vienas šiaudelis, prilipęs prie tėvo kerzų kulno, nežymiai sujudėjo; šiaudelis girdėjo, nes buvo rugio dvasia.

Paskui bandžiau parašyti apie nakties žvėrį, bet nieko neišėjo – pabaisa nesileido išvelkama į dienos šviesą, galbūt todėl, kad nemokėjau tinkamai jos apibūdinti, taip, kaip sesuo aprašė savo jautį, apdovanodama jį sunkiomis kanopomis ir „krauju pasruvusiu žvilgsniu“, – tamsos gyvis neturėjo nei kanopų, nei žvilgsnio, jis buvo beformis, ir tušinukas sustingo mano rankose.

Ar įmanoma aprašyti padarą, kuris neturi gyvybės formos?.. Kuris egzistuoja anapus, ir mūsų sielos jam tėra pramogos dalykas, jis kaip soti katė, kuriai medžioti liepia instinktas, o skatina – nuobodulys?..

Įsibaiminęs porą naktų miegojau apačioj, kambarėly už virtuvės, nes jokios dvasios negali gyventi ten, kur nuolat girdisi puodų tarškesys, tėvas prašo senelės trijų rublių užmokėti kaimynui už arklį, kurį pasiskolino bulvėms apvagoti, pridegusių blynų smarvė gniaužia gerklę, o senelė dejuoja ir kosti, pasigirsta garsas, panašus į garvežio švilpuką, ir aš nežinau, ar tą garsą išleido jautrūs senelės viduriai, ar senas kaimyno moskvičius.

Kai prabudau šeštą ryto, „govorilkai“ virtuvėj griausmingai užgrojus TSRS himną, o paskui puodo dangtį ant grindų numetė senelė, gulėjau kurį laiką plakančia širdimi, nusmelktas minties, kad turiu susitaikyti su palėpės dvasiomis ir priprasti prie jų, nes tyla yra mano likimas, triukšmas – tik sapnas, niekas daugiau, ir visi, manantys, kad šiurkštūs garsai ir nuolatinis bruzdėjimas yra tikrasis gyvenimo ritmas, sapnuoja, ir jiems bus labai sunku pabusti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2008 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


117923. Katė :-) 2008-05-21 11:31
Man irgi geriau palėpėje, mano likimas turbūt irgi tyla. Ir labai nemėgstu tų su švirkštais. gal todėl man patinka R.Š.novelės.

117924. amigo2008-05-21 11:39
buka stiprybe - gerai pasakyta.

117953. onutė :-) 2008-05-21 16:45
Pajutau, kad man patinka tai, ką skaitau. Sielos liūdesys, nepaprastas jautrumas, atlaidumas, švelnumas, kančia, "trenkto" ir "normalaus" žmogaus santykiai...

118046. Cerniauskaite2008-05-22 15:28
geriau, zymiai. Be kvarbatku ir prievartinio rasymo.

118282. ivs2008-05-24 18:06
toks felceris yra ir satenuose.

118304. cc2008-05-24 22:29
Gal felčerė?

118308. ivs2008-05-24 23:22
ne, ne Noja.

118338. cc - Ivs2008-05-25 09:24
O kodėl Nojė šovė tau į galvą? Kodėl ne pvz. Laumė? :)))

118339. ivs2008-05-25 09:29
man i galva sove ne jinai, o jisai.

118340. cc2008-05-25 09:47
tai gal aš?

118341. ivs2008-05-25 09:57
ne, ne tu. felceris juk aprasytas kaip gyvas.

118581. Artūras iš Vilniaus2008-05-28 00:27
tokios aiškios schemos, dar nesu turėjęs -- gražu. O siaubas, kaip Aš pasiilgau aiškumo, kad jūs žinotumėte, dirbu su milinoniiais tipažais ir santykis aiškus, o po to neiaiškus.. Užpiso negyvai,bliat.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 17 iš 236 
23:02:39 May 27, 2008   
Sep 2005 Jan 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba