Pirmasis
________________________________________________

Vis tiek Prisikėlimas
Julius SASNAUSKAS


Edmundas SALADŽIUS. ,,Kristaus istorija“


Edmundas SALADŽIUS. ,,Kristaus istorija“
 

Bijau Velykų. Kai tik imiesi apibūdinti jų turinį, į galvą lenda visokios banalybės. Gal nebūtinai pavasario gražumynų sąrašas ir margučiais nešini kiškeliai, bet ir anie tariamai dvasinės prigimties dalykai čia atrodo ne mažiau juokingi. Kvietimai Velykų proga prisikelti morališkai, klausytis atgimimo varpų, garsiai skelbti šviesos ir gėrio pergalę. Kitos krikščionių tikėjimo tiesos lengviau pasiduoda mūsų ribotai kalbai, o Prisikėlimas, pati svarbiausia iš jų, vis nuveda ir nuveda prie klaidingų tonų. Gal kaip tik dėl to, kad ši tiesa tokia didelė ir reikšminga? Tarytum sauganti savo paslaptį ir šventumą. Neatsiskleidžia iki galo, kol nesumoki už ją ypatingos kainos. Kunigas Česlovas Kavaliauskas tik baigdamas žemės kelionę sakė pagaliau galįs su visu tikrumu išpažinti, kad Kristus iš tiesų prisikėlė.

Naujojo Testamento autoriams Velykos yra vienintelės istorijos kartojimas. Be jokių priedų ir pagražinimų. Arba patiki, priimi ją, nuogą ir baugią, arba ne. Keisčiausia, kad Velykų tikėjimas gimsta, rodos, iš nieko. Jeigu apaštalai savo akimis regėjo prikeltąjį Mokytoją, tai visi kiti po jų pasikliovė tik pasakojimu. Praėjus daugybei šimtmečių, tas įvykis skelbiamas taip, tarsi būtum stovėjęs šalia ir matęs kiekvieną smulkmeną.

Bet ir vėl nesunku suklysti dėl to lengvumo. Rinkdama įrodymus, kad jos Viešpats tikrai prisikėlė, ankstyvoji Bažnyčia mažiausiai galėjo pasikliauti kokiais nors stebuklais, sėkmės ir gerovės patirtimi. Tiesa, augančios krikščionių gretos visuomet buvo didis Kristaus gyvybės patvirtinimas, bet dar labiau mokytasi atpažinti Velykų tikrumą iš savo sumušimų, iš žaizdų, iš panašumo į avinėlį, kuris vedamas pjauti. Pergalė čia buvo tik kaip pažadas, kaip dalis tikėjimo ta istorija, kurioje viskas vienąsyk jau buvo apversta aukštyn kojomis.

Bijau Velykų. Mūsų širdis ir toliau jas mėgins rišti prie pavasario linksmybių, prie grožio ir sveikatos, sotumo ir smagumo. Viešpats tikrai sakė, jog yra atėjęs duoti mums gyvenimo. Ir pats save pavadino Gyvenimu, nors laisvu noru pasuko ant kryžiaus, į susinaikinimą. Velykos nemoralizuoja, neprikaišioja mums lėkštumo. Tiesiog viskas yra truputį kitip negu atrodo paviršiuje. Tarytum pasakoje. Kada popiežius Jonas Paulius II savo velykiniuose pamoksluose vardydavo karų, nelaimių, skurdo ištiktus pasaulio kraštus, jis ne tik prašė mūsų užuojautos ir solidarumo. Tai buvo Prisikėlimo žinia. Drąsa džiaugtis, nors skaičiuoji praradimą po praradimo. Drąsa tikėti, kad Geroji naujiena įsižiebia ir ten, kur jos neturėtų būti, kur viskas daroma gyvenimui ištrinti.

Aną tolimą pavasario rytmetį, visiškai dar neišaušus, jis patyliukais, kad ko nors nepažadintų, sulankstė įkapių drobules ir išėjo lauk, į miegantį miestą. Varpai tylėjo. Zuikučiai saldžiai snaudė, nieko nenutuokdami. Bet viskas jau buvo pasikeitę. Ir šiandien tebėra kitaip. Toji istorija padarė savo darbą.

Edmundas SALADŽIUS. ,,Kristaus istorija“


Edmundas SALADŽIUS. ,,Kristaus istorija“
 



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 24 iš 284 
0:06:28 Apr 30, 2008   
Aug 2005 Dec 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba